Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėja D. R. (toliau – ir pareiškėja) su patikslintu prašymu (toliau – skundas) kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti praleistą senaties terminą skundui pateikti; pripažinti Panevėžio AVPK areštinės (toliau – ir areštinė) laikymo sąlygas netinkamomis ir žeminančiomis žmogaus orumą; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, atsakovas), 20 000 Eur neturtins žalos atlyginimą.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji buvo laikoma areštinėje laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 7 d. iki vasario 6 d., pažeidžiant Lietuvos Respublikos, Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės normas. Pareiškėja teigė, kad areštinės kamerų būklė ir sąlygos buvo nežmoniškos, laikant pareiškėją Panevėžio AVPK areštinėje buvo pažeidžiamas jos privatumas, žeminama jos garbė ir orumas, žalojama sveikata, kamerose jai teko per mažai ploto. Kamera Nr. 26 buvo nesuremontuota, nešvari, šalta. Langas šioje kameroje buvo išimtas iš rėmų, todėl pūtė vėjas, buvo sniego. Tualetas kameroje buvo apskretęs. Kamera Nr. 9 buvo suremontuota, didelė, švari ir tvarkinga. Abiejose kamerose sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo gyvenamųjų patalpų, todėl nebuvo privatumo jais naudojantis. Pareigūnai neleido pakabinamomis užuolaidėlėmis atitverti tualetų. Nebuvo ventiliacijos. Kamerose kartu laikomos kitos moterys rūkydavo. Maistas buvo atstumiančios išvaizdos, netinkamas valgyti, šaltas, nekaloringas, jo energetinė vertė siekė apie 1000 kalorijų. Pareiškėjai nebuvo suteikta teisė išeiti į kiemelį pasivaikščioti. Iš areštinės pareiškėja apie 4–5 kartus buvo vežama į apklausas. Taip pat ji kelis kartus buvo vežama į Šiaulių tardymo izoliatorių. Konvojavimo sąlygos buvo nežmoniškos ir žalojančios sveikatą. Vežant nešildomame mašinos kėbule tekdavo kęsti šaltį. Konvojavimo reikėdavo laukti ilgai, sėdint mažoje kameroje, kartą – su dar šešiomis moterimis, be vandens ir maisto. Artimiesiems nebuvo leidžiama pasimatyti su pareiškėja. Pareiškėja yra gavusi artimųjų perdavimus, tačiau mano, kad ne visi jos artimųjų perduoti daiktai jai buvo perduoti. Pareigūnai areštinėje garsiai keikdavosi, su pareiškėja kalbėjo vartodami necenzūrinius žodžius. Dėl šių atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėja patyrė dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, kankinimus, tai lėmė jos fizinės ir psichinės sveikatos pakenkimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Dėl to iki šiol pareiškėjai tenka lankytis pas gydytojus bei psichoterapijos specialistus. Esant atsakovo civilinės atsakomybės sąlygoms, atsakovui kyla prievolė atlyginti atsiradusią neturtinę žalą. Pareiškėja prašė atnaujinti praleistą senaties terminą, kuris baigėsi 2016 m. vasario 6 d. Teigė, kad termino praleidimą nulėmė tai, kad pareiškėjai teko dalyvauti daugybėje apklausų ir teismo posėdžių dėl jai 2013 metais iškeltų baudžiamųjų bylų. Apklausos ir teismų posėdžiai vyko ne tik Panevėžyje, bet ir Šiauliuose, Vilniuje. Pasamdyti advokatai atsisakydavo pareiškėją ginti baudžiamosiose bylose, atsisakymus pateikdami 1–2 dienas prieš svarbius teismo posėdžius. Tai lėmė netinkamą pareiškėjos gynybą, atstovavimą bei jos neinformavimą apie teises ir pareigas procesų metu. Kadangi pareiškėja neturi teisinio išsilavinimo, buvo klaidingai informuota, kad teise į neturtinės žalos atlyginimą galės pasinaudoti bet kada. 2015 m. kovo 23 d. Šiaulių apygardos teismas jai skyrė realią laisvės atėmimo bausmę, tai dar labiau neigiamai paveikė pareiškėjos psichinę būklę. Tik 2017 m. sausio 25 d., Lietuvos apeliaciniam teismui atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, pareiškėja galėjo atsikvėpti ir pradėti normalų gyvenimą. Faktą, kad pareiškėja kelis metus buvo neteisėtai persekiojama baudžiamosiose bylose, rodo 2017 m. birželio 22 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) priimta byla Nr. 43009/17 K. (dabartinė pavardė R.) prieš Lietuvą. Taigi, pareiškėjai visą savo laiką teko skirti bylinėjimuisi, nebeturint normalaus gyvenimo, nutraukiant svarbias studijas pradėtas universitete, apribojant darbo krūvį. Po suėmimo, pareiškėja pusę metų negalėjo dirbti. Pareiškėjos buvusias įmonės generalinės direktorės pareigas vykdė jos dukra, kuriai padėjo pareiškėjos sūnus, o pareiškėja dirbo viešbučio direktore. Tik prieš pusantrų metų pareiškėja perėmė iš dukros įmonės generalinės direktorės pareigas. Taip pat pareiškėja teigė, kad dėl pablogėjusios fizinės ir psichinės sveikatos, nuo pat 2013 metų ji lankėsi pas specialistus, tačiau jie nepadėjo, todėl pradėjo mokytis pati, įstojo į universitetą Maskvoje. Specialistams mokėjo įmonė, nes pareiškėjai, kaip įmonės vadovei, reikėjo atstatyti savo sveikatą, kad galėtų dirbti.