Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Drigoto, Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas) ir Nijolės Piškinaitės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. B. įstatyminio atstovo S. B. ir pareiškėjų J. K. ir B. K. įstatyminio atstovo V. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. B. įstatyminio atstovo S. B. , pareiškėjų J. K. ir B. K. įstatyminio atstovo V. K. , pareiškėjos V. S. įstatyminės atstovės L. S. , pareiškėjos M. S. įstatyminės atstovės R. S. , G. B. įstatyminės atstovės G. B. skundą atsakovams Palangos miesto savivaldybės tarybai, Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriui, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims Palangos senajai gimnazijai, Palangos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybai, Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje institucijai, Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 186, 1999 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 48 panaikinimo, 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 50 dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjos J. B. įstatyminis atstovas S. B. ir pareiškėjų J. K. ir B. K. įstatyminis atstovas V. K. taip pat prašė įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorių Palangos senojoje gimnazijoje 2005-2006 mokslo metais komplektuoti penktas-šeštas klases bei atnaujinti terminą skundui paduoti, teismui manant, kad terminas Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimams apskųsti praleistas ((I tomas, b.l.133-150). Nurodė, kad skundžiamų aktų kopijas S. B. gavo 2005 m. rugpjūčio 10 d., o V. K. - 2005 m. rugsėjo 5 d., kai kreipėsi į Palangos miesto savivaldybės tarybos narį, norėdami išsiaiškinti klausimus, susijusius su vykstančia mokyklų reorganizacija. Pirminis ieškinys Palangos miesto apylinkės teismui paduotas 2005 m. rugpjūčio 25 d., nepraleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nustatyto vieno mėnesio apskundimo termino. Pirmiausia kreiptasi į bendrosios kompetencijos teismą, kadangi pagal Švietimo įstatymo 44 straipsnio 4 dalį mokykla likviduojama, reorganizuojama Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Taigi pareiškėjai buvo įsitikinę, kad skundžiami aktai yra priimti ne viešo administravimo srityje, bet įgyvendinant viešosios įstaigos steigėjo funkcijas (Civilinio kodekso 2.60 straipsnio 1 dalis, Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 7 straipsnio 1 punktas). Pareiškėjai nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės taryba (toliau tekste – ir Taryba) 1999 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 48 „Dėl Palangos 1-osios vidurinės mokyklos reorganizavimo į gimnaziją ir pradinę mokyklą“ nutarė Palangos 1-ąją vidurinę mokyklą reorganizuoti į pradinę mokyklą ir gimnaziją. Reorganizavimo projekte buvo numatyta, jog nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. pradinės klasės tampa atskira savarankiška pradine mokykla, ir, palaipsniui, iki 2006 metų nebekomplektuojamos penktos - dešimtos klasės. Tarybos 2001 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 50 „Dėl Palangos miesto švietimo įstaigų tinklo pertvarkymo programos tvirtinimo“ nutarta penktųjų klasių nekomplektuoti nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. 2003 m. gruodžio 4 d. Taryba priėmė sprendimą Nr. 186 „Dėl penktųjų klasių nekomplektavimo Senojoje gimnazijoje ir Palangos miesto tarybos 2001-04-19 sprendimo Nr. 50 pakeitimo“, kuriuo nusprendė penktųjų klasių nekomplektuoti nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. ir numatė, kad nuo 2007-2008 m. Palangos senoji gimnazija tampa keturmete gimnazija. Pastarasis sprendimas, numatantis juridinio asmens reorganizavimą, buvo priimtas jau galiojant naujajam Civiliniam kodeksui, todėl jį priimant turėjo būti vadovaujamasi šio teisės akto nuostatomis. Palangos miesto savivaldybė taryba, priimdama 2003 m. gruodžio 3 d. sprendimą, vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 1 punkto, Švietimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies, Palangos miesto savivaldybes tarybos 2003 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. 121 „Priėmimo mokytis pagal pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas ir klasių komplektavimo bendrojo lavinimo mokyklose tvarka“ nuostatomis, kurios nenumato juridinių asmenų reorganizavimo tvarkos. Toks sprendimas yra neteisėtas ir prieštarauja Civilinio kodekso normoms, reglamentuojančioms juridinių asmenų reorganizavimą. Reorganizavimo būdas, kurį nustatė Palangos senosios gimnazijos steigėjas, iš esmės neatitinka Civilinio kodekso 2.97 straipsnyje nurodytų reorganizavimo būdų bei 2.95 straipsnio 2 dalyje pateiktos reorganizavimo sąvokos, todėl, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.3 straipsnio 4 dalimi, Tarybos 2003 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. 186 ir ankščiau priimti sprendimai dėl Palangos senosios gimnazijos reorganizavimo, nekomplektuojant penktųjų klasių, pripažintini negaliojančiais. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad ginčijami Tarybos sprendimai yra norminiai aktai, kurie nebuvo nustatyta tvarka paskelbti viešai, kaip to reikalauja įstatymo ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12 straipsnis, todėl negalioja nuo pat jų priėmimo momento ir yra niekiniai. Sprendimai taip pat nebuvo svarstomi viešai, pažeidžiant Palangos miesto bendruomenės teisę dalyvauti sprendimų priėmime, vykdoma reorganizacija nesuderinta su Švietimo ir mokslo ministerija, Klaipėdos apskrities viršininko administracija, mokyklų savivaldos organais. Pareiškėjai pabrėžė, kad skundžiami sprendimai pažeidžia Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 34, 35, 36 straipsniuose, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (Lietuvoje ratifikuota 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983) 28 straipsnyje įtvirtintas nuostatas dėl vaiko teisių į mokslą, talento ir gabumų ugdymą, taip pat pažeistas šiuose teisės aktuose įtvirtintas principas, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis). Priėmus ginčijamus sprendimus, pareiškėjai ir kiti Palangos miesto bendruomenės nariai neteko galimybės lankyti penktą klasę pageidaujamoje mokymo įstaigoje, t.y. Palangos senojoje gimnazijoje, kuri teritoriniu atžvilgiu labiausiai atitinka jų poreikius.

Pareiškėjos J. B. įstatyminis atstovas S. B. , G. B. įstatyminė atstovė G. B. , pareiškėjų J. K. ir B. K. įstatyminis atstovas V. K. taip pat pateikė prašymą Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriui už Palangos miesto apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 26 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-856-668/2005 m. nevykdymą paskirti piniginę baudą (I tomas, b. l. 47-49, II tomas, b. l. 1-3).

Pareiškėjos V. S. įstatyminė atstovė L. S. , pareiškėjos M. S. įstatyminė atstovė R. S. , G. B. įstatyminė atstovė G. B. atsisakė skundo reikalavimų ir bylą prašė nutraukti. G. B. įstatyminė atstovė G. B. taip pat atsisakė 2005 m. rugsėjo 1 d. prašymo dėl nuobaudos skyrimo už Palangos miesto apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-856-668/2005 nevykdymą.

Tretysis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba pareiškėjų skundą prašė atmesti. Teigė, kad Palangos mieste pertvarkant bendrojo lavinimo švietimo įstaigų tinklą vaikų teisės į mokslą nebus pažeistos.

Tretysis suinteresuotas asmuo Palangos Senoji gimnazija pareiškėjų skundą prašė atmesti.

Tretieji suinteresuoti asmenys Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga nepareiškė savo pozicijos dėl pareiškėjų skundo pagrįstumo.

Teismas priėmė R. S. , L. S. ir G. B. atsisakymą nuo skundo (ieškinio), nustatęs, kad tai neprieštarauja įstatymui ar viešam interesui ir bylą šioje dalyje nutraukė (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Apeliaciniu skundu pareiškėjos J. B. įstatyminis atstovas S. B. bei pareiškėjų J. K. ir B. K. įstatyminis atstovas V. K. prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundo reikalavimus patenkinti. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisiškai ir faktiškai nepagrįstas. Teismas, ginčijamus sprendimus laikydamas individualiais teisės aktais, netinkamai aiškino Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 ir 14 punktų nuostatas, kas, vadovaujantis to paties įstatymo 143 straipsniu, yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Sprendžiant, ar teisės aktas yra skirtas tam tikrai subjektų grupei, būtina atsižvelgti, ar tas teisės aktas įtakoja ar potencialiai gali įtakoti tam tikros grupės subjektų teises ir pareigas. Analizuojant ginčijamą Palangos miesto savivaldybės tarybos 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 50, kaip švietimo pertvarkos Palangos mieste pagrindą, akivaizdu, kad šis teisės aktas yra skirtas švietimo tinklo pertvarkai Palangos mieste apskritai, o jo tikslas - iš esmės reformuoti švietimo tinklą Palangos mieste, todėl darytina išvada, kad šis ir kiti ginčijami teisės aktai yra skirti visai Palangos miesto bendruomenei, t.y. šie teisės aktai tiesiogiai įtakoja Palangos miesto švietimo paslaugų gavėjus t.y. individualiais požymiais neapibrėžtą subjektų grupę. Apeliantų nuomone, ginčijami Tarybos sprendimai sukelia teisines pasekmes, turinčias įtakos ne tik konkrečioms švietimo įstaigoms, kaip juridiniams asmenims, bet visai Palangos miesto bendruomenei ir jos nariams, kaip esamiems ir potencialiems švietimo paslaugų gavėjams. Faktą, kad ginčijamais sprendimais numatoma pertvarka yra reikšminga visai miesto bendruomenei, patvirtina Tarybos 2001 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 50 patvirtintoje programoje įtvirtinti bendrojo lavinimo švietimo įstaigų tinklo pertvarkymo tikslai. Taigi ginčijami Tarybos sprendimai yra norminiai teisės aktai ir, vadovaujantis įstatymo,, Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12 straipsniu, įsigalioja tik nuo jų paskelbimo vietinėje spaudoje momento. Kadangi ginčo atveju nei vienas skundžiamų Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimų vietinėje spaudoje nebuvo paskelbtas, jokių teisinių ar kito pobūdžio pasekmių nesukėlė ir laikytini negaliojančiais nuo jų priėmimo momento. Faktą, kad ginčijami teisės aktai nebuvo paskelbti ir todėl yra negaliojantys, teismas turėjo konstatuoti ex officio. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, jog Konstitucinis Teismas 2001 m. lapkričio 21 d. nutarime nurodė, kad net ir individualus teisės normų aktas turėtų būti viešai skelbiamas. Teismas konstatavo, kad, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtas individualus teisės aktas turi būti skelbiamas viešai, nors įstatymai to ir nenumato. Šiuo atveju turėtų būti taikoma teisės analogija ir pripažinta, kad savivaldybių tarybų sprendimai, kurie yra itin svarbus miesto bendruomenės socialinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo pagrindas, turi būti skelbiami viešai. Teismas, nustatęs, kad S. B. ir V. K. vaikai mokosi kitose mokyklose, tik formaliai konstatavo, kad jų teisės į mokslą nepažeistos ir, darydamas išvadą, kad S. B. ir V. K. neturi reikalavimo teisės kreiptis teiminės gynybos, nepasisakė dėl Tarybos sprendimų atitikimo naujojo Civilinio kodekso II knygos II dalies VIII skyriaus normoms, nevertino byloje esančių įrodymų. Tokia teismo pozicija prieštarauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Konstitucijos 30 straipsnio nuostatoms. Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą savo turiniu yra platesnė nei teisė į pareikšto reikalavimo patenkinimą: teisę kreiptis į teismą turi kiekvienas asmuo, manantis, jog jo teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2003). Priimdamas sprendimą, kad materialinis pareiškėjo reikalavimas netenkintinas, teisminio proceso eigoje teismas privalo išnagrinėti visus šalių argumentus ir pateiktus įrodymus. Apeliantų manymu, būtent ginčijami sprendimai užkerta kelią jų vaikams mokytis pasirinktoje mokykloje: nors apeliantų vaikai ir mokosi kitose mokyklose, tačiau, panaikinus ginčijamų sprendimų dalis ar pripažinus juos negaliojančiais, jie galėtų mokytis geriausiai atitinkančioje jų teisėtus interesus mokykloje. Apeliantai teigia, kad teismas nepasisakė ir nevertino byloje esančio itin svarbaus rašytinio įrodymo, kuris patvirtina, kad ginčijami sprendimai ir jų pagrindu vykdoma švietimo reforma Palangos mieste pažeidžia vaikų teises - Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos 2004 m. rugsėjo 24 d. pažymos Nr. 2-392 „Dėl galimo Palangos „Baltijos“ vidurinės mokyklos ir Senosios gimnazijos mokinių teisių ir jų teisėtų interesų pažeidimo tyrimo“.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas nepagrįstai vadovavosi šiuo metu galiojančia Švietimo įstatymo redakcija, o taip pat 2004 m. birželio 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 745 „Dėl mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo“ ir nutarimu Nr. 746 „Dėl bendrojo lavinimo, specialiojo ugdymo, profesinio mokymo mokyklų, pagalbą mokiniui, mokiniui, mokytojui ir mokyklai teikiančių įstaigų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo ir pertvarkymo kriterijų sąrašo patvirtinimo“, kadangi šie teisės aktai negaliojo ginčijamų sprendimų priėmimo momentu, t.y. 2001 m. balandžio 19 d., todėl neturėjo ir negalėjo turėti įtakos ginčijamų aktų priėmimui. Nelogiška teismo išvada, kad Palangos miesto savivaldybės teritorijoje vykdoma bendrojo lavinimo mokyklų ir papildomo ugdymo įstaigų tinklo pertvarka, kuri patvirtinta ginčijamais sprendimais, yra siekiama minėtuose teisės aktuose nustatytų tikslų. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad Palangos miesto savivaldybės taryba, viešai neskelbdama ginčijamų Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimų, grubiai pažeidė vietos savivaldos principus, įtvirtintus Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje, t.y. neklausė Palangos miesto bendruomenės nuomonės dėl Palangos miesto švietimo įstaigų tinklo pertvarkos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliacinis skundas netenkintinas.

Pirmos instancijos teismas išnagrinėjo bylą visapusiškai ir objektyviai, teisingai įvertino įrodymus, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Sprendimas teisėtas, pagrįstas ir jį naikinti ar keisti nėra pagrindo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57, 81 ir 86 straipsniai, (toliau – ABTĮ)).

Lietuvos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta teisinės gynybos garantija – asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeistos, teisė kreiptis į teismą su skundu, prašymu, pareiškimu. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis taip pat nustato teisę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Analogiška nuostata įtvirtinta ir ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje. Aiškinant visas šias teisės normas, išryškėja du reikalavimo teisės aspektai: procesinis teisinis, apimantis teisę kreiptis į teismą, ir materialinis teisinis – teisė į reikalavimo patenkinimą. Nors Konstitucijos 30 straipsnis įtvirtino žmogaus galimybę kreiptis į teismą, tačiau tokia teisė nėra besąlyginė - ji realizuojama tik esant tam tikriems įstatymų įtvirtintiems pagrindams. ABTĮ tokie pagrindai nustatyti 37 straipsnio 2 dalyje. Teismui konstatavus bent vieną iš jų – konstatuojamas procesinės subjektinės teisės (teisės kreiptis į teismą) nebuvimas. Pirmos instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nenustatė teisnių pagrindų, leidžiančių pripažinti pradėto bylos proceso neteisėtumą.

Asmens teisė į reikalavimo patenkinimą siejama su materialinio teisinio pobūdžio aplinkybėmis, pareiškėjų teisių ar teisėtų interesų pažeidimo fakto pagrindimu bylos nagrinėjimo iš esmės procese (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 1 dalis). Nors kreipimuisi į teismą pakanka asmens subjektyvaus suvokimo, kad jo teisės ar įstatymo saugomi interesai pažeidžiami, tačiau būtinybę šalims įrodyti teisės pažeidimo faktą teisme įtvirtina ABTĮ normų visetas. Įstatymo 23 straipsnis, reglamentuojantis skundo (prašymo) teismui turinį ir formą, įpareigoja pareiškėją jau šioje stadijoje pateikti įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, nurodyti kitų įrodymų buvimo vietą (6 punktas). Proceso šalių įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir 57 straipsnio 4 dalyje. Teismo pareiga – ištirti ir įvertinti visas bylos aplinkybes, konstatuojant ar paneigiant pareiškėjų teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (ABTĮ 57 ir 81 straipsniai).

Kaip jau minėta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis nustato kiekvieno suinteresuoto subjekto teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Ši nuostata įtvirtina teisę kreiptis į teismą ne bet kam, o tik pačiam suinteresuotam asmeniui, kurio teisės ar teisėti interesai yra pažeisti, ar manoma, kad pažeisti. Dėl galimybės ginti teisme viešą interesą arba valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus nustatytos išimtys (ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punktas ir 56 straipsnis). Tokią teisę gali realizuoti prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys tik įstatymų nustatytais atvejais.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai J. B. , J. K. ir B. K. (t. p. ir kiti apeliacinio skundo nepadavę pareiškėjai) yra nepilnamečiai, todėl jų įstatyminiai atstovai (tėvai) turėjo teisę kreiptis su skundu į teismą tik dėl savo nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų gynimo. Tačiau iš skundų teismui ir jų patikslinimų turinio, o taip pat iš pareiškėjų atstovų pasisakymų apeliacinės instancijos teisme, akivaizdu, kad pareiškėjai (jų įstatyminiai atstovai) imasi ginti ne tik pareiškėjų, bet ir kitų asmenų - Palangos miesto bendruomenės narių galimai padarytą teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, nors įgalinimas atstovauti bendruomenę, ginant viešą interesą, įstatyminiams nepilnamečių pareiškėjų atstovams nesuteiktas. Pirmos instancijos teismas į tai atkreipė dėmesį ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjai ir jų įstatyminiai atstovai neturi įgalinimų ginti viešą interesą. Dėl šios aplinkybės Vyriausiasis administracinis teismas vertins bylos faktines aplinkybės tik dėl apeliantų (nepilnamečių) subjektyvinių teisų pažeidimo.

Kaip matyti iš skundų teismui, nepilnamečių J. B. , J. K. ir B. K. įstatyminiai atstovai ginčija atsakovo Palangos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 48 „Dėl Palangos 1-osios vidurinės mokyklos reorganizavimo į gimnaziją ir pradinę mokyklą“ antrą punktą (juo patvirtinto Palangos 1-osios vidurinės mokyklos reorganizavimo projekto 3.1 papunkčio antrą, trečią, ketvirtą, penktą, šeštą, septintą Palangos 1-osios vidurinės mokyklos reorganizavimo etapus), 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 50 „Dėl Palangos miesto švietimo įstaigų tinklo pertvarkymo programos tvirtinimo“ pirmuoju punktu patvirtintos Palangos miesto švietimo įstaigų tinklo pertvarkymo programos IV skirsnio ,,Pertvarkymo darbai 2001-2005 metais“ penktą punktą ir 2003 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 186 „Dėl penktųjų klasių nekomplektavimo Senojoje gimnazijoje ir Palangos miesto tarybos 2001-04-19 sprendimo Nr. 50 pakeitimo“ dėl to, kad reorganizavus Palangos 1-ąją vidurinę mokyklą padalijimo būdu į Palangos gimnaziją (Jūratės gt. 13) ir pradinę mokyklą (Smilčių gt. 16), pertvarkant Palangos gimnaziją (Senoji gimnazija) į keturmetę, vykdančią vidurinio ugdymo ir antrojo pagrindinio ugdymo turinio koncentro programas, nuo 2000 metų nekomplektuojamos 5-7 klasės. Byloje nustatyta, kad Palangos 1-oji vidurinė mokykla reorganizuota Palangos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 48, padalijant ją į dvi savarankiškas mokyklas. Reorganizacija įvykdyta ir jos pasekmėje įkurtos dvi atskiros mokyklos veikia. Šios reorganizacijos apeliantai neginčija. Jie nesutinka su tuo, kad Senojoje gimnazijoje nekomplektuojamos 5-7 klasės, dėl ko jų vaikai neturi galimybės lankyti pageidaujamą mokyklą. Mano, kad tuo pažeidžiamos vaikų teisės ir teisėti interesai, apibrėžti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4, 34, 35 ir 36 straipsniuose, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (Lietuvoje ratifikuota 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983) 3 straipsnio 1 dalyje ir 28 straipsnyje dėl vaiko teisių į mokslą, talento ir gabumų ugdymą, taip pat šiuose teisės aktuose įtvirtintas principas, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus.

Palangos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 48 „Dėl Palangos 1-osios vidurinės mokyklos reorganizavimo į gimnaziją ir pradinę mokyklą“ metu galiojo 1965 m. sausio 1 d. Civilinio kodekso 37 straipsnis (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459, įsigaliojusio 1994 m. birželio 10 d., reakcija), reglamentuojantis juridinio asmens pasibaigimą, kuriame pasakyta, kad tokie asmenys nustoja egzistavę likvidavimo arba reorganizavimo būdu. Reorganizavimu įvardintas juridinių asmenų sujungimas, padalinimas, prijungimas. Analogiškai reorganizavimą apibrėžė ir tuo metu galioję 1996 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 404 ,,Dėl Šveitimo įstaigų steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Šveitimo įstaigų steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo nuostatai (toliau-Nuostatai), kuriuose papildomai reorganizavimui priskiriamas įstaigos pavaldumo keitimas ir naujų grupių (klasių) kita dėstomąją kalba steigimas. Klasių nekomplektavimas nepriskiriamas reorganizavimui nei vienoje iš minėtų teisės normų. Palangos 1-oji vidurinė mokykla buvo reorganizuota padalinant į du atskirus savarankiškus juridinius asmenis – pradinę mokyklą ir gimnaziją. To paties sprendimo apeliantų ginčijamo antro punkto 3.1 papunkčiu nustatyti etapai, per kuriuos gimnazijoje nebus formuojamos 5-10 klasės. Kolegija konstatuoja, kad tokio turinio atsakovo sprendimo dalis ir joje įvardinti veiksmai neatitinka Civilinio kodekso ir Nuostatų normų apibrėžtos reorganizavimo sąvokos. Tas pats pasakytina ir apie 2003 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 186 „Dėl penktųjų klasių nekomplektavimo Senojoje gimnazijoje ir Palangos miesto tarybos 2001-04-19 sprendimo Nr. 50 pakeitimo“, kuriuo pakeistas 5-ų klasių nekomplektavimo laikotarpis gimnazijoje (2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso, įsigaliojusio nuo 2001 m. liepos 1 d., 2.95 straipsnis, 2.97 straipsnio 1 ir 7 dalys, 2.104 straipsnis). Analogiškoje situacijoje taip šias teisės normos aiškino ir Vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gegužės 23 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A11-953/2006). Kitų pagrindų dėl konkrečių klasių nekomplektavimo gimnazijoje apeliantų (pareiškėjų) atstovai nenurodė.

Dėl apeliantų (pareiškėjų) teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimo

Apeliantų atstovai teigia, kad nekomplektuojant 5-7 klasių Palangos senojoje gimnazijoje, jų vaikai neturi galimybės lankyti pageidaujamos mokyklos. Mano, kad tuo pažeidžiamos vaikų teisės ir teisėti interesai, apibrėžti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4, 34, 35 ir 36 straipsniuose, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (Lietuvoje ratifikuota 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983) 3 straipsnio 1 dalyje ir 28 straipsnyje dėl vaiko teisių į mokslą, talento ir gabumų ugdymą, taip pat šiuose teisės aktuose įtvirtintas principas, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus.

1991 m. birželio 25 d. Švietimo įstatymo (Lietuvos Respublikos 2003 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. IX-1630, įsigaliojusio nuo 2003 m. birželio 28 d., redakcija) 46 straipsnyje nėra tiesiogiai įtvirtintos teisės mokiniui pasirinkti konkrečią mokyklą, tačiau iš jame įtvirtintų mokinio teisių nemokamai gauti informaciją apie veikiančias mokyklas, švietimo programas, mokymosi formas; pagal savo gebėjimus ir poreikius mokytis mokykloje, savarankiškai mokytis ir įgyti valstybinius standartus atitinkantį išsilavinimą, kvalifikaciją; gauti geros kokybės švietimą, galima daryti išvadą, kad teisė pasirinkti mokyklą mokiniui suteikta, tačiau pasirinkimo teisė nėra besąlygininė – konkrečios mokyklos programa, mokymosi forma, švietimo kokybe turi atitikti vaiko gebėjimus ir poreikius. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4, 34, 35 ir 36 straipsniuose taip pat nėra nuostatų, įtvirtinančių besąlygišką vaiko ir tėvų teisę į norimą mokyklą. Čia įtvirtinta vaiko teisė į mokslą, kuris ugdytų jo bendrą kultūrinį išprusimą, intelektą, sugebėjimus, pažiūras, dorovinę bei socialinę atsakomybę, sudarytų sąlygas asmenybei vystytis, o tėvų arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisė parinkti švietimo įstaigą, mokymosi formą bei metodus pagal vaiko protines ir fizines galias, įsitikinimus bei gabumus, atsižvelgiant į vaiko amžių ir jo išsilavinimo lygį. Iš šių nuostatų akivaizdų, kad tik nustatytų sąlygų visetas apsprendžia galimybę pasirinkti konkrečią mokyklą.

Apelianto nurodytuose Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos (priimta Generalinės Asamblėjos 44/25 rezoliucija pagal Trečiojo komiteto pranešimą (A/44/736 ir Corr. 1 ir ratifikuota Lietuvos Respublikos 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983 ,,Dėl Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos ratifikavimo) 3 ir 28 straipsniuose taip pat nėra nuostatos apie besąlyginę vaiko teisę į pasirinktą konkrečią mokyklą. Jose įtvirtinta vaiko teisė į mokslą ir valstybės pareiga tobulinti įvairias tiek bendrojo, tiek profesinio viduriniojo lavinimo formas, rūpintis, kad mokslas būtų prieinamas visiems vaikams ir t.t. Konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia - vaiko interesai. Šioje konkrečioje byloje vaiko interesai sietini su pareiškėjų (vaikų) teise į mokslą ir teise pasirinkti konkrečią mokyklą. Byloje nenustatyta, kad pažeidžiama pareiškėjų teisė į mokslą, o teisė į konkrečią mokyklą, kaip jau minėta, sietina su aplinkybių visetu (konkrečios mokyklos programa, mokymosi forma, švietimo kokybė, vaiko gebėjimais, poreikiais ir pan.). Nei pirmos, nei apeliacinės instancijos teismuose apeliantų atstovai nepateikė įrodymų, kad tik Senosios gimnazijos, priešingai nei kitų Palangos miesto švietimo įstaigų, privaloma formaliojo ugdymo programa, švietimo kokybė atitinka jų vaikų gebėjimus ir poreikius, ir tik šioje mokykloje jų vaikams bus užtikrinta tinkama mokymo paslauga ir visapusiškai patenkinti vaikų interesai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad pareiškėjų subjektinės teises pažeidimas neįrodytas, ir pirmos instancijos teismas pagrįstai nepatenkino pareiškėjų reikalavimo.

Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo. Nepagrįstas apeliantų teiginys, kad pirmos instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl, jų įsitikinimu, itin svarbaus įrodymo - 2004-09-24 Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos pažymos Nr. 2-392. Įrodymų sąvoka ir įrodinėjimo priemonės apibrėžtos ABTĮ 57 straipsnyje. Minėta pažyma vertintina tik kaip pareigūno (Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus) nuomonė, kuri teismui nėra privaloma.

Netenkinant apeliacinio skundo, netenka prasmės apeliantų atstovų prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir norminio teisės akto teisėtumo tyrimo. Jie netenkinami.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.