Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Medvedevienės, Audriaus Grauželio,

dalyvaujant pareiškėjo – UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovams: direktoriui M.P., advokatui R.R.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovui Marijampolės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl administracinio akto panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas ir jo atstovai pabrėžė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 32 str. 2, 3 p. nuostatos iš vienos pusės nurodo, kad mokesčių administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas, privalo nepažeisti mokesčių mokėtojo teisių (2 p.) ir tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų (3 p.). Kitą vertus – MAĮ 36 str. 8, 9 p. nuostatos aiškiai nurodo, kad mokesčiu mokėtojas turi teise nevykdyti neteisėtų mokesčiu administratoriaus nurodymų, įskaitant teise atsisakyti pateikti informaciją, jei nurodymas pateikiamas dėl duomenų, kuriais mokesčiu mokėtojas nedisponuoja ir pagal galiojančius teisės aktus kaupti neprivalo (8 p.), ir reikalauti, jog mokesčiu administratorius, atlikdamas administravimo veiksmus mokesčiu mokėtojo atžvilgiu, tiksliai laikytųsi mokesčiu teisės aktuose numatytu procedūrų ir neviršytu jam suteiktų įgaliojimų. Nurodytuose MAĮ 32 str. 3 p., 36 str. 9 p. nustatyta mokesčių administratoriaus pareiga tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų ir šiuose aktuose numatytų procedūrų. Tokia nuoroda reiškia, kad atlikdamas konkretų veiksmą, mokesčių administratorius turi jį pagrįsti ne tik bendrojo pobūdžio teisės norma, kurios taikymo sferą patenka šis veiksmas, bet ir nurodyti atitinkamą specialia toki veiksmą leidžiančią atlikti teisės normą. Pagal MAĮ 33 str. 13 p. atsakovas pateikti minėtus dokumentus gali reikalauti tik tada, kai kyla pagrįstas įtarimas, kad asmens pajamos nėra apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka ar turtas įsigytas už įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas lėšas. Apie jokį mokesčių administratoriaus pagrįstą įtarimą dėl neapmokestintų pajamų ar turto įsigijimą už neapmokestintas lėšas pareiškėjui nėra žinoma ir mokesčių administratorius to nenurodė. Mokesčių administratorius, taikydamas MAĮ 33 str., privalėjo nurodyti konkretų įstatymą, jo normą, kurioje nustatyta teisė reikalauti informacijos nurodytos ginčijamame administraciniame akte, tačiau to nenurodė. Dėl to galima teigti, kad ginčijamas mokesčių administratoriaus nurodymas neatitinka MAĮ 33 str. reikalavimų, o atsakovas, duodamas ginčijamą nurodymą, viršijo įstatymo nustatytą kompetenciją, todėl toks nurodymas turi būti panaikintas.

Atsakovas ir jo atstovas pabrėžė, kad pareiškėjas tėvo valdomoje įmonėje turi įsigijęs 17 proc. akcijų, o kartu su susijusiu asmeniu (tėvu) valdo daugiau kaip 50 proc. tėvo valdomos įmonės akcijų. Tai duoda pagrindą išvadai, kad kartu su susijusiu asmeniu kontroliuoja tėvo įmonę ir, tuo pačiu, kontroliuoja savo įmonę, turėdamas 100 proc. akcijų. Šiuo atveju visi kontroliuojami asmenys privalo pateikti prašymus įregistruoti juos PVM mokėtojais, remiantis PVMĮ 71 str. 7 d. nuostatomis. Pareiškėjas apyskaitų FR0608 mokesčių administratoriui nepateikė, todėl teritorinis mokesčių administratorius 2015-12-03 surašė ginčijamą mokesčių administratoriaus nurodymą iki 2015-12-17 pateikti pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino pridėtinės vertės mokesčio apyskaitas FR0608. Ginčo situacijoje prievolė įsiregistruoti PVM mokėtoju ir mokėti šį mokestį atsirado ankščiau, todėl pareiškėjo pareiga buvo vykdyti prievoles jų atsiradimo momentu - t.y. nuo 2011 metų birželio mėnesio, kai įregistravo savo valdomą bendrovę. Pareiškėjo atžvilgiu joks mokestinis patikrinimas nevykdomas, o teritorinis mokesčių administratorius tik siekia, kad mokesčių mokėtojas geranoriškai įvykdytų prievolę. Mokesčių administratorius nurodymą teikė MAĮ nustatyta tvarka, kai prieš tai pareiškėjas buvo informuotas apie prievolę ir su juo buvo geranoriškai bendradarbiaujama bei keičiamasi informacija.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes (jų iš esmės neginčija ir pareiškėjo atstovas (direktorius bei vienintelis akcininkas), kad M.P., nuosavybės teise valdo 100 proc. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kuri įsteigta 2011-06-07, akcijų, taip pat apie 2008 metus įgijo 17 proc. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijų, o jo tėvas – A.P. turi 66 proc. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijų (b.l. 14-27, 34, 50-55). Taip pat byloje nėra ginčo, kad gauta metinio atlygio suma viršijo 45000 Eur sumą, o UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ yra PVM mokėtojas (PVM mokėtojo kodas LT 100003553012). 2015-10-15 pareiškėjo prašymo pagrindu atsakovas priėmė 2015-10-16 sprendimą Nr. (17.26-40)RES-219486 (b.l. 8) ir nuo 2015-10-18 pareiškėją taip pat įregistravo PVM mokėtoju. 2015-12-03 atsakovas priėmė ginčijamą nurodymą (b.l. 9), kuriuo įpareigojo pareiškėją pateikti PVM apyskaitas už laikotarpį nuo 2011 metų birželio mėnesio iki 2015 metų birželio mėnesio iki 2015-12-17.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 71 str. 7 d. numatyta, kad kai tas pats asmuo (vienas ar kartu su kitais asmenimis, kurie pagal šį Įstatymą laikomi su juo susijusiais) kontroliuoja keletą juridinių asmenų, visi jo kontroliuojami juridiniai asmenys ir jis pats (jeigu jis pats vykdo ekonominę veiklą) privalo pateikti prašymus įregistruoti juos PVM mokėtojais, jeigu bendra visų jų gauta ar gautina atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo šio straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, neatsižvelgiant į tai, kad kiekvieno tokio asmens ar dalies jų gauto ar gautino atlygio suma yra mažesnė už nustatytą ribą. PVMĮ 2 str. 31 d. 2 p. reglamentuoja, kad susijusiais asmenimis laikomi -

fizinis asmuo ir asmenys, susiję su juo giminystės ryšiais (tiesiąja giminystės linija iki antrojo laipsnio, šonine giminystės linija iki ketvirtojo laipsnio) ir t.t.. PVMĮ 2 str. 3 d. nustatyta, kad apmokestinamąjį asmenį kontroliuojantis asmuo – asmuo, kuris: 1) tiesiogiai ar netiesiogiai valdo daugiau kaip 50 procentų apmokestinamojo asmens akcijų (dalių, pajų) arba kitų teisių į paskirstytinojo pelno dalį, arba išimtinių teisių jas įsigyti; 2) pats valdydamas ne mažiau kaip 10 procentų apmokestinamojo asmens akcijų (dalių, pajų) arba kitų teisių į paskirstytinojo pelno dalį, arba išimtinių teisių jas įsigyti, kartu su susijusiais asmenimis jų valdo daugiau kaip 50 procentų. Be to, iš PVMĮ 71 str. 2 d. dispozicijos išplaukia išvada, jog apmokestinamasis asmuo, vykdantis ekonominę veiklą, privalo pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju bei už tiekiamas prekes (išskyrus į kitas valstybes nares tiekiamas naujas transporto priemones) ir (arba) teikiamas paslaugas skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje pateiktas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo 45 000 eurų.

Administracinės bylos įrodymai duoda pagrindą išvadai, kad pareiškėjo (UAB ,,(duomenys neskelbtini)“) vienintelis akcininkas turi 17 proc. savo tėvo kontroliuojamos įmonės (UAB ,,(duomenys neskelbtini)“) akcijų, nes jo tėvas turi 66 proc. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijų. Taigi, M.P. kartu su susijusiu asmeniu (tėvu A.P.) valdo daugiau kaip 50 proc. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijų. Dėl to konstatuotina, kad M.P. kartu su susijusiu asmeniu – tėvu A.P. kontroliuoja UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir, tuo pačiu, kontroliuoja savo įmonę UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, turėdamas 100 proc. akcijų (ABTĮ 57 str.). Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 ).

Įvertinęs aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, teismas pabrėžia, kad ginčo situacijoje lemiamą reikšmę (juridiškai svarbią) turi tik giminystės ryšys (tėvas ir sūnus) bei turimų akcijų procentinė išraiška (arba skaičius), todėl teismas laiko nereikšmingais visus pareiškėjo atstovo argumentus, susijusius su bendravimo tarp pagrindinių bendrovių akcininkų ypatumais. Dėl to atsakovas nepažeidė Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtinto turinio prieš formą principo. Be to, teismas, įvertinęs pareiškėjo atstovo (direktoriaus ir vienintelio akcininko) bendravimo ir susirašinėjimo su teritoriniu bei centriniu mokesčių administratoriais duomenis (b.l. 8, 34-40), daro išvadą, kad atsakovas jokių Mokesčių administravimo įstatymo imperatyvių reikalavimų nepažeidė ir savo kompetencijos ribų neviršijo. Priešingai, pareiškėjo atstovui žodžiu ir raštu buvo detaliai, pagrindžiant teisės aktų normomis, išaiškintas prievolės pateikti PVM apyskaitas atsiradimo pagrindas. Ginčijamas nurodymas atitinka esminius Mokesčių administravimo įstatymo, PVMĮ, taip pat ir Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Iš 2015-11-12 rašto (b.l. 36) turinio pareiškėjo atstovas turėjo realią galimybę suprasti apie būtinumą (faktinį ir juridinį) pateikti PVM apyskaitas, todėl ginčijamo nurodymo pateikimas jam objektyviai neturėjo būti netikėtas ir nesuprantamas. Įvertinus aukščiau išdėstytas išvadas, pabrėžtina, kad mokesčių administratoriaus nurodymo teisėtumui neturi juridinės reikšmės aplinkybė, jog iki 2015-10-18 pareiškėjas nebuvo PVM mokėtojas. Teismas taip pat iš esmės pritaria atsakovo argumentams, kurie išdėstyti atsiliepime į skundą (b.l. 31-33), todėl sprendime jų detaliai neatkartoja (ABTĮ 57 str.).

ABTĮ 44 str. 1 d. reglamentuota, kad teisę į teismo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, todėl nėra jokio pagrindo jo naudai priteisti teismo išlaidas.

Visus likusius pareiškėjo skundo, atsiliepimo ir teisme proceso dalyvių išsakytus argumentus teismas laiko pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo patenkinimui (arba atmetimui). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v F., 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT savo jurisprudencijoje, aiškindamas ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.), taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėjęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.