Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo K. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktuose, 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus – 13 metų;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 13 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš K. R. priteista: nukentėjusiajai R. K. – 500 Lt turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai I. R. – 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai V. V. – 400 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai G. R. – 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, valstybei – 856 Lt už teisinę pagalbą I. R.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 m. gruodžio 18 d. laikotarpiu nuo 13.50 val. iki 15.50 val. name (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų metu tyčia pastūmė dėl stipraus apsvaigimo buvusią bejėgiškos būklės savo sugyventinę D. V. ir sudavė jai ne mažiau kaip du smūgius peiliu į dešinę šlaunį bei kairę plaštaką, tuo padarė pjautinę žaizdą kairės plaštakos penktame piršte, durtinę-pjautinę aklą dešinės šlaunies žaizdą su šlauninės arterijos vidinės apsukinės šakos pažeidimu, tai komplikavosi ūmiu išoriniu nukraujavimu, nuo to D. V. įvykio vietoje mirė, taip tyčia nužudė dėl sunkaus girtumo bejėgiškos būklės esantį savo šeimos narį – sugyventinę D. V..

K. R. dar pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, tačiau dėl nuteisimo už ją nuosprendis neapskųstas.

Teismas be pagrindo konstatavo, jog apeliantas peiliu sudavė dar vieną smūgį į kairę plaštaką, nes teismo medicinos specialisto išvada patvirtina, kad pjautinis kairės plaštakos sužalojimas galėjo atsirasti dėl savigynos.

Apelianto nuomone, jis nukentėjusiąją nužudė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Jis nesuprato, jog užsimodamas peiliu ir norėdamas pagąsdinti pataikys į šlaunį, dėl to bus sužalota arterija ir įvyks mirtį sukėlęs ūmus nukraujavimas. Jis nesudavė smūgio peiliu į svarbius gyvybei organus, nesuprato, kad ją mirtinai sužalos. Jis nenorėjo nužudyti D. V., jo dviejų vaikų motinos, tik norėjo pagąsdinti, jog ateityje nevartotų alkoholinių gėrimų ir rūpintųsi vaikais.

Priteisdamas civilinius ieškinius, teismas neįvertino apelianto turtinės padėties, kad jis neturės galimybės nukentėjusiosioms atlyginti priteistų sumų, tik iš dalies atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio reikalavimus.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. R. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, K. R. kaltė padarius nusikaltimą, dėl kurio paduotas apeliacinis skundas, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau netiksliai įvertino K. R. nusikalstamų veiksmų apimtį ir netinkamai išsprendė nukentėjusiosios R. K. ikiteisminio tyrimo metu pareikštą civilinį ieškinį. Dėl to nuosprendis keičiamas.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl kaltės formos ir veiksmų apimties

Nuteistasis K. R. apeliaciniame skunde iš esmės neginčija teismo nustatytų objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių. Jis neneigia peiliu sudavęs D. V. į šlaunį, t. y. pripažįsta padaręs sužalojimą, turintį tiesioginį priežastinį ryšį su jos mirtimi.

Teismas, remdamasis specialisto išvada Nr. M 1271/10 (02), nustatė, jog D. V. mirė nuo durtinės-pjautinės aklos dešinės šlaunies žaizdos su šlauninės arterijos vidinės apsukinės šakos pažeidimu, tai komplikavosi ūmiu išoriniu nukraujavimu (1 t., 65–70 b. l.).

Apeliantas taip pat neginčija veikos kvalifikuojamųjų požymių.

Dėl to vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija nusikaltimo sudėties subjektyvųjį požymį – kaltę. Jis teigia nukentėjusiąją D. V. nužudęs ne tyčia, bet dėl neatsargumo ir prašo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį.

Toks prašymas atmetamas kaip nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog K. R. nusikaltimą padarė netiesiogine tyčia.

Pagal BK 16 straipsnio 1 dalies nuostatas nusikaltimas yra neatsargus, jeigu padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (būtent pastarąją neatsargumo rūšį apeliantas nurodo kaip tinkamą jo veikos kvalifikavimui).

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis).

Esant nusikalstamam nerūpestingumui kaltininkas nesupranta, jog darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei.

Šioje byloje apelianto veiksmai, smūgis peiliu nukentėjusiajai, įvertinus jo amžių ir gyvenimo patirtį, pakankamą išsilavinimą, rodo savo veikos pavojingumo aiškų suvokimą bei galimų padarinių numatymą. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad K. R. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis), t. y. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, jog dėl jo veikos gali kilti nusikalstami padariniai, ir nors nukentėjusiosios mirties nenorėjo, bet sąmoningai leido jai kilti.

Suduodamas smūgį peiliu jis suvokė daromos veikos pavojingumą, ir jokios objektyvaus pobūdžio aplinkybės nesudarė pagrindo tikėtis, kad bus išvengta padarinių, už kuriuos numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Dėl išdėstytų argumentų K. R. veika negali būti kvalifikuota pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargus gyvybės atėmimas, nes tokiam veikos kvalifikavimui nėra teisinių prielaidų.

Apeliantas, skunde ginčydamas pavartoto smurto apimtį, teigia teismą nepagrįstai konstatavus, jog jis peiliu sudavė nukentėjusiajai dar vieną smūgį į kairę plaštaką.

Toks apeliacinio skundo argumentas yra teisingas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, be mirtį sukėlusio sužalojimo, K. R. dar sudavė smūgį peiliu į kairę plaštaką.

Sužalojimas toje vietoje iš tiesų nurodytas minėtoje specialisto išvadoje Nr. M 1271/10 (02), tačiau iš specialisto išvados akivaizdu, jog tokio pobūdžio pjautinė žaizda būdinga savigynai. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis nukentėjusiajai D. V. peiliu sudavė tik vieną smūgį į dešinę šlaunį.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais ir jų nekartoja.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl paskirtos bausmės dydžio, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, jog už kvalifikuotą nužudymą esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 8 iki 20 metų, t. y. bausmės vidurkiui 14 metų, paskirta mažesnė nei vidutinė bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra per griežta.

Dėl civilinių ieškinių

Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su civilinių ieškinių, priteistų nukentėjusiosioms R. K., V. V., I. R. ir G. R., dydžiu.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji R. K. buvo pareiškusi civilinį ieškinį (2 t., 5 b. l.), prašydama priteisti iš kaltininko 500 Lt turtinei žalai atlyginti. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kitos nukentėjusiosios taip pat pareiškė civilinius ieškinius: V. V. – 400 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (3 t., 30–31 b. l.), nepilnametės I. R. ir G. R. (ieškinius jų interesais padavė (duomenys neskelbtini) globos namų direktorė) – po 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (3 t., 28–29, 37–38 b. l.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu pareikšto 500 Lt dydžio civilinio ieškinio nukentėjusioji R. K. pirmosios instancijos teisme atsisakė (3 t., 50 b. l.), todėl civilinis ieškinys jai neturėjo būti priteistas.

Nukentėjusiajai V. V. priteista turtinė žala įrodyta dokumentais (3 t., 35–36 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, bylai reikšmingų aplinkybių visumą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams; žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos 10.1, 10.3 punktai).

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne tik į padarytos žalos sukeltas pasekmes, būtent, į nukentėjusiųjų V. V., I. R. ir G. R. – žuvusiosios sesers bei dukrų – dvasinius išgyvenimus, bet ir į nuteistojo K. R. turtinę padėtį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiosioms priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis neprieštarauja nei CK 6.250 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams, nei susiklosčiusiai teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-446/2010, 2K-130/2011, 2K-386/2012) ir nėra per didelis.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3, 4 punktais,

nutaria:

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 16 d. nuosprendį pakeisti:

nustatyti, kad K. R. D. V. peiliu sudavė vieną smūgį į dešinę šlaunį;

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš K. R. priteista nukentėjusiajai R. K. 500 Lt turtinei žalai atlyginti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.