- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-03-07
- Bylos Nr.
- 2A-243-464/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Švedienė, Algirdas Auruškevičius, Dalia Kačinskienė (pran.)
- Ieškovas
- UADB „Ergo Lietuva“, Transporto priemonių
- Atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UADB „Ergo Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 26d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UADB „Ergo Lietuva“ ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, dalyvaujant tretiesiems asmenims be savarankiškų reikalavimų A. P. ir S. M., dėl žalos atlyginimo priteisimo subrogacijos tvarka.
Aprašomoji dalis
n u statė:
ieškovas UADB „Ergo Lietuva“ 2006-11-14 Vilniaus m. 3-jam apylinkės teismui padavė ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 72 367,82 Lt žalos atlyginimo subrogacijos tvarka, 6 % dydžio metinių palūkanų, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas (b.l.3-4). Nurodė, kad 2006-01-09 dieną 13²⁰ val. kelyje Alytus – Valkininkų geležinkelio stotis – Vilnius įvyko avarija, kurios metu ieškovo draudėjo A. P. vairuojamas automobilis Toyota Land Cruiser, v/n (duomenys neskelbtini) susidūrė su S. M. vairuojamu automobiliu Mitsubishi Pajero, v/n (duomenys neskelbtini) Alytaus miesto ir rajono PK 2006-01-17 nutarimu S. M. buvo pripažintas kaltu dėl eismo įvykio, jam skirta 110 Lt administracinė bauda už KET 153 p. pažeidimą. A. P. vairuojamas automobilis buvo apdraustas pas ieškovą Transporto priemonių kasko draudimu, taigi ieškovas atlygino savo draudėjui 72 142,82 Lt automobilio remonto ir 225 Lt automobilio transportavimo išlaidas. Eismo įvykio kaltininko S. M. Transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė drausta pas atsakovą AB „Lietuvos draudimas“, bet atsakovas gera valia nesutinka sumokėti ieškovui 72 367,82 Lt nuostoliams atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į ieškinį (b.l.86-87) ieškinio nepripažino ir prašė jo netenkinti, ginčydamas Alytaus miesto ir rajono PK 2006-01-17 nutarimo pagrįstumą. Atsakovo atstovas Turto žalų skyriaus vyresnysis inžinierius ekspertas M. S. atliko tyrimą ir nustatė, jog policijos pareigūnai neteisingai įvardino autoįvykio kaltininką. Eismo įvykį lėmė tai, kad A. P. kelio ruože, kuriame yra draudžiama lenkti (ištisinė linija), darė lenkimo manevrą, maža to, pasirinko per didelį važiavimo greitį, todėl atsitrenkė į priekyje važiavusį kitą automobilį ir nulėkė nuo kelio. Šias išvadas patvirtina ir S. M. paaiškinimai apie autoįvykio aplinkybes. Pasak S. M., jis sustojo prie ištisinės linijos, skiriančios priešingų krypčių srautus, kad praleistų priešpriešiais važiuojančius automobilius. Juos praleidęs, S. M. suko į kairę pusę ir, jau beveik įvažiavus į šalutinį kelią, į jo automobilio priekinę dalį atsitrenkė A. P. vairuojamas automobilis.
Tretieji asmenys A. P. ir S. M. atsiliepimų į ieškinį nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3-asis apylinkės teismas 2007-11-26 sprendimu ieškinį atmetė (b.l.181-183). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad eismo įvykio protokole bei administracinės teisės pažeidimo byloje nurodytus duomenis paneigia surinkti papildomi įrodymai, tokią galimybę numato CPK 197 str. nuostatos, tretysis asmuo S. M. nekaltas dėl autoįvykio, todėl ieškovo draudikas neturi reikalavimo teisės į atsakovo draudėją. Nustatė, kad dėl avarijos kaltas tretysis asmuo A. P., kuris lenkė įvažiuojant į priešpriešinę eismo juostą, kur tai draudžia kelio ženklinimas, lenkimo manevrą pradėjo neįsitikinęs, jog tai saugu ir nesukels pasekmių, ar priekyje ta pačia juosta važiuojančios transporto priemonės vairuotojas (S. M.) nerodo kairiojo posūkio signalo, neįsitikinęs, ar lenkimui būtina juostos atkarpa nėra laisva ir bus kliūčių priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms; neįsitikinęs, jog baigdamas lenkti, jis (A. P.) galės grįžti į atgal savo juostą, nesukliudydamas lenkiamai transporto priemonei. Kadangi priekyje važiuojantis vairuotojas ruošėsi sukti į kairę pusę, važiuojantysis iš paskos (A. P.) privalėjo apvažiuoti sukančią transporto priemonę iš dešinės (dešinėje pusėje yra kelio išplatėjimas, skirtas sustoti visuomeniniam transportui) ar palaukti, kol priekyje važiuojantis vairuotojas atlaisvins važiuojamąją juostą. Jeigu A. P. būtų buvęs apdairus, jis būtų matęs (o meteorologinės sąlygos tam buvo palankios) įvažiavimą į šalia miško esantį keliuką, toje kelio atkarpoje dirbančius darbininkus ir įvertinęs priešais vos judančio automobilio vairuotojo (S. M., kuris dirba eiguliu) ketinimus sukti į kairę. To nepadaręs, jis pažeidė KET 180 p.-181 p. Iš trečiojo asmens S. M. duotų paaiškinimų nustatė, jog šis pripažino kaltę, nes grėsė maža bauda, abu automobiliai drausti draudimo bendrovėse, žmonių nenukentėjo, o jis nenorėjo, kad atsakomybės nustatinėjimo procedūros užimtų daug laiko, be to, po eismo įvykio buvo ištiktas šoko, todėl ir nesugebėjo įsigilinti į visas aplinkybes. Teismas pripažino, jog eismo įvykį tyrę pareigūnai praktiškai neįsigilino į automobilių išsidėstymą kelyje, kelio ženklinimus, apsiribojo išimtinai S. M. kaltės prisipažinimu, netyrė ir nevertino kito vairuotojo A. P. veiksmų. A. P. paaiškinimus, kurie nesutampa su S. M. paaiškinimais, teismas atmetė.
Šalies argumentai
Ieškovas UADB „Ergo Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2007-11-26 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti (b.l.187-191). Apeliacinis skundas yra grindžiamas tuo, jog teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes. Tretysis asmuo S. M. administracinio teisės pažeidimo 2006-01-17 nutarimo neskundė, baudą sumokėjo, todėl nutarimo nebegalima kvestionuoti. S. M. kaltės pripažinimas ir paskesnis jos neigimas suponuoja kritišką šio vairuotojo sąžiningumo vertinimą. Pirmosios instancijos teismas padarė tikėtiną išvadą, kad „S. M., kaip jis pats teigia, rodė kairio posūkio signalą“. Priešingų A. P. parodymų teismas kažkodėl nepaisė. Absurdiška teismo išvada, jog A. P. (iš išvardintų aplinkybių) turėjo įvertinti, kad S. M. ruošiasi sukti į kairę pas pakelyje buvusius darbuotojus. A. P. neturėjo teisės lenkti S. M. automobilio iš dešinės pusės, pasinaudodamas autobusų stotele. KET 193.9 punktas draudžia atlikti lenkimo manevrą važiuojant kelkraščiu, lėtėjimo ir greitėjimo juosta ar autobusų sustojimo aikštelėse. Priešingu atveju galėtų susidaryti pavojinga situacija, kai tą patį automobilį vienu metu lenkia dvi transporto priemonės: viena iš kairės, kita – iš dešinės. Ginčija UAB „Transporto studijos“ 2007-07-12 ekspertizės aktą Nr. TS-A-2007-13 (b.l.145-154), kuriame netiksliai nurodyta autoįvykio vieta (sankryža). Tiksliausią eismo įvykio seką bei kelio dalį, kurioje įvyko incidentas, gali nurodyti policijos pareigūnai, o ne ekspertas kompiuterinės programos dėka. Dar daugiau, 2007-07-12 ekspertizės akto Nr. TS-A-2007-13 tiriamosios dalies 2.6 p. sakoma, kad techniniu požiūriu galėjo būti du susidūrimo variantai, kai S. M. suko į kairę nesustodamas arba kai S. M. suko į kairę, prieš tai sustojęs praleisti kitus priešpriešais atvažiuojančius automobilius. Byloje nėra duomenų, kad S. M. praleidinėjo iš priekio atvažiuojančius automobilius (A. P. lenkimo metu būtų su jais susidūręs). Nors ekspertas dr. V. M. teismo posėdyje negalėjo vienareikšmiškai atsakyti, kuri situacija iš tikrųjų susiklostė, nedavė pirmenybės nė vienai iš jų, bet išvadoje vieną iš jų vis dėlto pasirinko. Nepriklausomai nuo to, byloje nėra jokių įrodymų, kad S. M. prieš atlikdamas manevrą į kairę žiūrėjo į veidrodėlį, net jeigu A. P. ir kirto ištisinę kelio liniją (mišrios kaltės institutas).
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l.195-196) skundą laikė nepagrįstu ir prašė Vilniau m. 3-ojo apylinkės teismo 2007-11-26 sprendimą palikti galioti nepakeistą, atkartodamas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir motyvus. Pabrėžė, kad apeliantas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-09-25 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1081/ 02, nes skiriasi bylos aplinkybės. Abejonės dėl ekspertizės akto galėjo būti pašalintos skiriant papildomą arba pakartotinę ekspertizę, tačiau apeliantas to neprašė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. ). Kolegija, išklausiusi šalių atstovų paaiškinimus dėl skundo argumentų, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas išvadas, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, todėl panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Pagrindinis apeliacinio skundo argumentas yra tai, kad bylą nagrinėjęs teismas privalėjo remtis administracinėje byloje konstatuotu S. M. kaltumu, jo paties ankstesniu kaltės dėl eismo įvykio pripažinimu. Šis apelianto argumentas atmestinas. Konkretaus asmens kaltė dėl padarytos žalos civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo yra nustatinėjama visais atvejais, nepriklausomai nuo to, ar buvo atliktas eismo įvykio tyrimas įstatymo nustatyta tvarka, ar eismo įvykio dalyviams buvo taikyta drausminė ar administracinė atsakomybė. Faktai, nustatyti administracinės teisenos bylose, ar pareigūno nutarimu administracinės teisės pažeidimo bylose, prejudicinės galios žalos atlyginimo bylose neturi, tokie dokumentai vertinami kaip rašytiniai įrodymai drauge su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2000-06-16 nutarimas Nr. 27 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu“ 11 p.). Šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusio teismo išvada, kad administracinėje byloje eismo įvykio priežastys išsamiau net nebuvo tiriamos, nebuvo nagrinėjami kito eismo įvykio dalyvio veiksmai ir jų atitikimas KET reikalavimams, apsiribota formaliu vertinimu, kuomet vienas iš jo dalyvių – S. M. pripažino savo kaltę. Tačiau toks kaltės iš karto po įvykio pripažinimas neapsprendžia aplinkybės, kad jis neabejotinai kaltas CK 6.248 str. prasme, nes tik įstatymo nustatyta tvarka – įrodinėjimo procese pripažinus S. M. kaltę, atsakovui, kaip jo draudikui, tektų pareiga atlyginti šio neteisėtais veiksmais padarytą žalą pagal draudimo sutartį. Nustatydamas, kuris eismo dalyvis buvo kaltas dėl kilusio konkretaus eismo įvykio, teismas analizavo šio eismo įvykio aplinkybes, nustatytas administracinio teisės pažeidimo medžiagoje, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, analizavo bei vertino ekspertizės metu nustatytas aplinkybes. Ekspertizės akte nurodoma, kad būtent automobilio TOYOTA vairuotojo A. P. veiksmai – lenkimas įvažiojant į priešpriešinę eismo juostą, kur tai draudžia kelio ženklinimas (ištisinė linija), prieštaravo KET reikalavimams ir techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą (t.y. sukėlė šį įvykį), tuo tarpu priežastinis ryšys tarp kito vairuotojo (S. M.) veiksmų ir kilusio įvykio nenustatytas. Taigi nėra jo atsakomybės sąlygos, aptartos CK 6.247 str. – ne S. M. veiksmai nulėmė konkrečių nuostolių atsiradimą, šie nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį laikytini ne S. M., o priešingai, A. P. neteisėto veikimo rezultatu. Atliktas tyrimas leido ekspertui spręsti, kad prieš pradėdamas sukti į kairę S. M. galėjo matyti iš paskos važiuojanti automobilį TOYOTA dar nerodantį savo ketinimo lenkti (nerodantį kairiojo posūkio signalo, nepersirikiavus posūkiui į kairę) ir būtent tuo metu pradėti sukti į kairę. Todėl, pasak eksperto, techniniu požiūriu nėra pagrindo teigti, kad automobilio MITSUBISI vairuotojo S. M. veiksmai prieštaravo atitinkamiems KET reikalavimams, t.y. kad jis nedavė kelio lenkiančiai transporto priemonei (b.l. 152-153). Dėl šios priežasties atmestinas apelianto argumentas, susijęs su mišrios abiejų vairuotojų kaltės buvimu.
Jokių objektyvių priežasčių teismui nesivadovauti aptariamos ekspertizės išvadomis nebuvo ( CPK 218 str.), apeliantas šių išvadų įstatymo nustatyta tvarka nenuginčijo, pakartotinės ekspertizės, kuri kaip tokios pačios įrodomosios galios rašytinis įrodymas galėtų paneigti atliktos ekspertizės išvadas, atlikti neprašė ( CPK 219 str. 2 d., 177 str. 4 d., 178 str.).
Todėl kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog S. M. veiksmuose nėra kaltės kaip būtinos atsakomybės sąlygos atlyginant žalą, kilusią iš didesnio pavojaus šaltinių sąveikos, jo veiksmuose nebuvo neteisėto neveikimo, nulėmusio civilinę atskambę, taigi ir jo draudiko atžvilgiu subrogacijos institutas netaikomas, atsakovui pareigos kompensuoti ieškovo sumokėtą savo draudėjui draudimo išmoką neatsirado.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo sprendimu padarytų išvadų teisingumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas netenkinamas (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.