Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Gyčio Večersko, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Ingai Levinskienei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, gynėjams advokatams Stasiui Karveliui, Violetai Naujokienei, nuteistiesiems E. J. ir Ž. A. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. J. 2008-09-05 ir Ž. A. 2008-09-05 apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008-08-18 nuosprendžio, kuriuo:

Ž. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir nuteistas 1 (vieneriems) metams laisvės atėmimo. Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1d., 2 d. 4 p., 7 p. pagrindu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, per 3 mėnesius pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, be teismo sutikimo nekeičiant darbo vietos bei paskiriant nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonę – per 6 mėnesius atlikti 50 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose (BK 67 str. 1 d., 2 d. 3 p., 70 str.1d.);

E. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str.1 d. ir nuteistas 1 ( vieneriems) metams laisvės atėmimo. Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 4 p., 7 p. pagrindu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, per 3 mėnesius pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, be teismo sutikimo nekeičiant darbo vietos bei paskiriant nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonę – per 6 mėnesius atlikti 50 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose (BK 67 str. 1 d., 2 d. 3 p., 70 str. 1 d.). Nukentėjusio A. P. civilinis ieškinys visiškai patenkintas ir padarytai neturtinei žalai atlyginti iš Ž. A. ir iš E. J. solidariai jam priteista dešimt tūkstančių litų, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. J. ir Ž. A. 2007-08-01 apie 12.40 val., (duomenys neskelbtini) namo pirmojoje laiptinėje, būdami nepatenkinti, jų manymu, nekokybiškai dažoma laiptine, veikdami bendrai vienoje grupėje, smurtavo prieš laiptinę dažiusį Kauno savivaldybės įmonės (duomenys neskelbtini) darbuotoją A. P., t.y., Ž. A. minėtoje laiptinėje sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam į sprandą, paskui E. J. namo kieme, prie laiptinės pargriovė nukentėjusįjį ant žemės ir abu nuteistieji ne mažiau aštuonių kartų sudavė gulinčiam nukentėjusiajam rankomis ir kojomis į kaktos dešinę pusę, galvos momeninę sritį, sprando kairę pusę, nugarą, dešinį šoną, be to, paliktas be priežiūros ir iš Ž. A. buto (duomenys neskelbtini), išbėgęs kovinis Amerikos Stafordšyro terjerų veislės šuo, matant šio šuns šeimininkui Ž. A., sukandžiojo nukentėjusiajam dešinį žandą ir abiejų rankų dilbius. E. J. ir Ž. A. bendrais smurtiniais veiksmais – smūgiais į nukentėjusiojo galvą ir sprandą - sukėlė nukentėjusiajam lengvą galvos smegenų sukrėtimą, vertinamą nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir teismas apelianto kaltę grindė vien nuketėjusiojo A. P. prieštaringais parodymais, kuris dėl savo blogo darbo kilusiame konflikte su E. J. patirto sveikatos sutrikdymo siekė nepagrįstai pasipelnyti, reikalaudamas iš apelianto 20 000 litų. Nuteistasis padarė A. P. pastabą dėl nekokybiško darbo, tuomet dažytojas užsimojo ant jo teptuku, dėl ko Ž. A. ėmė bėgti. Tai pamatęs E. J. norėjo apginti bėgantįjį, kieme sugriebė A. P. ir abu parkrito ant žemės. Tuo pat metu iš buto išbėgo šuo ir puolė A. P. Ž. A. spyrė keletą kartų šuniui, norėdamas apginti A. P. Spirdamas šuniui, netyčia galėjo pataikyti ir nukentėjusiam, tačiau sutrikdyti jo sveikatos nenorėjo ir to specialiai nesiekė.

Teismas šališkai vertino A. P. duotus parodymus. A. P. pripažino teisme savo darbo defektą, ir nurodė, kad apeliantas laiptinėje jam sudavė smūgį, nuo kurio jis griuvo ir prarado sąmonę, ir neprisimena nieko iki to laiko, kuomet atsipeikėjo kieme gulintis baloje ir spardomas bei puolamas šuns. Lieka neįrodyta tai, kokiu būdu A. P. atsidūrė kieme, kur ir grūmėsi su E. J.. Tokiu būdu A. P. siekė išvengti tos aplinkybės, kad jis su teptuku vijosi nuteistąjį, vaidino nukentėjusįjį, o teismas juo nepagrįstai patikėjo. Skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis davė parodymus, kad A. P. jį vijosi, tačiau teisminio nagrinėjimo metu jis neprisimena, ar tai irgi parodė, ir negali tvirtinti, kad tai užfiksuota posėdžio protokole. Nuteistojo nuomone, teisėjas turėjo užduoti papildomų klausimų, jeigu byloje yra neaiškumų, ko nepadarius, byla yra ištirta nevisapusiškai.

Ž. A. visą laiką tvirtino, kad A. P. jis nemušė, jo parodymus patvirtino ir E. J., ir K. J., tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Apelianto nuomone, teismas jo atžvilgiu buvo šališkas, ir paminėtas aplinkybes įvertino, kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuteistasis nurodo, kad jis nežinojo, jog A. P. yra 2 grupės invalidas, tai akivaizdžiai nematyti. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad A. P. buvo sumuštas dviejų asmenų, veikusių vienoje grupėje, pripažindamas tai atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Ž. A. teigia, kad jis A. P. nemušė, dėl to savo kaltės nepripažino, neatsiprašė jo, o dėl to, kad jo šuo užpuolė A. P., jis siūlė atlyginti žalą – 3000 litų, tačiau A. P. norėjo užsidirbti nepagrįstai daug – 20 000 litų.

Konflikto priežastis buvo nekokybiškas A. P. darbas, jo reakcija į pareikštas pretenzijas buvo neadekvati, dėl ko teismas nepagrįstai priteisė aiškiai per didelę pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti. Nuteistojo nuomone, jį pripažinti kaltu pagal LR BK 138 str. ir nuteisti trūksta įrodymų, dėl to turėjo būti taikomas BPK 303 str.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti, nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti.

Nuteistojo E. J. ir nuteistojo Ž. A. apeliaciniai skundai atmestini. Pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus ir pagrįstai E. J. ir Ž. A. pripažino kaltais, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 138 str. 1 d. ir paskyrė jiems bausmes pagal Lietuvos Respublikos BK Specialiosios dalies straipsnių sankcijas, laikydamasis Baudžiamojo kodekso Bendrosios dalies nuostatų. Atmestinas nuteistojo apeliacinio skundo motyvas, jog konfliktas kilo dėl neadekvačios A. P. reakcijos į Ž. A. padarytą pastabą dėl nekokybiško darbo. Kaip matyti iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio, neadekvati reakcija buvo ne iš A. P. pusės, o iš nuteistųjų pusės – tai yra būtent abu nuteistieji reagavo pernelyg neadekvačiai į A. P. veiksmus – į tai, kad jis užsimojo teptuku, atsakydami smūgiais nukentėjusiajam. Atmestinas skundo argumentas, jog A. P. norėjo sumušti Ž. A., ir E. J. pargriovė nukentėjusįjį, norėdamas jį sulaikyti, kas neatitinka bylos aplinkybių.

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas dėl neturtinės žalos sumažinimo. Dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis patyrė didžiulį stresą, fizinius skausmus, gydėsi, negalėjo dirbti, prarado dalį pajamų. Neturtinė žala buvo padaryta vieninga abiejų kaltinamųjų nusikalstama veika, dėl to ji turi būti atlyginama solidariai abiejų nuteistųjų – E. J. ir Ž. A.. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmos instancijos teismo nuosprendžiu priteista 10 000 litų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. P. pagrįstai. Taip pat atmestinas apeliacinio skundo argumentas dėl būtinojo reikalingumo netaikymo. Pirmos instancijos teismas nenustatė pagrindų taikyti LR BK 31 str. nuostatas, kadangi būtinojo reikalingumo situacijoje pavojus turi būti akivaizdus ir realus. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog tiesioginė tyčia, siekiant sutrikdyti A. P. sveikatą neįrodyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik išsiaiškinus subjektyvius (vidinius-psichinius) nusikalstamos veikos požymius (kaltininko suvokimą bei įvertinimą savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdžio ir padarinių, paskatas, nulėmusias nusikalstamos veikos padarymą, jo siekiamą tikslą), bet ir nustatant objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius (atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir kt.). Taigi apie kaltę – psichinį santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį.

Atmestinas Ž. A. apeliacinio skundo argumentas, jog nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, dėl ko nuteistasis turi būti išteisintas, kaip nepadaręs jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Teismas nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, kuriame nebuvo ginčijamas prieš nukentėjusįjį pavartotas fizinis smurtas, tačiau kaltinamieji neigė savo kaltę. Teismas rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, kad jį mušė bei spardė abu kaltinamieji ir dar sukandžiojo vieno kaltinamojo šuo. Be to, nukentėjusiojo versiją palaikė liudytojas A. B., kuris girdėjo, kaip vyriškis atvirai grasino nukentėjusiam, sakydamas, kad jį užkapos, tai yra užmuš. Lauke liudytojas matė, kaip E. J. atvirai grasino nukentėjusiam, pareikšdamas, kad šis nedrįstų kviesti policiją, nes bus dar blogiau. Tai, jog kaltinamieji naudojo smurtą prieš A. P., patvirtina byloje esanti specialisto išvada Nr. G 4228/07(02), kuri parodo, kad nukentėjusiajam buvo padaryti daugybiniai kūno sužalojimai – mažiausiai vienuolika trauminių poveikių, padarytų smūgiuojant rankomis ir kojomis ir paveikiant šuns nasrais. Atmestinas skundo argumentas, jog A. P. siekė išvengti aplinkybės, kad jis su teptuku vijosi nuteistąjį, dėl ko pastarasis turėjo gintis, kas negali būti laikytina pavojingu, akivaizdžiu ir realiu kėsinimusi. Taip pat atmestinas skundo argumentas, jog Ž. A. visą laiką tvirtino, kad A. P. jis nemušė ir nesunkus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas jam inkriminuotas be pagrindo. Nukentėjusiojo parodymai, jog jį mušė ir spardė abu kaltinamieji, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu yra nuoseklūs, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai abejonių nekelia, netikėti jais pagrindo nėra. Taip pat atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog nuketėjusiajam teismas priteisė per didelę sumą neturtinės žalos atlyginimo. Baudžiamojo proceso kodekso 109 str. nustato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį. Dėl jam padarytų kūno sužalojimų A. P. pareiškė civilinį ieškinį, kurį pagrindė tuo, kad dėl nusikaltimo jis patyrė didžiulį stresą, neigiamus dvasinius, psichologinius išgyvenimus, buvo sužalotas, patyrė fizinį skausmą, turėjo gydytis, negalėjo dirbti ir prarado dalį pajamų, dėl ko nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys 10 000 litų sumai nėra aiškiai per didelis. Pirmos instancijos teismas 10 000 litų neturtinės žalos atlyginimo A. P. priteisė teisingai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas, skirdamas bausmę E. J. ir Ž. A., jos skyrimą motyvavo, nurodė, kodėl būtent skiriama reali laisvės atėmimo bausmė, o ne alternatyvi bausmės rūšis, tokia kaip, areštas ar laisvės apribojimas, o būtent, teismo nuomone, Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatyta bausmės paskirtis gali būti pasiekta tik skiriant realią laisvės atėmimo bausmę. Teismo nurodyti argumentai abejonių nekelia. Teismas įvertino bei atsižvelgė į visas aplinkybes, kurias vertinti įstatymas teismą įpareigoja. Teismas skyrė bausmę, artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmei, nepažeidęs BK 54 str., 56 str., 61 str. reglamentuojančių bausmių skyrimo pradmenis, reikalavimų. Už šios nusikalstamos veikos padarymą įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę iki 3 metų, todėl paskirtoji bausmė savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai neteisinga ar per griežta. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmos instancijos teismas nuteistųjų atžvilgiu pritaikė BK 75 str. nuostatas, tai yra bausmės vykdymo atidėjimo institutą, kuris suteikia galimybę nusikalstamą veiką padariusiam ir už tai nuteistam asmeniui išvengti realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo, bei suteikė galimybę pasitaisyti.

Atsižvelgiant į visa išdėstyta aukščiau, darytina išvada, jog apeliacinių skundų motyvai yra nepagrįsti, o pirmos instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti nėra jokio įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų E. J. ir Ž. A. apeliacinius skundus atmesti.