- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-21
- Bylos Nr.
- 2A-145/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė, Dalia Vasarienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- A. B.
- Atsakovas
- V. M., E. M.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės, Dalios Vasarienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų V. M. ir E. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams V. M. ir E. M. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. B. nurodė, kad 2010 m. vasario 25 d. paskolino A. M. 210 000 Lt; paskola turėjo būti grąžinta 2010 m. balandžio 30 d., ji buvo užtikrinta 2010 m. vasario 25 d. išrašytu vekseliu. Suėjus paskolos grąžinimo terminui, A. M. paprašė atidėti jį iki 2010 m. birželio 30 d. Ieškovas sutiko, grąžino A. M. 2010 m. vasario 25 d. vekselį, o atsakovas 2010 m. balandžio 30 d. išrašė naują vekselį. A. M. sutartu laiku paskolos negrąžino, o 2010 m. liepos 8 d. mirė. Ieškovo teigimu, paskola buvo panaudota šeimos interesams. A. M. palikimą priėmė sutuoktinė V. M. ir sūnus E. M. . Ieškovas, remdamasis išdėstytu, prašė priteisti solidariai iš atsakovų V. M. ir E. M. 210 000 Lt skolą, nukreipiant priteistos sumos išieškojimą į visą atsakovės V. M. turtą ir į atsakovo E. M. turtą, kurį jis paveldėjo iš A. M. .
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2011 m. birželio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų 210 000 Lt dydžio skolą jų paveldėto turto vertės ribose, o kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas konstatavo, kad tarp ieškovo ir A. M. buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, kuriems taikytinas Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK). Nors rašytinė paskolos sutartis nebuvo sudaryta, tačiau vekselis, išrašytas 2010 m. balandžio 30 d., laikytinas skolos dokumentu, patvirtinančiu paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, CK 6.871 straipsnio 3 dalies prasme. Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas (toliau – ĮPVĮ) nenumato, kad vekselis gali būti laikomas paprastu skolos rašteliu, tačiau, teismo nuomone, tai nepaneigia galimybės vekselį pripažinti skolos buvimą patvirtinančiu dokumentu susiklosčius tokiai situacijai, kai vekselio turėtojas nebegali pasinaudoti teise reikalauti vekselio apmokėjimo ĮPVĮ numatyta ne ginčo tvarka. Vekselio pateikimo apmokėti termino praleidimas nereiškia skolinio įsipareigojimo, kuris patvirtintas vekseliu ir byloje nustatytomis aplinkybėmis, pasibaigimo. Priešingas aiškinimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Teismas pažymėjo, kad, pasibaigus skolos grąžinimo terminui, V. M. skambino ieškovui, todėl nekyla abejonių dėl skolos buvimo fakto. Kita vertus, nenustatyta, kad paskola buvo būtina šeimos interesams, kad ji paimta žinant sutuoktinei V. M. ir jai sutinkant, todėl ieškinys negali būti tenkinamas atsakovės, kaip sutuoktinės atžvilgiu, o tenkintinas tik kaip A. M. įpėdinės atžvilgiu. Ji ieškovui turi atsakyti solidariai su kitu įpėdiniu E. M. ir tik palikimą sudarančio turto vertės ribose.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantai V. M. ir E. M. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Apeliantų teigimu, teismas netinkamai taikė paskolą reglamentuojančias materialinės teisės normas (CK 6.870 str. 2 d., 6.871 str. 3 d., 6.878 str.), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Nors ieškovo pateiktas vekselis yra skolos dokumentas, tačiau jis nepatvirtina vekselyje nurodytos sumos perdavimo, todėl teismas turėjo spręsti, ar ieškovas įrodė suteikęs A. M. 210 000 Lt paskolą. Vekselis negali būti laikomas skolos rašteliu ar kitu skolos dokumentu CK 6.871 straipsnio 3 dalies prasme. Apeliantų nuomone, byloje esantys įrodymai nepatvirtina paskolos santykių egzistavimo.
Ieškovas A. B. prašo atmesti apeliacinį skundą.
Ieškovas pažymi, kad vekseliu rėmėsi ne kaip vertybiniu popieriumi, bet kaip paskolos suteikimą patvirtinančiu dokumentu. Apeliantai neįrodė, kad buvo kitas pagrindas vekselio išrašymui nei A. M. suteikta paskola. Ieškovo teigimu, teismas, pripažindamas paskolos suteikimą, rėmėsi ne tik ieškovo paaiškinimais, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais.
Lietuvos apeliaciniame teisme 2013 m. vasario 11 d. buvo gautas apeliantų prašymas priimti papildomą įrodymą – Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis civilinėje byloje dėl 2010 m. balandžio 30 d. išrašyto vekselio pripažinimo neturinčio vekselio galios. Apeliantų teigimu, ieškovas taikos sutartyje pripažino, kad vekselis neteko galios 2010 m. liepos 3 d. Tai reiškia, kad teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai kvalifikavo santykius paskolos teisiniais santykiais remdamasis įrodymu, kuris jau buvo netekęs galios.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagrindinis apeliantų argumentas yra tas, kad ieškovo pateiktas vekselis negali būti laikomas skolos dokumentu CK 6.871 straipsnio 3 dalies prasme. Teisėjų kolegija šiai pozicijai pritaria.
Paskolos sutartis yra realinis sandoris – sutartis laikoma sudaryta nuo jos dalyko perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). CK 6.871 straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Pagal šio straipsnio 3 dalį rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Taigi aptariamo reglamentavimo kontekste esminis skolos dokumento požymis yra tas, kad juo patvirtinamas paskolos sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjui.
CK 1.105 straipsnyje nustatyta, kad vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui. Praktikoje vekselio išrašymo pagrindas, t. y. teisinis santykis, kurio pasėkoje išrašomas vekselis, gali būti įvairus, tačiau vekseliu sukuriama prievolė yra savarankiška abstrakti prievolė, kuri iš esmės teisiškai nepriklauso nuo tokio teisinio santykio. Pagal Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą (toliau – ĮPVĮ) vekselio pagrindas nėra būtinasis šio dokumento rekvizitas (3, 77 str.).
Nagrinėjamu atveju ieškovo pateiktame vekselyje (t. 1, b. l. 7) nėra nurodytas nei jo išrašymo pagrindas, nei užfiksuota, kad ieškovas būtų perdavęs vekselyje nurodytą pinigų sumą A. M. . Taigi šis dokumentas neturi esminio skolos dokumento požymio, ir todėl negali būti jam prilyginamas, taip pat byloje negali būti taikoma CK 6.878 straipsnio norma. Priešingą išvadą padaręs pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino aptartas materialinės teisės normas.
Ieškovas pateiktu vekseliu rėmėsi kaip įrodymu, patvirtinančiu paskolos teisinių santykių egzistavimą, o ne kaip vertybiniu popieriumi, t. y. ieškovas pats iš esmės pripažino, kad šis dokumentas neturi vekselio galios ĮPVĮ prasme. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovu, kad aptariamu atveju vekselis laikytinas vienu iš netiesioginių įrodymų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 177 str. 1 d.). Be jo byloje yra išrašas iš ieškovo banko sąskaitos (t. 1, b. l. 8), patvirtinantis, kad ieškovo nurodomą paskolos suteikimo dieną jis iš savo sąskaitos nusiėmė banke didžiąją paskolos sumos dalį – 201 300 Lt. Atsižvelgiant į šių dviejų netiesioginių įrodymų egzistavimą, teisėjų kolegijos nuomone, pagal CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1 punktą galima remtis ir liudytojo G. K. parodymais (t. 1, b. l. 205-206). Pastarasis paaiškino matęs, kaip ieškovas perdavė banke pinigus A. M. . Jokių priešingų įrodymų, galinčių leisti pagrįstai suabejoti, ar pinigai iš tiesų buvo perduoti, byloje nėra. Taigi visuma įrodymų leidžia spręsti, kad ieškovas iš tiesų paskolino A. M. prašomą priteisti pinigų sumą (CPK 185 str.).
Nepaisant to, kad, minėta, ieškovas byloje nesirėmė vekselio, kaip vertybinio popieriaus, galia, ginčo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantė inicijavo kitą bylą (t. 1, b. l. 145-146), siekdama pripažinti ieškovo turimą vekselį neturinčiu tokios galios ir suprasdama, kad, tenkinus šį jos reikalavimą, ieškovas privalės įrodyti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Kadangi aukščiau jau buvo konstatuota, jog byloje pakanka įrodymų šių santykių egzistavimui nustatyti, apeliantės pradėtos bylos baigtis, kai jos šalys taikiai susitarė, kad aptariamas vekselis iš tiesų neturi vekselio galios (t.2, b. l. 20), neturi jokios teisinės reikšmės nagrinėjamo ginčo baigčiai.
Remiantis išdėstytu, skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas. Pirmosios instancijos teismo netinkamas materialinės teisės normų aiškinimas neturėjo įtakos teisingo sprendimo priėmimui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.