Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Artūras Šumskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-825-195/2012

Teisėjas Viktor Voicechovski Teisminio proceso Nr. 97-1-00941-11

2012 m. spalio 5 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 str. 1 d., taikant BK 48 str., jam paskirtas laisvės apribojimas trims mėnesiams, pagal BK 145 str. 1 d., taikant BK 48 str. - paskirtas laisvės apribojimas penkiems mėnesiams bei vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 dalimis paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas šešiems mėnesiams, įpareigojant jį nuo 23 val. iki 6.00 val. būti namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. M. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. gruodžio 30 d. apie 01.00 val. nuomojamame bute, esančiame Šalčininkų m., Nepriklausomybės g. 30-1, buitinio konflikto metu smurtaudamas tyčia vieną kartą koja sudavė į galvą savo sugyventinei G. J., tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą, be to G. J. atžvilgiu keikėsi necenzūriniais žodžiais ir grasino ją nužudyti laikydamas peilį rankoje, dėl ko pastarajai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas prašė skundą patenkinti. Prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, baudžiamojo įstatymo taikymo bei nuteistojo G. M. kaltės padarius jam nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., 145 str.

1 d., bei paskyrė bausmes laikantis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė ne samprotavimais ar prielaidomis, o byloje suriktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Vien tai, kad nuteistasis savo apeliaciniame skunde nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis nėra pagrindas teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia grasinimu asmeniui jį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, kuris gali būti realizuotas: nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindo galvoti, kad grasinimas bus realiai įgyvendintas. Subjektyvioji pusė – tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis formali, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento. Pažymėtina, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios būsenos (Lietuvos Aukščiausio teismo nutartis Nr. 2K-26/2010). Taigi nustatant grasinimo realumą būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį.

Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad G. M. būdamas neblaivus ir konfliktuodamas su savo sugyventine G. J., keikėsi necenzūriniais žodžiais ir pagrasino ją nužudysiąs. Tai yra padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d.

Nukentėjusioji G. J. parodė, kad bute, kuriame ji gyvena, 2011 m. gruodžio 30 d. apie 17 val. tarp jos ir sugyventinio kilo konfliktas dėl jo išvykos į užsienį, sugyventiniai susipyko ir G. M. išėjo iš namų. Kai nukentėjusioji nuėjo į kambarį, kur miegojo jos dukra G. M. įbėgo į kambarį, rankoje laikydamas peilį, jis šaukė ant nukentėjusiosios ir grasino nužudyti. Nukentėjusioji išsigando, kadangi patikėjo, jog jis tai gali padaryti. Tuo metu G. M. įpykęs pro langą išmetė eglutę, suplėšė užuolaidas, sulaužė lango rankenėlę. Tuo metu kai ji su dukra koridoriuje rengėsi, jai iš rankų iškrito telefonas, o kai ji pasilenkė jį paimti G. M. jai spyrė koja į galvą sukeldamas skausmą, vėliau sugriebęs už rankos, neleido išeiti. Kiek vėliau jos su dukra išbėgo į gatvę ir nuėjo į policiją (1 t. b.l.63).

Tai, kad nuteistasis grąsino peiliu nukentėjusioji patvirtino ir apklausta nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

Netikėti nukentėjusiosios G. J. išsamiai nurodžiusios nuteistojo elgesį, parodymais nėra pagrindo, nes bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje metu nenustatyta aplinkybių, kurios leistų jais abejoti . Dėl nusikalstamų veiksmų, kurias G. M. įvykdė G. J. atžvilgiu ji turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad gali būti nužudyta. Nukentėjusiajai buvo grąsinama peiliu didelio pykčio būsenoje, ką patvirtina nuteistojo elgesys konflikto metu daužant daiktus ir gadinant turtą.

Šiuos parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.

Nukentėjusiosios dukra L. J. apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jos mamos (G. J.) draugas Gintaras (G. M.) būdamas girtas namuose sukėlė konfliktą. Nurodė, kad jis namuose triukšmavo, viską daužė, kai ji išgirdo, kad Gintaras nori suduoti mamai, nubėgo jos ginti. Ji buvo labai išsigandusi, todėl pradėjo verkti, šaukti ir prašyti, kad jis nemuštų mamos. Tą patį vakarą Gintaras pradėjo laužyti langą, kadangi negalėjo jo atidaryti, o vėliau paėmė naujametinę eglutę ir išmetė ją pro langą. Nurodė, jog ji kartu su mama apsirengė ir išbėgo į policiją, Gintaras jas nusivijo iš paskos (t.1. b.l.14).

Iš 2011 m. gruodžio 30 d. G. J. pareiškimo matyti, jog ji kreipėsi į Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (toliau –VPK) Šalčininkų rajono PK dėl to, kad 2011 m. gruodžio 30 d. G. M., būdamas girtas įsibrovė į vaikų kambarį, kur miegojo jos nepilnametė dukra, ir sukėlė triukšmą. Bute, kurį jie nuomoja, sudaužė buitinę techniką, indus. Grasino jai ir jos dukrai peiliu.(t.1, b.l.2-3).

Iš fotonuotraukų, padarytų iš karto po įvykio matyti, kad Šalčininkų m. Nepriklausomybės g. 30-1, esančiame bute, kuriame gyvena sugyventiniai policijos pareigūnai užfiksavo konflikto pasekmes, t.y. nufotografavo išmėtytus daiktus, indus, maisto produktus bei kambaryje sulaužytą lango mechanizmą, sulaužytas šaldytuvo duris (1t. b. l. 4-8). Visos šios aplinkybės taip pat įrodo nuteistojo G. M. agresyvumą ir patvirtina nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes.

Aplinkybę, kad nukentėjusioji G. J. buvo išsigandusi, o G. M. elgėsi agresyviai, buvo neprognozuojamas, patvirtina ir policijos pareigūnų liudytojų J. Ž., A. B. ir R. P. parodymai bylos nagrinėjimo teisme metu bei policijos pareigūnų tarnybinis pranešimas (1 t. b.l.4-6).

Liudytojas policijos pareigūnas J. Ž. bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad 2011 m. gruodžio 30 d. naktį į komisariatą atbėgo G. J. su vaiku, ji buvo labai susijaudinusi ir nurodė, jog kilo konfliktas su sugyventiniu, kad jis grasino jai peiliu ir ji su vaiku išbėgo iš namų. Po kelių minučių į komisariatą atėjo G. M. taip pat labai susijaudinęs, iš jo žodžių pareigūnas suprato, kad tarp sugyventinių buvo kilęs konfliktas.. Pareigūnas parodė, kad tuo metu vaikas buvo labai išsigandęs, prisiglaudęs prie motinos, sugyventiniai komisariate ir toliau barėsi, nuo G. M. sklido alkoholio kvapas (1 t. b. l. 64).

Liudytojas policijos pareigūnas R. P. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad jis su nukentėjusiąja buvo nuvažiavęs į įvykio vietą, kur buvo įvykęs konfliktas, virtuvėje buvo rasti išmėtyti indai, sulaužytas lango mechanizmas (1 t. b. l. 63).

Liudytojas policijos pareigūnas A. B. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad jis taip pat buvo įvykio vietoje, kur buvo įvykęs konfliktas, virtuvėje buvo rasti išmėtyti indai, produktai, kambaryje buvo betvarkė, pareigūnai įvykio vietą nufotografavo (1 t. b. l. 63).

Liudytojų R. P. ir A. B. teisme nurodytas aplinkybes patvirtina įvykio dieną šių pareigūnų surašytas tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje nustatymo (1 t. b. l. 4-8), kuriame nurodyta, kad įvykio vietos apžiūros metu virtuvėje buvo išmėtyti indai, maisto produktai, sulaužytos šaldytuvo durys, kambaryje sulaužytas lango mechanizmas, kad tai jau antras smurto atvejis, kad smurtautojas G. M. į policijos komisariatą atvyko pats.

Tokiu būdu laikytina, kad nuteistasis padarė nusikaltimą, nymatytą BK 145 str.1d., nusikaltima įrodytas.

Nors apeliantas skunde neigia jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. l d. padarymą, tačiau tokie skundo argumentai vertintini tik kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes jis prieštarauja byloje surinktiems ir kaltinamojo kaltę patvirtinantiems įrodymams bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Nors nuteistasis savo kaltę neigia, nurodydamas, kad jis jokio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo, šis jo teiginys yra paneigtas nuosekliais G. J. parodymais, kita bylos medžiaga. Netikėti šios liudytojos parodymais nėra jokio pagrindo. G. J. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu labai išsamiai nurodė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pažymėdama, kad G. M. tyčia spyrė jai į galvą, taip neabejotinai sukeldamas skausmą, vėliau sugriebęs už rankos, neleido išeiti (1t. b.l.63). Liudytojos parodymai vertinami kartu su kitais byloje esančiais anksčiau aptartais duomenimis patvirtinanančiais nuteistojo elgesį įvykio metu.

Atsižvelgiant į tai laikytina, kad G. M. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., yra įrodyta.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 str., nepažeidė. Atsižvelgė į nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padaryti 2 nesunkūs nusikaltimai), kaltės formą ir rūšį (nusikaltimai padaryti

tiesiogine tyčia), nuteistojo asmenybę (neteistas), atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam skyrė Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir 145 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę – laisvės apribojimą. Įvertinus padarytų veikų pavojingumą, aplinkybes, kaltės formą, nuteistojo asmenybę, teisėjų kolegijos manymu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos, yra teisingos ir tinkamos realizuoti Lietuvos Respublikos BK 41 str. nurodytus bausmės tikslus. Subendrindamas apeliantui bausmes, apylinkės teismas Lietuvos Respublikos BK 63 str. nuostatų nepažeidė.

Atsižvelgiant į išdėstytą, Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu, tenkinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo G. M. apeliacinį skundą atmesti.