- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-08
- Bylos Nr.
- P-525-59-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01267-2012-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Virginija Volskienė
- Atsakovas
- Narkotikų
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vox optima“
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-521/2013 pagal atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vox optima“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vox optima“ kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–15), prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2012 m. kovo 30 d. nutarimą Nr. ATK2-76/12 Taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus.
Nurodė, kad atsakovas netinkamai aiškino ir nepagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatas, visapusiškai ir išsamiai neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą nutarimą. AKĮ nenustatyta, kaip turi būti užtikrinamas 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatytos išimties laikymasis. Šios nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai, jas taikant turi būti užtikrintas principas in dubio pro reo. Iš alkoholiniais gėrimais prekiaujančių asmenų negali būti reikalaujama neįmanomų dalykų, jie negali būti atsakingi už pirkėjų veiksmus po alkoholinių gėrimų įsigijimo momento. Bet kokie veiksmai, neleidžiant pirkėjams išsinešti įsigytų gėrimų, ribotų jų asmens laisvę bei nuosavybės neliečiamybę. Departamento pateiktas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatų aiškinimas, kad pardavėjai negali leisti pirkėjams išsinešti alkoholinių gėrimų iš pardavimo vietos, neatitinka nustatyto įpareigojimo turinio, prieštarauja Konstitucijai. Atsakovas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduodami išsinešti. Nei pareiškėjas, nei bare dirbantis asmuo neturi jokių objektyvių galimybių numatyti, kaip pirkėjai elgsis po alkoholinių gėrimų įsigijimo. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimo konstatavimui negali turėti įtakos įvykiai ar padariniai, atsiradę po gėrimų pardavimo. Tyrimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Bendrovė laikėsi AKĮ nuostatų, – gėrimai buvo parduoti atidarytoje pakuotėje, Bendrovė ėmėsi papildomų veiksmų, kad būtų užtikrintas gėrimų vartojimas vietoje. Bendrovė 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymu visus darbuotojus įpareigojo nuo 2012 m. sausio 1 d. nuo 22.00 val. iki 08.00 val. gėrimus parduoti vartoti tik vietoje, bare, gerai matomose vietose yra iškabinti pranešimai, kad nurodytu paros metu gėrimai turi būti vartojami tik vietoje. Bare buvo įrengti stalai. Vadinasi, pareiškėjas ėmėsi visų nuo jo valios priklausiusių veiksmų, kad būtų įgyvendintas AKĮ nustatytas draudimas. Tai, kad parduodant gėrimus atidarytoje pakuotėje ir informuojant pirkėją apie jų vartojimą vietoje, negali būti konstatuotas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimas, patvirtina Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8-2157-738/2012. Nėra tinkamai nustatyta ir įrodyta juridinio asmens atsakomybė, t. y. nėra nustatyta Bendrovės vardu veikusio asmens kaltė ir ar šis asmuo veikė jam suteiktų įgaliojimų ribose bei jų nepažeidė. Visi darbuotojai buvo įpareigoti laikytis AKĮ reikalavimų, todėl, net ir nustačius barmeno kaltę, pareiškėjas negali būti traukiamas atsakomybėn, nes barmenas veikė ultra vires, t. y. viršydamas jam suteiktus įgaliojimus. Pažymėjo, kad ginčijamame nutarime nėra nustatyta ir įrodyta Bendrovės kaltė dėl jai inkriminuoto pažeidimo padarymo. Kaltės nebuvimas yra savarankiškas pagrindas panaikinti Departamento nutarimą, nes kaltė yra būtina administracinės atsakomybės sąlyga. Nurodė, kad ginčijamas nutarimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nes yra nemotyvuotas, nenurodyti išvadas pagrindžiantys įrodymai, nevertintas jų tarpusavio ryšys. Nutarime nepagrįstai remiamasi policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, nes juose užfiksuotas tik alkoholinių gėrimų išsinešimo faktas. Pareigūnai gėrimų įsigijimo metu bare nebuvo, todėl pagal jų paaiškinimus negali būti nustatomi Bendrovės darbuotojo veiksmai. Tarnybinių pranešimų turinys leidžia teigti, kad jie buvo tarpusavyje suderinti. Pirkėjų paaiškinimai tvirtina, kad gėrimai jiems buvo parduoti atidarytose pakuotėse, buvo žinoma, jog gėrimai turi būti vartojami vietoje.
Atsiliepimas
Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 47–52) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo teigimu, pareiškėjo skunde pateikiamas subjektyvus bylos aplinkybių, nustatytų faktų vertinimas ir ginčui aktualių teisės aktų nuostatų aiškinimas. Neginčytinai nustatyta, kad alkoholiniai gėrimai nebuvo vartojami vietoje. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinto pažeidimo sudėtis yra formali, todėl kaltei dėl jo padarymo nustatyti pakanka fakto, kad buvo parduoti alkoholiniai gėrimai, kurie buvo neatidarytoje pakuotėje ir (ar) neskirti vartoti vietoje. Pareiškėjas akivaizdžiai vykdė alkoholinių gėrimų prekybą išsinešti, todėl nesiėmė visų veiksmų, kad būtų vykdoma AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatyta imperatyvi pareiga. Pažeidimo sudėties nepanaikina tai, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduodami atidarytoje pakuotėje. Bylos duomenys tvirtina, kad pirkėjams buvo sudarytos visos galimybės alkoholinius gėrimus išsinešti iš baro patalpų. Įstatymų leidėjas ar kontroliuojanti institucija nėra įpareigota nurodyti, kokių priemonių turi būti imtasi, siekiant įgyvendinti teisės aktų reikalavimus, tai yra ūkio subjekto diskrecijos teisė. Pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis neužtikrino AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimų laikymosi. Tai, kad prekybos vietose buvo pakabinti pranešimai apie AKĮ pakeitimus, savaime nepanaikina pareiškėjo atsakomybės, nes įstatymo reikalavimų laikymasis turėjo būti užtikrintas veiksmingomis priemonėmis. Pagal teismų praktiką teisės aktus pažeidžiantys juridinio asmens darbuotojo veiksmai užtraukia atsakomybę juridiniam asmeniui. Kaltės, kaip psichologinio santykio, buvimas nėra būdingas juridiniam asmeniui, todėl juridinio asmens kaltė gali būti tik normatyvinė, nustatant jam pareigą atidžiai ir rūpestingai kontroliuoti savo veiklą. Priimtas nutarimas atitinka AKĮ 39 straipsnio 2 dalies reikalavimus, yra motyvuotas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Pareiškėjo argumentai, kad policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai bei pirkėjų paaiškinimai negali būti laikomi tinkamais įrodymais, grindžiami subjektyvaus pobūdžio teiginiais, neparemti jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmestini. Departamentas neformuoja vienodos praktikos dėl AKĮ nuostatų taikymo, kiekvienas nutarimas yra individualaus pobūdžio administracinis aktas, priimtas, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes. Kauno miesto apylinkės teismo nutarimas šiuo atveju nėra reikšmingas, nes priimtas dėl su pareiškėju nesusijusio asmens veiksmų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 9 d. sprendimu (I t., b. l. 123-127) pareiškėjo skundą patenkino. Panaikino Departamento 2012 m. kovo 30 d. nutarimą Nr. ATK2-76/12, kuriuo uždaroji akcinė bendrovė „Vox optima“ pripažinta pažeidusi Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą ir jai paskirta 500 Lt bauda, ir bylą dėl Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo uždarosios akcinės bendrovės „Vox optima“ atžvilgiu nutraukė.
Teismas nustatė, jog Departamentas 2012 m. kovo 14 d. iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Eigulių policijos nuovados (toliau – ir Eigulių PN) gavo medžiagą dėl Ekonominių sankcijų taikymo UAB „Vox optima“ už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą (b. l. 58). Remdamasis šia medžiagą, Departamentas 2012 m. kovo 19 d. surašė protokolą Nr. ATK2-090, kuriame nurodė, kad UAB „Vox optima“ priklausančiame bare, (duomenys neskelbtini), Kaune, po 22 val. prekiaujama alkoholiniais gėrimais išsinešti, t. y. minėtame bare barmenas E. V. 2012 m. kovo 8 d apie 22.40 val. A. M., atsukęs alaus butelio kamštelį, pardavė 2 l talpos butelį alaus „Fortas“, kurį užsisukęs savo kamšteliu pirkėjas A. M. iš baro išsinešė; apie 23.00 val. M. J. pardavė du atkimštus butelius alaus, kuriuos pirkėjas iš baro išsinešė; apie 23.40 val. S. M. pardavė atkimštą 0,5 l talpos butelį „Kalnapilis 7:30“, kurį pirkėjas iš baro išsinešė; apie 23.50 val. J. R., atsukęs kamštelį, pardavė 2,3 l talpos butelį „Tauras Pilsner“, tačiau pirkėjas butelį užsisuko ir išsinešė iš baro; apie 23.55 val. E. T., atsukęs kamštelį, pardavė 2 l talpos butelį alaus „Fortas“, kurį pilietis iš baro išsinešė. Tokiais veiksmais Bendrovė padarė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatų pažeidimą, atsakomybė už kurį numatyta AKĮ 34 straipsnio 3 dalyje (b. l. 56–57). Departamentas 2012 m. kovo 20 d. raštu Nr. S-(4.3-3)-899 minėto protokolo kopiją pateikė UAB „Vox optima“ vadovui ir pasiūlė pateikti rašytinį paaiškinimą dėl AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimo (b. l. 54–55). Išnagrinėjęs Eigulių PN pateiktoje medžiagoje esančius policijos pareigūnų tarnybinius pranešimus, alkoholinių gėrimų pirkėjų bei barmeno E. V. paaiškinimus, UAB „Vox optima“ pateiktus paaiškinimus, Departamentas 2012 m. kovo 30 d. nutarime Nr. ATK2-76/12 konstatavo, kad: alkoholiniai gėrimai buvo parduodami gamyklinėje taroje (neskirtoje vartoti vietoje) ir išsinešti, o ne vartoti vietoje; Bendrovė neužtikrino, jog jai priklausančiame bare, (duomenys neskelbtini), Kaune, būtų įgyvendinamas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintas draudimas – po 22 val. alkoholinius gėrimus parduoti tik vartoti vietoje, nesiėmė visų galimų veiksmų, kad būtų išvengta AKĮ pažeidimo; vykdė ne viešojo maitinimo, o prekybinę funkciją, tuo pažeisdama imperatyvias AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatas. Už nustatytą pažeidimą, atsižvelgus į pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes Bendrovei paskirtas AKĮ 34 straipsnio 3 dalyje nustatytos sankcijos minimumas – 500 Lt piniginė bauda (b. l. 16–21). Taip pat nustatė, kad Kauno miesto savivaldybė 2003 m. lapkričio 26 d. UAB „Vox optima“ priklausančiam barui, (duomenys neskelbtini), Kaune, išdavė licenciją Nr. 183/2 nuo 0.00 val. iki 24.00 val. gerti vietoje ar išsinešti parduoti spiritinius gėrimus, alkoholinius kokteilius, vyną, obuolių ar kriaušių sidrą, vaisių ir uogų vyną, midų, kitus fermentuotus gėrimus, alų (b. l. 85). Licencija buvo patikslinta 2005 m. vasario 8 d. (b. l. 87). Kauno miesto valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2009 m. birželio 16 d. Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimu Nr. 423 nustatė, kad baro, (duomenys neskelbtini), Kaune, pagrindinė ekonominės veiklos rūšis – gėrimų pardavimo vartoti vietoje veikla (56.30.0.), papildoma ekonominė veikla – mažmeninė prekyba nespecializuotose parduotuvėse, kulinarijos pusgaminių, gaminių, patiekalų pašildymas, kepimas pateikimas galutiniam vartotojui (56.10.0.) (b. l. 88). Nustatyta, kad UAB „Vox optima“ priklausančiame bare, (duomenys neskelbtini), Kaune, 2012 m. kovo 8 d. po 22 val. buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais, pažeidžiant jų gamyklinę pakuotę, tačiau parduoti gėrimai nebuvo vartojami baro patalpose. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai policijos pareigūnų tarnybiniai paaiškinimai (b. l. 59, 60, 61, 63), alkoholinius gėrimus 2012 m. kovo 8 d. bare įsigijusių asmenų paaiškinimai (b. l. 64, 65, 66, 67, 68, 69–70, 71–72), jų neneigia ir pats pareiškėjas.
Įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, teismas sprendė, kad nėra pagrindo sutikti su ginčijamame nutarime atsakovo padarytomis išvadomis, jog UAB „Vox optima“ priklausančiame bare, (duomenys neskelbtini), Kaune, po 22 val. buvo vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais ne vartoti vietoje, o išsinešti, taip pat, kad Bendrovė nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti, kad parduodami alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, teisminio bylos nagrinėjimo metu šalių pateikti paaiškinimai, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai ir neabejotinai išvadai, kad Bendrovė pažeidė AKĮ reikalavimus. Bylos duomenys neginčytinai tvirtina, kad visais alkoholinių gėrimų pardavimo atvejais buvo paisoma reikalavimų ir alkoholiniai gėrimai buvo parduodami pažeidžiant gamyklinę pakuotę, t. y. atkimšus butelį ar atsukus butelio kamštelį. Bare buvo iškabinti informaciniai pranešimai, kad alkoholiniai gėrimai nuo 22.00 val. iki 08.00 val. parduodami tik vartoti vietoje. Šias aplinkybes tvirtina pareiškėjo pateiktos fotonuotraukos (b. l. 23, 24), jų neneigė ir atsakovas. Alkoholinių gėrimų 2012 m. kovo 8 d. bare įsigijęs pil. A. M. patvirtino, kad, parduodamas jam alų, barmenas paaiškino, kad butelis gali būti parduotas tik atsuktas ir vartoti vietoje (b. l. 64). Kitų asmenų, tą vakarą įsigijusių alkoholinių gėrimų, paaiškinimuose taip pat nurodoma, kad alkoholiniai gėrimai jiems buvo parduoti atidarytose pakuotėse (b. l. 65–72). Bare dirbantis E. V. paaiškino, kad po 22.00 val. alkoholinius gėrimus parduoda tik atidarytose pakuotėse ir primena, kad jie gali būti vartojami tik baro patalpose, tačiau šių įspėjimų pirkėjai paiso ne visuomet (b. l. 73–74 ).
AKĮ nėra nustatyta, kokiomis priemonėmis turi būti užtikrinama, kad alkoholiniai gėrimai būtų vartojami įsigijimo vietoje. Įstatyme, kuriuo AKĮ 18 straipsnio 3 dalis buvo papildyta 12 punktu, nurodyta, kad Vyriausybė iki įstatymo įsigaliojimo turi patvirtinti jam įgyvendinti reikalingus lydimuosius teisės aktus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintose Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklėse bei Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklėse nėra nuostatų, reglamentuojančių AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintos draudimo išimties įgyvendinimą.
Teismo vertinimu, Bendrovės veiksmai, kai prekybos vietoje buvo iškabinti informaciniai pranešimai, darbuotojai informuoti apie pasikeitusią alkoholinių gėrimų prekybos tvarką, pirkėjai papildomai žodžiu įspėjami, kad alkoholiniai gėrimai gali būti vartojami tik įsigijimo vietoje, įsigytų alkoholinių gėrimų pardavimas tik atidarius jų pakuotę, visiškai atitiko proporcingumo principą. Nesant konkretaus teisinio reglamentavimo, kokios priemonės pripažintinos tinkamu AKĮ reikalavimų įgyvendinimu, negali būti konstatuojama, kad ūkio subjekto taikomos priemonės yra nepakankamos užtikrinti, kad po 22.00 val. alkoholiniai gėrimai būti parduodami tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad pardavėjai negali būti atsakingi už pirkėjų veiksmus po alkoholinių gėrimų įsigijimo momento. Asmenys, norintys alkoholinius gėrimus išsinešti, o ne vartoti vietoje, turėtų būti sulaikomi prievarta, ar net jėga. Kitų asmenų teises pažeidžiančių priemonių naudojimas turi būti aiškiai reglamentuotas įstatyme. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintas draudimas negali būti laikomas teisiniu imperatyvu, patvirtinančiu prievartos prieš kitus asmenis panaudojimo teisėtumą. Vadinasi, iš ūkio subjekto negali būti reikalaujama elgtis neteisėtai ir neadekvačiai, t. y. pardavėjas negali reikalauti iš pirkėjo ir juo labiau priversti jį, kad pastarasis įsigytą alkoholį suvartotų vietoje.
Teismas taip pat pažymėjo, kad visi neaiškumai turi būti vertinami atsakomybėn traukiamo asmens naudai, t. y. vadovaujamasi in dubio pro reo principu. Tol, kol nėra aiškaus teisinio reguliavimo, negali būti pripažįstama, kad Bendrovės veiksmai nebuvo pakankami AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatoms įgyvendinti.
Teismo vertinimu, AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinto draudimo išimties sąlygos tinkamai realizuojamos, jeigu nuo 22.00 val. iki 08.00 val. alkoholiniai gėrimai parduodami atidarytose pakuotėse, pirkėjai bet kokia forma informuojami apie alkoholinių gėrimų vartojimą tik vietoje ir jiems sudaromos sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti vietoje. Nagrinėjamu atveju nustatytos visos šios sąlygos, t. y. pirkėjams buvo sudaryta galimybė alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, jie buvo informuoti (raštu ir žodžiu) apie tai, kad po 22.00 val. gėrimai turi būti vartojami tik vietoje, nepilstomi alkoholiniai gėrimai buvo parduodami atidarytose pakuotėse. Atsižvelgiant į tai, pripažinta, kad Bendrovė nepagrįstai patraukta atsakomybėn už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą ir jai nepagrįstai paskirta 500 Lt piniginė bauda.
Konstatuota, kad pareiškėjo UAB „Vox optima“ skundas tenkintinas, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. ATK2-76/12 naikintinas, o byla dėl Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo nutrauktina.
III.
Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 130-137), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 9 d. sprendimą ir palikti galioti Departamento 2012 m. kovo 30 d. nutarimą Nr. ATK2-76/12 nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi (I t., b. l. 188-197) atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą atmetė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo Departamento apeliacinį skundą ir patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, darė išvadą, jog atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.
Teismas pacitavo AKĮ (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.) 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą, ir pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis nustatyta teismų praktika panašiose bylose.
Pažymėta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-351/2013 išaiškino AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto taikymą, kuris yra aktualus nagrinėjamam ginčui šioje byloje.
Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, „kad mažmenine alkoholio prekyba besiverčiantis ūkio subjektas turi imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai. Iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto travaux préparatoires taip pat matyti, jog Įstatymo projektu nustatyta įmonių pareiga užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami iš viešojo maitinimo vietų (žr. 2011 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo 16(1) straipsniu įstatymo projekto Nr. XIP-744(2) aiškinamąjį raštą). Taigi akivaizdu, jog įstatymų leidėjo tikslas – užtikrinti, kad ūkio subjektai, prisidengdami viešojo maitinimo veikla, negalėtų apeiti imperatyvių įstatymo reikalavimų ir išsineštinai alkoholiniais gėrimais prekiauti visą parą, taip paneigdami paties alkoholinių gėrimų prekybos laiko ribojimo prasmę.
Tačiau konkretus minėtos ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas AKĮ – turinys, pobūdis ir apimtis Įstatyme nėra atkleidžiamas. Aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl darytina išvada, jog ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti Įstatymo numatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartoti vietoje, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Kita vertus, ši diskrecija negali būti neribota. Atsižvelgdamas į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Todėl, vadovaujantis tuo, jog teisingumą konkrečioje byloje pagal tos bylos individualias aplinkybes vykdo teismas, būtent teisėjų kolegija turi patikrinti, ar pareiškėjo veiksmai nulėmė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą, ar priešingai – jie suponavo galimybę taikyti toje pačioje AKĮ nuostatoje įtvirtintą išimtį“.
Vertinta, jog nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), Kauno m., barmenas E. V. 2012 m. kovo 8 d apie 22.40 val. A. M., atsukęs alaus butelio kamštelį, pardavė 2 l talpos butelį alaus „Fortas“, kurį, užsisukęs savo kamšteliu, pirkėjas A. M. iš baro išsinešė; apie 23.00 val. M. J. pardavė du atkimštus butelius alaus, kuriuos pirkėjas iš baro išsinešė; apie 23.40 val. S. M. pardavė atkimštą 0,5 l talpos butelį „Kalnapilis 7:30“, kurį pirkėjas iš baro išsinešė; apie 23.50 val. J. R., atsukęs kamštelį, pardavė 2,3 l talpos butelį „Tauras Pilsner“, tačiau pirkėjas butelį užsisuko ir išsinešė iš baro; apie 23.55 val. E. T., atsukęs kamštelį, pardavė 2 l talpos butelį alaus „Fortas“, kurį pilietis iš baro išsinešė. Šias aplinkybes atsakovas kvalifikavo kaip pažeidimą, numatytą AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte, dėl kurio padarymo buvo pritaikyta ekonominė sankcija.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, jog kadangi įstatymų leidėjas nenustatė priemonių, kurių reikėtų imtis ūkio subjektui, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatytas reikalavimas nuo 22 val. iki 8 val. parduoti alkoholinius gėrimus tik atidarytose pakuotėse ir tik vartoti vietoje būtų įvykdytas, todėl tokias priemones gali pasirinkti patys ūkio subjektai, tačiau jos turi būti efektyvios, kad užtikrintų Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytų imperatyvų laikymąsi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-370/2013). Nagrinėjamu atveju nėra įrodymų, kurių pagrindu galima būtų konstatuoti, jog ūkio subjektas nesiėmė priemonių, kad užtikrintų Alkoholio kontrolės įstatymo draudimo vykdymą. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas ėmėsi pakankamų priemonių, kad užtikrintų imperatyvų Alkoholio kontrolės įstatymo draudimo laikymąsi, t. y. pirkėjams sudarė galimybę alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, jie buvo informuoti (raštu ir žodžiu) apie tai, kad po 22.00 val. gėrimai turi būti vartojami tik vietoje, nepilstomi alkoholiniai gėrimai buvo parduodami atidarytose pakuotėse.
Priešingų įrodymų atsakovas nepateikė bei jų nenurodė, nors, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-351/2013 suformuota praktika, pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę būtent Departamentas, kaip pažeidimą inkriminuojanti institucija, turi pažeidimą neabejotinai įrodyti (žr., pvz., mutatis mutandis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N9-990/2006). Tai reiškia, kad būtent pastarasis subjektas turi išdėstyti visas faktines aplinkybes bei jas motyvuotai kvalifikuoti kaip pažeidimą, kartu įrodydamas ir pažeidėjo kaltę. Ten pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad nors Departamentas Nutarime ir konstatavo, jog pareiškėjas nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti Įstatyme numatytos imperatyvios pareigos – neprekiauti alkoholiniais gėrimais nustatytu laiku, jis nedetalizavo savo teiginio, t. y. konkrečiai nenurodė, kokių dar veiksmų pareiškėjas turėjo imtis, kad pareiškėjas patektų į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintos išimties taikymo sritį, o tik apsiribojo teiginiu, jog tam, kad būtų nustatytas aptariamos Įstatymo nuostatos pažeidimas, pakanka nustatyti, kad alkoholiniai gėrimai yra parduodami draudžiamu laiku nuo 22 val. iki 8 val. Toks argumentas, teismo vertinimu, konkrečiu atveju nėra pakankamas bei neatitinka AKĮ 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo, jog Nutarime turi būti, be kita ko, nurodomi pažeidėjo kaltės įrodymai, kuriais grindžiamas Nutarimas. Šios nuostatos taikytinos ir šios bylos ginčui.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo tinkamumo, taip pat remėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 suformuota praktika, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėta, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.
Teisėjų kolegija vertino, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo išvadas pagrindė ištirtų įrodymų visuma ir toks vertinimas atitinka minėtą teismų praktiką dėl įrodymų vertinimo. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sutiko su padarytomis išvadomis ir iš naujo surinktų įrodymų turinio nevertino.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.
IV.
Atsakovas Departamentas pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo (II t., b. l. 63-69), kuriuo prašo atnaujinti procesą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A261-521/2013; panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-521/2013 ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. kovo 30 d. nutarimą Nr. ATK2-7612.
Prašyme pateikia šiuos argumentus:
1) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, 2013 m. gruodžio 12 d. priimdama nutartį administracinėje byloje Nr. A261-521/2013 neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Šis pažeidimas buvo esminis, nulėmęs neteisėto sprendimo priėmimą.
2) Teisėjų kolegija nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos ir 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-351/2013 suformuoto AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto (iki 2012 m. rugsėjo 1 d. - 18 str. 3 d. 12 p.) reikalavimo „gėrimai paduodami tik vartoti vietoje“ turinio aiškinimo ir taikymo, taip pat nuo kitos panašaus pobūdžio bylose formuojamos praktikos.
Žemesnės instancijos teismas
3) Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo barmeno – fizinio asmens atžvilgiu yra įsiteisėjęs nutarimas, kuriame neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjo atstovas draudžiamu metu pardavė alkoholinius gėrimus ne vartojimui vietoje, o išsinešimui. Teismas priimdamas aptariamą nutartį iš naujo kvestionavo neginčijamai nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. vasario 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-258/2009 yra konstatavęs, kad teismas neturi pagrindo kvestionuoti trečiojo asmens nutarimo.
4) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai įvertino ir kitas faktines aplinkybes – tai, kad pareiškėjo atstovas barmenas pardavė didelį kiekį alkoholinių gėrimų vienam asmeniui, sistemingai tą patį vakarą pardavinėjo alkoholinius gėrimus išsinešimui net ir matydamas, kad tokius gėrimus klientai išsineša, taip pat pardavė alkoholinio gėrimo butelį ir paliko jo kamštelį tokį butelį užsisukti, todėl alkoholinis gėrimas pirkėjo buvo išsineštas gamyklinėje pakuotėje užsuktu kamšteliu. Taip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai pasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, dėl ko priimta nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta.
5) Pareiškėjo darbuotojas padėjęs kamštelį nuo įsigyto alkoholinio gėrimo sudarė sąlygas alkoholinio gėrimo išsinešimui, o ne jo vartojimui vietoje. Analogiškomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1749/2013 konstatavo, kad tuo atveju, kai kavinės darbuotojas pardavė alkoholinį gėrimą, atidarė butelį, kamštelį kartu su buteliu padavė pirkėjui, nebuvo imtasi tinkamų bei protingų veiksmų, kad būtų užtikrintas parduoto alkoholinio gėrimo vartojimas vietoje, nes pareiškėjas sudarė galimybes butelį užsukti kamšeliu ir taip jį išsinešti iš patalpų, taip pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintą draudimą. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1018/2013, kai konstatavo, kad tuo atveju kai kavinėje pirkėjai buvo parduoti 2 buteliai alkoholinių gėrimų atsuktais kamšteliai, tačiau kamšteliai buvo atiduoti, pirkėja jais užsisuko butelius ir išsinešė iš kavinės patalpų, vertinta, kad kavinės darbuotoja sudarė sąlygas alkoholinių gėrimų išsinešimui, o ne jų vartojimui vietoje, todėl konstatuotas aptariamos AKĮ nuostatos pažeidimas.
6) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2058/2013 konstatavo kad „Tai, kad pareiškėjo įmonėje priklausančiame bare yra informaciniai pranešimai, jog alkoholinius gėrimus, parduotus po 22 vai. galima vartoti tik vietoje, kad pardavėjos įspėja apie tai, jog tokie gėrimai turi būti atidaryti ir vartojami vietoje, bei kitos pareiškėjo nurodytos priemonės, kurių jis ėmėsi siekdamas įgyvendinti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimus (darbuotojų mokymai, instrukcijos, vidaus darbo taisyklės, stebėjimo kameros, magnetinė spyna įėjimo į barą duryse), nagrinėjamu atveju negali būti laikoma pakankamomis priemonėmis siekiant užtikrinti nurodytos AKĮ nuostatos reikalavimų laikymąsi“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. administracinėje byloje Nr. A858-1679/2013 panašiomis aplinkybėmis konstatavo, kad „Juridinio asmens teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami kavinės, kaip atitinkamo ekonominio vieneto, teikiamos paslaugos būdu. Tai reiškia, kad tokie kavinės darbuotojų veiksmai (paslaugų suteikimas) Alkoholio kontrolės bei Tabako kontrolės įstatymų požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais. Todėl atitinkami nurodytų įstatymų pažeidimai, padaryti kavinės darbuotojų, laikytini pareiškėjo padarytais pažeidimais <...>“. Tokios pat pozicijos dėl AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir kitose panašaus pobūdžio bylose, pvz., 2014 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-20/2014, 2013 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2209/2013, 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1716/2013 ir pan.
Žemesnės instancijos teismas
6) Departamento pozicija neprieštarauja ir kitai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai analogiškose bylose (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1018/2013, 2013 rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1749/2013, 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1364/2013, 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-845/2013; 2013 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1363/2013, 2013 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-563/2013, 2013 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-370/2013, 2013 m. sausio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-326/2013) ir 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. A858-351/2013.
Atsiliepimas
Pareiškėjas UAB „Vox optima“ pateikė atsiliepimą į prašymą dėl proceso atnaujinimo (II t., b. l. 83-86), kuriuo prašo atmesti 2014 m. kovo 10 d. Departamento prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A261-521/2013.
Atsiliepime pateikia šiuos nesutikimo su prašymu argumentus:
1) Prašyme atnaujinti procesą nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą. Departamento argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo, o alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nepateikus svarių argumentu dėl teismo aiškinimo klaidingumo, nėra ir negali būti pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Iš prašymo motyvų matyti, jog Departamentas iš esmės siekia, kad būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės, tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu.
2) Departamentas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Prašymas realiai yra grindžiamas ne konkrečiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais, bet subjektyviu jų aiškinimu, t. y. Departamentas subjektyviai interpretuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ir taip bando įrodyti galimą nukrypimą nuo teismų formuojamos praktikos, tačiau tai nesudaro pagrindo procesui atnaujinti. Pareiškėjo nurodomos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nėra identiškos nagrinėjamai bylai. Nors jos ir panašios, tačiau faktinės situacijos nėra tapačios, skiriasi bylų faktinės aplinkybės skiriasi, todėl konstatuoti nukrypimo nuo vieningos administracinių teismų praktikos šios kategorijos bylose nėra absoliučiai jokio pagrindo. Be to, atsakovas nors ir nurodo eilę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų, iš esmės ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindo egzistavimą grindžia 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-351/2013, kuris nėra identiškas nagrinėjamai bylai, dar daugiau priimdamas 2013 m. gruodžio 12 d. nutartį nagrinėjamoje byloje, teismas aiškiai pažymėjo, kad juo vadovaujasi ir remiasi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Nagrinėjamu atveju atsakovas Departamentas pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-521/2013.
Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas yra laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (ABTĮ IV skyrius), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėždamas šios proceso stadijos išimtinumą yra konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais; ir antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (2008 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 15, 2008 m., 229–236 p.).
Nagrinėjamu atveju abejonių dėl to, jog administracinė byla pagal pareiškėjo UAB „Vox optima“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo, užbaigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi atmetęs atsakovo Departamento apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Toliau vertintina, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja atsakovo nurodyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies proceso atnaujinimo pagrindai. Atsakovas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, t. y. teigia, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį ir būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi būti nustatyta trijų sąlygų visuma: pirma, turi būti nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Nenustačius bent vienos iš minėtųjų sąlygų, atsižvelgus į tai, kad užbaigtų bylų procesas, kaip minėta anksčiau, gali būti atnaujinamas tik laikantis ABTĮ nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, konkrečios administracinės bylos procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu negalėtų būti atnaujintas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).
Iš atsakovo prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, jog jis aukščiau aptarto proceso atnaujinimo pagrindo buvimą iš esmės grindžia netinkamu AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto aiškinimu ir taikymu.
Atsakant į šį argumentą pažymėtina, jog šiai bylai aktualios normos – AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto (nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. – 18 str. 3 d. 13 p.), aiškinimas pateiktas 2013 m. rugpjūčio 5 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendime administracinėje byloje Nr. A858-351/2013.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 12 d. nutartyje taikydamas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatą, citavo minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą, rėmėsi jame pateiktu teisės aiškinimu, nuo jo nenukrypo, todėl nėra pagrindo teigti, jog šiuo atveju egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytas pagrindas proceso atnaujinimui.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-19/2011).
Pareiškėjui tvirtinant, kad teismų praktika yra nevienoda, nukrypta nuo vieningos praktikos, pirmiausia būtina nurodyti procesinius sprendimus, kuriose atitinkamas klausimas spręstas skirtingai, nes jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Nėra būtina, kad nutartys būtų paskelbtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–19/2010). Gavęs prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmiausia vertina, ar paminėtos bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi sutampa (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–149/2011).
Prašyme atnaujinti procesą teigiama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija priimdama 2013 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-521/2013 nukrypo nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-351/2013 suformuoto AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto (iki 2012 m. rugsėjo 1 d. – 18 str. 3 d. 12 p.) reikalavimo „gėrimai parduodami tik vartoti vietoje“ turinio aiškinimo ir taikymo, taip pat nuo kitos panašaus pobūdžio bylose formuojamos praktikos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtame 2013 m rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-351/2013 aiškindama aptariamos AKĮ normos antrosios sąlygos, būtinos išimčiai taikyti – „gėrimai parduodami tik vartoti vietoje“, turinį, nurodė, jog „Aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl darytina išvada, jog ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti Įstatymo numatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartoti vietoje, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Kita vertus, ši diskrecija negali būti neribota. Atsižvelgdamas į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Todėl, vadovaujantis tuo, jog teisingumą konkrečioje byloje pagal tos bylos individualias aplinkybes vykdo teismas, būtent teisėjų kolegija turi patikrinti, ar pareiškėjo veiksmai nulėmė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą, ar priešingai – jie suponavo galimybę taikyti toje pačioje AKĮ nuostatoje įtvirtintą išimtį.“ <...> „siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju buvo parduoti gėrimai vartoti tik vietoje ir pareiškėjas gali remtis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinta išimtimi, būtina įvertinti objektyvių ir subjektyvių faktorių visumą.“
Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, charakterizuojančios minėtąją subjektyvių faktorių visumą, „yra dvejopos: iš vienos pusės ją išreiškia realių, fiziškai apčiuopiamų, priemonių bei sąlygų (ne)vartoti alkoholinių gėrimų vietoje visuma arba jų stoka, iš kitos pusės – ji vertintina per intelektualinį ir valinį aspektus, apimančius tam tikrų atsargos (prevencijos) priemonių ėmimąsi, kad imperatyvus Įstatymo įpareigojimas nebūtų pažeistas, bei gebėjimą suvokti, kad alkoholinius gėrimus įsigiję asmenys jį vartos ne vietoje bei ūkio subjekto darbuotojų elgesį, atsižvelgiant į šį suvokimą. Abiem atvejais nėra ir negali būti baigtinio minėtųjų aplinkybių sąrašo, nes jis nebūtų pajėgus aprėpti įvairialypių situacijų, kylančių ginčo teisinių santykių srityje, t. y. prekybos alkoholiniais gėrimais srityje. Todėl minėtoji, ūkio subjektui priskirtina, subjektyvių faktorių visuma analizuotina kiekvienu atveju atskirai, inter alia vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais“.
Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebėjo, jog ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m rugpjūčio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-351/2013).
Kitaip sakant, aptartame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendime išaiškinta, jog tai, ar konkrečiu atveju alkoholiniai gėrimai buvo parduoti vartoti tik vietoje ir pareiškėjas gali remtis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinta išimtimi, teismas vertina atsižvelgdamas į objektyvių ir subjektyvių faktorių visumą, kiekvienu atveju atskirai, pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą vispusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje esančius įrodymus.
Nagrinėjamu atveju byloje, kurioje atsakovas prašo proceso atnaujinimo, buvo elgiamasi būtent taip – apeliacinės instancijos teismas vertino byloje nustatytas aplinkybes, priėjo prie išvados, jog nagrinėjamu atveju nėra įrodymų, kurių pagrindu galima būtų konstatuoti, jog ūkio subjektas nesiėmė priemonių, kad užtikrintų AKĮ draudimo vykdymą, todėl sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas ėmėsi pakankamų priemonių, kad užtikrintų imperatyvų AKĮ draudimo laikymąsi. Apeliacinės instancijos teismas vertino, jog pirmosios instancijos teismas sprendimo išvadas pagrindė ištirtų įrodymų visuma ir toks vertinimas atitinka teismų praktiką dėl įrodymų vertinimo, esant šioms aplinkybėms, sutiko su padarytomis išvadomis ir iš naujo surinktų įrodymų turinio nevertino.
Iš prašymo atnaujinti procesą matyti, jog atsakovas iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu aptariamos bylos faktinių aplinkybių vertinimu ir būtent šiuo aspektu vertina, jog buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Atsakant į tai, pažymėtina, jog administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų aukščiau įvardytiems proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei leistų nepagrįstai sumenkinti įsiteisėjusio teismo sprendimo galią. Kaip minėta, administracinės bylos procesas gali būti atnaujintas tik griežtai laikantis įstatymo nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).
Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) savo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėjęs, jog yra neišvengiama, kad teismo procese šalys turi priešingas nuomones dėl faktų interpretavimo ir materialinės teisės taikymo. Teismai turi įvertinti šiuos argumentus teisingo ir rungtyniško proceso metu (žr. EŽTT 2007 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Kot prieš Rusiją). Tuo atveju, kai prieš paduodant prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą bylos esmė yra išnagrinėta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, ir nėra nustatyta, kad kuris nors iš šių teismų veikė už savo kompetencijos ribų ar buvo padarytas esminis proceso pažeidimas, faktinių aplinkybių nagrinėjimas iš naujo gali pažeisti teisinio tikrumo principą ir pareiškėjo „teisę į teismą“ (žr. EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Varnienė prieš Lietuvą).
Prašyme atnaujinti procesą atsakovas nurodė konkrečius procesinius sprendimus, kuriuose, kaip teigiama, analogiškomis aplinkybėmis, analogiškas klausimas spręstas kitaip nei aptariamoje byloje. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nei vienas iš nurodytų procesinių sprendimų negali būti pagrindu atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, nes byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir bylų, kuriose priimtus procesinius sprendimus nurodė atsakovas, nustatytos skirtingos faktinės aplinkybės.
Dėl atsakovo nurodyto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A143-258/2009, pažymėtina, jog pastaroji ir nagrinėjama administracinė bylos nėra nei analogiškos, nei panašios. Administracinėje byloje Nr. A143-258/2009 aplinkybės nėra analogiškos ar panašios į nustatytas šioje byloje, joje buvo nagrinėtas ginčas dėl savivaldybės administracijos įsakymo dėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimo panaikinimo, nebuvo taikomas ir aiškinamas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktas (nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. – 18 str. 3 d. 13 p.), tai kitos kategorijos byla.
Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-1749/2013 bei 2013 m. rugsėjo 30 d. nutarties A261-1018/2013, pažymėtina, jog pastarųjų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės taip pat nėra vienodos, nes pastarosiose bylose buvo nustatyta, jog pareiškėjų darbuotojai butelių kamštelius atidavė pirkėjams (pirmojoje nutartyje) ar sudarė galimybę butelį kašteliu užsukti (antrojoje nutartyje), o šiuo atveju tokios aplinkybės nebuvo nustatytos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2058/2013 priemonės, kurių, kaip teigė pareiškėjas, jis ėmėsi, kad įgyvendintų AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimus, vertintos atsižvelgiant į tai, jog alkoholiniai gėrimai buvo parduoti nepažeistoje, t. y. ne atidarytoje pakuotėje. Ta pati aplinkybė – alkoholiniai gėrimai buvo parduoti uždarytose pakuotėse – buvo nustatyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1679/2013, 2014 m. sausio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-20/2014, 2013 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2209/2013, 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1364/2013, 2013 m. balandžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-563/2013. 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1716/2013 nustatyta, jog pardavėja neįspėjo pirkėjų apie tai, kad gėrimai turi būti vartojami vietoje. Byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nenustatyta nei viena iš šių aplinkybių.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-845/2013 teisėjų kolegija, remdamasi jau minėtame išplėstinės teisėjų kolegijos sprendime pateiktu aiškinimu, prie išvados, kad bylai reikšmingu metu pareiškėjas jam priklausančiame bare nebuvo sudaręs tinkamų sąlygų alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, priėjo įvertinęs tai, jog patalpose į kurias galėjo patekti pirkėjas, nebuvo nei stalo, nei kėdžių, kitų minimalių ir pakankamų sąlygų vartoti įsigytą alkoholinį gėrimą vietoje, patalpos dalis, į kurią patenka pirkėjas, yra akivaizdžiai maža, prie įėjimo į patalpą, nepritaikyta gėrimų ar maisto produktų vartojimui vietoje. Byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, tokios aplinkybės nenustatytos.
Kiti atsakovo nurodyti procesiniai sprendimai – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1363/2013; 2013 m. sausio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-326/2013, 2013 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-370/2013, priimti iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai 2013 m rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-351/2013 suformavus galutinę ir vieningą administracinių teismų praktiką šios kategorijos bylose, pateikus išaiškinimus dėl AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto (nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. – 18 str. 3 d. 13 p.) aiškinimo ir taikymo. Byloje, kurioje atsakovas siekia atnaujinti procesą, padarytos išvados atitinkama pastarąjį sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio 2013 m rugpjūčio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-351/2013), todėl pagrindo ją atnaujinti dėl atsakovo nurodytų bylų nėra (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438–33/2009).
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, be kita ko, dėl to, kokioms sąlygoms esant procesas gali būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 12 punkto pagrindu, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju šis pagrindas negali būti taikomas.
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktų pagrindais yra nepagrįstas, todėl procesas administracinėje byloje Nr. A261-521/2013 neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria
Atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-521/2013 pagal atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vox optima“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.