Panevėžio apygardos teismo nutartis

2013-01-04 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-35-719-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-04
Bylos Nr.
1A-35-719-2013
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Artūras Ridikas (pirm.), Algirdas Gaputis, Ričardas Gilys
Nuteistasis
A. D., T. R., R. E.
Nukentėjusysis
M. M., V. J., D. A.
Civilinis ieškovas
UAB „P.“, UAB „X.“
Kategorijos

Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-35-719/2013

Teisėja Danutė Švitinienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.4

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 4 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Ridiko, teisėjų Algirdo Gapučio ir Ričardo Gilio,

sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,dalyvaujant: prokurorei Linai Šimonienei,

gynėjams advokatams: Reginai Butnevičienei, Žygimantui Rutkauskui ir Raimundui Kurkliečiui,

nuteistiesiems: A. D., T. R. ir R. E.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. R. gynėjo advokato Ž. R., nuteistųjų R. E. bei A. D. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-10-22 nuosprendžio, kuriuo T. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 1 d. (plėšimas M. M. atžvilgiu), pagal BK 180 str. 2 d. (plėšimas V. J. atžvilgiu), paskiriant galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 metams 3 mėnesiams; A. D. pripažintas kaltu pagal BK 180 str. 2 d. (plėšimas V. J. atžvilgiu) ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams; A. B. pripažintas kaltu pagal BK 189 str. 3 d. ir nuteistas viešųjų darbų bausme 4 mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 100 valandų, po 25 valandas per mėnesį visuomenės labui; M. D. pagal BK 146 str. 2 d. ir 294 str. 2 d. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius, vadovaujantis BK 38 str., bylą jo atžvilgiu nutraukiant; A. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 146 str. 2 d. ir 294 str. 2 d. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 38 str., bylą jo atžvilgiu nutraukiant; R. E. pripažintas kaltu pagal BK 180 str. 1 d. (plėšimas M. M. atžvilgiu), pagal BK 146 str. 2 d. ir 294 str. 2 d., paskiriant galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 metams. Šiuo nuosprendžiu taip pat pilnai tenkintas nukentėjusiojo M. M. 2312 Lt ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos, solidariai priteisinat šią sumą iš T. R. ir R. E.. Be to, nukentėjusiojo V. J. 4260 Lt ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos taip pat tenkintas, šią sumą solidariai priteisiant iš T. R. ir A. D.. Civilinio ieškovo UAB „P.“ 874 Lt ieškinys dėl turtinės žalos tenkintas visiškai, solidariai priteisinat iš T. R. ir R. E.. Civilinio ieškovo UAB „X.“ 431 Lt ieškinys dėl turtinės žalos taip pat tankintas visiškai ir ši suma priteista solidariai iš T. R. ir A. D.. Šiuo nuosprendžiu nukentėjusiojo D. A. ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos paliktas nenagrinėtu. Procesas dėl Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio nutrauktas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-10-22 nuosprendžiu T. R. ir R. E. nuteisti už tai, kad 2011 m. spalio 27 d. apie 21.00 val., Panevėžyje, netoli (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo, bendrininkų grupėje, panaudodami fizinį smurtą nukentėjusiojo M. M. atžvilgiu, tai yra suduodami po vieną smūgį kumščiu M. M. į veidą, tuo padarydami poodines kraujosruvas kairiame skruoste, viršutinėje lūpoje ir dešiniame dilbyje, tai yra nežymiai sutrikdydami M. M. sveikatą, reikalaudami tuoj pat atiduoti turimus daiktus, pagrobė svetimą UAB „P.“ priklausantį turtą bendros 250 Lt vertės: pinigus – 180 Lt, mobilųjį telefoną „Nokia 2630“ 50 Lt vertės su SIM kortele „Omnitel“ 20 Lt vertės, iš automobilio „K. P.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio UAB „P.“ pagrobė svetimą, A. Š. priklausantį turtą – magnetolą „JVS“ 80 Lt vertės, bei pagrobė svetimą, M. M. priklausantį turtą bendros 312 Lt vertės: rankinę 45 Lt vertės, mobilųjį telefoną „Nokia 5230“ 260 Lt vertės su SIM kortele „Bitė“ 7 Lt vertės.

Be to, T. R. ir A. D. nuteisti už tai, kad 2011 m. spalio 31 d. apie 18.52 val., Panevėžyje, prie Stoties g. 36 namo, bendrininkų grupėje, panaudodami fizinį smurtą V. J. atžvilgiu, tai yra laikydami nukentėjusįjį V. J. už drabužių, T. R. laikydamas įrėmęs V. J. į šoną peilį, reikalaudami tuoj pat atiduoti turimus daiktus, pagrobė svetimą UAB „X.“ priklausantį turtą bendros 431 Lt vertės: „X“ pica su padažu 22 Lt vertės, pinigus – 409 Lt, bei V. J. priklausantį turtą bendros 910 Lt vertės: sidabrinę apyrankę 90 Lt vertės, tris sidabrinius žiedus 20 Lt vertės, 35 Lt vertės ir 15 Lt vertės, du mobiliuosius telefonus: „Samsung GT-I5500“ 350 Lt vertės ir „Samsung S5620“ 300 Lt vertės, pinigus – 100 Lt.

A. B. nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, žinodamas, jog mobilusis telefonas „Samsung GT-I5500“ 350 Lt vertės gautas nusikalstamu būdu, tai yra T. R. ir A. D. pagrobtas 2011-10-31, apie 18.52 val., Panevėžyje, prie Stoties g. 36 namo, panaudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį V. J., 2011 m. lapkričio 1d., apie 08.57 val., Panevėžyje, būdamas bute, adresu (duomenys neskelbtini), paimdamas iš T. R. įgijo plėšimo būdu iš V. J. pagrobtą svetimą turtą – mobilųjį telefoną „Samsung GT-I5500“ 350 Lt vertės, po to, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2011 m. lapkričio 3 d. apie 22.00 val., Panevėžyje, prie parduotuvės „Norfa“, esančios Nemuno g. 29, parduodamas A. P. jį realizavo.

M. D., A. Š. ir R. E. nuteisti už tai, kad 2011 m. spalio mėnesį, laikotarpyje nuo 30 d. 23.30 val. iki 31 d. 00.20 val., veikdami bendrininkų grupėje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodami psichinę prievartą, A. Š. ir R. E. panaudojus fizinę prievartą nukentėjusiojo D. A. atžvilgiu, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą A. Š. tikrą teisę susigrąžinti 1700 Lt skolą, būtent: Panevėžyje, prie prekybos centro „Babilonas“, Savitiškio g. 61, įsisodinę nukentėjusįjį D. A. į automobilį „(duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) M. D. su A. Š. atsisėdus nukentėjusiajam iš abiejų pusių ant galinės sėdynės, taip atimdami jam galimybę priešintis, visi kartu reikalavo tuoj pat grąžinti skolą, atiduoti turimus vertingus daiktus, M. D. iš D. A. striukės vidinės kišenės ištraukė piniginę, kurioje buvo 1500 Lt ir nukentėjusiojo dokumentai, kurią perdavė A. Š., tuo pačiu metu A. Š. paėmė D. A. priklausantį mobilųjį telefoną „Nokia C3“ 300 Lt vertės su „Tele2 Pildyk“ SIM kortele 3 Lt vertės, visi vežiojo nukentėjusįjį Panevėžio miesto gatvėmis. Po to, toliau tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, nuvežė D. A. į Panevėžio r., prie Nausodės k. esantį miškelį, kur R. E. nutempus D. A. prie automobilio priekio, M. D. stovint šalia, A. Š. atėmė nukentėjusiajam priklausiančius akinius 350 Lt vertės. Po to, A. Š. ir R. E. sudavė ne mažiau kaip po tris smūgius kumščiais nukentėjusiajam D. A. į veidą, vėliau R. E. pririšo prie nukentėjusiojo kojų trosą ir patempė jį automobiliu apie 5-10 metrų, paskui R. E. surišo nukentėjusįjį automobilio trosu ir įstūmė jį į automobilio bagažinę, tokiais veiksmais R. E. ir A. Š. D. A. padarė poodines kraujosruvas kairiame skruoste, odos nubrozdinimus kaktoje, nosyje, poodines kraujosruvas nugaroje, dešiname žaste, odos nubrozdinimus dešinėje ir kairėje blauzdoje – nežymų sveikatos sutrikdymą, toliau tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, vežiojo D. A. automobilio bagažinėje Panevėžio gatvėmis, tokiu būdu neteisėtai atėmė nukentėjusiajam D. A. laisvę ir padarė didelės žalos nukentėjusiojo D. A. teisėms.

Šalies argumentai

Nuteistojo T. R. gynėjas advokatas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-10-22 nuosprendį dalyje dėl T. R. pripažinimo kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 1 d. (plėšimas M. M. atžvilgiu) ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį; panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-10-22 nuosprendį dalyje dėl T. R. už šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrinimą su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-05-08 nuosprendžiu paskirta bausme; pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-10-22 nuosprendį dalyje dėl T. R. pripažinimo kaltu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 2 d. (plėšimas V. J. atžvilgiu) padarymą ir pripažinti T. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo draudžiamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, panaikinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad šią veiką padarė bendrininkų grupėje ir dėl to sušvelninti bausmę; švelninti T. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį, šią bausmę subendrinant su Kauno rajono apylinkės teismo 2012-09-13 nuosprendžiu paskirta bausme. Apeliaciniame skunde dėl plėšimo M. M. atžvilgiu nurodoma, kad T. R. nuosekliai neigė dalyvavęs nusikalstamos veikos padaryme, o teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl šio nusikaltimo padarymo, tinkamai neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, deklaratyviai atmetė T. R. bei R. E. parodymus bei netinkamai įvertino byloje esančius rašytinius parodymus. Teigia, kad iš M. M. parodymų matyti, jog jį užpuolę du asmenys buvo su slidininko kaukėmis ant veidų ir pirštinėmis, jis šių asmenų atpažinti negalėtų, o 2011-10-31 įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad R. E. automobilio (duomenys neskelbtini) valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) bagažinėje buvo rasta magnetola „JVS“, kurią kaip pagrobtą M. M. apiplėšimo metu atpažino A. Š., tačiau tiek M. M. parodymai, tiek A. Š. parodymai ir įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotas plėšimo metu pagrobtos magnetolos faktas, niekaip nepaneigia T. R. parodymų, jog jis šio nusikaltimo padaryme nedalyvavo: automobilis priklauso ne T. R., byloje nėra jokių duomenų, kad T. R. būtų A. Š. priklausančią magnetolą įdėjęs į BMW automobilį. Taip pat atkreipia dėmesį, kad remiantis nuosprendyje nurodytais įrodymais (Panevėžio AVPK Operatyvinė veiklos biuro 2011-11-11 pažymos Nr. 50-S-13112, 2011-11-08 Nr. 50-S-12848 ir 2011-11-17 Nr. 50-S-13336, N. P. parodymai, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvinės veiklos biuro pažymos 2011-11-03 Nr. 50-S-12605, 2011-11-17 Nr. 50-S-13336, 2012-01-19 Nr. 50-S-851, 2012-01-31 Nr. 50-S-1275, 2011-12-20 Nr. 50-S-14641, L. M. bei G. J. parodymai) galima daryti tik prielaidą, jog T. R. kažkaip galėjo prisidėti ar žinoti apie M. M. atžvilgiu įvykdytą nusikalstamą veiką, tačiau nėra galimybės nustatyti, kokius veiksmus jis atliko realizuodamas BK 180 str. 1 d. dispozicijoje nurodytus požymius, ir kad išvis 2011-10-27, apie 21.00 val., buvo įvykio vietoje – Vingio g. 14, Panevėžyje. Apeliaciniame skunde dėl plėšimo V. J. atžvilgiu nurodoma, kad T. R. visiškai prisipažino padaręs šį nusikalstimą, t.y. pripažino ir nurodė visas įvykio aplinkybes, šią nusikalstamą veiką padarė vienas, be kito asmens – A. D. pagalbos, nes visus straipsnio dispozicijoje nurodytus požymius realizavo pats – t.y. naudojo psichinį smurtą – grasino peiliu ir pagrobė pas nukentėjusįjį buvusį svetimą turtą, nors A. D. ir buvo netoli įvykio vietos. Tačiau pastarasis, kaip ir A. B. niekaip neprisidėjo prie šio nusikaltimo padarymo. Nurodo, kad išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti T. R. atsakomybę sunkinančia aplinkybę, jog jis šią nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje, o atsižvelgiant į tai, kad jis prisipažino ir gailisi padaręs nusikaltimą, ši aplinkybė pripažintina kaip jo atsakomybę lengvinanti (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Be to, nurodoma ir tai, kad teismas, nepagrįstai šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 63 str. 1 d. 4 d. 9 d. subendrino su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-05-08 nuosprendžiu paskirta bausme, nes Panevėžio m. apylinkės teismo 2012-05-08 nuosprendžiu paskirta bausmė, jau buvo subendrinta su Kauno rajono apylinkės teismo 2012-09-13 nuosprendžiu jam paskirta bausme.

Nuteistasis R. E. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-10-22 nuosprendį – sušvelninti paskirtą bausmę pagal BK 146 str. 2 d. ir 294 str. 2 d. paskiriant arešto bausmę bei nuosprendžio dalį dėl plėšimo M. M. atžvilgiu panaikinti bei priimti išteisinamąjį nuosprendį atmetant M. M. ir UAB „P.“ civilinius ieškinius, kadangi šios nusikalstamos veikos nepadarė. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dalyje dėl plėšimo M. M. atžvilgiu, netinkamai vertino įrodymus, jo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas rėmėsi tik prielaidomis bei neteisėtai ir nepagrįstai, nesant jokių objektyvių duomenų, pripažino kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. l d. Nurodo, kad teismas, kaip nepagrįstą įrodymą laikė tai, kad automobilyje (duomenys neskelbtini) valst.Nr. (duomenys neskelbtini) buvo rasta magnetola, kurią A. Š. atpažino, kaip jai priklausančią, nors šią magnetolą pirko jis Panevėžio automobilių turguje ir tai paaiškino teisiamojo posėdžio metu. Taip pat teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl šio epizodo, rėmėsi ir tuo, kad automobilyje “duomenys neskelbtini”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo rastos kepurės – gobtuvai, kurias nukentėjęs M. M. atpažino kaip tokio pat tipo, kokiomis mūvėjo užpuolikai, tačiau pats tą automobilį pirko 2011 m. pavasarį ir tos kepurės – gobtuvai buvo įsigyjant transporto priemonę. Nurodo ir tai, kad įsigyjant automobilį A. Š. ir A. S. matė jame buvusias kepures – gobtuvus. Taip pat atkreipia dėmesį, jog nėra nė vieno liudytojo, mačiusio įvykį ir patvirtinančio jo kaltę padarant šią nusikalstamą veiką. Dėl nuteisimo už nusikalstamų veikų, numatytų BK 146 str. 2 d. ir 294 str. 2 d., įvykdymą, apeliantas nurodo, kad A. Š. paprašytas padėti atsiimti 1700 Lt skolą iš D. A. jam padėjo jam bei įvykdė nusikalstamas veikas, numatytas BK 146 str. 2d. ir 294 str. 2d. su A. Š. ir M. D.. Tačiau šios nusikalstamos veikos buvo padarytos ne jo iniciatyva ir pats jokių daiktų iš D. A. neatėmė. Teigia, kad teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad teismas nepagrįstai iš kaltinimo nešalino aplinkybių, kurių jis nepadarė: D. A. nesudavė smūgių kumščiu į veidą ir jo automobiliu netempė.

Nuteistasis A. D. apeliaciniu skundu prašo pakeisti 2012-10-22 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį dalyje jį išteisinant dėl padarytos nusikalstamos veikos arba sumažinti paskirtą bausmę. Nurodo, kad prieš nukentėjusįjį nesmurtavo, ką patvirtina ir pats V. J., o taip pat nei pas jį, nei pas sugyventinę jokių V. J. daiktų nebuvo rasta. Teigia, kad teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad jis ankščiau nebuvo teistas, turi sugyventinę, su kuria augina mažametę dukrą, iki suėmimo buvo registruotas darbo biržoje.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai advokatai prašė tenkinti jų apeliacinius skundus, o prokurorė prašė šiuos skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

T. R. gynėjo advokato apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o apeliantų R. E. ir A. D. apeliaciniai skundai netenkinami.

Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl T. R. gynėjo advokato ir R. E. apeliacinių skundų dėl plėšimo M. M. atžvilgiu

Apeliacinių skundų dalyse dėl plėšimo M. M. atžvilgiu T. R. gynėjas ir nuteistasis R. E. nurodo, jog nuteistieji nuosekliai neigė dalyvavę nusikalstamos veikos padaryme, o teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl šio nusikaltimo padarymo, tinkamai neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, deklaratyviai atmetė T. R. bei R. E. parodymus, netinkamai įvertino byloje esančius rašytinius parodymus ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį T. R. ir R. E. atžvilgiu, nuosekliai pagrindė, kad jų kaltė įrodyta nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais ir byloje esančia rašytine medžiaga – 2011-10-31 įvykio vietos apžiūros protokolu (2 t., 3-5 b.l.), 2012-02-15 daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolu (1 t., 49, 145 b.l.), 2011-11-24 R. E. automobilio „(duomenys neskelbtini) valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) apžiūros protokolu (2 t., 15-17 b.l.), 2012-02-13 daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolu (1 t., 37), 2011-11-24 apžiūros protokolu (1 t., 145 b.l.). Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjęs visas bylai reikšmingas aplinkybes – nenuoseklius T. R., R. E. ir K. D. parodymus, apžiūrų metu R. E. automobilyje rastą iš pagrobtą magnetolą ir galvos gobtuvus – kaukes, Operatyvinės veiklos biuro informaciją apie mobiliųjų telefonų, kuriais naudojosi T. R. ir R. E., lokaciją, ne tik išsamiai pagrindė apeliantų kaltę įvykdžius apiplėšimą M. M. atžvilgiu, tačiau ir nurodė, kodėl buvo atmesti R. E., T. R. ir K. D. parodymai. Be to, pastebėtina ir tai, kad A. B., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nurodė, jog 2011 metų spalio pabaigoje su T. R., R. E. ir M. A., T. R. pasiūlius važiavo į Vilnių, kur T. R. ir R. E. dalį laiko praleido vienį, o vėliau taksi vairuotojui pardavė keletą mobiliojo ryšio telefonų. Taip pat šios apklausos metu A. B. buvo nurodęs ir tai, kad automobilyje (duomenys neskelbtini), kuriuo vyko į Vilnių ir kurį vairavo R. E. ant galinio stiklo palangės matė numestą juodos spalvos slidininko kaukę, o taip pat žinojo, jog T. R., R. E. ir M. A. yra įvykdę daug picų išvežiotojų apiplėšimų (1 t., 149-150 b.l.), nors tokius savo parodymus A. B. pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje ir paneigė. Be to, A. Š., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nurodė, jog yra pas R. E. automobilyje matęs galvos kaukę – gobtuvą, o pats R. E. rodė, jog turi dvi panaudotas magnetolas ir keletą mobiliojo ryšio telefonų, tačiau apie pastarųjų daiktų savininkus nieko nepasakojo, tik nurodė, jog jie yra draugų. Šios apklausos metu A. Š. taip pat buvo nurodęs ir tai, jog 2011 metų rugsėjo – spalio mėnesiais R. E. jam paskambinęs pasakė, jog, jei kas teirautųsi, reika sakyti, kad jis R. E. nepažįstas ir šis su jokiu (duomenys neskelbtini) pilkos spalvos automobiliu nevažinėja, iš ko suprato, kad R. E. yra kažką prisidirbęs (2 t., b.l. 120-122). Pastebėtina ir tai, kad pats T. R., ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose, nurodė, jog 2011-10-27 buvo pas draugą A., (duomenys neskelbtini), buto numerio nepamena, Panevėžyje, visą tą savaitę ir niekur išėjęs nebuvo (4 t., 20-21 b.l.). Be to, šios versijos T. R. taip pat laikėsi ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nurodydamas, jog tą savaitę net į lauką iš minėto A. buto nebuvo išėjęs. Tačiau kaip matyti iš 2012-02-20 įtariamojo T. R. apklausos, pastarasis teigė 2012-10-27 nieko nusikalstamo nedaręs, tvirtino ankstesnių apklausų metu duotus parodymus, tačiau nurodė, jog kažkurį vakarą susitiko su R. E., pardavė jam mobiliojo ryšio telefoną ir išsiskyrė Pilėnuose (4 t., 43-44 b.l.). Be to, T. R., pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog visą tą savaitę, kurią praleido girtaudamas minėtame A. bute, turėjo pajamų iš įvykdyto plėšimo Soties gatvėje (plėšimas V. J. atžvilgiu). Tokie T. R. parodymai prieštaringi tarpusavyje, taip pat prieštarauja R. E. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, jog iš T. R. jokio mobiliojo ryšio telefono nepirko bei nustatytoms bylos aplinkybėms, kad plėšimas V. J. atžvilgiu buvo įvykdytas tik 2011 m. spalio 31 d., t.y. vėliau, nei tos dienos, kurias T. R. nurodo nuolat girtavęs ir neišėjęs iš minėto A. buto.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes ir patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog T. R. ir R. E. padarė jiems inkriminuotą, BK 180 str. 1 d. numatytą, nusikaltimą. Pripažindamas apeliantus kaltais šio nusikaltimo padarymu teismas rėmėsi įstatymų nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo atliktam aplinkybių viseto išnagrinėjimui bei įvertinimui ir nuosprendyje išdėstytiems motyvams dėl T. R. ir R. E. kaltės, dėl ko T. R. ir R. E. apeliaciniai skundai dėl plėšimo M. M. atžvilgiu yra atmetami.

Dėl T. R. gynėjo advokato Ž. R. ir nuteistojo A. D. apeliacinių skundų dėl plėšimo V. J. atžvilgiu

Apeliaciniu skundu A. D. prašo pakeisti 2012-10-22 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį dalyje jį išteisinant dėl padarytos nusikalstamos veikos V. J. atžvilgiu arba sumažinti paskirtą bausmę, o T. R. gynėjas advokatas Ž. R. nurodo, kad T. R. visiškai prisipažino padaręs šį nusikalstimą, t.y. pripažino ir nurodė visas įvykio aplinkybes, šią nusikalstamą veiką padarė vienas, be kito asmens – A. D. pagalbos, nes visus straipsnio dispozicijoje nurodytus požymius realizavo pats dėl ko nėra pagrindo pripažinti T. R. atsakomybę sunkinančia aplinkybę, jog jis šią nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje, o atsižvelgiant į tai, kad jis prisipažino ir gailisi padaręs nusikaltimą, ši aplinkybė pripažintina kaip jo atsakomybę lengvinanti (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.). Būtinu bet kurios bendrininkavimo rūšies ar formos požymiu yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas turi konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Kaip matyti iš paties T. R. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje duotų parodymų (4 t., 25-28, 29-31, 39-40 b.l., 7 t., 104-105 b.l.), jis nuosekliai aiškino, kad kartu su A. D. sugalvojo atimti picą, t.y. įvykdyti nusikalstamą veiką. Be to, nukentėjusysis V. J. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme duodamas parodymus apie prieš jį pavartotą smurtą ir turto pagrobimą nuosekliai nurodė, jog apiplėšime dalyvavo du vaikinai, kurie abu atliko tam tikrus veiksmus (3 t., 31-33, 34-35, 36-37 b.l., 7 t., 28-29 b.l.). Iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvinės veiklos biuro 2011-11-09 Nr. 50-S-12950 informacijos matyti, kad iš įtariamojo A. D. mobiliojo telefono „Nokia“ IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) ir UAB „Tele2“ SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) 2011-10-31 17.47 val. buvo skambinta į UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), bokšto Nr. 152A veikimo zonoje, po to 21.13 val. 4 kartus iš eilės į A. D. mobilųjį telefoną „Nokia“ IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) ir UAB „Tele2“ SIM kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) bokšto Nr. 152A veikimo zonoje, skambino įtariamasis A. B. iš abonento Nr. v tačiau pokalbis neįvyko (3 t., 67-68; 70-71; 72 b.l.), o iš 2011-11-09 asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų kartotekos protokolo matyti, kad A. S. atpažino A. D. kaip asmenį, kuris 2011-10-31 vakare buvo kartu su T. R. netoli geležinkelio, kur kalbėjosi su vairuotoju ir paėmė picą bei atėmė pinigus (3 t., 111-112 b.l.). Taigi iš byloje esančių duomenų matyti, jog A. D. ir T. R. nusikalstamą veiką nukentėjusiojo T. R. atžvilgiu įvykdė bendrininkų grupėje. Pastebėtina tai, kad T. R. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu iš dalies pakeitė savo pirminius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, dėl ko Panevėžio miesto apylinkės teismas nepripažino T. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybę jo prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, A. D. argumentai, kad jis nusikaltimo nepadarė bei T. R. gynėjo advokato Ž. R. apeliacinio skundo argumentai dėl T. R. prisipažinimo pripažinimo kaip jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nusikalstamos veikos įvykdymo bendrininkų grupėje, kaip atsakomybę sunkiančios aplinkybės panaikinimo, yra atmetami ir apeliaciniais skundai šioje dalyje netenkinami.

Be to, apeliantas A. D. savo skunde taip pat nurodė, jog paskirta bausmė yra per griežta ir turėtų būti švelninama atsižvelgiantį tai, jog jis nebuvo nusikalstamos veikos pagrindinis iniciatorius, prieš nuketėjusįjį jokio smurto nevartojo, nei pas jį, ar jo sugyventinę jokių nukentėjusiojo daiktų nebuvo rasta, ankščiau jis nebuvo teistas bei iš gaunamos pašalpos išlaikydavo sugyventinę ir mažametę dukrą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, jog kaltinamasis padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą prie sunkių nusikaltimų (Lietuvos Respublikos BK 11 str.), veika tyčinė, baigta, kaltu neprisipažino, ir nors yra neteistas (4 t., 131 b.l.), tačiau buvo baustas administracine tvarka veikų padarymo metu ir po to turėjo galiojančių administracinių nuobaudų (4 t., 132 b.l.). Panevėžio miesto apylinkės teismas, individualizuodamas bausmę, taip pat atsižvelgė į tai, kad A. D. yra linkęs daryti nusikalstamas veikas, bendrauja su teistais teisėtvarką pažeidinėjančiais asmenimis (4 t., 75 b.l.) nedirba (4 t., 134 b.l.), nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, ir paskyrė vienintelę straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, savo dydžiu artimą sankcijoje numatytam vidurkiui. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybės A. D. apeliacinio skundo argumentai, jog paskirta bausmė turėtų būti švelninama atsižvelgiant į jo asmenybę ir šeiminę padėtį yra atmetami, kadangi, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas skirdamas bausmę A. D. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 2 d. padarymą, ją individualizavo tinkamai, atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes bei vadovavosi įstatymo numatytomis bausmių skyrimo taisyklėmis. Pastebėtina ir tai, jog neigiamos pasekmės, kurios kyla apelianto šeimai dėl jo nuteisimo laisvės atėmimo bausme šiuo atveju nėra pagrindas švelninti tinkamai A. D. pirmosios instancijos teismo individualizuotą bausmę.

Dėl T. R. gynėjo advokato Ž. Rutkausko apeliacinio skundo dėl bausmių bendrinimo T. R.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, nepagrįstai skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 63 str. 1 d. 4 d. 9 d., subendrino su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-05-08 nuosprendžiu paskirta bausme. Apeliacinis skundas šioje dalyje tenkinamas. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Panevėžio miesto apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, šiuo nuosprendžiu T. R. paskirtą subendrintą 4 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrino su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-05-08 nuosprendžiu paskirta bausme iš dalies sudedant ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 metams 3 mėnesiams. Tačiau kaip matyti iš 2012-09-13 Kauno rajono aplinkės teismo nuosprendžio, T. R. šiuo nuosprendžiu paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė buvo subendrinta, iš dalies sudedant, su tuo pačiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-05-08 nuosprendžiu skirta bausme, paskiriant galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 7 mėnesiams. Nors priimant skundžiamą nuosprendį Kauno rajono apylinkės teismo 2012-09-13 nuosprendis ir nebuvo įsiteisėjęs (informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis įsiteisėjo 2012-10-30), teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-10-22 nuosprendžio dalis, kuria T. R. paskirtos bausmės subendrintos su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-05-08 nuosprendžiu paskirta bausme, yra keistina dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 1 d. 4 p.). Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismas naikina skundžiamu nuosprendžiu paskirtų bausmių bendrinimą su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-05-08 nuosprendžiu skirtomis bausmėmis, tokiu būdu pakeisdamas skundžiamą nuosprendį.

Dėl R. E. apeliacinio skundo dėl nusikalstamų veikų įvykdymo D. A. atžvilgiu

Apeliaciniame skunde R. E. nurodo, jog A. Š. paprašytas padėti atsiimti 1700 Lt skolą iš D. A. bei įvykdė nusikalstamas veikas, numatytas BK 146 str. 2d. ir 294 str. 2d. su A. Š. ir M. D., tačiau šios nusikalstamos veikos buvo padarytos ne jo iniciatyva ir pats jokių daiktų iš D. A. neatėmė. Taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailisi bei nepagrįstai iš kaltinimo nešalino aplinkybių, kurių jis nepadarė: D. A. nesudavė smūgių kumščiu į veidą ir jo automobiliu netempė, dėl ko už šių nusikalstamų veikų padarymą paskirta bausmė turėtų būti švelninama, paskiriant arešto bausmę. Tačiau kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančios medžiagos – M. D., A. Š. ir nukentėjusiojo D. A. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų bei rašytinės bylos medžiagos – R. E. įvykio metu ne tik sudavė smūgius nukentėjusiajam D. A., bet ir pastarąjį pririštą trosu tempė automobiliu. R. E. kaltė, atlikus skundžiamus veiksmus, pirmosios instancijos teismo įrodyta visiškai.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. E. įvykio metu ne tik sudavė smūgius nukentėjusiajam D. A., bet ir pastarąjį pririštą trosu tempė automobiliu. Pripažindamas, kad R. E. atliko skundžiamus veiksmus nukentėjusiajam, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas, o 2012-10-22 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl R. E. pripažinimo kaltu pagal BK 146 str. 2 d. ir 294 str. 2 d. ir jo prisipažinimo, kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nepripažinimo yra teisėtas ir pagrįstas, dėl ko skundžiamo nuosprendžio šioje dalyje keisi ar naikinti nėra pagrindo.

Pastebėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland).

Pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniuose skunduose, išskyrus bausmių bendrinimo klausimą T. R., nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis BPK 326 str. 1 d., 1 ir 3 p., 328 str. 1 d. 4 p.,

nutaria:

R. E. ir A. D. apeliacinius skundus atmesti.

T. R. gynėjo advokato Ž. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir 2012-10-22 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį pakeisti – panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-10-22 nuosprendžiu T. R. paskirtų bausmių subendrinimą su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-05-08 nuosprendžiu skirtomis bausmėmis.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Artūras RidikasAlgirdas GaputisRičardas Gilys