Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžio, kuriuo E. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas T. P., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

E. Š. pagal BK 284 straipsnio l dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis 2011-06-09 apie 20.15 val., viešoje vietoje, parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su T. P. ir turėdamas bendrą tyčią, kai T. P. garsiai šūkavo, keikėsi necenzūriniais žodžiais, daužė apsaugos posto duris, jis įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai – suduodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas nukentėjusiajam J. R., taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nuosprendyje nurodė visus būtinus duomenis, kurie privalo būti nurodyti įžanginėje, aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse. Taip pat nuosprendyje teismas išdėstė kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė išvadas dėl E. Š. išteisinimo. Taigi skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus.

Prokuroras apeliaciniu skundu nesutikdamas su E. Š. išteisinimu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei išvadą dėl E. Š. nekaltumo padarė įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes, o prokuroras skunde argumentuodamas savo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų neatitiko faktams, dėsto argumentus, iš esmės jau įvertintus nuosprendyje. Pastebėtina, kad apeliantas nei skunde, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje nenurodė, kokios aplinkybės, jo nuomone, lėmusios neteisingo sprendimo priėmimą, nebuvo ištirtos teisme.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad išteisintasis nepadarė veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, yra teisingos.

BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarka. Viešosios tvarkos pažeidimas pasireiškia bent vienu iš šių būdu – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Pagal teismų praktiką viešoji vieta suprantama kaip tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę (gali) lankytis bet kurie kiti asmenys, o įžūlus elgesys, kaip viešosios tvarkos pažeidimo objektyvus požymis, reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Viešosios tvarkos pažeidimo baigtumo momentas sietinas su neigiamų padarinių visuomenėje atsiradimu dėl kaltininko įžūlių veiksmų, grasinimų, patyčių ar vandalizmo akto. Viešosios tvarkos sutrikdymas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad įžūliais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir šių padarinių nori.

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad išteisintojo kaltę padarius viešosios tvarkos pažeidimą – viešoje vietoje smūgių sudavimą nukentėjusiajam – įrodo išsamūs bei nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, kuriuos patvirtina liudytojų R. K. ir M. M. parodymai.

Išteisintasis E. Š. parodė, kad jis nešinas alumi praėjo pro kasas ir, kad prie jo pribėgęs parduotuvės apsaugos darbuotojas užlaužė rankas ir, nenurodęs sulaikymo priežasties, nutempė į apsaugos postą, užrakino duris. E. Š. pripažino, kad tempiamas į apsaugos postą ir jame keikėsi, stumdėsi su apsaugos darbuotoju. Nukentėjusysis parodė, kad E. Š., sprukusį pro kasas su nesumokėtu alumi, sulaikė išėjusį jau už parduotuvės durų, lauke, kad E. Š., praėjęs pro kasas, bėgo, kad jis E. Š. užlaužė rankas (paėmė už pažastų), kad sulaikymo priežasties E. Š. tuo metu nepaaiškino, kad tai padarė tik E. Š. parsivedęs pas save, į apsaugos postą. Nukentėjusysis pripažino, kad E. Š. tempė, kadangi, jei būtų bandęs vestis gražiai, jis nebūtų su juo ėjęs, kad tiek vedamas į postą, tiek ir būnant ten, E. Š. keikėsi. Taip pat nukentėjusysis parodė, kad E. Š. smūgius jam sudavė jau apsaugos poste, kai, įėjus vidun, durys buvo užrakintos. Nukentėjusiojo pateiktos kompaktinės plokštelės su apsaugos vaizdo kamerų įrašais (1 t. 39 b. l.) apžiūros protokole (1 t. 41–44 b. l.) užfiksuota kaip jaunuolis, vilkintis oranžinius marškinėlius (t. y. E. Š.), praeina pro stovinčius eilėje žmones, kasą ir pasuka išėjimo link, tuoj pat iš apsaugos posto išbėga apsaugos darbuotojas, o po to apsaugos darbuotojas, užlaužęs rankas (laikydamas už pažastų) parsitempia jaunuolį, vis dar laikantį butelius, į apsaugos postą. Taip pat iš vaizdo įrašo matyti, kad su E. Š. prie kasos buvęs jaunuolis, vilkintis geltonos spalvos marškinėlius (t. y. T. P.), tik E. Š. nutempus į apsaugos postą, nuo kasos prieina prie apsaugos posto, pakelia nuo žemės du plastikinius butelius su alumi, padeda juos ant kasos ir prieina prie pat posto durų, po gėlių pardavėjos ir eilėje stovėjusių žmonių reakcijos, T. P. grįžo į eilę, sumokėjo už alų ir su dar dviem draugais bendravo, vis prieidamas prie apsaugos posto, o iš apsaugos posto ramiai išėjus E. Š., pasiėmę alų, ramiai išėjo iš parduotuvės. Nors vaizdo įraše neužfiksuotas E. Š. sulaikymo momentas, tačiau netikėti tuo, jog sulaikymo priežastis E. Š. nebuvo nurodyta sulaikymo metu, nėra pagrindo, nes šią aplinkybę pripažino ir pats nukentėjusysis. Be to, pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiginius nuostatus apsaugos darbuotojas privalo mandagiai elgtis su prekybos centro klientais (pirkėjais), visada informuoti dėl kokių priežasčių ir kokiu tikslu kreipiasi į juos, fizinę prievartą naudoti tik kai tai yra būtina. Liudytoja apklausta UAB „(duomenys neskelbtini)“ vidaus kontrolės skyriaus ir apsaugos darbuotojų, t. y. nukentėjusiojo J. R., tiesioginė vadovė M. N. paaiškino, kad pagal minėtus pareiginius nuostatus apsaugos darbuotojas, kai yra pagrįstai manoma, kad pirkėjas yra įvykdęs vagystę – privalo mandagiai informuoti apie savo įtarimus, paprašyti parodyti prekes, pasiūlyti praeiti į apsaugos postą ir tik nevykdant apsaugos darbuotojo nurodymu, įspėti pirkėją apie policijos iškvietimą, sulaikymą ir pan. Kad J. R. su šiais pareiginiais nuostatais buvo supažindintas, patvirtino ne tik liudytoja M. N., bet ir pareiginiuose nuostatuose esantis nukentėjusiojo parašas. Taigi, įvertinus tai, kad E. Š. sulaikymo metu nukentėjusysis, kaip apsaugos darbuotojas, netinkamai vykdė savo pareigas – nepaaiškino sulaikymo priežasties, panaudojo fizinį smurtą, kas pagal pareiginius nuostatus yra draudžiama, daroma išvada, kad E. Š. išsakyti necenzūriniai žodžiai buvo atsakas į nukentėjusiojo netinkamus, neadekvačius veiksmus, tačiau nebuvo nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą. Pastebėtina, kad iš vaizdo įrašo akivaizdu, jog įvykio metu parduotuvėje buvę pirkėjai buvo nustebę ne tuo, kad E. Š. praėjo pro kasą nesumokėjęs, o tuo, kaip elgėsi apsaugos darbuotojas – užlaužęs rankas nusitempė jaunuolį į apsaugos postą. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad E. Š. ir T. P. veikė bendrai, turėdami vieningą tyčią pažeisti viešąją tvarką, nes T. P. įžūliu elgesiu – sakydamas necenzūrinius žodžius bei stipriai belsdamas į apsaugos posto duris – viešąją tvarką pažeidė po to, kai E. Š. jau buvo nuvestas į apsaugos postą. Be to, liudytojos A. V., G. R. parodė, kad jos buvo sutrikusios dėl to, kad jaunuolis daužė apsaugos posto duris, t. .y. jos buvo pasipiktinusios tik T. P. veiksmais. Vertinant tai, kad nuketėjusiojo teigimu, jam smūgius sudavė E. Š. būdamas apsaugos poste, kad smūgių sudavimo daugiau niekas nematė, kad į apsaugos postą niekas iš pašalinių asmenų negali bei įvykio metu negalėjo patekti (T. P. nebuvo įleistas vidun), daroma išvada, kad apsaugos postas nelaikomas vieša vieta BK 284 straipsnio prasme. Liudytojų R. K. ir M. M. parodymai nepatvirtina, kad buvo padarytas viešosios tvarkos pažeidimas, nes šie liudytojai paties įvykio nematė, į įvykio vietą atvyko po to, kai E. Š. jau buvo paleistas ir pasišalinęs iš parduotuvės.

Įvertinus šiuos paminėtus įrodymus bei atsižvelgus į tai, kad apsaugos postas nėra vieša vieta, kolegija daro išvadą, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo sutrikdyta ne E. Š., o T. P. veiksmais, todėl E. Š. veiksmuose nėra viešosios tvarkos pažeidimo, kaip nusikalstamos veikos, sudėties objektyviųjų (veika ir nusikalstamos veikos vieta) bei subjektyviųjų požymių (kaltininko tyčios), ir dėl to E. Š. pagrįstai išteisintas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Vertinant nukentėjusiojo parodymus dėl jam suduotų smūgių į veidą ir į lytinius organus, būtina pastebėti, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad E. Š. sudavė smūgius nukentėjusiajam tyčia, nes nei vienas liudytojas nematė smūgių sudavimo, o tik po įvykio su E. Š. matė paraudimą nukentėjusiojo veide, liudytoja G. R. parodė, kad tik girdėjo garsą, panašų į vykstančių grumtynių garsus, todėl pamanė, kad apsaugos poste nukentėjusysis grumiasi su sulaikytu jaunuoliu, bandančiu ištrūkti. Pats išteisintasis parodė, kad jis su apsaugos darbuotoju stumdėsi dėl jo sulaikymo, tačiau tvirtino apsaugos poste smūgių nukentėjusiajam tyčia nesudavęs. Specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiojo kūne sužalojimų nerasta (1 t. 13 b. l.). Taigi, byloje sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam nenustatytas, o, be to, nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas E. Š. nebuvo inkriminuotas. Taip pat E. Š. nebuvo inkriminuotas ir skausmo sukėlimas nukentėjusiajam ar kitokios smūgių sudavimo pasekmės. Nors nukentėjusysis J. R. parodė, kad E. Š. apsaugos poste jam sudavė smūgius, E. Š. veika apeliacinėje instancijoje negali būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes šioje normoje numatyta atsakomybė už mušimą ar kitokį smurtavimą, sukėlusį pasekmes, t. y. fizinį skausmą arba nežymų jo sužalojimą ar trumpą susargdinimą.

Atsižvelgiant į visas paminėtas aplinkybes ir į tai, kad išteisintojo parodymų nepaneigia apeliaciniame skunde nurodyti duomenys, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų ir, dėl E. Š. kaltės padaręs teisingas išvadas, pagrįstai jį išteisino, nesant BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiama nuosprendžio dalis dėl E. Š. išteisinimo yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžio.