- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-04
- Bylos Nr.
- 2S-454-221/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-17-3-02175-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Lozoraitytė
- Pareiškėjas
- J. R.
- Suinteresuotas asmuo
- akcinė bendrovė Šiaulių bankas
- Advokatai
- Egidijus Milašius
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. R., atstovaujamo advokato Egidijaus Milašiaus, atskirąjį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2508-559/2014 pagal pareiškėjo J. R. skundą dėl antstolės Ramunės Mikliušienės veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0064/14/00970/1, suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė Šiaulių bankas, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas, atstovaujamas advokato E. Milašiaus, pateikė skundą dėl antstolės R. Mikliušienės veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0064/14/00970/1, prašydamas panaikinti antstolės R. Mikliušienės patvarkymą dėl atsisakymo nutraukti vykdomąją bylą ir šią bylą nutraukti.
Nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. liepos 26 d. gavo iš antstolės R. Mikliušienės raginimą įvykdyti sprendimą, vykdymo išlaidų apskaičiavimą ir patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti. Antstolė 2014 m. birželio 30 d. priėmė vykdyti išieškotojo AB Šiaulių banko jai pateiktą vykdyti Kauno miesto 23-ojo notarų biuro 2013 m. vasario 18 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 804 dėl 319 383,62 Lt išieškojimo iš skolininko bankrutavusios UAB „Nirvana“ įkaito davėjo J. R.. Antstolė, nenustačiusi jokių akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti, paprašė J. R. per vieną mėnesį, t. y. iki 2014 m. rugpjūčio 27 d., sumokėti 320 840,62 Lt su 6 procentų dydžio metinėmis palūkanomis nuo 318 674,97 Lt sumos, skaičiuojant nuo 2013 m. sausio 4 d. iki sumokėjimo dienos išieškotojui AB Šiaulių bankui. Dėl nepagrįstai pradėto vykdymo pareiškėjas pateikė antstolei pareiškimą, kuriame nurodė, kad vykdomojo dokumento įrašas, išduotas 2013 m. vasario 18 d. Kauno miesto 23-o notaro biuro, kreditoriumi, kuriam skolingas buvo įkaito davėjas J. R., buvo nurodytas AB Ūkio bankas. Vadovaujantis CK 6.109 straipsnio 1 dalies nuostatomis, reikalavimo perleidimo faktą AB Šiaulių bankas galėjo panaudoti prieš J. R. tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Nei AB Ūkio bankas, nei AB Šiaulių bankas jokio J. R. sutikimo neprašė. Pareiškėjas negavo jokio reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopijos arba kitokio reikalavimo perleidimo fakto įrodymo, todėl jokie vykdymo veiksmai vykdomojoje byloje Nr. 0064/14/00970/1 negalėjo būti vykdomi. Pareiškėjas prašė antstolės CPK 629 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu nutraukti vykdomąją bylą, kadangi vykdomasis dokumentas priimtas vykdyti nepagrįstai. Antstolė R. Mikliušienė patvarkymu atsisakė nutraukti vykdomąją bylą Nr. 0064/14/00970/1, nes išieškotojas AB Šiaulių bankas kartu pateikė ir rašytinį patvirtinimą, kad 2013 m. kovo 3 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi AB Ūkio bankas perleido, o AB Šiaulių bankas įgijo visas ir bet kokias reikalavimo teises bei visas ir bet kokias kitas teises, kylančias iš 2004 m. sausio 27 d. UAB „Nirvana“ su AB Ūkio bankas sudarytos kredito linijos sutarties Nr. 10-0002 (2004-01-27), todėl vykdomasis dokumentas priimtas vykdyti teisėtai, nepažeidžiant įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas su tokiu antstolės patvarkymo motyvu nesutinka, nes antstolė iš esmės pažeidė pareiškėjo J. R. turtinę teisę reikalauti iš naujojo kreditoriaus nevykdyti išieškojimo ir nenaudoti prieš jį, kaip skolininką reikalavimo perleidimo fakto CK 6.109 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes pareiškėjas niekada nedavė sutikimo tokiam kreditorinio reikalavimo perleidimui, prieš išieškojimą negavo reikalavimo perleidimo fakto patvirtinančio dokumento kopijos bei negavo iš naujojo kreditoriaus bei senojo kreditoriaus jokio kitokio reikalavimo perleidimo fakto įrodymo. Pareiškėjo nuomone, antstolė R. Mikliušienė privalėjo taikyti CPK 646 straipsnio 5 dalies, 650 straipsnio 1 dalies, 651 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 2 punkto ir 8 punkto bei CK 6.109 straipsnio 1 dalies nuostatas ir įsitikinti dėl dviejų esminių aplinkybių – ar vykdomąjį dokumentą pateikė vykdyti tam turintis teisę asmuo.
Suinteresuotas asmuo antstolė R. Mikliušienė 2014 m. rugsėjo 15 d. patvarkymu pareiškėjo skundo netenkino, skundą su vykdomąja byla perdavė nagrinėti Jonavos rajono apylinkės teismui. Patvarkyme nurodė, kad jos kontoros Kėdainių skyriuje vykdomas išieškotojo AB Šiaulių banko pateiktas Kauno m. 23-ojo notarų biuro 2013 m. vasario 18 d. išduotas vykdomasis įrašas Nr. 804 dėl priverstinio išieškojimo hipoteka (įkaito davėjas J. R.) užtikrinant UAB „Nirvana“ skolinį įsipareigojimą. Skolininkas 2014 m. rugsėjo 8 d. pateikė skundą dėl antstolės veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0064/14/00970/1, motyvuojant, kad vykdomoji byla užvesta neteisėtai, vykdomasis dokumentas priimtas ir pradėtas vykdyti neteisėtai, prašoma nutraukti vykdomąją bylą. Ji su J. R. skunde išdėstytais teiginiais nesutinka. Mano, kad skolininko aiškinimas apie neteisėtus antstolės veiksmus priimant vykdyti vykdomąjį dokumentą, vykdomosios bylos užvedimą bei nepagrįstai pradėtus vykdymo veiksmus yra nepagrįsti. CPK 650 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad išieškotojas, pateikdamas vykdyti vykdomąjį dokumentą, kartu pateikia antstoliui visus reikalingus papildomus duomenis, taip pat atsako už šių duomenų teisingumą. Nagrinėjamu atveju išieškotojas, pateikdamas vykdyti vykdomąjį dokumentą, pateikė patvirtinimą apie perimtas reikalavimo teises iš AB Ūkio bankas pagal 2013 m. kovo 3 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kurioje numatyta, kad AB Ūkio bankas perleido, o AB Šiaulių bankas įgijo visas ir bet kokias reikalavimo teises bei visas bet kokias kitas teises, kylančias iš 2004 m. sausio 27 d. UAB „Nirvana“ su AB Ūkio banku sudarytos kredito linijos sutarties Nr. 10-002 su visais pakeitimais ir papildymais.
Suinteresuotas asmuo AB Šiaulių bankas atsiliepimo į pareiškėjo skundą teismui nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Jonavos rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 18 d. nutartimi pareiškėjo (skolininko) skundą dėl antstolės R. Mikliušienės veiksmų atmetė.
Teismas, susipažinęs su vykdomosios bylos Nr. 0064/14/00970/1 medžiaga nurodė, kad visuotinai yra žinomas faktas, jog 2013 m. vasario 12 d. Lietuvos banko valdyba nutarimu Nr. 03-29 „Dėl akcinės bendrovės Ūkio banko veiklos apribojimo (moratoriumo)“ paskelbė laikiną Banko veiklos apribojimą (moratoriumą) iki 2013 m. balandžio 12 d., vėliau 2013 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 03-77 laikinas banko veiklos apribojimas (moratoriumas) buvo pratęstas iki 2013 m. balandžio 30 d., o Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi AB Ūkio bankui buvo iškelta bankroto byla. Teismas nustatė, kad pateikdamas patvirtinimą apie perimtas reikalavimo teises išieškotojas rėmėsi Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 76¹ straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis banko, kuriam paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas) turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui. Šio straipsnio 9 dalies 1 punktas nustato, kad vykdant administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą yra netaikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, kitų įstatymų ir teisės aktų ar banko sudarytų sandorių nuostatos, numatančios reikalavimus iš anksto kreditoriams, skolininkams ar kitiems asmenims pranešti apie tokius veiksmus, kurie atliekami vykdant turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą, numatančios reikalavimus tokiems veiksmams atlikti gauti kitų asmenų leidimus ar sutikimus, įskaitant kreditoriaus sutikimą perkelti skolą kitam asmeniui, arba kitaip ribojančios turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo vykdymą. Ši norma yra laikytina specialia civiliniame kodekse nustatytos normos, reglamentuojančios pranešimą apie reikalavimo perleidimą, atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad naujasis kreditorius (išieškotojas) AB Šiaulių bankas neturėjo pareigos informuoti asmeniškai skolininką J. R. apie reikalavimo perleidimą jo atžvilgiu arba gauti skolininko sutikimą, kad reikalavimas būtų perleistas, nes specialus įstatymas numato, kad civilinio kodekso normos, kuriomis skolininkas remiasi (CK 6.109 straipsnis), šiuo atveju netaikomos. Todėl teismas konstatavo, kad antstolė, priimdama vykdomąjį dokumentą vykdyti, įstatymo nustatytos tvarkos nepažeidė. Teismas pažymėjo, kad įstatymas įpareigojo laikinąjį banko administratorių apie turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą paskelbti administruojamo banko interneto svetainėje ir bent dviejuose iš nacionalinių Lietuvos Respublikos laikraščių, todėl šis faktas visiems, taip pat ir skolininkui, buvo žinomas. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo (skolininko) argumentus laikė nepagrįstais ir jo skundą atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Pareiškėjo atstovas atskirajame skunde prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartį ir panaikinti antstolės R. Mikliušienės 2014 m. rugpjūčio 28 d. patvarkymą dėl atsisakymo nutraukti vykdomąją bylą Nr. S-13478 bei nutraukti vykdomąją bylą Nr. 0064/14/00970/1.
1. Pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis yra nepagrista, prieštaraujanti bylos aplinkybėms, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, todėl ji turi būti panaikintina.
2. Suinteresuotas asmuo AB Šiaulių bankas laiku neparengė ir nepateikė teismui tinkamos formos atsiliepimo bei prašymo atnaujinti praleistą procesinį terminą, tik rašytinius paaiškinimus. Suinteresuotam asmeniui be pateisinamos priežasties nepateikus teismo nustatytu terminu atsiliepimo į skundą, teismas turėjo teisę, esant pareiškėjo prašymui, priimti nutartį už akių, kadangi toks pareiškėjo prašymas dėl teismo sprendimo už akių priėmimo buvo išreikštas raštu. Tačiau teismas delsė, toleravo suinteresuoto asmens nemotyvuotą teismo nustatyto procesinio termino praleidimą, netaikė CPK 142 straipsnio 4 dalies nuostatų, nepriėmė nutarties už akių dėl skundo, susitaikė su padarytu pažeidimu ir priėmė rašytinius AB Šiaulių banko paaiškinimus.
3. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo aplinkybės, kad tuo metu, kai pareiškėjas paskolos sutarties sudarymui įkeitė savo nekilnojamąjį turtą, skundžiamoje nutartyje Bankų įstatymo redakcija, kurioje būtų 76¹ straipsnio nuostatos, reglamentuojančios banko, kuriam paskelbtas veiklos apribojimas turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo tvarką kitam bankui, nebuvo, kaip nebuvo įsigaliojusio paties Bankų įstatymo. Tuo metu komercinių bankų veiklą reglamentavo Komercinių bankų įstatymas. Pareiškėjui AB Ūkio banko administratorius nepranešė apie AB Ūkio bankas bankrotą ir teisę reikšti kreditorinius bei kitus procesinius reikalavimus. AB Ūkio bankui iškėlus bankroto bylą, pareiškėjo kreditorinis reikalavimas buvo perleistas AB Šiaulių bankui, o pareiškėjui iš esmės buvo suvaržyta teisė kreiptis į teismą teisinės gynybos.
Šalies argumentai
4. Apelianto atstovas nesutinka, kad Bankų įstatymo 76¹ straipsnio 9 dalies 1 punkto nuostatos galėtų pakeisti CK 6.109 straipsnio 1 dalies nuostatas, jog reikalavimo perleidimo faktas galėjo būti panaudotas prieš skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, hierarchinę viršenybę. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu sutartinė prievolė vykdoma įsigaliojus CK, jos vykdymą reglamentuoja šio kodekso normos. Šio kodekso normos taip pat taikomos perleidžiant reikalavimo teisę.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo AB Šiaulių bankas atsiliepime į atskirąjį skundą su pareiškėjo atstovo atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti, Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti galioti.
Suinteresuoto asmens nuomone, apelianto atstovas nenurodė jokių bylos aplinkybių ar teisinių argumentų, kurie patvirtintų nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą, taip pat nepateikė jokių konkrečių įrodymų. Apeliantas nepagrįstai ginčija pirmosios instancijos teismo veiksmus, priimant banko 2014 m. spalio 22 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus. CPK 42 straipsnis suteikia bylos šalims teisę teikti paaiškinimus teismui, siekiant, kad teismas turėtų galimybę susipažinti su bylai reikšmingomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas nematė pagrindo nepriimti banko pateiktų paaiškinimų, kurių priėmimas nevilkino proceso, o ir pats apeliantas neginčijo banko paaiškinimuose išdėstytų aplinkybių bei argumentų. Apeliantas taip pat nepagrįstai teigia, kad jam sudarant nekilnojamojo turto įkeitimo sandorius, dar negaliojo Bankų įstatymas, o tiksliau – 76¹ straipsnyje įtvirtinta nuostata, leidžianti kreditoriui neinformuoti skolininko apie reikalavimų perleidimą. Tačiau AB Ūkio banko reikalavimų perleidimas AB Šiaulių bankui įvyko galiojant nurodytai Bankų įstatymo nuostatai, todėl apelianto argumentai dėl įstatymo nuostatų negaliojimo kredito sandorio sudarymo momentu, vertinamosios reikšmės neturi. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad Bankų įstatymas laikytinas specialiu įstatymu CK atžvilgiu, todėl reikalavimų perleidimo pagal Bankų įstatymą atveju, privaloma vadovautis ir turi būti taikomos specialios Bankų istatvmo nuostatos. Taip pat teismas teisingai konstatavo, kad visuotinai žinomas faktas apie AB Ūkio banko veiklos apribojimus bei bankroto bylos iškėlimą.
Antstolė R. Mikliušienė atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal Civilinio proceso kodekso 320 straipsnį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje nenustatyta.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo J. R. atstovo skundą dėl antstolės R. Mikliušienės veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0064/14/00970/1, yra pagrįsta ir teisėta.
Apeliacinio teismo nuomone, apelianto atstovas nenurodė jokių bylos aplinkybių, kurios patvirtintų skundžiamos nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą, nepateikė jokių konkrečių įrodymų, dėl ko skundžiama nutartis turėtų būti panaikinta.
Civilinės bylos ir vykdomosios bylos Nr. 0064/14/00970/1 duomenimis nustatyta, kad antstolės R. Mikliušienės kontoroje 2014 m. birželio 30 d. buvo gautas Kauno miesto 23-ojo notaro biuro notaro 2013 m. vasario 18 d. išduotas vykdomasis įrašas (reg. Nr. 804) dėl hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo sumos su priklausančiomis palūkanomis, netesybomis ir nuostoliais priverstinio išieškojimo iš skolininkės UAB „Nirvana“ įkaito davėjo J. R. turto hipotekos kreditoriaus AB Ūkio banko naudai. Skolinio įsipareigojimo suma – 318 674, 97 Lt, atlyginimas už vykdomojo įrašo išdavimą – 708,65 Lt. Vykdomąjį dokumentą antstolei pateikė išieškotojas AB Šiaulių bankas, kuris 2014 m. birželio 25 d. raštu Nr. 5074 patvirtino, kad 2013 m. vasario 23 d. AB Šiaulių bankas, AB Ūkio bankas ir valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ pasirašė Turto ir įsipareigojimų perdavimo sutartį, kuria susitarė dėl reikalavimo teisių ir užtikrinimo priemonių perleidimo esminių sąlygų. 2013 m. kovo 3 d. AB Šiaulių bankas ir AB Ūkio bankas pasirašė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria AB Ūkio bankas perleido AB Šiaulių bankui visas ir bet kokias reikalavimo teises bei visas ir bet kokias kitas teises, kylančias iš sutartyje nurodytų finansavimo sutarčių, taip pat ir iš 2004 m. sausio 27 d. UAB „Nirvana“ su AB Ūkio banku sudarytos Kredito linijos sutarties Nr. 10-002 su visais pakeitimais bei papildymais. Antstolė R. Mikliušienė 2014 m. birželio 30 d. patvarkymu priėmė vykdomąjį dokumentą vykdyti, nurodydama, kad ji patikrino ir patvirtina, jog nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti. Šis patvarkymas kartu su raginimu įvykdyti sprendimą ir vykdymo išlaidų paskaičiavimu buvo išsiųstas ir įteiktas skolininkui J. R. 2014 m. liepos 26 d. Nesutikdamas su pradėtais vykdymo veiksmais jo atžvilgiu, skolininkas J. R., atstovaujamas advokato E. Milašiaus, 2014 m. rugpjūčio 26 d. kreipėsi į antstolę su prašymu nutraukti vykdomąją bylą, nes, jo nuomone, vykdomasis dokumentas nepagrįstai priimtas vykdyti dėl aukščiau nurodytų priežasčių. Antstolė skundžiamu 2014 m. rugpjūčio 28 d. patvarkymu Nr. S-13478 atsisakė nutraukti vykdomąją bylą, nes išieškotojas pateikė rašytinį patvirtinimą, kad reikalavimo teises ir visas kitas teises AB Ūkio bankas perleido AB Šiaulių bankui.
Apelianto atstovas ginčija pirmosios instancijos teismo veiksmus, priimant suinteresuoto asmens AB Šiaulių banko 2014 m. spalio 22 d. į bylą pateiktus rašytinius paaiškinimus. Pažymėtina, kad CPK 42 straipsnis suteikia bylos šalims teisę teikti paaiškinimus teismui, siekiant, kad teismas turėtų galimybę susipažinti su bylai reikšmingomis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas suinteresuoto asmens rašytinius paaiškinimus, nepadarė jokio teisės pažeidimo. Teismas nematė pagrindo nepriimti banko pateiktų paaiškinimų ir pagrįstai sprendė, kad paaiškinimų priėmimas nevilkins proceso, be to, pats apeliantas banko paaiškinimuose išdėstytų aplinkybių ir argumentų neginčijo. Apelianto atstovas nurodo, kad suinteresuotam asmeniui be pateisinamos priežasties nepateikus teismo nustatytu terminu atsiliepimo į skundą, teismas turėjo teisę, esant pareiškėjo prašymui, priimti nutartį už akių. Tačiau pažymėtina, kad bylose, nagrinėjamose supaprastinto proceso tvarka, negalimas sprendimo už akių priėmimas (CPK 443 straipsnio 9 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios isntancijos teismo argumentu, kad visuotinai yra žinomas faktas, jog 2013 m. vasario 12 d. Lietuvos banko valdyba nutarimu Nr. 03-29 „Dėl akcinės bendrovės Ūkio banko veiklos apribojimo (moratoriumo)“ paskelbė laikiną Banko veiklos apribojimą (moratoriumą) iki 2013 m. balandžio 12 d., vėliau 2013 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 03-77 laikinas banko veiklos apribojimas (moratoriumas) buvo pratęstas iki 2013 m. balandžio 30 d. Taip pat visuotinai žinoma, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi AB Ūkio bankui buvo iškelta bankroto byla.
Nagrinėjamu atveju pateikdamas patvirtinimą apie perimtas reikalavimo teises, išieškotojas rėmėsi Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 76¹ straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis banko, kuriam paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas) turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui. Minėto straipsnio 9 dalies 1 punktas nustato, kad vykdant administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą yra netaikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, kitų įstatymų ir teisės aktų ar banko sudarytų sandorių nuostatos, numatančios reikalavimus iš anksto kreditoriams, skolininkams ar kitiems asmenims pranešti apie tokius veiksmus, kurie atliekami vykdant turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą, numatančios reikalavimus tokiems veiksmams atlikti gauti kitų asmenų leidimus ar sutikimus, įskaitant kreditoriaus sutikimą perkelti skolą kitam asmeniui, arba kitaip ribojančios turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo vykdymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ši norma yra laikytina specialia civiliniame kodekse nustatytos normos, reglamentuojančios pranešimą apie reikalavimo perleidimą, atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad naujasis kreditorius (išieškotojas) AB Šiaulių bankas neturėjo pareigos informuoti asmeniškai skolininką J. R. apie reikalavimo perleidimą jo atžvilgiu arba gauti skolininko sutikimą, kad reikalavimas būtų perleistas, nes specialus įstatymas numato, kad civilinio kodekso normos, kuriomis skolininkas remiasi (CK 6.109 straipsnis), šiuo atveju netaikomos. Todėl laikytina, kad antstolė, priimdama vykdomąjį dokumentą vykdyti, įstatymo nustatytos tvarkos nepažeidė. Pažymėtina, kad įstatymas įpareigojo laikinąjį banko administratorių apie turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą paskelbti administruojamo banko interneto svetainėje ir bent dviejuose iš nacionalinių Lietuvos Respublikos laikraščių, todėl šis faktas visiems taip pat ir skolininkui buvo žinomas. Apelianto argumentas, kad jam sudarant nekilnojamojo turto įkeitimo sandorius, dar negaliojo Bankų įstatymas, o tiksliau – 76¹ straipsnyje įtvirtinta nuostata, leidžianti kreditoriui neinformuoti skolininko apie reikalavimų perleidimą, vertinamosios reikšmės neturi, nes AB Ūkio banko reikalavimų perleidimas AB Šiaulių bankui įvyko galiojant nurodytai Bankų įstatymo nuostatai.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, pateiktą civilinės bei vykdomosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo atstovo skundą dėl antstolio veiksmų, nepažeidė proceso teisės normų, padarė teisingas išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti, remiantis apelianto atskirojo skundo argumentais, nėra įstatyme numatytų pagrindų. Atsižvelgiant į tai, Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 290 straipsniu, teismas
nutaria:
Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.