Kauno apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal D. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutarties D. Ž. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

D. Ž. administracinio nusižengimo protokolas surašytas už tai, kad ji 2017 m. birželio 16 d., apie 18.47 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, stovėjimo aikštelėje, vairuodama automobilį „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, pradėdama važiuoti atbulomis neįsitikino, kad tai daryti yra saugu ir atsitrenkė į stovintį automobilį „Citroen Xsara Picasso“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), eismo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai, vairuotoja apie eismo įvykį nepranešė nei nukentėjusiam asmeniui, nei policijai ir iš eismo įvykio vietos pasišalino automobiliu.Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus (toliau – Institucija) vyresniojo specialisto 2017 m. liepos 12 d. nutarimu D. Ž. nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 426 straipsnio 1 dalį, 417 straipsnio 8 dalį ir jai paskirta administracinė nuobauda – 600 Eur bauda. Nesutikdama su šiuo nutarimu D. Ž. pateikė skundą Kauno apylinkės teismui.Kauno apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartimi D. Ž. skundą atmetė.Apeliaciniame skunde D. Ž. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartį ir teiseną pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį nutraukti arba sumažinti paskirtą 600 Eur dydžio baudą. Nurodo, kad apibūdinant subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio požymius pažymėtina, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs) ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Šiuo atveju D. Ž. veiksmuose nėra tyčios. Iš jos pačios parodymų bei liudytojos E. G. parodymų matyti, kad jokių objektyvių duomenų, jog po įvykusio eismo įvykio ji būtų tyčia siekusi išvažiuoti ir tuo vengti administracinės atsakomybės, nėra. Institucija savo atsiliepime teigė, kad apeliantė D. Ž. iš pradžių neigė sukėlusi eismo įvykį, tačiau sužinojusi, kad yra įvykio liudininkų, paaiškino, kad didelės žalos nepadarė, tik apibraižė stovintį automobilį. Apeliantė D. Ž. tiek teismo posėdyje tiek pirminiame savo paaiškinime niekada neteigė, kad apibraižė stovintį automobilį. Ji teigė, kad manevruodama (važiuodama atbuline eiga) kontakto tarp automobilių nepajuto, todėl išvažiavo iš įvykio vietos.Teismas konstatavo, kad apie susidūrimą apeliantė D. Ž. turėjo suprasti, nes būta stipraus garso ir po susidūrimo įsijungė automobilio „Citroen Xsara Pikasso“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) signalizacija, o apgadinimo neįmanoma nepastebėti. Apie įsijungusią signalizaciją savo pirminiuose paaiškinimuose teigia tiek nukentėjusioji, tiek liudytojas A. M., tačiau teismo posėdžio metu apie signalizaciją jie nepatvirtino. Nukentėjusioji negalėjo atsakyti ar atėjusi prie automobilio rado įsijungusią signalizaciją, taip pat negalėjo atsakyti, kaip įsijungę jos automobilio signalizacija. Liudytojas A. M., savo paaiškinime teigęs jog girdėjo garsą (trakštelėjimą) bei iš karto įsijungė signalizacija, tačiau teismo posėdžio metu staiga pamiršo ar po susidūrimo įsijungė automobilio signalizacija ir šio fakto nepatvirtino. Iš fotonuotraukų, darytu įvykio vietoje, matyti, kad garso (trakštelėjimo) negalėjo būti, nes apgadinimai yra nežymūs. Šiame kontekste pažymėtina, kad nutarime yra neteisingai nurodyta, kad apeliantė D. Ž., suvokdama sukėlusi eismo įvykį, pasišalino iš įvykio vietos. Tiek apeliantė D. Ž., tiek liudytoja E. G., kuri buvo kartu automobilyje, patvirtino faktus, kad joks susidūrimas nebuvo juntamas, nebuvo girdimas ir susidūrimo garsas, stovėjusio automobilio signalizacija nesuveikė. Iš fotonuotraukų, darytų eismo įvykio vietoje, matyti, kad nukentėjusiosios automobilis bei apeliantės automobiliai buvo apgadinti nežymiai. Apeliantė taip pat prašo taikyti ANK 34 straipsnio nuostatas ir sušvelninti jai skirtą 600 Eur baudą. Teigia, jog nuoširdžiai gailisi dėl įvykusio nusižengimo, padaryta žala yra atlyginta apeliantės transporto priemonės draudimo kompanijos, apeliantė nėra bausta administracine tvarka ar teista už netinkamą vairavimą. Taigi akivaizdu, jog šioje byloje yra netgi 3 atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tuo tarpu atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra nustatyta. Pažymima dar ir tai, kad šiuo metu apeliantė yra bedarbė, jokių pajamų susijusių su darbo santykiais negauna, turi vieną nepilnametį vaiką, kurį turi vežioti į užsiėmimus, nes gyvena užmiestyje. Atsiliepime į apeliacinį skundą Institucija prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.Nurodo, kad apeliaciniame skunde nurodytus argumentus paneigia apklaustų liudytojų parodymai, kurių teigimu atsitrenkus į kitą automobilį buvo didelis garsas, įsijungė stovėjusio automobilio signalizacija. Po įvykio D. Ž. išlipo iš automobilio, apžiūrėjo automobilius ir išvažiavo. Iškviestą į policiją D. Ž. iš pradžių neigė sukėlusi eismo įvykį, tačiau, sužinojusi, jog yra eismo įvykio liudininkų, paaiškino, kad didelės žalos nepadarė, tik apibraižė stovintį automobilį. Manoma, jog byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad D. Ž. žinojo ir suprato, kad padarė eismo įvykį. Ji negalėjo nepastebėti apgadinto automobilio, kadangi, kaip teigia jo savininkė, automobilio apgadintas bamperis matėsi iš toli.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

D. Ž. apeliacinis skundas netenkinamas.ANK 652 straipsnio 1 dalis numato, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde D. Ž. administracinio nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 8 dalyje, padarymo fakto neginčija, tačiau nesutinka su jos patraukimu administracinėn atsakomybėn pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį.Pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kai padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 12 punkte nustatyta, kad eismo įvykiu laikomas įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas.Šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu, ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) reikalavimams, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013). Teismas kiekvienu atveju privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-17-139/2015). Sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014). D. Ž. apeliaciniame skunde teigia, jog manevruodama (važiuodama atbuline eiga) kontakto tarp automobilių nepajuto ir tyčios pasišalinti iš įvykio vietos neturėjo, tačiau tokia D. Ž. versija yra paneigta byloje surinktais įrodymais. Liudytojas A. M. parodė, kad įvykio dieną dirbo Nemuno g. esančio pastato antrame aukšte. Dirbdamas išgirdo garsą (trakštelėjimą) ir pamatė, kad automobilis „Renault“ yra atsitrenkęs į automobilį „Citroen“, automobiliai buvo susilietę. Po to automobilis „Renault“ atsitraukė ir iš jo išlipo šviesi moteris, kuri, apžiūrėjusi „Citroen“ automobilį, įsėdo į savo automobilį ir nuvažiavo. Liudytojas priėjęs prie „Citroen“ automobilio matė nubrauktą priekinį kairį bamperį. Nukentėjusioji M. J. parodė, jog eidama link savo automobilio iš tolo pamatė boluojant priekinį bamperį kairėje pusėje, buvo iššokusi priekinį žibintą laikanti plastmasė. Iš viršaus ją pašaukė du vyrai, kurie matė eismo įvykį ir pasakė, kad į jos automobilį atsitrenkė moters vairuojamas automobilis, moteris pasišalino. Taigi, iš liudytojo A. M. parodymų matyti, jog eismo įvykio sukeltas garsas buvo pakankamai didelis, kurį girdėjo net greta esančio pastato antrame aukšte dirbęs A. M., kas patvirtina, jog D. Ž. turėjo jausti ir girdėti, jog važiuodama atbuline eiga atsitrenkė į stovintį automobilį „Citroen Xsara Picasso“. Aplinkybę, jog D. Ž. suprato, jog atsitrenkė į stovintį automobilį, patvirtina ir tai, jog ji išlipo iš savo automobilio ir apžiūrėjo stovintį „Citroen Xsara Picasso“ automobilį. Nors pati D. Ž. teigia, kad iš savo automobilio išlipo tik todėl, kad vairuodama atbuline eiga blogai matė ir norėjo įvertinti atstumą, tačiau tokia jos versija niekuo nepagrįsta. Pažymima, jog eismo įvykis buvo sukeltas 2017 m. birželio 16 d., apie 18.47 val., t. y. šviesiu paros metu, kuomet matomumas yra pakankamai geras. Taigi išanalizuotų įrodymų visuma patvirtina, jog D. Ž. suprato, jog sukėlė eismo įvykį, tačiau apie tai nepranešė nei nukentėjusiam asmeniui, nei policijai ir iš eismo įvykio vietos pasišalino automobiliu.Apeliaciniame skunde teigiama, jog garso (trakštelėjimo) negalėjo būti, nes apgadinimai yra nežymūs, tačiau su tokiu vertinimu aukštesnysis teismas nesutinka. Atkreipiamas dėmesys, jog nukentėjusioji parodė, kad eidama link savo automobilio jau iš toli pastebėjo apgadintą priekinį bamperį, todėl nukentėjusiosios parodymai, o taip pat transporto priemonės techninės apžiūros akte ir fotonuotraukose užfiksuoti transporto priemonės apgadinimai patvirtina, jog eismo įvykio metu padaryti automobilio „Citroen Xsara Picasso“ apgadinimai buvo akivaizdūs. Apeliantė taip pat nurodo, kad nukentėjusioji negalėjo atsakyti, ar atėjusi prie automobilio rado įsijungusią signalizaciją, o teismo posėdžio metu liudytojas A. M. nepatvirtino, jog buvo įsijungusi automobilio signalizacija. Tačiau aplinkybė ar buvo įsijungusi stovinčio automobilio signalizacija nėra esminė, kadangi kaip jau minėta, liudytojas parodė, kad dirbdamas išgirdo garsą (trakštelėjimą) ir pamatė, kad automobilis „Renault“ yra atsitrenkęs į automobilį „Citroen“.Nors liudytoja E. G., kuri buvo D. Ž. automobilyje, patvirtino versiją, kad joks susidūrimas nebuvo juntamas, tačiau tokie liudytojos parodymai vertinami kritiškai, ir laikomi gynybinio pobūdžio versija, kuria siekiama padėti išvengti atsakomybės D. Ž., kadangi liudytoja E. G. ir administracinėn atsakomybėn patraukta D. Ž. yra tarpusavyje pažįstamos ir jos versiją paneigia aukščiau išanalizuotų įrodymų visuma.Apeliaciniame skunde taip pat prašoma sumažinti D. Ž. skirtą 600 Eur baudą. Šiame kontekste pažymima, jog ANK 426 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, jog už nusižengimą asmeniui skiriama bauda nuo šešių šimtų iki aštuonių šimtų penkiasdešimt eurų. ANK 426 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog už šio straipsnio 1, 2 dalyse numatytus administracinius nusižengimus vairuotojams gali būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo vienų iki trejų metų. Nagrinėjamu atveju Institucija D. Ž. paskyrė straipsnio sankcijoje numatytą minimalaus dydžio baudą ir neskyrė teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.Galimybė skirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti yra numatyta ANK 34 straipsnio 5 dalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog administracinė nuobauda vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 30¹ straipsnyje (pagal turinį atitinka ANK 34 straipsnio 5 dalį) nustatytomis taisyklėmis gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N5-1647/2006, N17-103/2007, N444-685/2009, N63-681/2010 ir kt.). Pavyzdžiui, veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir panašiai, galėtų būti pagrindu skirti ne sankcijoje numatytą, o švelnesnę nuobaudą.Nagrinėjamu atveju aukštesnysis teismas laiko, jog byloje nėra išskirtinių aplinkybių, kurios leistų taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas. Apeliantė nurodo, jog nukentėjusiajai padaryta žala yra atlyginta apeliantės transporto priemonės draudimo kompanijos, tačiau pažymima, jog ši aplinkybė nepriklauso nuo D. Ž. valios, todėl negali būti laikoma išskirtine. Apeliaciniame skunde D. Ž. akcentuoja, jog ji nėra bausta administracine tvarka ar teista už netinkamą vairavimą, tačiau minimos aplinkybės buvo įvertintos nustatant D. Ž. skirtinos baudos dydį. Taigi, aukštesnysis teismas konstatuoja, jog taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas ir švelninti D. Ž. paskirtą nuobaudą pagrindo nėra. Pažymima, kad skiriama nuobauda pažeidėjui sukeltų neigiamų pasekmių atsiradimas pats savaime nėra laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartį palikti nepakeistą ir D. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.