Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Justo Namavičiaus, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Z. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalimi ir Z. B. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

Z. B. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteista už tai, kad ji, veikdama bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas 2020 m. sausio 9 d. nutrauktas jam mirus, neteisėtai, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko slėptuvėje, esančioje miško masyve (duomenys neskelbtini, laikė labai didelį kiekį – 0,0785 g narkotinės medžiagos – karfentanilio ir 4,268 g narkotinės medžiagos – metadono iki 2019 m. spalio 2 d., 15.00 val., kai įvykio vietos apžiūros metu šį labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – karfentanilio ir metadono rado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistoji Z. B. prašo peržiūrėti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendį: paskirti jai švelnesnę bausmę ir atskirais nuosprendžiais paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu.

Apeliantė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo jai taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę bausmę, negu numato BK 260 straipsnio 3 dalies sankcija, tačiau nepagrįstai to nepadarė ir paskyrė per griežtą bausmę. Z. B. manymu, jos asmenybė nėra tiek pavojinga, kad taip ilgai būtų izoliuota nuo visuomenės. Nuteistoji prašo atsižvelgti į tai, kad jai, neseniai atlikusiai laisvės atėmimo bausmę, buvo sunku gauti teisėtų pajamų, ji viena augina 7 metų sūnų, laisvėje susidūrė su problemomis, kurioms spręsti trūko socialinių įgūdžių, žinių, dialogo su socialinėmis tarnybomis.

Be to, nuteistoji mano, kad teismas, bendrindamas jai dviem nuosprendžiais paskirtas bausmes, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl bausmes nepagrįstai subendrino dalinio bausmių sudėjimo būdu. Prašo jai paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios Z. B. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – jį atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistosios Z. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantė skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jai inkriminuotos veikos teisinės kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų. Tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis apygardos teismas teisingai nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes bei Z. B. nusikalstamus veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

Nuteistoji pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ginčija jai paskirtos per griežtos bausmės ir bausmių, paskirtų skirtingais nuosprendžiais, bendrinimo taisyklių pažeidimo aspektais, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, pasisako tik dėl šių skunde keliamų klausimų.

Dėl paskirtos bausmės

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; kaltininko asmenybę; nusikalstamos veikos stadiją; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, kuris skaičiuojamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

Už BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto labai sunkaus nusikaltimo padarymą įstatymų leidėjas yra numatęs tik laisvės atėmimo bausmę nuo 10 iki 15 metų.

Pirmosios instancijos teismas Z. B. pagal 260 straipsnio 3 dalį paskyrė laisvės atėmimą 10 metų.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apygardos teismas, nustatydamas Z. B. bausmės dydį, atsižvelgė į tai, jog ji, veikdama tiesiogine tyčia, padarė baigtą labai sunkų nusikaltimą, kuris itin pavojingas, nes neigiamai veikia žmogaus sveikatą ir socialinę aplinką. Z. B., turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, be labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – metadono, laikė labai didelį kiekį ir narkotinės medžiagos – karfentanilio, kuris, Europos narkotikų ir narkomanijos centro duomenimis, yra tūkstančius kartų pavojingesnis nei morfinas ir fentanilis, nes yra didelė perdozavimo rizika, dėl kurios netgi patyrę opioidų vartotojai gali mirti. Baudžiamojoje byloje nėra Z. B. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Jos atsakomybę sunkina tai, kad ji inkriminuotą veiką padarė būdama recidyviste (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Apygardos teismas taip pat įvertino, kad Z. B. bausta administracine tvarka (t. 3, b. l. 100–102), niekur nedirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, mažametį vaiką. Be to, ji yra tris kartus teista už sunkių nusikaltimų, įtvirtintų BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą (t. 3, b. l. 103–107). Naują labai sunkią nusikalstamą veiką, taip pat susijusią su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, padarė turėdama neišnykusį teistumą, praėjus vos 5 mėnesiams po ankstesnio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo už analogiško pobūdžio nusikaltimo padarymą (paskutinis apkaltinamasis nuosprendis už 2019 m. sausio 29 d. padarytą veiką nuteistajai buvo priimtas 2019 m. gegužės 29 d., o aptariamoje byloje nagrinėjamą veiką ji padarė 2019 m. spalio 2 d.). Tai neabejotinai patvirtina, kad nuteistoji išvadų nedaro. Ji linkusi veikti priešingai teisės normoms. Jos daromos veikos sunkėja.

Taigi, pirmosios instancijos teismas, skirdamas Z. B. bausmę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, įvertinęs visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnyje, ir atsižvelgęs į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, jai už nurodytame BK straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo padarymą paskyrė minimalią sankcijoje numatytą bausmę.

Skunde Z. B. teigia, kad tokio dydžio bausmė yra per griežta, nes jos asmenybė nėra tiek pavojinga, kad ji tokiam ilgam laikui būtų izoliuota nuo visuomenės, augina mažametį vaiką, todėl mano, kad jai bausmė turi būti paskirta švelnesnė, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šie nuteistosios argumentai nepagrįsti.

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą bei neteisingą bausmę. Antra, paprastai švelnesnė, negu numatyta įstatyme, bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, o BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tik tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Trečia, kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tik tuo atveju, jeigu nustatomos išimtinės aplinkybės, kuriomis remiantis, net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas (kasacinės nutartys Nr. 2K-293-697/2015, Nr. 2K-54-648/2016, Nr. 2K-24-689/2019 ir kt.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas tinkamai įvertino visas, Z. B. bausmei individualizuoti reikšmingas, aplinkybes. Šioje byloje taip pat nėra ir jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas neatitiktų bausmės paskirties, aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Z. B. paskirta bausmė atitinka jos atliktų veiksmų pavojingumą, asmenybę, bausmei keliamą paskirtį ir yra teisinga.

BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Šių baudžiamojo įstatymo numatytų sąlygų konkrečiu atveju nėra. Z. B. savo noru neatvyko ir nepranešė teisėsaugos institucijoms apie jos laikomas narkotines medžiagas. Viso baudžiamojo proceso metu nuteistoji nepripažino kaltės dėl jai inkriminuoto nusikaltimo ir nuoširdžiai nesigailėjo. Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama tada, kai yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, taip pat nustatyta viena iš alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Aptariamoje byloje nėra nė vienos ir iš paminėtų sąlygų. Taigi, pirmosios instancijos teismas, Z. B. netaikydamas BK 62 straipsnio nuostatų, šio baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Skunde Z. B. nurodytos aplinkybės, susijusios su jos socialiniais ir šeiminiais ryšiais, nėra išskirtinės ir nesuteikia pagrindo apeliacinės instancijos teismui, nei vadovaujantis BK 62 straipsniu, nei – BK 54 straipsnio 3 dalimi, nuteistajai paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę. Apygardos teismas į jas atsižvelgė nuteistajai paskirdamas bausmę. Todėl dar kartą, iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintas aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo. Antra vertus, byloje nėra jokių objektyvių faktinių duomenų, kad nuteistoji, atlikusi ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, buvo aktyvi ir asmeniškai siekė įsitraukti į socialinį gyvenimą. Z. B. yra sulaukusi 30 metų, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ji būtų sukūrusi ar bent siekusi sukurti kokius nors pastovius darbinius teisinius santykius, bent užsiregistruodama Užimtumo tarnyboje. Tokios aplinkybės kartu su bylos faktiniais duomenimis apie Z. B. padarytus teisės pažeidimus teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai manyti, kad nuteistoji niekada nesiekė gauti skunde minimų teisėtų pajamų. Labai tikėtina, kad jos pragyvenimo pajamas sudarė pajamos, gaunamos iš daromų nusikalstamų veikų. Kitokios išvados neleidžia daryti ir skunde akcentuojami Z. B. šeiminiai ryšiai. Pastebėtina, kad mažamečio sūnaus turėjimas neatgrasė jos nuo nusikalstamų veiksmų padarymo. Z. B. turėjo sūnų kai buvo teisiama ir anksčiau, tačiau, nepaisydama to, vėl darė naujus nusikaltimus.

Taigi, išdėstytų bylos aplinkybių vertinimas šiuo atveju nesuponuoja išvados, kad Z. B. padarytas nusikaltimas neatitinka tokio pobūdžio nusikaltimų rūšinio pavojingumo, o jos asmenybė, kaip tvirtina skunde nuteistoji, nekelia pavojaus visuomenei, ir būtų teisinga jai už labai sunkaus nusikaltimo padarymą skirti švelnesnę bausmę, negu numatyta baudžiamojo įstatymo sankcijoje. Z. B. paskirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė atitinka jos atliktų veiksmų padarymo aplinkybes ir pavojingumą, jos asmenybę, bausmei keliamą paskirtį ir pagal savo dydį nėra per griežta, todėl ją dar labiau švelninti teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Kitų aplinkybių, kurių apygardos teismas nebūtų įvertinęs ir kurios sudarytų pagrindą keisti bausmės dydį, nuteistoji skunde nenurodė, o bylos duomenys tokių aplinkybių nepagrindžia.

Dėl bausmių bendrinimo

Nepagrįsti apeliantės skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas jai atskirais nuosprendžiais paskirtas bausmes, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes bausmes bendrino ne apėmimo, o dalinio sudėjimo būdu.

Bausmių, paskirtų už atskirus nusikaltimus, bendrinimą apėmimo būdu numato tik BK 63 straipsnio 5 dalis, kuri reglamentuoja bausmių, paskirtų už kelių nusikaltimų padarymą, bendrinimą tuo atveju, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio priėmimo pirmoje byloje dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (BK 63 straipsnio 9 dalis).

Pirmosios instancijos teismas Z. B. nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskyrė 10 metų laisvės atėmimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, taikant BK 64¹ straipsnio 1 dalį, paskirta 2 metų ir 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios neatliktoji bausmės dalis buvo didesnė, negu dveji metai.

Nagrinėjamu atveju Z. B. nusikaltimą, už kurį nuteista skundžiamu nuosprendžiu, padarė po to, kai buvo priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 29 d. nuosprendis, įsiteisėjęs 2020 m. vasario 25 d. (t. 3, b. l. 108–111). Tokiu atveju, kai nusikaltimas, už kurį kaltininkas teisiamas, yra padarytas po pirmojo nuosprendžio priėmimo ir paskirta bausmė nėra atlikta, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą, dviem nuosprendžiais paskirtas bausmes subendrina visiškai ar iš dalies jas sudėdamas. Taigi, pirmosios instancijos teismas konkrečiu atveju atskirais nuosprendžiais paskirtas bausmes bendrinti vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, BK 63 straipsnio 5 dalimi, neturėjo teisinio pagrindo. Todėl teismas, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį Z. B. paskirtą 10 metų laisvės atėmimo bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, subendrindamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalimi ir jai paskirdamas subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 12 metų, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios Z. B. apeliacinį skundą atmesti.