Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (pranešėjas), Albino Čeplinsko ir Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės M. K. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. K. ieškinį atsakovams V. J. V., V. V., Valstybės įmonei Registrų centras, trečiajam asmeniui notarei R. S. dėl sandorių, įrašų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė reikalavimą dėl ieškinio 1, 2, 3, 4, 5 ir 6 punktų grindžia tuo, kad atsakovas V. J. V. 1961 m. kovo 10 d. dovanojimo sutartimi iš M. V. neįgijo nuosavybės į ūkinį pastatą (kiemo rūsį), kuris nekilnojamojo turto registre ir techninės apskaitos byloje pažymėtas (duomenys neskelbtini), todėl nepagrįstai Alytaus teritorinis valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras pažymėjimuose ir atliktuose įrašuose nurodo buvus šį ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovo V. J. V. nuosavybe pagal 1961-03-10 dovanojimo sutartį, o po 1992-12-09 dalies ūkinių pastatų perleidimo jai sutarties, ir jos nuosavybę. Nepagrįstai, kaip M. V. perleisti 1961-03-10 sutartimi nurodyti ir kiemo šulinys ir tualetas, kadangi dėl šių daiktų perleidimo šioje sutartyje nesusitarta.

Reikalavimą dėl ieškinio 7 ir 8 punktų grindžia tuo, kad 2010-07-08 dovanojimo sutartimi atsakovas V. J. V. perleido atsakovui V. V. pastatus, t. y. tualetą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkinius pastatus, plane pažymėtus (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) (unikalus (duomenys neskelbtini)), kurie sandorio sudarymo metu buvo fiziškai sunykę, jų kaip nekilnojamojo turto nebuvo likę (padaryti CK 6.473 str. 1 d., 2 d. ir CK 6.470 str. 3 d. pažeidimai). Ūkinį pastatą, kuris plane pažymėtas Nr. (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) perleido, nors pats nebuvo įgijęs nuosavybės teisių į jį.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl ieškinio senaties taikymo(1-6 reikalavimams).

Pirmosios instancijos teismas apeliantės 1-6 reikalavimus atmetė taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Apeliantė tvirtina, kad nėra praleidusi ieškinio senaties termino, o jeigu teismas nuspręstų priešingai, prašo šį terminą atnaujinti.

Nustatyta, kad 1-5 reikalavimais yra ginčijamas atsakovo V. J. V. nuosavybės teisių įgijimas į kiemo rūsį ((duomenys neskelbtini)), o 6 reikalavimu yra prašoma atstatyti M. V. (buvusio savininko, mirusio 1989 m. gruodžio 26 d.) vardu nuosavybės teises į kiemo rūsį bei kiemo (inžinerinius) įrenginius (šulinį ir tualetą).

Pagal CK 1. 131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Todėl byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentus dėl ieškiniu pareikšto materialinio teisinio reikalavimo nebūtina, pakanka sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu. Jeigu išnagrinėjus bylą nustatoma, kad ieškovo teisė nepažeista, ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas, o ne taikant ieškinio senatį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 21 p.).

Dėl kiemo rūsio ((duomenys neskelbtini)).

Nustatyta, kad apeliantė prašo pripažinti negaliojančiais teisinius dokumentus, kurie sudaryti 1992 metais. Ieškinį teismui apeliantė pateikė 2011 m. liepos 12 d. 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo numatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Šio Kodekso 86 straipsnio numatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais taikant ieškinio senatį reglamentuojančias normas bei su padaryta išvada, kad apeliantė apie savo teisės galimą pažeidimą sužinojo (turėjo sužinoti) 1992 m. gruodžio 9 d., kada jei dovanojimo sutartimi (1 t., b. l. 88) buvo perleista ½ dalis kiemo rūsio (plane pažymėtas (duomenys neskelbtini)). Taigi, trejų metų ieškinio senaties terminas apeliantei pasibaigė 1995 m. gruodžio 9 d, todėl visiškai pagrįstai apeliantės reikalavimai (1-5 ir 6 dalis dėl kiemo rūsio) buvo atmesti taikant ieškinio senatį.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės motyvu, kad esant reikalavimui taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio turėjo svarstyti, ar nebuvo pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Šis pažeidimas nėra esminis, kuris negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl šių aplinkybių.

Pažymėtina, kad kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (1964 m. 90 str. 2 d., CK 1.131 str. 2 d.). Taigi, ieškinio senaties termino atnaujinimą įstatymų leidėjas sieja su termino praleidimo priežasčių svarba. Kasacinio teismo išaiškinta, kad ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Kasacinis teismas yra akcentavęs, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. nutartis Nr. 3K-3-321/2012).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytus kriterijus, į tokias nustatytas aplinkybes kaip: 1) ieškinio senaties terminas praleistas apie 15 su puse metų (pasibaigė 1995 m. gruodžio 9 d.), 2) apeliantė turi aukštąjį inžinerinį išsilavinimą, 3) pati 1992 m., prieš perleidimo sandorių sudarymą, užsakinėjo pastatų einamąją inventorizaciją, t. y. rūpinosi šiais reikalais pati, 4) pareiškė ieškinį tik atsakovui pareiškus ieškinį dėl servituto nustatymo, sprendžia, kad atnaujinti ieškinio senaties termino nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių svarbių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas buvo praleistas. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra nustatyta ieškinio senaties terminų sustabdymo ar nutraukimo aplinkybių.

Pripažinus, jog ieškinys pagrįstai atmestas, taikant ieškinio senatį, teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinio skundo motyvų (1-5 ir 6 dalies dėl kiemo rūsio reikalavimų atžvilgiu) nepasisako.

Dėl kiemo (inžinerinių) įrenginių (šulinys ir tualetas).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir netinkamai taikė materialinės teisės normas, tačiau sprendimas – ieškinį šioje dalyje atmesti – priimtas teisingas.

Nustatyta, kad M. V. atsakovui V. J. V. 1961m. kovo 10 d. padovanojo tvartą, svirną ir priestatą, t. y. gyvenamasis namas bei šulinys ir tualetas nėra įtraukti į dovanojimo sutartį (ginčo, kad tuo metu jie buvo nėra). M. V. mirus, ieškovė pagal 1989 m. liepos 28 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą įgijo nuosavybės teises į visą jo turtą, tame tarpe ir gyvenamąjį namą (1 t., b. l. 80). 1992 m. spalio 15 d. ieškovė padovanojo atsakovui V. J. V. 37/100 dalis gyvenamojo namo (1 t., b. l. 85). 1992 m. gruodžio 9 d. atsakovas V. J. V. padovanojo ieškovei ½ dalį ūkio pastatų: (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 88).Taigi, nei vienoje iš dovanojimo sutarčių nėra nurodyta apie šulinį ir tualetą. Iš paskutinio VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto registro centrinio banko duomenų išrašo (1 t., b. l. 49-51) ir 2010 m. liepos 8 d. dovanojimo sutarties (2 t., b. l. 51-60) matyti, kad atsakovui V. J. V. nuosavybės teisės į 37/100 šulinio ir lauko tualeto yra registruotos remiantis 1992 m. spalio 15 d. dovanojimo sutartimi.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad šulinys ir tualetas laikytini gyvenamojo namo priklausiniais, o ne ūkinių pastatų, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas. Priklausiniu yra pripažįstamas daiktas, kuris skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi bei skirtas užtikrinti tinkamą pagrindinio daikto naudojimą (funkcionavimą). Šiuo atveju šulinys ir tualetas neabejotinai skirti tarnauti gyvenamajam namui, o ne ūkiniams pastatams, nes tiek šulinio, tiek tualeto paskirtis tenkinti gyvenimiškus (buitinius) žmonių, kurie gyvena name, poreikius.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad šulinį ir tualetą ieškovė paveldėjo kartu su gyvenamuoju namu kaip priklausinius, o vėliau jų dalį (37/100 dalis) padovanojo atsakovui V. J. V..

Nepagrįstu laikytinas apeliantės argumentas, kad ji nepaveldėjo šulinio ir tualeto, nes šie paveldėjimo metu buvo neregistruoti nekilnojamojo turto registre. Pažymėtina, kad paveldėjimo metu (1989 m.) šie statiniai negalėjo būti įregistruoti nekilnojamojo turto registre, nes pagal tuo metu galiojusius teisės aktus tiek gyvenamojo namo, tiek priklausinių registraciją vykdė apylinkių tarybų vykdomieji komitetai. Be to, pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalį negalima palikimą priimti dalinai arba su sąlyga ar išlygomis, todėl nors paveldėjimo teisės liudijime pagal įstatymą ir nėra nurodytas šulinys ir tualetas, kurie buvo paveldėjimo metu, jie kaip gyvenamojo namo priklausiniai buvo paveldėti ieškovės, t. y. juos ištiko pagrindinio daikto likimas (1964 m. CK 153 str. 1 d.).

Taigi, esant aukščiau išdėstytiems argumentams, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės ieškinys (6 reikalavimo dalis) - atstatyti tėvo M. V. (buvusio savininko, mirusio 1989 m. gruodžio 26 d.) vardu nuosavybės teises į kiemo (inžinerinius) įrenginius (šulinį ir tualetą), įpareigojant VĮ Registras centrą Alytaus filialą atlikti šių statinių perregistravimą tėvo vardu - yra nepagrįstas ir atmestinas.

Dėl 2010 m. liepos 8 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Apeliaciniame skunde nurodomos dvi dovanojimo sutarties negaliojimo aplinkybės, tai: 1) kiemo rūsys, plane pažymėtas (duomenys neskelbtini), tualetas ir šulinys nepriklausė atsakovui V. J. V., nes jam jie nebuvo dovanoti 1961 m. kovo 10 d. dovanojimo sutartimi, todėl jie negalėjo būti dovanoti ir V. V., 2) dovanojimo sutarties sudarymo metu statiniai – ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini)ir tualetas buvo sunykę ir neišlikę.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovas V. J. V. nebuvo kiemo rūsio, šulinio ir tualeto savininkas. Tiek CK 4.262 straipsnyje, tiek Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Pagal VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto registro centrinio banko duomenų išrašą (1 t., b. l. 49-51) 1/2 kiemo rūsio, 37/100 šulinio ir tualeto nuosavybės teisėmis priklausė atsakovui V. J. V., todėl nesant duomenų apie jų nuginčijimą, nėra pagrindo spręsti, jog jie neteisingi, o atsakovas nėra jų teisėtas savininkas.

Nepagrįstu laikytinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad dovanojimo sutarties sudarymo metu statiniai – ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini)ir tualetas buvo sunykę ir neišlikę, todėl negalėjo būti padovanoti (pažeista CK 6.470 str. 6 d.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nustačius, jog tiek tualetas, tiek ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutarties sudarymo metu egzistavo (to šalys neginčija), nėra jokio pagrindo spręsti, jog jie negalėjo būti perleisti. Tai, kad vietoje senojo tualeto buvo pastatytas (atvežtas) naujas, o vietoj ūkinio pastato buvo, kaip teigia apeliantė, naujai pastatytas pastatas, nėra pagrindas pripažinti, jog tai nebuvo jau esančių statinių atstatymas. Pažymėtina, kad statinio atstatymas vyko būtent senojo statinio vietoje, kuris nebuvo išregistruotas iš nekilnojamojo turto registro, todėl tokiu būdu negalėjo atsirasti naujas objektas (statinys), kuris jau priklausytų tik ieškovei.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) egzistavimo jo dovanojimo metu (2010 m. liepos 8 d.).

Pažymėtina, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo remtis įrodymų visuma bei vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad sudarant dovanojimo sutartį, pagal nekilnojamojo turto registro duomenis, kurie turi oficialaus rašytinio įrodymo statusą ir turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.), atsakovui V. J. V. priklausė ½ dalis ūkinio pastato (kita dalis priklauso atsakovei), todėl pareiga paneigti šį rašytinį įrodymą tenka ieškovei. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį oficialiuose rašytiniuose įrodymuose nurodytas aplinkybes draudžiama paneigti liudytojų parodymais. Seirijų seniūnės pateiktos pažymos (1 t., b. l. 74), kurioje nurodyta, kad pastatų nėra jau daugiau kaip dveji metai, pagrįstai pirmosios instancijos teismas nelaikė oficialiu rašytiniu įrodymu. Pažymoje nurodomas abstraktus aplinkybių konstatavimas, kuris nėra paremtas seniūnijoje esančiais (fiksuotais) duomenimis, kurio teisingumo negalima patikrinti. Be to, juose nurodytos aplinkybės akivaizdžiai neatitinka faktinės padėties (pastatas (duomenys neskelbtini) egzistuoja (tą pripažįsta abi šalys), o pažymoje nurodyta, kad nėra), t. y. seniūnė viršijo savo kompetenciją pateikdama abstrakčią, neatitinkančią tikrovės informaciją, o ne konstatavo tuo metu (tą dieną) buvusį faktą ar seniūnijoje užfiksuotus faktus. Ieškovė nepateikė nei dokumentų, patvirtinančių pastato žuvimo faktą (Nekilnojamojo turto registro nuostatų 36 p.), nei kitų įrodymų, kuriais būtų galima paneigti nekilnojamojo turto registro duomenis. Pažymėtina, kad nekilnojamojo turto registro duomenis patvirtina liudytojas J. T. (kuris ūkinius pastatus griovė ir statė) (3 t., b. l. 77, antra pusė), kuris nurodo, kad šis pastatas buvo tai nugriaunamas, tai vėl pastatomas, o galutinai buvo nugriautas tik 2010 m. rudenį. Be to, pati ieškovė, kuriai priklauso ½ šio ūkinio pastato, jeigu šis ūkinis pastatas buvo išnykęs, turėjo kreiptis dėl šio pastato išregistravimo, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog dovanojimo sutarties sudarymo metu (2010 m. liepos 8 d.) ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini) neegzistavo.

Esant anksčiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė reikalavimą dėl 2010 m. liepos 8 d. dovanojimo sutarties panaikinimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju tiek ieškovė, tiek atsakovas, žuvus (išnykus) ūkiniam pastatui, turi (gali) kreiptis dėl jo išregistravimo į VĮ Registrų centras.

Apeliacinį skundą atmetus, iš apeliantės (ieškovės) priteistinos bylinėjimosi išlaidos atsakovams. Atsakovai prašo priteisti po 1 000 Lt advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas (parašytas atsiliepimas abiejų atsakovų vardu, advokatė dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme) sprendžia, kad mažintinos priteistinos išlaidos už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme iki 500 Lt kiekvienam.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės M. K., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui V. J. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės M. K., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui V. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.