Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. K. ir E. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;

E. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

Solidariai iš K. K. ir E. M. , pastarajam neturint turto ar pajamų – iš jo atstovės pagal įstatymą, civilinės atsakovės J. J. D. Ž. naudai priteista 3445 litai turtinei žalai ir 100000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Solidariai iš K. K. ir E. M. , pastarajam neturint turto ar pajamų – iš jo atstovės pagal įstatymą, civilinės atsakovės J. J. Valstybinei liginių kasai priteista 6811,10 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. ir K. K. nuteisti už tai, kad 2006 m. spalio 26 d. apie 4 val., J. B. aikštėje, Marijampolės mieste, būdami nepilnamečiai, veikdami bendrininkų grupėje ir apsvaigę nuo alkoholio, kas įtakojo nusikalstamos veikos padarymą, tyčia nužudė R. Ž. : K. K. tyčia smūgiavo kumščiu R. Ž. į galvą, jį pargriovė ant grindinio, spyrė tris kartus į šoną, tuo metu E. M. tyčia spyrė koja pargriautam R. Ž. į galvą 8-9 kartus, bei įspyrė į šoną, taip, bendrais veiksmais, suduodant ne mažiau 9 smūgius į galvos sritį, padarė kairio smilkinkaulio ir kaktikaulio lūžį, kairės priekinės kaukolės pamato duobės lūžį, kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo virš kairiojo pusrutulio, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinio smilkinio ir pakaušio sričių bazaliniuose paviršiuose, kairės smilkininės skilties sumušimą, poodines kraujosruvas abiejų akių viršutiniuose vokuose, kraujosruvas abiejų lūpų pogleivyje, odos nubrozdinimus nosies nugarėlėje pereinant į dešinį žandą, smakre, dešinio smilkinio srityje, nubrozdinimą apatinės lūpos gleivinėje, minkštųjų audinių kraujosruvas ties kairiu apatinio žandikaulio kampu, dešinės akies apatinio voko projekcijoje, dešiniame žande, kaktos srityje, dešiniajame smilkininiame raumenyje, pakaušio srityje, odos nubrozdinimus abiejų plaštakų nugariniuose paviršiuose, kas galvos sužalojimų visumoje atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko nuo sunkios galvos smegenų traumos, kuri komplikavosi smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, abipusiu skiltiniu plaučių uždegimu, 2006 m. spalio 29 d. R. Ž. mirė, tokiomis aplinkybėmis tyčia jį nužudė.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis E. M. ir jo gynėjas prašė nuteistojo E. M. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo K. K. gynėjas prašė nuteistojo K. K. apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų K. K. ir E. M. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų K. K. ir E. M. apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistasis K. K. apeliaciniame skunde ginčija veikos kvalifikavimą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog veikdamas bendrininkų grupėje su E. M. nužudė R. Ž. , nurodo, kad su E. M. dėl R. Ž. nužudymo nesitarė, jo suduoti smūgiai nukentėjusiajam R. Ž. nebuvo susiję priežastiniu ryšiu su atsiradusiomis pasekmėmis, t. y. R. Ž. mirtimi. Šie nuteistojo teiginiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį (bendrininko aktyvumo lygį atimant gyvybę) ir pobūdį (asmens funkcinį vaidmenį vykdant nusikalstamą veiką), kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Tyčinio nužudymo vykdytojais pripažįstami asmenys, kurie veikė kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvavo atimant gyvybę nukentėjusiajam. Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Už tyčinį nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi, tačiau jei nukentėjusysis mirė nuo padarytų kūno sužalojimų visumos, už šias pasekmes atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Byloje nustatyta, jog E. M. ir K. K. , apsvaigę nuo alkoholio, kilus menkaverčiai dingsčiai tarpusavio ginčo metu, naudojo fizinį smurtą prieš neblaivų R. Ž. , dėl ko šis nuo patirtų sužalojimų mirė, t. y. tyčia nužudė R. Ž. . K. K. nusikalstama veika pasireiškė tuo, kad jis pirmasis netikėtai R. Ž. smūgiavo ranka į galvą, suėmęs už pečių, apsuko R. Ž. ir, pargriovęs ant žemės, 3 – 4 kartus įspyrė jam į šoną. Šių aplinkybių neneigia ir pats nuteistasis K. K. , tačiau jis teigia, jog tokie jo veiksmai negalėjo sukelti ir nesukėlė nukentėjusiojo mirties. Specialisto išvadoje Nr. KM 67-M 1576/06 (02) nurodyta, jog R. Ž. konstatuota sunki galvos smegenų trauma: kairio smilkinkaulio ir kaktikaulio lūžis, kairės priekinės kaukolės pamato duobės lūžis, kraujo išsiliejimas virš kietojo galvos smegenų dangalo virš kairiojo pusrutulio, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinių smilkinio ir pakaušio sričių bazaliniuose paviršiuose, kairės smilkininės skilties sumušimas; poodinės kraujosruvos abiejų akių viršutiniuose vokuose; kraujosruvos abiejų lūpų pogleivyje, odos nubrozdinimai nosies nugarėlėje pereinant į dešinį žandą, smakre, dešinio smilkinio srityje, nubrozdinimas apatinės lūpos gleivinėje, minkštųjų audinių kraujosruvos ties kairiu apatinio žandikaulio kampu, dešinės akies apatinio voko projekcijoje, dešiniajame žande, kaktos srityje, dešiniajame smilkiniame raumenyje, pakaušio srityje. Sužalojimai padaryti kietais bukais riboto paviršiaus daiktais, kurių formos, dydžio ir kitų fizinių savybių tiksliau detalizuoti negalima. Galvos sužalojimų visuma atspindi devynis ar daugiau trauminius poveikius į galvos sritį. Galvos sužalojimų visuma atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą ir šiuo atveju tapo mirties priežastimi (t.1, b. l. 34-36 ). Pirmosios instancijos teisme apklaustas teismo medicinos specialistas S.Mekšraitis patvirtino, jog R. Ž. padarytų galvos sužalojimų visuma atspindi ne mažiau devynis trauminius tiesioginius poveikius kietais bukais riboto paviršiaus daiktais, kuo galėjo būti ranka, kumštis, koja, batai. Trauminiai poveikiai yra užsifiksavę tiek dešinėje, tiek kairėje smilkininėje srityje. Teismo medicinos specialistas nurodė, jog atriboti vieno smūgio negalima, nukentėjusysis mirė nuo sužalojimų visumos, patyrus sunkią galvos smegenų traumą (t. 3, b. l. 5 – 9). Tokiais atvejais nenustatymas asmens, kurio smūgis buvo mirtinas, nėra kliūtis traukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, kurių bendri veiksmai sukėlė mirtinas pasekmes. Iš bylos duomenų matyti, jog K. K. veiksmai – ranka sudavė smūgį R. Ž. į galvą, pargriovė šį ant žemės ir kelis kartus įspyrė į šoną – įtakojo pradėti ir tęsti fizinį smurtą R. Ž. atžvilgiu. K. K. pradėjus spardyti R. Ž. į šoną, tuo pat metu E. M. pradėjo spardyti nukentėjusiajam į galvą. Net jeigu K. K. suduoti smūgiai R. Ž. ir nebuvo tiesiogine nukentėjusiojo mirties priežastimi, tačiau K. K. atlikti veiksmai - ranka sudavė smūgį R. Ž. į galvą ir, pragriovęs jį ant žemės, 3 – 4 kartus įspyrė jam į šoną – atėmė arba maksimaliai apribojo galimybę nukentėjusiajam R. Ž. priešintis jį spardančiam E. M. ir tokiu būdu sudarė pastarajam galimybę suduoti R. Ž. smūgius kojomis į galvą, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį. Bendrininkų grupė yra pati paprasčiausia bendrininkavimo forma, kuriai nebūdingas išankstinis vaidmenų pasiskirstymas, detalus būsimo nusikaltimo plano aptarimas. Iš Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. formuluotės išplaukia, kad ši bendrininkavimo forma galima bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, todėl jai išankstinis bendrininkų susitarimas nebūtinas. Išankstinio susitarimo nebuvimas reiškia, kad tokio susitarimo daryti nusikaltimą iš viso nėra arba jeigu ir yra, tai labai neapibrėžtas ir nereikšmingas. Susitarimas nužudyti gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais – ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. kol bus pasiektas norimas rezultatas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog E. M. ir K. K. , veikdami kartu, t. y. suduodami smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbų organą – galvą, suprato savo veikos pavojingą pobūdį, numatė, kad tokiais veiksmais gali sukelti įvairaus sunkumo nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymus ar net mirtį ir norėjo bet kurio iš šių padarinių atsiradimo, t. y. abu buvo nusikaltimo vykdytojai (bendravykdytojai). Todėl abiejų nuteistųjų nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal faktiškai kilusius padarinius – nukentėjusysis mirė - kaip tyčinis nužudymas (Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d.).

Nuteistojo E. M. apeliacinio skundo teiginys, jog smurtą prieš R. Ž. jis vartojęs todėl, kad norėjęs nuo jo apsiginti, nepagrįstas jokiais realiais įrodymais. Iš bylos duomenų matyti, jog K. K. provokavo konfliktą tarp R. Ž. ir E. M. . R. Ž. suėmus ranka E. M. už peties, K. K. netikėtai smūgiavo R. Ž. ranka į galvą, pargriovė jį ant grindinio ir 3 – 4 kartus įspyrė į šoną, tuo tarpu E. M. spardė R. Ž. į galvą. Nuteistasis E. M. prisipažino spyręs gulinčiam R. Ž. ne mažiau 8 – 9 kartus į galvą, iš viršaus bato padu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nukentėjusiojo R. Ž. veiksmas – suėmimas ranka E. M. už peties – nelaikytinas nei provokuojančiu, nei rizikingu, ar itin įžeidžiančiu.

Tiek nuteistasis K. K. , tiek nuteistasis E. M. apeliaciniuose skunduose nesutinka su jiems paskirtos bausmės dydžiu. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskyrimas yra svarbiausia baigiamoji baudžiamosios bylos stadija, nes bausmės paskyrimu įvertinamas ne tik nusikaltimo pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymių turinys, jų pobūdis, bet ir kaltininko asmenybė, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės. Teismas asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, skiria tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. K. K. ir E. M. pripažinti kaltais, padarę nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. Minėto straipsnio sankcija nenumato alternatyvių bausmių laisvės atėmimo bausmei. Skirdamas bausmes K. K. ir E. M. pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų nepažeidė ir, individualizuodamas bausmes, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos BK 61 str. 1 d., atsižvelgė į visas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes bei įvertinęs šių aplinkybių visumą, parinko bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d.).

K. K. ir E. M. padarė nusikaltimą, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, veikdami tiesiogine neapibrėžta tyčia, nusikalstamos veikos pasekmės yra labai sunkios ir neatstatomos – atimta žmogui gyvybė. Tiek E. M. , tiek K. K. praeityje teisti, šią nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui. E. M. Marijampolės jaunimo mokyklos administracijos charakterizuojamas patenkinamai, K. K. Marijampolės profesinio rengimo centro administracijos charakterizuojamas neigiamai. Byloje nustatyta E. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino įvykdęs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, K. K. atsakomybę lengvina tai, kad jis pripažino nusikaltimo objektyviosios pusės esmines aplinkybes, t. y. prisipažino atlikęs fizinio smurto veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Nuteistųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikaltimą padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, taip pat nusikaltimą padarė, veikdami bendrininkų grupėje. K. K. ir E. M. nusikalstamą veiką įvykdė būdami nepilnamečiais, todėl pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, pagrįstai nuteistųjų atžvilgiu taikė Lietuvos Respublikos BK XI skyriaus nuostatas, reglamentuojančias nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat į kiekvieno iš nuteistųjų nusikalstamų veiksmų intensyvumą, nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių, kolegija laiko, kad E. M. motyvuotai ir tinkamai paskirta nežymiai didesnė už straipsnio, nustatančio atsakomybę už jo įvykdytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, atsižvelgiant į nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, laisvės atėmimo bausmė, o K. K. - laisvės atėmimo bausmė, atitinkanti baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkį, atsižvelgiant į nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. Paskirtosios bausmės nėra aiškiai per griežtos, jų švelninti nėra teisinio pagrindo.

Nėra pagrindo tenkinti ir nuteistojo K. K. apeliacinio skundo toje dalyje, kur prašoma sumažinti nukentėjusiajai D. Ž. priteistos neturtinės žalos (100000 Lt) dydį. Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d.). Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą fizinį, dvasinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už padarytą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). D. Ž. neteko devyniolikmečio sūnaus, kuris gyveno kartu su motina, turėjo darbą, finansiškai padėdavo motinai, darbovietės administracijos charakterizuojamas teigiamai, nebuvo nei baustas, nei teistas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad D. Ž. ir jos nužudytą sūnų siejo stiprus tiek emocinis, tiek socialinis ryšys. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priteisęs nukentėjusiajai D. Ž. 100000 litų neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pasekmes, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus bei į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d.: į D. Ž. patirtą didelį dvasinį skausmą netekus sūnaus, emocinius išgyvenimus, nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, ją padariusių asmenų kaltę. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinių skundų ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų K. K. ir E. M. apeliacinius skundus atmesti.