- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-10-19
- Bylos Nr.
- I1-8595-644/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01779-2023-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- A. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba), 80 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1-4) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019-02-12 iki 2023-06-22 jis buvo laikomas Alytaus kalėjimo būriuose Nr. 2, Nr. 8, Nr. 12 netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, nes vienam asmeniui patalpoje teko 2,8 kv. m ploto, be to, šį plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas. Pareiškėjas teigė, kad lovos buvo senos, patalynė nešvari, pasenusi ir nedezinfekuota. 8 būrio sanitariniame mazge, kuriuo naudojosi apie 150 nuteistųjų, trūko sanitarinių įrenginių (praustuvių, pisuarų, klozetų), todėl teko laukti eilėse prie sanitarinių mazgų. Kietasis inventorius sutrūkęs, surūdijęs ir supelijęs, patalpos nedezinfekuojamos. Šilto vandens prausykloje nėra, o šiltu vandeniu galima naudotis du kartus per savaitę, tačiau 150 asmenų nespėja nusiprausti per nustatytą laiką. Dalis dušo ragelių neveikė, o šilto vandens ne visada pakako. Nuteistieji bendro naudojimo patalpose rūkė. 8 būrio patalpos įrengtos virš darbo cecho, o tai kėlė pavojų gyvybei. Tame pačiame sektoriuje buvo kalinami ŽIV bei Hepatitu sergantys asmenys, dėl to kilo pavojus užsikrėsti nepagydoma liga. Pareiškėjui nebuvo leidžiama nusipirkti karamelinių saldainių, taip pat buvo apribotas vaisių ir daržovių kiekis. Pareiškėjas nebuvo aprūpinamas higienos priemonėmis: dantų pasta, dantų šepetuku, skutimosi peiliukais, skalbimo milteliais, dezodorantu, muilu. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė diskomfortą, orumo pažeminimą, dvasinius skausmus, depresiją.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepimu (b. l. 8-15) su pareiškėjo skundu nesutiko. Prašė pareiškėjo skundą už laikotarpį nuo 2019-02-12 iki 2020-06-30 atmesti kaip nepagrįstą, kadangi pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Alytaus pataisos namų būriuose Nr. 2 (10 lokalinis sektorius) ir Nr. 8 (7 lokalinis sektorius). Minimali gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose pareiškėjui buvo užtikrinta. Sanitariniai įrenginiai, lovos ir kiti įrenginiai tvarkingi, atsakingi darbuotojai prižiūrėjo patalpas ir, esant gedimams, jie buvo remontuojami. Pataisos namų 2-jo būrio sanitariniuose mazguose yra įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija. 2-jo būrio dušinės būklė yra gera ir atitinka higienos normų reikalavimus. Dušinėje nuolat palaikoma švara, ją valo nuteistieji, įdarbinti tvarkinių pareigose. Nuteistieji nesiskundė dėl to, kad neturėjo galimybės savalaikiai pasinaudoti dušu. Duomenų apie tai, kad ginčo laikotarpiu buvo neveikiančių dušo ragelių, nėra. Pataisos namų 7-jo lokalinio sektoriaus (6, 8, 13 būriai) sanitarinį mazgą valo nuteistieji, įdarbinti šių būrių tvarkytojų pareigose. Pareigūnai prižiūri tvarką ir švarą gyvenamose patalpose bei sanitariniuose mazguose ir, esant poreikiui, šios patalpos remontuojamos. Lietuvos kalėjimų tarnyba neturi duomenų, kad 7 lokalinio sektoriaus nuteistieji būtų neturėję galimybės savalaikiai pasinaudoti sanitariniu mazgu. Nuo 2019-12-11 Alytaus pataisos namai su UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“ buvo sudarę sutartį dėl dezinfekcijos, dezinsekcijos bei deratizacijos darbų atlikimo. Nuo 2023-04-21 šias paslaugas teikia UAB „Dezinfekcijos paslaugos“. Nuteistųjų čiužiniai, pagalvės ir antklodės dezifekuojami Alytaus kalėjime. Pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Miegamuosiuose nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir juose nerūkoma. 7 lokalinio sektoriaus ir 2 būrio kieme yra įrengtos rūkyklos, taip pat yra įrengtos rūkymo patalpos ir 7 lokalinio sektoriaus viduje bei 2 būryje. VĮ „Mūsų amatai“ veikla buvo sustabdyta 2022-03-31. Alytaus kalėjimui priklausančiuose pastatuose pareiškėjo nurodytu laikotarpiu gaisrų nebuvo, o virš darbo cechų gyvenamųjų patalpų nebuvo įrengta. Pagal galiojantį reglamentavimą, nuteistiesiems yra nustatytas konkretus vaisių ir daržovių kiekis, kurį leidžiama įsigyti, o karameliniai saldainiai nėra priskiriami prie nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų. Pareiškėjas nuolat gaudavo pinigines perlaidas į asmeninę sąskaitą, todėl akivaizdu, kad jis turėjo realią galimybę įstaigoje esančioje nuteistųjų parduotuvėje nusipirkti būtiniausių higienos priemonių. Pareiškėjas skunde nurodo, kad buvo kalinamas su ŽIV sergančiais nuteistaisiais, tačiau apie tai ar nuteistasis yra infekuotas ŽIV žino tik jį gydantis gydytojas ir pats nuteistasis. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais ir nepagrindė priežastinio ryšio tarp Lietuvos kalėjimų tarnybos veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma, todėl skundas atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas
Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2019-02-12 iki 2023-06-22.
Atsakovės atstovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – ir CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr. LVAT 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2023-06-27, todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009-09-24 nutartis Nr. A822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė pažeminimą, nepatogumus, depresiją, stresą. Teismas pažymi, kad jei pareiškėjas jautė išgyvenimus, nepatogumus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą, kuriuo buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2019-02-12 iki 2020-06-26 taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas už minėtą laikotarpį atmetamas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.
Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2020-06-27 iki 2023-06-22.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas reikalavimą grindė aplinkybėmis, kad jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisves atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo" 2.1 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2020-06-27 iki 2021-04-27 pareiškėjas buvo paskirtas į 2 būrio 8 gyvenamąją patalpą (10 lokalinis sektorius), kurios plotas 33.81 kv. m ploto, patalpoje įrengtos 8 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 4,22 kv. m ploto, nuo 2021-04-27 iki 2023-06-30 pareiškėjas buvo paskirtas į 8 būrio 3 gyvenamąją patalpą (7 lokalinis sektorius), kurios plotas 52.79 kv. m, įrengta 17 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,1 kv. m ploto (b. l. 21-23). Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta teisės aktais reglamentuota 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai. Tačiau teismas pažymi, kad pagal galiojantį reglamentavimą skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų ar kito inventoriaus užimamo ploto atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 8 būryje (7 lokalinis sektorius) nebuvo pakankamai unitazų, pisuarų ir praustuvų, todėl prie sanitarinių įrenginių susidarydavo eilės.
Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad 8 būrio sanitariniame mazge buvo įrengta 11 praustuvų, 6 unitazai ir 4 pisuarai, duše – 20 dušo ragelių, kuriais naudojosi 156 nuteistieji.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normoje numatyta, kad tualete, be kita ko, turi būti įrengtas 1 klozetas arba pisuaras 15 nuteistųjų, praustuvė – 1 vnt. ne daugiau nei 15 asmenų, duše – 1 dušo čiaupas besiprausiančiam asmeniui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs 7 lokalinio sektoriaus sanitarinių įrenginių skaičių ir nuteistųjų skaičių, sprendžia, kad sanitarinių įrenginių (klozetų, pisuarų) skaičius ne visiškai atitiko Aprūpinimo inventoriumi normose nustatytus reikalavimus. Tačiau byloje nenustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie sanitarinių mazgų. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas nesikreipė į atsakovę dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas pažymi, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytas neigiamas poveikis asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (kietojo inventoriaus trūkumo) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl jo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, kad praustis po šiltu dušu buvo leidžiama tik du kartus į savaitę, o šiltas vanduo į prausyklą netiekiamas.
Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kurios 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pagal Lietuvos higienos normos 18 punktą, karštas vanduo turi būti tiekiamas tik į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų patalpas.
Ginčo laikotarpiu galiojusių Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020-01-21 įsakymu Nr. 1R-25 17.5 punkte nustatyta, kad iš užrakintų gyvenamųjų aukštų, gyvenamųjų patalpų (kamerų) arba palatų nuteistieji (suimtieji) išleidžiami į dušą ne rečiau kaip du kartus per savaitę, o kai yra sudarytos sąlygos – kasdien.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neneigia to, kad jis buvo vedamas praustis po dušu du kartus per savaitę, be to, teisės aktai nereglamentuoja karšto vandens įrengimo kiekvieno būrio sanitariniame mazge (prausykloje), todėl atsakovės atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl minėtų aplinkybių nenustatyta.
Dėl pareiškėjo argumentų apie patalpų nešvarą, pelėsio plitimą, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina patalpas, neturi problemų dėl nemalonaus kvapo, drėgmės ar pelėsio patalpose. Be to, šiuo atveju nenustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl nedezinfekuojamų/nepakankamai dezinfekuojamų sanitarinių įrenginių. Kaip matyti iš atsakovės atstovo atsiliepimo, Alytaus pataisos namai yra sudarę sutartį dėl dezinfekcijos, dezinsekcijos bei deratizacijos darbų atlikimo, pagal kurią, pataisos namuose atliekami dezinfekcijos, dezinsekcijos bei deratizacijos darbai, o informacija apie atliktus darbus registruojama žurnaluose (b. l. 53-100). Byloje nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl nešvarių ir nedezinfekuotų patalpų/inventoriaus, susikaupusio pelėsio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 42 punkte nustatyta, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad minkštas inventorius pataisos namuose reguliariai dezinfekuojamas, šią aplinkybę patvirtina atsakovės atstovo pateiktas Dezinfekuojamo minkšto inventoriaus apskaitos žurnalas (b. l. 27-34). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie minkštojo inventoriaus dezinfekavimą. Kita vertus, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo, kad patalynė buvo nedezinfekuota, tačiau jokių konkrečių aplinkybių nedetalizuoja, t. y. kada konkrečiai ir kokiomis aplinkybėmis pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl netinkamos patalynės ar, kad jis negalėjo gauti švarios patalynės, todėl jo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti.
Teismo vertinimu, skundo argumentai dėl sugedusių sanitarinių įrenginių ar netinkamo naudojimui kito inventoriaus yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Bylos duomenimis taip pat nenustatyta, kad nuteistieji būtų skundęsi pataisos namų administracijai dėl karšto vandens tiekimo sutrikimų maudymosi metu, neveikiančių dušo ragelių ar kito netinkamo naudojimui inventoriaus (sulūžusių lovų, suplyšusios patalynės ir pan.). Taigi, vien tik pareiškėjo paaiškinimų neturtinei žalai pagrįsti šiuo atveju nepakanka, be to, atsakovės atstovui kyla neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Pareiškėjo paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais, todėl ši skundo dalis laikytina nepagrįsta.
Pareiškėjas nurodo, kad buvo apgyvendintas 8 būryje virš cecho, kuriame anksčiau buvo kilęs gaisras. Atsakovės atstovas paneigė minėtus pareiškėjo argumentus ir pažymėjo, kad virš darbo cechų gyvenamųjų patalpų nebuvo įrengta, 7-me lokaliniame sektoriuje gaisras nebuvo kilęs. Bylos duomenimis taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl pataisos namuose veikiančių dirbtuvių ir dėl to kilusių nepatogumų ar perkėlimo į kitą būrį. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovė, žinodama apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl pareiškėjo apgyvendinimo virš cecho atmetami kaip deklaratyvūs.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeistos ir dėl to, kad jis, kaip nurodoma skunde, buvo laikomas su ŽIV ir Hepatitu sergančiais asmenimis. Teismas pažymi, kad savaime kalinamas su sergančiu asmeniu nėra teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimas. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kad tokių asmenų elgesys buvo nesaugus, neatsargus ir todėl jam galėjo kilti pagrįsta baimė būti užkrėstam. Be to, nenustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją, prašydamas perkelti jį į kamerą, kurioje nebūtų sergančių asmenų.
Pareiškėjas nurodė, kad nuteistieji bendro naudojimo patalpose rūkė.
Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 7 punktu, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Atsakovės atstovas pažymėjo, kad bendro naudojimo patalpose nerūkoma. 7 lokalinio sektoriaus ir 2 būrio kieme yra įrengtos rūkyklos, taip pat yra įrengtos rūkymo patalpos ir 7 lokalinio sektoriaus viduje bei 2 būryje, minėtas aplinkybes patvirtina į bylą pateiktos rūkymo vietų foto nuotraukos (b. l. 102-103). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis, kad nuteistiesiems patalpose rūkyti yra draudžiama. Kita vertus, teismas pažymi, kad jei nuteistieji pažeidžia nustatytą draudimą rūkyti patalpose ir nerūkantiems asmenims tai sukelia pasyvaus rūkymo aplinką, pastarieji skundais dėl šių aplinkybių gali kreiptis į atsakovės atstovą. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl kitų asmenų rūkymo bendro naudojimo patalpose. Nenustačius, kad pareiškėjas skundais ar prašymais būtų kreipęsis į atsakovės atstovą dėl to, kad kiti nuteistieji pažeidžia nustatytą draudimą rūkyti bendro naudojimo patalpose, teismo vertinimu, pagal abstrakčius pareiškėjo teiginius nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus dėl pareiškėjo laikymo sveikatai kenksmingomis sąlygomis.
Pareiškėjas pažymėjo, kad jam nebuvo leidžiama nusipirkti karamelinių saldainių, taip pat apribotas vaisių ir daržovių kiekis.
Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas ginčo laikotarpiu buvo nustatytas Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Pažymėtina, kad lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems leidžiama, be kita ko, įsigyti ir turėti: vaisių ir daržovių (šviežių, šaldytų, konservuotų) – ne daugiau kaip 4 kg. (Taisyklių 20.1.1 p.), chalvos, šokolado, šokoladinių saldainių, riešutų – ne daugiau kaip 500 g pakuotėse (Taisyklių 20.1.5. p.). Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, nustatytas konkretus vaisių ir daržovių kiekis, kurį leidžiama įsigyti, o karameliniai saldainiai nėra priskiriami prie nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų. Pažymėtina, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją su individualiomis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjo liga ar pan.) paremtu prašymu leisti įsigyti konkrečių maisto produktų ir, toks prašymas nebūtų patenkintas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad atsakovės atstovas veikė neteisėtai ar neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
Pareiškėjas pažymėjo, kad jam nebuvo išduotos higienos priemonės: dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai, skalbimo milteliai, dezodorantas ir muilas.
Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 (akto redakcija, galiojusi nuo 2020-01-11 iki 2023-01-01) 4 punktas nustato, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis, dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Pažymėtina, kad pagal Aprašo 5 punktą, drabužių, avalynės ir higienos reikmenų išdavimas siejamas su nuteistojo nemokumu bei rašytinio prašymo pateikimu. Analogiškas reglamentavimas nustatytas ir Alytaus pataisos namų direktoriaus 2017-03-28 įsakymu Nr. 1-94 patvirtinto materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 4-5 punktuose.
Atsakovės atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas neteikė prašymų dėl higienos priemonių išdavimo, be to, buvo laikomas mokiu, nes sąskaitoje turėjo daugiau nei 0,5 bazinės išmokos dydžio sumos. Pažymėjo, kad pareiškėjas nuolat gaudavo pinigines perlaidas į asmeninę sąskaitą, todėl turėjo realią galimybę įstaigoje esančioje nuteistųjų parduotuvėje nusipirkti būtiniausių higienos priemonių.
Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl higienos priemonių išdavimo, o atsakovės atstovas tokį prašymą būtų atsisakęs patenkinti. Be to, kaip matyti iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos išrašo, pareiškėjas buvo mokus, nes asmeninėje sąskaitoje turėjo lėšų daugiau nei 0,5 bazinės socialinės išmokos dydis (b. l. 39-52). Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes bei galiojantį teisinį reglamentavimą, atsakovės atstovo neteisėti veiksmai, aprūpinant pareiškėją higienos priemonėmis nekonstatuotini, o pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje V. de H. prieš Olandiją pareiškimo Nr. 16034/90 , 1997-12-19 sprendimą byloje H. prieš Suomiją pareiškimo Nr. 20772/92, 1999-01-21 sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją pareiškimo Nr. 30544/96 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė diskomfortą, orumo pažeminimą, dvasinius skausmus, depresiją. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Lietuvos kalėjimų tarnybos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.