Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevčienės ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutarimo A. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas 2009 m. rugsėjo 14 d. surašė A. P. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2009 m. rugsėjo 13 d. Minčios kaime Utenos rajone vairavo automobilį būdamas neblaivus (nustatyta 2,31 prom.), nepateikė transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimo, tokiais savo veiksmais administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 ir 16 punktų reikalavimus, už tai atsakomybė nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje, 123 straipsnio 5 dalyje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 28 d. A. P. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarimą panaikino ir bylą grąžino nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas, nekviesdamas ir neapklausdamas liudytojų, netirdamas administracinėn atsakomybėn paraukto asmens iškeltos versijos ir jos nepaneigdamas, netirdamas, ar techninis prietaisas – alkotesteris „Dräger Alcotest 7410 ARFM-0512“ buvo naudojamas laikantis jo naudojimo instrukcijos, ar jį naudoję pareigūnai buvo apmokyti šiuo techniniu prietaisu naudotis, ar nurodytam techniniam prietaisui buvo atlikta metrologinė patikra, nevertindamas alkotesterio paklaidos, nesilaikė ATPK 248 straipsnio reikalavimų.

Iš naujo išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, Utenos rajono apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 20 d. priėmė nutarimą kuriuo A. P. pripažino kaltu padarius ATPK 126 straipsnio 4 dalyje ir 124¹ straipsnio 6 dalyje nustatytus administracinius teisės pažeidimus ir paskyrė galutinę administracinę nuobaudą – 2 500 Lt baudą ir atėmė teisę vairuoti transporto priemones 2 metams ir 6 mėnesiams.

II.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas atmestinas.

A. P. yra kaltinamas tuo, kad vairavo automobilį būdamas neblaivus, t. y. padarė ATPK 126 straipsnio 4 dalyje nustatytą administracinį teisės pažeidimą ir tuo, kad nepateikė transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimo – taip padarydamas ATPK 124¹ straipsnio 6 dalyje nustatytą pažeidimą. Apeliantas neneigia savo kaltės dėl ATPK 124¹ straipsnio 6 dalyje nustatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo, tačiau neigia automobilį vairavęs būdamas neblaivus – mano, kad alkoholio matavimo prietaisu buvo neteisingai nustatytas jo neblaivumas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad A. P. padarė ATPK 126 straipsnio 4 dalyje nustatytą administracinį teisės pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pripažindamas A. P. kaltu pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Teismas nutarime nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdžiuose ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Įrodinėjant tam tikrus KET pažeidimus, techninių matavimo priemonių parodymai yra viena pagrindinių įrodinėjimo priemonių. Atsižvelgiant į šios įrodinėjimo priemonės nagrinėjamo pobūdžio bylose reikšmę, yra itin svarbu, kad dėl matavimo prietaiso parodymų tikslumo ir patikimumo nekiltų jokių abejonių, ką užtikrinti įmanoma tik griežtai laikantis matavimo prietaiso naudojimo taisyklių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-371/2008).

A. P. abejonės dėl alkotesterio panaudojimo pažeidimų tikrinant jo neblaivumą atmestinos kaip nepagrįstos. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad apeliantą alkoholio matavimo prietaisu Dräger Alcotest 7410 tikrino policijos pareigūnas V. K. (b. l. 16). Nustatyta, kad tikrinimą atlikęs policijos pareigūnas buvo supažindintas su alkoholio matavimo prietaiso Dräger Alcotest 7410 naudojimo instrukcija, išlaikęs įskaitą, todėl mokėjo šiuo prietaisu naudotis (b. l. 65). Taip pat nustatyta, kad alkoholio matavimo prietaisui Dräger Alcotest 7410 2009 m. rugpjūčio 31 d. buvo išduotas patikros sertifikatas, kuris galiojo ir ginčo pažeidimo padarymo dieną (b. l. 100), todėl abejoti juo nustatytų rodmenų tikrumu, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Taip pat atmestini ir apelianto teiginiai dėl alkoholio matavimo prietaiso Dräger Alcotest 7410 naudojimo taisyklių pažeidimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas versiją, jog galimai galėjo būti pažeistos matavimo prietaiso Dräger Alcotest 7410 naudojimo taisyklės, nes jo nuomone, galėjo būti uždėtas senas antgalis, iškėlė tik teikdamas paaiškinimus pirmosios instancijos teismui (b. l. 20–22), todėl tokia versija vertintina kaip apelianto siekis išvengti gresiančios administracinės atsakomybės.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto teiginius, kad jam nebuvo sudaryta galimybė įrašyti paaiškinimus administracinio teisės pažeidimo protokole. Administracinio teisės pažeidimo protokolą surašęs Institucijos pareigūnas nurodė, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo atsisakė paaiškinti dėl padaryto pažeidimo (b. l. 5). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuotų duomenų patikimumu.

Nustačius, kad apelianto neblaivumas buvo nustatytas sertifikuotu matavimo prietaisu, nepažeidžiant jo naudojimo instrukcijos, neblaivumo patikrinimą atliko asmuo, kuris buvo susipažinęs su šio prietaiso naudojimo instrukcija, alkoholio matavimo prietaisu Dräger Alcotest 7410 atlikto matavimo rezultatas – 2,31 prom., laikytinas objektyviu, gautu nepažeidžiant įrodymų patikimumo ir leistinumo principų.

Alkoholio matavimo prietaiso Dräger Alcotest 7410 techniniuose duomenyse yra nurodyta, kad šio prietaiso maksimali matavimo paklaida – aukščiau 1 prom. – yra + 5 proc. (b. l. 66). Įvertinus šią paklaidą, darytina išvada, kad automobilį apeliantas vairavo būdamas neblaivus, kai nustatyta 2,19 prom. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus paklaidą, apelianto veikos kvalifikacija nekinta, nes pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį asmuo yra traukiamas administracinėn atsakomybėn už transporto priemones vairavimą, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo (girtumo) laipsnis <...>.

A. P. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nepagrįstai ilgai buvo laikomas areštinėje, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens sulaikymas ir jo trukmės pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl šie apeliaciniame skunde išsakyti argumentai nevertintini.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Taisyklių 27 punkte nustatyta, kad jeigu asmuo nesutinka tikrintis, atsisako medicininės apžiūros ar nesutinka su medicininės apžiūros, atliktos policijos, ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros, teismo, darbdavio ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų įgaliotų subjektų siuntimu, rezultatais, jis gali pats kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, prašydamas jo lėšomis atlikti medicininę apžiūrą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktai nenumato termino, per kurį asmuo turi teisę ar privalo kreiptis į medicinos įstaigą dėl medicininės apžiūros atlikimo, todėl norėdamas pasinaudoti savo teise savo iniciatyva pasitikrinti neblaivumą, apeliantas tai galėjo padaryti iš karto po to, kai buvo paleistas iš policijos nuovados, tačiau šia teise nepasinaudojo. Teisėjų kolegija pažymi, kad policijos pareigūnas A. Š. apklausiamas teismo posėdyje paaiškino, kad apeliantas jo neprašė nuvežti į medicinos įstaiga (b. l. 37). Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apelianto teisė rinkti įrodymus nebuvo pažeista.

Apeliantas taip pat teigia, kad skirta administracinė nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas yra neteisinga. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo turinį, daro išvadą, kad tokiu būdu apeliantas prašo neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo nuobaudos, t. y. iš esmės prašo taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas.

ATPK 30¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (žr. administracinių teisės pažeidimų bylas Nr. N1?1396/2007, N17?103/2007).

Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nenustatytos aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą sušvelninti apeliantui paskirtą nuobaudą. Visų pirma pasakytina, kad pažeidimas, kurio padarymu kaltinamas A. P., yra pavojingas, jis kelia didelę grėsmę tiek eismo saugumui, tiek žmonių sveikatai ar net gyvybei. Byloje nenustatyta jokių apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės (gyvena kaime, todėl sunku bus nuvykti į darbą, rūpinimasis mama) savaime nelaikytinos išskirtinėmis, ypatingomis, sudarančiomis pagrindą švelninti asmens teisinę padėtį.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Taigi administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį ar jo šeimos interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. P. skirta nuobauda nėra per griežta, ji atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Apeliantas taip pat teigia, kad buvo praleisti administracinės nuobaudos skyrimo terminai. Šis apelianto argumentas taip pat atmestinas. Nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N63-2971/2010 panaikino Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutarimą ir grąžino A. P. bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (b. l. 54–56). Utenos rajono apylinkės teismo nutarimas, kuriuo A. P. paskirta nuobauda ATPK 126 straipsnio 4 dalies sankcijos ribose, buvo priimtas 2010 m. rugsėjo 20 d. (b. l. 80–82). Pagal ATPK 35 straipsnio 1 dalies reguliavimą, administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos. Kai pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo ar apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos (ATPK 35 str. 4 d.). Analizuojamu atveju laikotarpiais nuo administracinio teisės pažeidimo padarymo 2009 m. rugsėjo 13 d. iki nubaudimo 2009 m. lapkričio 20 d. nutarimu (b. l. 42–44) bei nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarties iki Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutarimo priėmimo nepraėjo daugiau kaip po 6 mėnesius.

Apelianto teiginys, kad jis jau atliko Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutarimu paskirtą nuobaudą už ginčijamo teisės pažeidimo padarymą ir Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutarimu yra baudžiamas antrą kartą, atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutarimas, kuriuo A. P. buvo paskirta administracinė nuobauda už pažeidimų, numatytų ATPK 124¹ straipsnio 6 dalyje ir 126 straipsnio 4 dalyje, padarymą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartimi buvo panaikintas, o administracinio teisės pažeidimo byla grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teisme, t. y. minėtas nutarimas nebuvo įsiteisėjęs. Todėl išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą ir paskyrus administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nuobaudą iš naujo, nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, nei ATPK 22 straipsnio 2 dalis nebuvo pažeisti. Be to, pažymėtina, kad pagal susiformavusią praktiką, tuo atveju, jei administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo panaikintu nutarimu paskirtą nuobaudą yra įvykdęs, įvykdyta nuobauda yra įskaitoma į naujai paskirtą nuobaudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 31 d. administracinėje byloje Nr. N63-2665/2010).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, motyvavęs išvadą, kodėl remiasi vienais įrodymais ir kodėl kitus įrodymus atmeta, pašalino visus byloje esančius prieštaravimus, ir nepažeidė lygiateisiškumo principo, nes byloje buvo surinkti ir ištirti tiek A. P. kaltinantys, tiek ir jį teisinantys įrodymai, motyvuotai paneigta apelianto iškelta versija. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindo tenkinti A. P. apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

nutaria:

A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.