Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovių ir atsakovei Panevėžio miesto savivaldybei atstovaujančių Panevėžio miesto savivaldybės tarybos ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos atstovei D. S.,

atsakovei Lietuvos valstybei ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atstovaujančio Panevėžio skyriaus atstovui K. Ch.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. J., Z. S., A. P., E. R. skundą atsakovėms Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos, Panevėžio miesto savivaldybės tarybai, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas R. J. bei pareiškėjai Z. S., A. P. ir E. R., atstovaujami R. Jasinsko, skundu (t. 1, b. l. 2-5), patikslintu skundu (t. 1, b. l. 31-34), patikslinto skundo papildymu (t. 2, b. l. 110-115), patikslinto skundo patikslinimu (t. 3, b. l. 50-53) kreipėsi į administracinį teismą, siekdami teismine tvarka įgyvendinti teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir gauti neturtinės žalos atlyginimą. Panevėžio apygardos administraciniame teisme buvo priimti šie pareiškėjų reikalavimai: 1) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija) direktorių suformuoti bei patvirtinti ginčo teritorijos schemoje nurodytą žemės sklypą nuosavybės teisių į buvusio savininko L. J. valdytą žemę atkūrimui; 2) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT), atstovaujamą Panevėžio skyriaus, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriui pagal ginčo teritorijos schemą suformavus ir patvirtinus žemės sklypą, įstatymo nustatyta tvarka L. J. (po mirties), G. J. M. (po mirties) ir E. P. (po mirties) atkurti nuosavybės teises natūra į buvusio savininko L. J., D. valdytą žemę; 3) priteisti 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 4) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl teritorijų prie esamų daugiabučių namų ir laisvos valstybinės žemės Panevėžio mieste (teritorija tarp Projektuotojų, Kniaudiškių, Žvaigždžių, Molainių gatvių) detaliojo plano patvirtinimo, pagrindinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių nustatymo“ dalį, susijusią su pareiškėjo schemoje nurodyta ginčo teritorija, ir sprendinius, kuriais šalia pareiškėjų valdomų žemės sklypų, esančių Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) gatvėje suformuotos automobilių stovėjimo (originale – parkavimo) vietos.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo R. J. ir pareiškėjų Z. S., A. P. ir E. R., atstovaujamų R. J., skundą ir patikslintus skundus dėl administracinio sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo atsakovėms Panevėžio miesto savivaldybės tarybai, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės tarybos ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, bei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėjai 2014 m. gegužės 27 d. pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo panaikinimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartimi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo dalis dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą buvo panaikinta ir ši bylos dalis perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nagrinėjant bylą iš naujo, pareiškėjai pateikė patikslinto skundo papildymą (t.4, b.l.91-100) bei patikslinto skundo papildymo dalies sutikslinimą (t.5, b.l.2-4), kuriais prašo:

priteisti iš atsakovų Panevėžio miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybei atstovaujančios Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos solidariai ne mažesnę sumą kaip 1487319 eurų turtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų metines palūkanas už 9 metus - ne mažiau kaip 669293 eurų;

priteisti iš atsakovų Panevėžio miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybei atstovaujančios Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos lygiomis dalimis po 5000 eurų neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam iš pareiškėjų.

0,42 ha ploto teritorija, Panevėžio miesto savivaldybės tarybos (toliau- ir Taryba) 2013-03-28 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintu Teritorijų prie esamų daugiaaukščių namų ir laisvos valstybinės žemės Panevėžio mieste detaliuoju planu. Teritorija tarp Projektuotojų, Kniaudiškių, Žvaigždžių ir Molainių gatvių (toliau- ir Detalusis planas) suformuoto sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) dalis;

5,4843 ha Detaliuoju planu priskirta daugiabučių gyvenamųjų namų ir bendrabučių statybos teritorijoms ( Nr. (duomenys neskelbtini));

0,2337 ha Detaliuoju planu priskirta inžinerinės infrastruktūros teritorijoms (Nr. (duomenys neskelbtini));

0,6814 ha Detaliuoju planu priskirta atskirųjų želdynų teritorijoms (Nr. (duomenys neskelbtini)).

Visuomenės poreikis Ginčo teritorijai buvo nustatytas 2004 m. Panevėžio miesto plėtros strateginio plano sprendiniais, o patvirtintas 2013 metais Detaliuoju planu, todėl laikytina, jog Savivaldybės administracija buvo priėmusi sprendimą ginčo teritorijoje neformuoti pretendentams grąžinimui natūra žemės sklypų, o žemę išpirkti, bet apie tai pretendentų neinformavo, nuo jų šią informaciją slėpė bei neteikė jos Panevėžio apskrities viršininko administracijai (toliau – ir PAVA), kurios teisių perėmėja yra NŽT, dėl žemės išpirkimo bei su jos paėmimu susijusių nuostolių atlyginimo. Pareiškėjai visuomet buvo patikinami, jog nuosavybės teisių atkūrimo jiems klausimas bus sprendžiamas, todėl neturėjo pagrindo keisti valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Ginčo teritorija iki 2013 m. detaliuoju planu nebuvo suplanuota ir tik po Detaliojo plano patvirtinimo pareiškėjai suprato, jog liko apgauti. Nesant Detaliojo plano ginčo teritorijai, ši žemė turėjo būti laikoma laisva, į ją turėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės natūra. Vėlesnis žemės priskyrimas valstybės išperkamai galimas tik pagal Vyriausybės 2000-01-20 nutarimu Nr.65 patvirtintos Prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams bei nagrinėjimo ir su žemės paėmimu susijusių nuostolių atlyginimo tvarkos punktu Nr. 3, t.y. žemės paėmimas visuomenės poreikiams galėjo būti sprendžiamas tik atkūrus į ją nuosavybės teises natūra ir šias teises įregistravus nekilnojamojo turto registre, o žemė iš pareiškėjų turėjo būti išperkama vidutinėmis rinkos kainomis.

Savivaldybės administracija, 2003-04-28 gavusi kartografinę medžiagą su pažymėtomis L.J. turėtos žemės ribomis, turėjo nurodyti, kad atliekamos ar per protingą laiką bus atliekamos teritorijų planavimo procedūros, kurių pagrindu ginčo teritorija detaliuoju planu bus priskirta įstatyme numatytiems objektams. Tokia informacija nebuvo teikiama, o tai reiškė, kad žemė buvo laisva, todėl grąžintina natūra. Savivaldybės administracija bei PAVA, atsisakydami formuoti pretendentams ginčo teritoriją nuosavybės teisių atkūrimui natūra bei atkurti į ją nuosavybės teises, o po 2004 m. nusprendusios ją išpirkti priskiriant prie valstybės išperkamos pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, o ne pagal Vyriausybės 2000-01-20 nutarimą Nr.65, iš esmės pažeidė pareiškėjų teises ir teisėtus interesus, nes užvaldydamos turtą atliko nepagrįstus veiksmus, neatliko jiems įstatymu priskirtų funkcijų nuosavybės teisių atkūrimo procese atlygindamos nuostolius, vilkino atlikti tokius veiksmus ir taip padarė pareiškėjams turtinę ir neturtinę žalą. Savivaldybės administracija, 2012-01-02 raštu pareiškėjui R.J. nurodydama, jog yra rengiamas teritorijos detalusis planas, pripažino, kad ginčo teritorija pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį priskirtina valstybės išperkamai tik kai teritorijai patvirtinamas detalusis planas. Pagal Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr.1057 patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau- ir Tvarka) 106 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2003-02-06), Savivaldybės administracija per mėnesį nuo Žemėtvarkos skyriaus prašymo pateikimo minėtam skyriui turėjo pateikti informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai teritorijos detalusis planas nepatvirtintas arba jo nėra- apie nesuplanuotas miesto teritorijas. PAVA žemėtvarkos skyrius 2003-04-28 pasiuntė Savivaldybės administracijai kartografinę medžiagą su pažymėtomis turėto žemės sklypo ribomis, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-01-22 nutartį, ginčo žemė tuo metu buvo laisva, ir Savivaldybės administracija privalėjo parengti detalųjį planą. Savivaldybės administracija 2003-05-08 raštu informavo R.J., kad rengs žemės sklypų planus ir patvirtintus perduos PAVA žemėtvarkos skyriui. Tačiau nei Savivaldybės administracija, nei NŽT šio įsipareigojimo neįvykdė. Atsakovė NŽT nekontroliavo proceso dėl nuosavybės teisių atkūrimo, dėl netinkamai atliekamų Savivaldybės administracijos funkcijų nesikreipė į Vyriausybės atstovą; tuo atveju, kai nuo 2002-09-19 nebuvo suformuota ginčo teritorija nuosavybės teisių atkūrimui, galėjo viena priimti sprendimą dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams (Žemės įstatymo 46 str.3 d.) bei inicijuoti ginčo teritorijos formavimą detaliuoju planu (tuo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 3 punktas), tačiau nesprendė klausimo dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams bei su tuo susijusio nuostolių atlyginimo, ignoravo konstitucinę įstatymo nuostatą į teisingą atlyginimą ir tuo pažeidė pareiškėjų teises bei teisėtą interesą. Turtinė žala paskaičiuota pagal ginčo teritorijos vidutinę rinkos vertę pagal masinio sklypų vertinimo žemėlapį. Atsakovų veiksmais užvaldant ginčo teritoriją, neatkūrus pretendentams nuosavybės teisių į ją natūra, pareiškėjai nustojo paveldėjimo į ją teisės, be to nepagrįstai atsisakius taikyti su žemės paėmimu visuomenės poreikiams susijusių nuostolių atlyginimo tvarkos nuostatas, pareiškėjams buvo padaryta turtinė žala, kurią bei 5 procentų metines palūkanas už 9 metus ir prašoma priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis.

Atsakovai, nuo 2002-04-19 nevykdydami Atkūrimo įstatymo, skunde paminėtų kitų įstatymų, Vyriausybės nutarimų nuostatų, bei Panevėžio apygardos administracinio teismo 2003-01-22 sprendimo, vilkino atlikti procedūras, numatytas Tvarkoje, kas tapo pagrindu neturtinei žalai atsirasti. Atsakovai iki 2012-08-18 pareiškėjų kreipimosi skundu į Panevėžio apygardos administracinį teismą nedavė pagrindo abejonėms, jog įstatymo nuostatos ir teismo sprendimas yra vykdomas, kad nuosavybės teisės jiems bus atkurtos natūra. Kadangi pareiškėjai religingi, atsakovų veiksmai, grįsti apgaule, noru užvaldyti svetimą turtą, pareiškėjams sukėlė dvasinius išgyvenimus, o Detalaus plano patvirtinimas- dvasinį sukrėtimą. Pastoviai 9 metus reikėjo kontroliuoti atsakovų veiksmus, kas sukėlė nepatogumus, sumažėjo bendravimo galimybės, pablogėjo pareiškėjo R.J. sveikata, pareiškėjai patyrė pažeminimą, nes teisinėje valstybėje nerado teisingumo. Prašo netaikyti ieškinio senaties, nes tik patvirtinus 2013 m. Detalųjį planą, paaiškėjo pareiškėjų pažeistų teisių apimtis.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad buvęs savininkas L. J. iki žemės nacionalizacijos Panevėžio mieste valdė 33,56 ha žemės. Atkurti nuosavybės teises į nurodytą išlikusį turtą pretendavo L. J., s. L., kurio teisių perėmėjas šiuo metu yra pareiškėjas R. J., E. P., kurios teisių perėmėjai šiuo metu yra pareiškėjai A. P. ir E. R., bei G. J. M., kurios teisių perėmėja yra pareiškėja Z. S. Pretendentai siekė, kad nuosavybės teisės į Panevėžio mieste esančią buvusio savininko L. J. valdytą žemę būtų atkurtos natūra (t. 2, b. l. 58-70). Į dalį buvusio savininko žemės pretendentams nuosavybės teisės atkurtos, liko neatkurtos nuosavybės teisės į 8,10 ha: L. J. – į 2,7010 ha, E. P. – į 2,7001 ha ir G. J. M. – į 2, 6853 ha buvusio savininko žemės (t. 2, b. l. 130; 132-191). Dėl šių aplinkybių tarp bylos dalyvių ginčo nėra.

Pareiškėjai prašo priteisti neturtinę ir turtinę žalą (taip pat ir palūkanas nuo turtinės žalos dydžio už 9 metus), kildinamą iš atsakovų atstovų veiksmų, netinkamai sprendžiant nuosavybės teisių į L. J. turėtą žemę, patenkančią į Detaliuoju planu suplanuotą Ginčo teritoriją (t.5, b.l.7), atkūrimo klausimą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- ir CK) nustatyta tvarka.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinos CK 6.271 straipsnio nuostatos, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybės iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t.y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.).

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjai savo skundo reikalavimus dėl žalos atlyginimo nagrinėjamojoje byloje nuolat tikslino ir pildė: pirminiu skundu teismui, paduotu 2012-08-20, buvo prašoma priteisti tik neturtinę žalą, kildinamą iš Savivaldybės administracijos veiksmų, neformuojant nuosavybės teisių atkūrimui natūra žemės sklypo tik Detaliuoju planu suplanuotos teritorijos dalyje – 0,42 ha ploto (pažymėto (duomenys neskelbtini) numeriu sklypo dalyje) (t.2, b.l.94). Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui panaikinus dalį Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014-05-13 sprendimo ir nagrinėjant šią bylos dalį iš naujo pirmosios instancijos teisme, pareiškėjai 2015-04-27 patikslinto skundo papildymu ( t.4, b.l.91-100) papildė savo reikalavimus ir prašymu priteisti turtinę žalą. Tiek turtinę, tiek neturtinę žalą pareiškėjai šiuo skundo papildymu kildina ne tik iš Savivaldybės administracijos, bet ir iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos veiksmų, neatkuriant jiems nuosavybės teisių į visą Detaliuoju planu suplanuotą teritoriją nuo 2004 metų iki 2013-03-28.

Atsakovų atstovai pareiškėjų reikalavimams dėl žalos atlyginimo prašo taikyti 3 metų senaties terminą. Lietuvos Respublikoje ieškinio senaties klausimus reglamentuoja CK 1 knygos VII skyrius. Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jei ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2001-08-14 iki 2002-04-19 (b. l. 15). Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.125 straipsnio 8 dalis numatė, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Dėl žalos, kildinamos iš Savivaldybės administracijos veiksmų

Pagal šiuo metu galiojančios redakcijos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinat natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje (....), išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnio priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau- ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. balandžio 2 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, jog Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, taip pat įstatymo 12 straipsnio 3 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, kad yra išperkama žemės dalis, liekanti perdavus piliečiui neatlygintinai nuosavybėn prie gyvenamojo namo ar kito pastato esantį naudojamą žemės sklypą, kuris yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, nors minėtai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau- ir Konstitucija) 23 straipsnio 3 daliai. Iš šiame nutarime pateiktų išaiškinimų matyti, jog pagal Konstituciją valstybė nuosavybės teisių natūra gali neatkurti, be kita ko, tuomet, kai konkrečiai žemei yra aiškiai išreikštas konkretus visuomenės poreikis nepriklausomai nuo to, ar tai miesto, ar kaimo vietovės žemė.

Galimybė atkurti nuosavybės teises natūra į žemę, iki 1995-06-01 priskirtą miestų teritorijai, pirmą kartą buvo įtvirtinta tik Atkūrimo įstatymo 2002-04-02 įstatymo Nr.IX-832 redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2002-04-19 (5 straipsnio 2 dalies 1 punktas), ir teisės norma, nustatanti, jog natūra miestams priskirtose teritorijose nuosavybės teisė neatkuriama į valstybės išperkamą žemę, įvardintą Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje, iš esmės nekito. Pagal 2002-04-02 įstatymo Nr.IX-832 redakcijos, galiojančios iki šiol, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą nustatyta, kad žemė yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

Nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę tvarka detalizuota Tvarkoje, kurios 106 punkto (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. vasario 6 d.) nuostatomis, žemėtvarkos skyrius sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje gali tik kai savivaldybės administracijos direktorius patvirtina, kad buvusio savininko turėtoje žemės valdoje yra laisvos (neužstatytos) žemės, patvirtina laisvos (neužstatytos) žemės sklypo planą bei kitus minėtame Tvarkos punkte nurodytus žemės sklypo duomenis ir dokumentaciją perduoda žemėtvarkos skyriui. Taigi, minėtomis Atkūrimo įstatymo bei Tvarkos nuostatomis funkcija nustatyti laisvos (neužstatytos) žemės plotus bei juose suformuoti žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui natūra miesto teritorijoje priskirta miesto savivaldybės administracijai.

Atkūrimo įstatymas niekuomet nenumatė ir nenumato galimybės atkurti nuosavybės teises natūra į miestams iki 1995-06-01 priskirtą užstatytą žemę, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį visuomet buvo laikoma valstybės išperkama žeme. Teismų praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto yra išaiškinta, kad žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas yra naudojamas. Jeigu inžineriniai tinklai žemės sklypu nutiesti kituose sklypuose esantiems objektams ar objektams, kurie bus statomi tame sklype, aptarnauti, dažniausiai tokį žemės sklypą galima naudoti pagal paskirtį (nustačius atitinkamus nuosavybės teisės suvaržymus ar servitutus), todėl sklypas negali būti laikomas užstatytu ir negrąžinamu (neatkuriama nuosavybės teisė) buvusiems savininkams. Ką laikyti užstatyta žeme, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į individualias aplinkybes, tačiau bet kokiu atveju apie tai, užstatyta žemė ar ne, sprendžiama pagal du kriterijus – faktinį ir teisinį. Pirma, žemės sklype turi būti statinių ar kitokių nekilnojamųjų daiktų. Antra, šie statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai turi būti pastatyti (įrengti) teisės aktų nustatyta tvarka. Nustačius, kad žemės sklype yra teisėtai pastatytų statinių ar kitokių nekilnojamųjų daiktų, kuriems naudojamas žemės sklypas, ir tokio sklypo naudojimas pagal kitą paskirtį nėra galimas, sklypas laikytinas užstatytu (žr., pvz., LAT 2012 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-80/2012, 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-60/2011; 2006 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-431/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-02-05 nutartį administracinėje byloje Nr.A-50-146/2015 ir kt.). Iš Detaliojo plano aiškinamojo rašto matyti, kad Ginčo teritorijos didžioji dalis yra užstatyta daugiabučiais namais, kuriuose yra ne tik gyvenamosios, bet ir komercinės patalpos, garažais, transformatorinėmis, inžineriniais tinklais, išskyrus sklypą (duomenys neskelbtini), kuriame pagal Tarybos 2010-03-25 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintą Automobilių stovėjimo aikštelių išdėstymo daugiabučiuose kiemuose specialųjį planą ( toliau- ir Specialusis planas) suplanuota daugiaaukštė požeminė-antžeminė/ kombinuota automobilių saugykla, ir dėl kurio dalies negrąžinimo natūra pareiškėjai kreipėsi į teismą savo pirminiu skundu nagrinėjamojoje byloje; joje yra esami įvažiavimai į gyvenamosios bei inžinerinės infrastruktūros sklypus, pėsčiųjų takai, bendro naudojimo pravažiavimai, inžineriniai tinklai, skirti teritorijoje esančių statinių aptarnavimui (t.3, b.l.100-113). Ginčo teritorijoje, suplanuotoje Detaliuoju planu (t.5, b.l.7), didžiajai daliai suplanuotų žemės sklypų nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis „Kitos paskirties žemė“, o naudojimo būdas/pobūdis „Gyvenamosios teritorijos-G/Daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos-G2; Komercinės paskirties objektų teritorijos-K/Prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos-K1; Inžinerinės infrastruktūros teritorijos-I/Susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams-I2 (t.2, b.l.99-105). Taigi, didžioji dauguma Ginčo teritorijos žemės yra užstatyta, ir tokios žemės Atkūrimo įstatymas niekuomet nepriskyrė žemei, į kurią nuosavybės teisės miesto teritorijoje gali būti atkuriamos natūra, todėl pareiškėjai iki 2013 m. Detaliojo plano patvirtinimo negalėjo turėti pagrįsto lūkesčio, jog nuosavybės teisės natūra į šią žemę jiems bus atkurta. Pareiškėjai ir patys skunde nurodo, kad visuomenės poreikis Ginčo teritorijai buvo nustatytas 2004 m. Panevėžio miesto strateginio plano sprendiniais, patvirtintas Tarybos 2008-10-30 sprendimu Nr.I-25-1 patvirtintu Panevėžio miesto bendruoju planu (toliau- ir Bendrasis planas), Specialiuoju planu bei Detaliuoju planu, pripažįsta, jog Detaliuoju planu suplanuota Ginčo teritorija priskirtina valstybės išperkamai žemei. Tačiau pareiškėjai, savaip aiškindami Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas, laikosi nuomonės, jog miesto žemės, kaip valstybės išperkamos žemės, statusas privalo būti patvirtintas detaliuoju planu (ginčo atveju tai buvo padaryta Detaliuoju planu), o iki tokio detaliojo plano patvirtinimo miesto žemė laikoma laisva valstybine žeme, į ją turi būti atkuriama nuosavybės teisė natūra, o po to tokia žemė turi būti paimama visuomenės poreikiams Vyriausybės nustatyta tvarka (pagal Vyriausybės 2000-01-20 nutarimo Nr.65 ir vėliau jį keitusių teisės aktų nuostatas), už paimamą žemę žemės savininkams atlyginant rinkos kaina. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, jog aiškinant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto nuostatas dėl reikalavimo, kad valstybės išperkama žemė yra ta, kuri priskirta įstatyme nurodytiems objektams pagal nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, būtina taikyti teleologinį teisės aiškinimo metodą, kuriuo remiantis daroma išvada, kad įstatymo leidėjas, pasinaudodamas jam suteiktomis teisėmis nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas bei tvarką, siekdamas užtikrinti visuomenės poreikius, t. y. visos visuomenės ar jos dalies interesus, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, neturėjo tikslo tokia formuluote įtvirtinti visų nesuplanuotų teritorijų kaip laisvos (neužstatytos) žemės, kuri gali būti grąžinama natūra, statusą, o tik apibrėžė, kad žemės poreikis visuomenei patvirtinamas vieninteliu įstatyme nustatytu teisiniu pagrindu – įstatymų nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo doktriną, , LVAT yra ne kartą konstatavęs, kad galimybė grąžinti laisvą (neužstatytą) miesto žemę turėtoje vietoje turi būti siejama su realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio konkrečiai žemei buvimu ar ne buvimu, kad tai, ar žemė turi būti grąžinta natūra, ar išperkama, lemia ne detaliojo plano buvimas ar nebuvimas, o tai, ar yra pagrįstas visuomenės poreikis tai konkrečiai žemei, ir ar ši žemė laisva (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7–276–04; Administracinių teismų praktika, 2004, Nr. 5, p. 151-177; 2010 m. vasario 1 d. LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-305/2010; 2011 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1354/2011, LVAT 2015-02-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-150-858/2015 ir kt.).

Bendrojo plano pagrindiniame brėžinyje Ginčo teritorija yra apibrėžta kaip daugiaaukščių namų gyvenamoji teritorija bei visuomeninės paskirties teritorija, o pagal Bendrojo plano brėžinį ,,Gamtinis karkasas ir bendrojo naudojimo bei rekreacijos teritorijų plėtra” ši teritorija patenka gyvenamųjų teritoriją bei visuomeninės paskirties teritoriją (teritoriją su priklausomaisiais želdynais (t.3, b.l.22, 95). Pagal Specialųjį planą, ginčo teritorija patenka į 5 kvartalą (,,Teritorija tarp Projektuotojų – Klaipėdos - Žvaigždžių-Kniaudiškių g.”), kuriame nustatytas didžiausias automobilių stovėjimo vietų poreikis, ir kuriame numatyta įrengti antžeminę daugiaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę bei daugiabučių namų kiemuose praplatinti pravažiavimus, skirtus laikinam automobilių statymui, teritorijose, pagal Bendrąjį planą suplanuotose daugiaaukštės paskirties teritorijose (bylos priedas - Specialiojo plano medžiaga, l.10, 29-31, 58-61). Specialiojo plano aiškinamajame rašte nurodyta, jog rengiant šį planą, buvo atsižvelgta į Panevėžio miesto plėtros 2004-2013 m. strateginio plano sprendinius plėsti automobilių stovėjimo vietų ir jų aikštelių tinklą daugiaaukščių pastatų rajonuose, išlaisvinant svarbiausių gatvių važiuojamąją dalį nuo stovinčių automobilių. Teritorijų planavimo dokumentai buvo viešai paskelbti. Taigi, nurodytais teritorijų planavimo dokumentais Ginčo teritorijai buvo išreikštas aiškus ir pagrįstas visuomenės poreikis, kas patvirtinta ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014-05-13 sprendimo, priimto šioje byloje, dalimi, kuri LVAT nebuvo panaikinta bei LVAT 2015-02-12 nutartimi priimta nagrinėjamojoje byloje. Be to, dalis šios žemės užstatyta. Todėl teismas konstatuoja, jog Ginčo teritorijos žemė net iki Detaliojo plano patvirtinimo negalėjo būti traktuojama kaip laisva, ji buvo priskirta valstybės išperkamai žemei ir į ją nuosavybės teisės negalėjo būti atkuriamos. Tą pripažįsta ir patys pareiškėjai savo 2015-04-27 patikslinto skundo papildyme. Pareiškėjai tai iš dalies pripažino ir savo pirminiame skunde, matydami galimybę atkurti nuosavybės teises tik Detaliuoju planu įvardintos teritorijos Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje, numatytoje daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės statybai, bei ginčydami Savivaldybės administracijos veiksmus, atsisakant šioje dalyje jiems formuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas aiškiai nustato, kad natūra gali būti grąžinama tik tokia miesto žemė, kuri nepriskirta valstybės išperkamai, o 12 straipsnio 1 dalis aiškiai įvardina, kad už valstybės išperkamą žemę atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Konstitucinis Teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, jog „Tai, kad valstybė nutarė, jog paneigtos nuosavybės teisės turi būti atkurtos, taip pat tai, kad buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimas, asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, sukūrė teisėtą lūkestį įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis, tvarka ir terminais įgyvendinti šią savo teisę; minėtą teisėtą lūkestį saugo ir gina Konstitucija; kartu valstybei atsirado pareiga nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą įstatymais reguliuoti taip, kad minėtas teisėtas lūkestis būtų realiai įgyvendintas (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai, 2008 m. liepos 4 d. sprendimas, 2012 m. birželio 19 d. nutarimas). Savininko teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nereiškia, kad visais atvejais nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti atkurtos tokį turtą grąžinant natūra, galimos ir tokios teisinės situacijos, kai buvusiems savininkams nėra grąžinamas natūra toks išlikęs nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d., 2011 m. rugsėjo 2 d., 2012 m. spalio 11 d. nutarimai); pagrįstas ir teisėtas nuosavybės objektų išpirkimas atkuriant nuosavybės teises atitinka ir konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimą (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d., 2012 m. spalio 11 d. nutarimai).“ Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalis nustato, kad tuo atveju, kai atlyginama už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, atlyginimas (perduodamų neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio vertė, mokamų pinigų suma) apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą vertinimo metodiką, atsižvelgiant į realią išperkamo turto ir perduodamo kito turto vertę atlyginimo metu; atlyginant už miesto teritorijoje esančią žemę, laikomasi nuostatos, kad po neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirta žemė vertinama priemiestinėse teritorijose esančios žemės ūkio paskirties vidutine rinkos kaina, o kitai miestų teritorijose esančiai žemei taikoma tam miestui Vyriausybės nustatyta vidutinė atlyginimo tvarka. Žemės įvertinimo principai, tvarka bei dydžiai nustatyti Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikoje, patvirtintoje Vyriausybės 1999-02-24 nutarimu Nr.205 (2002-10-21 nutarimo Nr.1671 redakcija su vėlesniais pakeitimais). Pažymėtina, kad Žemės įstatymo 45 straipsnis numatė ir numato žemės paėmimo visuomenės poreikiams, atlyginant už ją Vyriausybės 2000-01-20 Nr.65 bei jį keitusio Vyriausybės 2005-08-25 nutarimo Nr.924 nustatyta tvarka, galimybę tik paimant žemę iš privačios žemės savininkų. Privati žemė pagal Žemės įstatymo 4 straipsnio 1 dalį apibrėžiama kaip žemė, sugrąžinta ar kitaip įstatymų nustatyta tvarka įsigyta fizinių ar juridinių asmenų. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, yra suformulavęs oficialiąsias konstitucinės doktrinos nuostatas. Pagal vieną iš jų– nuosavybės teisė Konstitucijos 23 straipsnio požiūriu nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. rugsėjo 11 d., 2013 m. spalio 9 d., 2014 m. spalio 8 d. nutarimai); kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d., 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2014 m. spalio 8 d. nutarimai); tik valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises, tas asmuo įgyja nuosavybės teises, kurios saugomos ir ginamos pagal Konstitucijos 23 straipsnį (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2013 m. spalio 10 d., 2014 m. spalio 8 d. nutarimai);

Pareiškėjams Ginčo teritorijos žemė negalėjo būti sugrąžinta natūra pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, jie jos nebuvo įgiję ir pagal kitų teisės aktų nuostatas, todėl Žemės įstatymo 45 straipsnis bei jį detalizuojantys paminėti Vyriausybės nutarimai pareiškėjų atžvilgiu negalėjo ir negali būti taikomi.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2002-04-02 įstatymo redakcija) buvo nustatyta, kad laisvų (neužstatytų) žemės sklypų, kuriuos numatoma grąžinti natūra turėtoje vietoje, planus Vyriausybės nustatyta tvarka tvirtina savivaldybių tarybos (pagal 2004-03-23 įstatymo Nr.IX-2076 redakciją, galiojančią nuo 2004-04-10 - laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka bei sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius). Pareiškėjai jau nuo 2002 metų aktyviai gynė savo teises, siekė nuosavybės teisių atkūrimo natūra, tarp jų - ir į L.J. valdytą 25,5565 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) g. rajone, į kurį patenka ir Detaliuoju planu suplanuota žemė, ką patvirtina Panevėžio apygardos administracinio teismo 2003-01-22 sprendimas administracinėje byloje Nr.I-007-01-2003 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr.A-11-263-03 (t.1, b.l.7-25). Dar minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-03-25 nutartyje buvo detaliai išaiškinta, jog pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, žemė negali būti grąžinama natūra, kai ji yra užstatyta ir kai ji yra valstybės išperkama, be to, šioje nutartyje taip pat išaiškinta, jog tuo atveju, jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pav., kai toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame bus nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje. Panevėžio miesto savivaldybė pastoviai analizavo galimybę grąžinti natūra žemės plotus pagal pretendentų prašymus. Taryba dar 2003-01-30 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pritarė parengtai Schemai, kuri buvo papildyta 2003-06-19 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), 2003-08-28 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), 2003-11-27 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), 2004-05-13 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (t.4, b.l.225-230), Panevėžio miesto savivaldybės mero 2007-07-05 potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta darbo grupė laisvai neužstatytai ir rezervuotai miesto reikmėms žemei inventorizuoti (toliau- ir Darbo grupė), kurios nariu buvo ir pareiškėjas R.J., ši darbo grupė 2008-01-07 baigė tikslinti Schemą, o Savivaldybės administracija 2008-04-16 pagal Darbo grupės pasiūlymus parengė Schemą (t.4, b.l.230). Todėl teismas konstatuoja, jog vėliausiai nuo šios datos (2008-04-16) pareiškėjas R.J. sužinojo, į kokius žemės sklypus nuosavybės teises natūra Savivaldybės administracija sutinka atkurti, į kokius- ne, ir nuo šio termino skaičiuotinas senaties terminas reikalavimams dėl žalos pareikšti. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, jog po Schemos patvirtinimo, pareiškėjai kėlė ginčus teisme dėl jų, nuomone galimų natūra grąžinti žemės sklypų, nenumatytų Schemoje, bei dėl numatytų natūra grąžinti žemės sklypų ribų, dėl šio ginčo buvo priimtas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011-04-15 sprendimas administracinėje byloje Nr.I-74-283/2011. Kaip matyti dar iš 2003-03-25 nutarties, 2003-01-22, 2003-04-18 teismo sprendimų (t.1, b.l.7-26), kitų pareiškėjų įgaliojimų, duotų R.J. atstovauti jų interesams (t.1, b.l.40-43), pareiškėjas R.J. pastoviai atstovavo kitų pareiškėjų interesams teismuose bei atitinkamose institucijose, sprendžiant nuosavybės teisių pareiškėjams klausimą, ką pabrėžė ir pats R.J. Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriui teiktame 2008-11-28 paaiškinime (t.2, b.l.59), todėl atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo R.J. argumentas, jog kiti pareiškėjai negalėjo žinoti ir nežinojo apie Darbo grupės priimtus sprendimus. Pareiškėjai dėl neturtinės žalos, siejamos su Savivaldybės administracijos veiksmais sprendžiant nuosavybės teisių į Detaliuoju planu suplanuotos teritorijos Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, atlyginimo, į teismą kreipėsi 2012-08-20, todėl jų reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo, keliamiems iš Savivaldybės veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje šioje teritorijoje iki 2009-08-20, taikytinas ieškinio senaties terminas. Skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos, siejamos su Savivaldybės administracijos veiksmais, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą į visą kitą Detaliuoju planu suplanuotą teritoriją, atlyginimo, pareiškėjai teismui pateikė tik 2015-04-27, todėl šiems jų reikalavimams, keliamiems iš savivaldybės administracijos veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese iki 2012-04-27, taikytinas ieškinio senaties terminas. Akcentuotina, kad pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Atsižvelgiant į tai, teismas nagrinėja ir vertina tik Savivaldybės administracijos veiksmus, atliktus atitinkamai nuo 2009-08-20 ir nuo 2012-04-27.

Pagal Tvarkos 106 punkto nuostatas (2007-08-29 Vyriausybės nutarimo Nr.915 redakcija), savivaldybės administracijos direktorius per mėnesį nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo pateikimo minėtam skyriui pagal nustatytąja tvarka patvirtintus teritorijos detaliuosius planus pateikia informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai teritorijos detalusis planas nepatvirtintas arba jo nėra, – apie detaliai nesuplanuotas miesto teritorijas. Žemėtvarkos skyrius, gavęs informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, per mėnesį šioje kartografinėje medžiagoje pažymi turėtų žemės sklypų ribas, remdamasis turima (išlikusia) arba kartografuota planine medžiaga. Turėtos žemės sklypo ribos kartografuojamos pagal Metodinius nurodymus dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos, patvirtintus Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634. Žemės sklypai nekartografuojami toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, čia nustatoma kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius. Laisva (neužstatyta) žemė šioje teritorijoje grąžinama natūra piliečiams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise, jeigu pretendentai nesusitaria kitaip. Pastebėtina, jog savivaldybės administracija Atkūrimo tvarkos 106 punkte nustatytus veiksmus atlieka tik tuo atveju, jeigu prašoma grąžinti žemė yra laisva, nepriskirta valstybės išperkamai žemei. Savivaldybės administracija Panevėžio apskrities viršininko administracijai 2008-01-07 raštu Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-04-16 raštu Nr. Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-05-16 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė informaciją apie laisvas (neužstatytas) teritorijas, rengiamus detaliuosius planus (t.4, b.l.205-215), atsižvelgęs į Schemą. Aukščiau išdėstytos faktinės aplinkybės bei argumentai patvirtina, jog Ginčo žemė yra valstybės išperkama, todėl Savivaldybės administracija neturėjo pareigos Ginčo teritorijoje formuoti žemės sklypų nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Taip pat aukščiau nurodytais argumentais konstatuota, jog nuosavybės teisių atkūrimo procese negali būti grąžinama natūra valstybės išperkama žemė, vėliau ją išperkant visuomenės poreikiams pagal Žemės įstatymo 45 straipsnį. Todėl Savivaldybės administracija neturėjo jokios pareigos atlikti kokius nors veiksmus, susijusius su tokiu pareiškėjų pageidaujamu, bet Atkūrimo įstatyme nenumatytu, nuosavybės teisių atkūrimo būdu.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog Savivaldybės administracija, spręsdama nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams į Ginčo teritoriją klausimą, neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Nenustačius Savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš privalomų sąlygų civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, atmestini pareiškėjų reikalavimai Savivaldybės atžvilgiu priteisti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą.

Dėl žalos, kildinamos iš Nacionalinės žemės tarnybos veiksmų

Pareiškėjų argumentai įvardijant veiksmus, iš kurių jie kildina tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, yra nenuoseklūs. Pareiškėjai nurodo, jog atsakovė NŽT vilkino nuosavybės teisių jiems atkūrimo procedūrą, nespręsdama žemės išpirkimo klausimo pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, tuo pačiu teikia argumentus, jog nuo 2004 metų NŽT, matydama, jog Savivaldybės administracija nevykdo jai priskirtų funkcijų nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje, turėjo kreiptis į Vyriausybės atstovą Panevėžio apskrityje dėl Savivaldybės administracijos veiksmų įvertinimo ir kontrolės, nurodo, jog NŽT, matydama, jog nesant Ginčo teritorijos detaliojo plano, privalėjo suprasti, jog ši teritorija yra laisva, galėjo perimti detaliojo planavimo organizatoriaus teises bei suplanuoti Ginčo teritorijoje žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui pareiškėjams natūra. Tačiau NŽT nieko nedarė, kol 2013 m. Detaliuoju planu Ginčo teritorijai buvo patvirtintas išperkamos žemės statusas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, NŽT nuo 1998 metų iki 2012 m. pastoviai sprendė nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams į L. J. Panevėžio mieste valdytą žemę klausimą, šiuo klausimu priimdama sprendimus bei išvadas (t.2, b.l.130-191). Todėl pareiškėjas R.J., atstovaujantis ir kitiems pareiškėjams, aktyviai dalyvaudamas nuosavybės teisių atkūrimo procese, atitinkamais laikotarpiais žinojo, į kurią buvusios žemėnaudos dalį nuosavybės teisės yra atkurtos, o į kokią dalį neatkurtos. Todėl įvertinus pareiškėjų nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjai apie savo teisių galimus pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjai skundą teismui dėl žalos, kildinamos iš NŽT veiksmų (neveikimo), teismui padavė tik 2015-04-27, todėl darytina išvada, jog pareiškėjai praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2004 m. iki 2012-04-27. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje atsakovės atstovė NŽT pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį, todėl pareiškėjų reikalavimams priteisti žalą, kildinamą iš NŽT veiksmų, atliktų iki 2012-04-27, taikytina ieškinio senatis. Akcentuotina, kad pagal CK 1.131 straipsnį 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Atsižvelgiant į tai, teismas nagrinėjamojoje byloje vertina tik NŽT veiką ( atliktus veiksmus ar neveikimą) nuo 2012-04-27, sprendžiant nuosavybės teisių į Ginčo teritoriją atkūrimo pareiškėjams klausimą.

Kaip jau buvo minėta aukščiau, Atkūrimo įstatymo bei Tvarkos nuostatomis funkcija nustatyti laisvos (neužstatytos) žemės plotus bei juose suformuoti žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui natūra miesto teritorijoje priskirta miesto savivaldybės administracijai, o NŽT sprendimus atkurti nuosavybės teises į miesto žemę priima pagal savivaldybės administracijos pateiktus duomenis. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad NŽT būtų nepriėmusi sprendimo pagal Savivaldybės administracijos pateiktus grąžintinos natūra žemės sklypų planus. Kaip jau buvo konstatuota, Ginčo teritorijos žemė priskirta valstybės išperkamai žemei, ir į ją nuosavybės teisės natūra negali būti atkuriamos. Būdai, kuriais valstybė piliečiams atlygina už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, nustatyti Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje. Konstitucinis Teismas, 2014-10-30 nutarime Nr.KT46-N14/2014 vertindamas Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies bei 12 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijai, yra paminėjęs, jog „Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje taip pat yra pabrėžęs, kad visuomenės (viešųjų) interesų sąvoka yra plati; valstybės, kurios pačios savo valia įsipareigojo atkurti nuosavybės teises, turi plačią diskreciją reguliuoti nuosavybės teisių atkūrimą ir atkūrimo sąlygas; be nuosavybės grąžinimo natūra, galimos ir kitos turėto turto kompensavimo formos, įskaitant piniginę kompensaciją, kuri iš esmės turi atitikti nusavinto daikto rinkos vertę, o tam tikrais atvejais ir teisė gauti ne visą kompensaciją bus laikoma teisinga kompensacija Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos požiūriu, jei tai bus daroma dėl visuomenės (viešųjų) interesų apsaugos siekiant didesnio socialinio teisingumo (Didžiosios kolegijos 1999 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Papachelas prieš Graikiją, peticijos Nr. 31423/96; 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Pincov? ir Pinc prieš Čekiją, peticijos Nr. 36548/97; Didžiosios kolegijos 2004 m. birželio 22 d. sprendimas byloje Broniowski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 31443/96)“.

NŽT dar 2008-11-25 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėją R.J. informavo apie galimą natūra grąžinti žemę pagal Savivaldybės nurodytus žemės plotus Schemoje, siūlė pasirinkti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą (t.2, b.l.69), tačiau pareiškėjai jokio atlyginimo už valstybės išperkamą žemę nesirinko, nurodydami, jog jie pageidauja nuosavybės teisių atkūrimo į visą žemę natūra (t.2, b.l.59). Kaip jau buvo konstatuota, toks pareiškėjų skunde nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas, kai valstybės išperkama žemė grąžinama natūra, o po to paimama visuomenės poreikiams, atlyginant už ją rinkos kaina, nei Atkūrimo įstatyme, nei Žemės įstatyme nebuvo ir nėra numatytas. Nors pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnį, iki 2015-03-01 buvo numatyta galimybė už miesto teritorijoje esančią žemę rinktis atlyginimo būdą - kompensaciją mišku, bei pagal atsakovės atstovės NŽT atstovo paaiškinimus, pareiškėjai apie šią galimybę buvo informuoti 2014-11-06 raštu Nr. (duomenys neskelbtini)), pareiškėjai tokio atlyginimo būdo nepasirinko. Todėl šiuo metu pagal galiojančias Atkūrimo įstatymo 16, 21 straipsnių nuostatas pareiškėjams nuosavybės teisės gali būti atkuriamos, už valstybės išperkamą žemę atlyginant pinigais. Teismas pažymi, kad NŽT neatsisakė ir neatsisako atkurti nuosavybės teises pareiškėjams, atlyginant jiems už valstybės išperkamą žemę Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatytu būdu. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. vyko teisminis ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į dalį žemės, esančios Ginčo teritorijoje, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad šiuo metu dar nėra pasibaigę teisminiai ginčai dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į žemę, esančią šalia Ginčo teritorijos, patenkančią į to paties L. J. valdytos žemės sklypo ribas. Todėl teismas sprendžia, kad nustatyti valstybės išperkamos žemės tikslų kiekį bei priimti sprendimą atkurti pareiškėjams nuosavybės teises į žemę, kuri yra valstybės išperkama, NŽT negalėjo dėl objektyvių priežasčių.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad NŽT, spręsdama nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams į Ginčo teritoriją klausimą, neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Nenustačius NŽT neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš privalomų sąlygų civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, atmestini pareiškėjų reikalavimai Lietuvos valstybės atžvilgiu priteisti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

R. J., Z. S., A. P., E. R. skundą atsakovėms Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos, Panevėžio miesto savivaldybės tarybai, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.