Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-05-13 · Administracinė byla Nr. I-3965-968/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-05-13
Bylos Nr.
I-3965-968/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rytis Krasauskas
Pareiškėjas
D. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3965-968/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04210-2015-8Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas D. G. su skundu (b. l. 1) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už tai, kad laikotarpiu nuo 2014-04-03 iki 2015-05-01 Vilniaus pataisos namuose (toliau – Vilniaus PN) jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

2. Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus pataisos namuose jis buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose nebuvo tinkamai įrengto sanitarinio mazgo, ventiliacijos ir tinkamo apšvietimo. Dėl laikymo tokiomis sąlygomis pareiškėjas nurodo patyręs stresą, negatyvias emocijas, dvasinius sukrėtimus.

Atsiliepimas

3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 8–13) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Nurodo, kad:

3.1. Vilniaus PN pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-04-03 iki 2015-05-01 buvo laikomas kamerų tipo patalpose: Nr. 1K, kurios plotas 13,05 m² ir kurioje yra įrengtos 3 miegamosios vietos; Nr. 21K, kurios plotas 13,82 m² ir kurioje yra įrengtos 3 miegamosios vietos; Nr. 8D, kurios plotas 15,35 m² ir kurioje yra įrengtos 4 miegamosios vietos. Šiuo metu nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu buvo laikoma minimose kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Vilniaus PN neturi galimybės, nes tokių duomenų nekaupia, tačiau baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų.

3.2. Sanitarinis mazgas baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose privalo būti įskaičiuotas į bendrą šių patalpų naudojamą plotą, kadangi sanitariniu mazgu naudojasi išimtinai toje patalpoje esantys nuteistieji. Vilniaus PN baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose yra įrengti atskiri sanitariniai mazgai, kuriuose yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema bei atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, užtikrinantys natūralų patalpų apšvietimą ir vėdinimą. Vilniaus PN baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose inventorius atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

3.3. Visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais, nėra nurodyti neturtinės žalos dydžio apskaičiavimai. Be to, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Vilniaus PN pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

Vilniaus PN atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

4. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016-03-07 nutartimi nutarta pareiškėjo dalyvavimą teismo posėdyje organizuoti vaizdo konferencijos būdu. Pareiškėjas apie teismo posėdžio datą ir laiką buvo informuotas 2016-03-09 šaukimu, tačiau teismą informavo, kad pageidauja bylos nagrinėjime dalyvauti tiesiogiai, t. y. atvykti į teismą, nes turi dokumentų, kuriuos nori pateikti teismui (b. l. 38–40). Šiame kontekste pažymėtina, kad nuo skundo teismui pateikimo 2015-08-21 iki teismo posėdžio pareiškėjas jokių papildomų dokumentų nepateikė. Minėtame pareiškime pareiškėjas teismui taip pat nenurodė, kokius dokumentus pageidauja pateikti teismui ir kokias aplinkybes jais siekia įrodyti, nepaaiškino, kodėl šių dokumentų nepateikė anksčiau. Kita vertus, pareiškėjas, įgyvendindamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teises, turi teisę teikti įrodymus ir teismo posėdyje, kuriame jis dalyvauja vaizdo konferencijos būdu, tačiau 2016-03-05 vykusio teismo posėdžio metu pareiškėjas teismui jokių įrodymų nepateikė ir posėdyje dalyvauti atsisakė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į ekonomiškumo bei proceso koncentruotumo principus ir į tai, kad pareiškėjo teisė teikti įrodymus bei dalyvauti juos tiriant buvo tinkamai užtikrinta 2016-05-05 teismo posėdį organizuojant vaizdo konferencijos būdu, pareiškėjo prašymas organizuoti jo dalyvavimą teismo posėdyje netenkintas.

5. Pareiškėjui atsisakius dalyvauti 2016-05-05 teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu, tos pašios dienos Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi nutarta bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjo skundas atmestinas.

6. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 15 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, kilo dėl to, kad jis laikotarpiu nuo 2014-04-03 iki 2015-05-01 Vilniaus PN buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

7. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracines bylas Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

8. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nuo 2014-04-03 iki 2015-05-01 Vilniaus PN buvo laikomas kamerų tipo patalpose: Nr. 1K, kurios plotas 13,05 m²; Nr. 21K, kurios plotas 13,82 m²; Nr. 8D, kurios plotas 15,35 m².

9. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.2 punkte nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kameros tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Atsakovės atstovas teigia, kad duomenų, kiek konkrečioje kameroje atskiromis dienomis laikoma nuteistųjų, neturi, tačiau atsiliepime nurodė, kad kameros tipo patalpoje Nr. 1K yra įrengtos 3 miegamosios vietos, kameros tipo patalpoje Nr. 21K – 3 miegamosios vietos, o kameros tipo patalpoje Nr. 8D – 4 miegamosios vietos. Vilniaus PN taip pat nurodė, jog baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Šias aplinkybes paneigiančių įrodymų bei ginčo dėl to byloje nėra. Taigi, atsižvelgiant į byloje pateiktus duomenis, iš esmės galima spręsti, kad visą ginčo laikotarpį vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto norma Vilniaus PN pareiškėjui buvo užtikrinta tinkamai (buvo, atitinkamai, 4,35 m², 4,61 m² ir 3,84 m²), t. y. pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 m² kameros plotą nebuvo pažeista.

10. Pareiškėjo teigimu, kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais, dalį kameros ploto taip pat užėmė sanitarinis mazgas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam, inter alia (lot. be kita ko), nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, todėl aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, prašymo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, prašymo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, prašymo Nr. 28524/95).

11. Pažymėtina, kad Taisyklių 11¹.2 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 m² – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Papildomai akcentuotina, kad LVAT, nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylą dėl asmeniui tenkančio minimalaus ploto Vilniaus PN kamerose, 2016-01-26 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1624-575/2016 rėmėsi EŽTT praktika, kurioje EŽTT atsisakė nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (EŽTT 2010-12-16 sprendimas byloje T. prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimas byloje L. ir kt. prieš Graikiją) bei konstatavo, jog argumentai, kad į kamerose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į šiuos LVAT išaiškinimus, D. G. argumentai dėl to, kad kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, atmestini.

12. Pareiškėjas skundžiasi, kad sanitariniai mazgai Vilniaus PN kamerose įrengti netinkamai, kadangi juose nebuvo spintelių arba jos buvo sulaužytos, be to, sanitariniai mazgai esą neturėjo atskiros vėdinimo sistemos.

12.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punktu, pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

12.2. Iš Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad pataisos įstaigos kameroje įrengtame sanitariniame mazge turi būti įrengta arba tualeto reikmenų spintelė, arba lentynėlė, t. y. privalomo spintelės įrengimo sanitariniame mazge teisės aktai nenumato. Šiuo atveju teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas tik trijose skirtingose Vilniaus PN kamerose, tačiau skunde nedetalizuoja, kuriose iš jų galimai buvo įrengta nepakankamai baldų. Kita vertus, ginčo dėl to, jog kamerose ir (ar) sanitariniame mazge trūko baldų asmeniniams daiktams bei asmens higienos priemonėms susidėti, pareiškėjas šioje byloje nekelia, o tik abstrakčiai nurodo, kad kamerų sanitariniuose mazguose turi būti spintelės, tačiau daugelyje kamerų jų esą nebuvo arba jos buvo sulūžusios. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo sanitarinių mazgų įrengimo atmestini, kaip nepagrįsti.

12.3. D. G. teismui nepateikė jokių savo teiginius dėl netinkamo sanitarinių mazgų vėdinimo sistemų įrengimo pagrindžiančių įrodymų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl higienos reikalavimų Vilniaus PN kamerose nesilaikymo būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kokias nors kitas institucijas. Priešingai, byloje pateiktuose Vilniaus PN Ūkio skyriaus pažymoje Nr. 14-2930 (b. l. 30) bei Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-09-02 rašte Nr. 13-(15.10)-2-10413 (b. l. 7) nurodyta, kad pareiškėjas dėl jokių jo laikymo sąlygų Vilniaus PN kamerose ginčo laikotarpiu nesikreipė.

12.4. Atsiliepime į pareiškėjo skundą Vilniaus PN nurodė, jog baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose bei drausmės grupės gyvenamosiose patalpose yra įrengti atskiri sanitariniai mazgai, kuriuose yra šalto vandens tiekimo sistema ir kurie turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateikti Vilniaus PN pirmo aukšto (baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpų) planas (b. l. 14) ir antro aukšto (drausmės grupės gyvenamųjų patalpų) planas (b. l. 15), iš kurių matyti, kad kamerose Nr. 1K, 21K ir 8D, kuriose ginčo laikotarpiu buvo pareiškėjas, yra įrengta atskira sanitarinio mazgo patalpa. Vilniaus PN atsiliepime nurodyta, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nuolat vykdo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų vykdymo Vilniaus PN kamerose kontrolę, tačiau duomenų, kad kuriose nors Vilniaus PN sanitarinių mazgų patalpose būtų neveikusi vėdinimo sistema, byloje nėra. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti kokius pareiškėjo teisių pažeidimus.

13. Pareiškėjas teismui skundžiasi, kad Vilniaus PN kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, nes antro aukšto patalpose yra uždėtos papildomos grotos.

13.1. Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punktu, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Įrodymų, kad šie reikalavimai buvo pažeisti byloje nėra.

13.2. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad antrame Vilniaus PN aukšte yra drausmės grupės gyvenamosios patalpos, pareiškėjas šiame aukšte buvo laikomas kameroje Nr. 8D. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Iš lauko pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Šį teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste matyti, kad privalomą apsauginių grotų ant drausmės grupės gyvenamųjų patalpų langų įrengimą reglamentuoja teisės aktai, todėl tai negali būti laikoma pareiškėjo teisių pažeidimu.

14. Atsižvelgiant nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad teismas nenustatė, jog Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2014-04-03 iki 2015-05-01 pareiškėjas buvo laikomas teisės aktuose (inter alia (lot. be kita ko), Taisyklėse, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse ir (ar) Lietuvos higienos normoje HN 76:2010) įtvirtintų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Teismas nenustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo sudarytos netinkamos sąlygos ar kad jis būtų kankinamas, žalojamas, žiauriai su juo elgiamasi arba žeminamas jo orumas. Šioje byloje nenustatyta, kad Vilniaus PN pareigūnai nurodytu laikotarpiu neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Vadinasi, pareiškėjo skunde išdėstytas prašymas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti atmestinas, nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų – Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 punktu, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo D. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Rytis Krasauskas