Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė, sekretoriaujant Margaritai Armalienei, dalyvaujant ieškovės K. D. atstovui advokatui T. G., atsakovo A. Z. atstovui advokatui A. T., išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. D. ieškinį atsakovui A. Z. (L. Z. teisių ir pareigų perėmėjui) dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorio (sutarties) pripažinimo negaliojančiu ir vienašalės restitucijos taikymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Ieškovė prašė sprendžiant klausimą dėl CK 1.89 str. nuostatų taikymo vadovautis ekspertų padarytomis išvadomis ir pirkimo pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia. Atsakovo atstovo tvirtinimu, ekspertas nepateikė vienareikšmiškos išvados dėl J. D. negalėjimo suprasti savo veiksmų prasmės.

Ekspertizės aktą teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, kaip ir kitus įrodymus, o vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus (CPK 218 str.). Tai reiškia, kad turi būti įvertinti įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas nesivadovaus jomis kaip įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011).

Teismo manymu, vertinant byloje atliktos ekspertizės išvadas, svarbu nagrinėjamo ginčo kontekste pažymėti tai, jog pagal Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2003-08-18 įsakymu Nr. V-499 patvirtintas Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo valstybinėje Teismo psichiatrijos tarnyboje prie SAM nuostatas psichiatrijos ekspertizės uždaviniai yra tame tarpe teismo nurodymu įvertinti psichikos būklę asmenų, jų gebėjimą suprasti savo veiksmų reikšmę bei juos valdyti, sudarant sandorius (nuostatų 3.6 p.). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad J. D. nustatyti psichikos sutrikimai, todėl teismo nutartimi buvo paskirta pomirtinė psichiatrijos ekspertizė. Atkreiptinas dėmesys, jog išvadoje ekspertas K. M. padarė vienareikšmišką išvadą, kad J. D. 2009-08-13 sandorio pasirašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti; nustatė, kad J. D. ginčijamo sandorio pasirašymo metu sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu organiniu asmenybės ir elgesio sutrikimu su išreikštais atminties sutrikimais dėl galvos smegenų ligos pažeidimo ir disfunkcijos. Taip pat nustatė, kad stebinti J. D. sveikatos būklę psichiatrų specialistų nuo 2010-05-18 iki 2010-06-19 galima retrospektyviniu būdu nustatyti jos psichikos sveikatos būklę, tai yra psichikos ligos diagnozę 2009-08-13 datai.

Iš bylos medžiagos, atliktos ekspertizės turinio nustatyta, kad J. D. buvo baigusi 8 klases, profesijos nesimokė. Į psichiatrą pirmą kartą kreipėsi 2002-03-26 ir buvo diagnozuota vidutinio sunkumo depresijos epizodas, 2002-04-30 diagnozė perkvalifikuota į organinį depresinį sutrikimą ir Centro poliklinikoje pas psichiatrą lankėsi iki 2002 m. pabaigos. 2009-07-31 buvo siųsta į gydytojų konsultacinę komisiją ir buvo diagnozuota lėtinė smegenų išemija, vestibulinis, ataksinis sindromas, parkinsonizmas, Bartelio indeksas 37 balai, kas rodo, kad yra beveik visiškai priklausoma nuo kitų asmenų. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 18-1-02242-09 metu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-04-29 nutartimi J. D. buvo paskirta kompleksinė ambulatorinė teismo psichiatrinė - psichologinė ekspertizė, kuri buvo atlikta 2010-05-18 – 2010-06-19 (aktas Nr. 78TPK-154/2010). Akte nurodyta, kad ,,...šiuo metu klinikoje išreikšti asmenybės, atminties, mąstymo sutrikimai, dėl kurių tiriamoji negali visapusiškai suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, tiksliai atgaminti praeities įvykius, teisingai suvokti ir įsiminti dabarties įvykius. J. D. konstatuojamas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – organinis asmenybės ir elgesio sutrikimas su išreikštais atminties sutrikimais, dėl galvos smegenų ligos, pažeidimo ir disfunkcijos...“, ir galutinėje išvadoje ekspertas atsako į teismo užduotą klausimą, kad J. D. 2009-08-13 sandorio pasirašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.

Akcentuotina, kad sprendžiant dėl CK 1.89 str. nuostatų taikymo, t. y. galėjo ar negalėjo asmuo, sudarydamas sandorį, suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, svarbu ir būtina atsižvelgti ir į sudaryto sandorio turinį, t. y. jo naudingumą ar žalingumą, protingumą, pagrįstumą ir t. t. Nagrinėjamu atveju, analizuojant šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, iš kurių matyti, kad apie J. D. pasirašytą ginčijamą sandorį pirmiausia sužinojo kiti artimiausi, būtent po J. D. sūnaus mirties, su ja bendravę asmenys, A. K. (giminaitis), t. y. V. G. (sūnaus draugas), kuris susipažino su viešo registro duomenimis apie parduotą butą, kt., ko pasekoje buvo pradėtos atitinkamos teisinės procedūros. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, yra pagrindas spręsti, kad nei sandorio šalis – L. Z., nei ją faktiškai sandorio sudarymo metu atstovavę asmenys – A. Z. ir J. J., nepaaiškino sudaromo sandorio pasekmių, tuo labiau sprendžiant klausimą dėl pačios J. D. tolimesnės gyvenamosios vietos, ir galiausiai, nors pirkimas – pardavimas pagal savo esmę ir nėra sudėtingas sandoris, tačiau vėlgi, nagrinėjamu atveju J. D. psichiniai susirgimai neabejotinai turėjo įtakos jos gebėjimams suvokti atliekamą veiksmą. Vertintina ir tai, kad J. D. dėl savo sveikatos būklės buvo apribojusi bendravimą, gyveno viena, jai padėdavo kaimynai ar kiti atsitiktiniai asmenys. Todėl akivaizdu, kad J. D. pasirašė buto pirkimo pardavimo sandorį, paprašyta minėtų asmenų - L. Z., A. Z. ir J. J., ir nagrinėjamu atveju kelia abejonių dėl jos turėtų tikslų, siekių ir atlikto veiksmo prasmės suvokimo. Nustatytos byloje aukščiau aptartos faktinės aplinkybės (J. D. gyveno viena, padėdavo iš esmės svetimi asmenys, ji faktiškai buvo priklausoma nuo kitų asmenų), nenustačius jokio J. D. poreikio keisti gyvenamąją vietą ir tuo labiau iki ginčijamo sandorio / po jo pasirašymo neatliekant jokių veiksmų, susijusių su kito buto paieška, taip pat nenustatytas joks poreikis parduoti būstą ir gauti piniginių pajamų, nesudaro pagrindo įžvelgti nei sudaromo pirkimo-pardavimo sandorio naudingumo J. D., nei kokio nors būtinumo ar kt., dėl ko teismas galėtų spręsti, kad J. D. turėjo tikslą parduoti vienintelį gyvenamąjį būstą ir kad sąmoningai siekė jį realizuoti. Taigi, byloje nenustatyta jokio asmeninio J. D. intereso, motyvacijos ar jos siekiamo tikslo dėl ginčo sandorio, todėl visiškai akivaizdu, jog aptariamu atveju adekvačiai situaciją suvokiantis asmuo nebūtų sudaręs pirkimo-pardavimo sandorio. Nagrinėjamojoje situacijoje vien sandorio pasirašymo faktas negali būti tapatinamas su jį pasirašiusio asmens gebėjimu suvokti jo pasekmes. Taigi, aukščiau aptartų byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei padarytų išvadų kontekste spręstina, kad J. D. pirkimo pardavimo sutarties sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, todėl ginčijama sutartis CK 1.89 str. 1 d. pagrindu pripažintina negaliojančia.

Teismas, sandorį pripažinęs negaliojančiu, privalo išspręsti jo negaliojimo padarinių klausimą. Kai sandoris, pagal kurį asmuo gavo turtą, pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, taikoma restitucija (CK 6.145 straipsnio 1 dalis).

Restitucijos taikymo esmė yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal pripažintą negaliojančiu sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkurdamos ankstesnę padėtį. Anksčiau buvusios padėties atkūrimas reiškia tai, kad nė viena iš šalių negali įgyti daugiau teisių ar suvaržyti savo pareigų palyginti su tuo, kiek jų turėjo iki sudarydama sandorį, dėl kurio negaliojimo restitucija taikoma. Kad ji būtų tinkamai pritaikyta, reikia įvertinti, kokie faktinio ar teisinio pobūdžio veiksmai atlikti pagal negaliojantį sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Š. ir V. Š. v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-530/2009).

Be to, teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis).

L. Z. ir jos teisių perėmėjo A. Z. teigimu, pagal pirkimo-pardavimo sutartį su J. D. buvo atsiskaityta grynais pinigais, t. y. ginčijamo sandorio sudarymo dieną 150 000 Lt piniginė suma buvo sumokėta J. D. bute (duomenys neskelbtini). Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja J. J., kuri taip pat nurodė, kad 150 000 Lt piniginė suma buvo gauta iš jos tėvų A. E. ir L. E.. L. Z. ikiteisminio tyrimo metu (ikiteisminio tyrimo medžiagos 13 l., 2 t.) nurodė, kad ji buvo nuvykusi pas J. J. tėvus ir kalbėjo apie šią situaciją, tėvai sutiko paskolinti 150 000 Lt piniginę sumą buto pirkimui, pasirašė dvišalį susitarimą ir pinigus paėmė sūnus (A. Z.). Išvažiuojamojo teismo posėdžio metu (b. l. 253 – 257, 1 t.) L. Z. nurodė, kad J. (J.) tėvai davė voką, kuriame buvo pinigai, ir juos skaičiavo vaikai (A. Z. ir J. J.). Gi, liudytoja L. E. patvirtino, kad pinigus skolino savo dukrai - J. J., tik vėliau jai dukra atvežė pasirašyti paskolos sutartį, pagal kurią pinigai buvo skolinami L. Z.. Liudytoja L. E. taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ji pinigus skolino savo dukrai ir buvo neįdomu, ką su pinigais darys dukra, liudytoja nežinojo, kad L. Z. pirko butą, taip pat nežinojo, ar jos dukra už paskolintus pinigus pirks butą. Pažymėtina, kad liudytoja L. E. 2014-06-05 teismo posėdžio metu patvirtino, kad pinigus perdavė J. (J.). Liudytoja J. J. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad 150 000 Lt buvo jos tėvų ir šie pinigai nuolat buvo pas ją. A. Z. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad J. (J.) tėvai norėjo žinoti, kam buvo panaudoti jų skolinami pinigai (b. l. 145, 2 t.), ir galiausiai liudytojas A. E. 2014-06-05 teismo posėdžio metu tvirtino, kad buvo kalbama apie pinigų skolinimą dukrai, tik po to sužinojo, kad tie pinigai buvo skirti kažkam kitam, taip pat patvirtino, kad jis nekalbėjo su L. Z. apie buto pirkimą, nes pinigus skolino dukrai. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių kitų duomenų, išskyrus nurodytų asmenų paaiškinimus apie J. J. tėvų turėtą ir duotą 150 000 Lt dydžio piniginę sumą buto pirkimui, be to, kaip matyti iš išdėstytų asmenų parodymų, jie yra nenuoseklūs, prieštaringi, iš esmės duoti suinteresuotų asmenų, nes byloje nekilo ginčo aplinkybės, jog atsakovas A. Z. ir J. J. yra sugyventiniai. Galiausiai net ir dėl buto įsigijimo tikslo minėti asmenys aiškina skirtingai: A. Z. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog norėjo jame gyventi su J. J., nagrinėjamos bylos teismo posėdžio metu tvirtino priešingai, jog šio buto labiausiai reikėjo jo motinai (L. Z.), nes jam ir J. dviejų kambarių butas buvo neaktualus (b. l. 44, 2 t.), L. Z. teigė, kad norėjo tame bute gyventi ji, nes neturėjo kito buto, nors vėliau išvažiuojamojo teismo posėdžio metu patvirtino, kad ji turi du butus. Be to, teismo vertinimu, L. Z., A. Z. bei J. J. paaiškinimai nepatvirtina aplinkybės dėl atsiskaitymo su J. D. pagal sudarytą pirkimo pardavimo sutartį. Minėtų asmenų teigimu, J. D. pageidavo už butą gauti grynais pinigais, dėl to sandorio pasirašymo dieną jie visi trys nuvyko pas pardavėją į namus ir buvo perduota jai 150 000 Lt piniginė suma. A. Z. teigimu, perduotus pinigus skaičiavo pati J. D., ir jis taip pat tvirtino, kad J. D. skaičiuoti mokėjo bei suskaičiavo visus pinigus (po 500 Lt kupiūras); J. J. teigimu, J. D. perskaičiavo visus paduotus pinigus ir iš šono atrodė, kad ji moka skaičiuoti; L. Z. teigimu, J. D. skaičiuojant pinigus, ji nedalyvavo. Pažymėtina, kad daugiau byloje duomenų, išskyrus, kaip jau nustatyta, suinteresuotų asmenų J. J. ir A. Z. paaiškinimų, apie 150 000 Lt piniginės sumos sumokėjimą buto pardavėjai J. D., nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad J. J. teismo posėdžio metu patvirtino, kad ji nuo 2005 m. yra įsteigusi nekilnojamojo turto įmonę ir yra jos savininkė bei vadovė, todėl viena vertus, ji faktiškai dalyvavusi ginčijamo sandorio sudaryme ir, jos teigimu atsiskaitymo metu perduodant 150 000 Lt piniginę sumą J. D., iš esmės veikė kaip profesionalė sandorių dėl nekilnojamųjų daiktų sudaryme, todėl jai keltini aukšti rūpestingumo ir atsargumo reikalavimai, ji, be abejo, turėjo daugiau patirties už pardavėją, kuri tuo metu buvo beveik 80 metų, todėl kita vertus, esant tokiai situacijai, kai nekilnojamasis daiktas įsigijamas iš pakankamai senyvo amžiaus asmens, ir tuo labiau nesant to asmens artimų asmenų pagalbos, nurodytas atsiskaitymas grynais pinigais neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų, ir kaip minėta, tuo labiau byloje nėra jokių kitų duomenų, išskyrus tiesiogiai suinteresuotų asmenų (J. J. ir A. Z.) parodymus apie atsiskaitymą. Pažymėtina, kad eilė liudytojų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiant teismo posėdžių metu patvirtino apie J. D. ypač pablogėjusią psichinę būklę po sūnaus mirties, jos neadekvatų elgesį, negalėjimą pasirūpinti savimi, gebėjimų nebuvimą elgiantis su pinigais kasdieninėse situacijose, taip pat medicininiai įrašai patvirtina J. D. elgesio priklausymą nuo kitų asmenų įtakos. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo vadovautis J. J., A. Z. bei L. Z. parodymais apie atsiskaitymą grynais pinigais su ginčijamo sandorio šalimi, tuo labiau kai ekspertas K. M. yra pateikęs išvadą, jog J. D. 2009-08-13 sandorio pasirašymo metu negalėjo perskaičiuoti 150 000 Lt pinigų sumą bet kokia banknotų nominalia verte. Tokiu būdu, teismo vertinimu, nesant nustatytai aplinkybei apie piniginių lėšų perdavimą J. D., nėra teisinio pagrindo taikyti dvišalę restituciją, todėl pripažinus 2009-08-13 pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu, taikytina vienašalė restitucija ir atsakovas A. Z. įpareigotinas grąžinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovei K. D..

CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių. Suklaidinimas gali būti išreiškiamas aktyviais veiksmais, sandorio svarbių aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti tik sau naudingą sandorį. Apgaule pripažįstami tik tokie suinteresuotos šalies veiksmai, kurie turi lemiamos įtakos kitos šalies valiai susiformuoti. Nagrinėjant reikalavimą dėl apgaule sudaryto sandorio, turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius, nesąžiningus veiksmus, dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kurio norėjo ir siekė, taip pat tiriamas ir vertinamas paties ieškovo elgesys iki sandorio sudarymo, jo sudarymo metu bei po sutarties sudarymo. Taigi sprendžiant, ar sandoris sudarytas dėl apgaulės, turi būti remiamasi ne vien pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, turi būti aiškinamos sutarties sudarymo aplinkybės, jos tarpusavio sąlygų ir su ginčijama sutartimi susijusių kitų šalių sudarytų sutarčių, jeigu tokios buvo, ryšys ir reikšmė, aiškinami visi sutarties šalių veiksmai, jų tikrieji ketinimai sudarant sandorį (CK 6.193 str.) ir vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-640.2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2007).

Sutiktina su ieškinyje išdėstytais argumentais, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas J. D. nenaudai, kai byloje nėra nustatyta, jog buvo atsiskaityta su pardavėja už parduotą nekilnojamąjį turtą, tuo labiau kai sandoris buvo sudarytas su asmeniu, kuris būtent sandorio pasirašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, ir byloje nėra nustatyta aplinkybių, susijusių su J. D. poreikiu keisti gyvenamąją vietą ir tuo labiau, kaip nustatyta, iki ginčijamo sandorio / po jo pasirašymo neatliekant jokių veiksmų, susijusių su kito buto paieška, taip pat nenustatytas joks poreikis parduoti būstą ir gauti piniginių pajamų. Taigi, byloje nenustačius jokio asmeninio J. D. intereso, motyvacijos ar jos siekiamo tikslo dėl ginčo sandorio, tuo labiau nesant nustatytų aplinkybių dėl atsiskaitymo už parduotą butą, laikytina, kad L. Z. ir ją faktiškai atstovavę asmenys sudarant sandorį atliko tyčinius, nesąžiningus veiksmus, dėl kurių J. D. buvo paskatinta sudaryti ne tokį sandorį, kurio norėjo ir siekė, todėl darytina išvada, kad yra pagrindas ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu ir pagal CK 1.91 str. 1 dalies nuostatų dėl apgaulės nuostatų prasmę.

Tačiau, teismo vertinimu, pagal byloje pateiktus įrodymus, nėra pagrindo konstatuoti notaro D. T. neteisėtų veiksmų tvirtinant ginčijamą sandorį, todėl ieškovės argumentai laikytini šioje apimtyje nepagrįsti ir yra atmestini (CPK 178 str.).

Patenkinus ieškinį, iš atsakovo ieškovės naudai priteistinas ieškovės sumokėtas 58 Eur žyminis mokestis (CPK 93 str. 1 d.), ir valstybės naudai iš atsakovo priteistina 1332 Eur žyminio mokesčio bei 20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškovės K. D., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui A. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu tenkinti visiškai.

Pripažinti tarp L. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. D., a. k. (duomenys neskelbtini) 2009-08-13 sudarytą nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. DT-3064 dėl buto/patalpos - buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), negaliojančia.

Taikyti vienašalę restituciją: įpareigoti atsakovą A. Z. grąžinti ieškovei K. D. butą/patalpą - butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Priteisti ieškovei K. D. iš atsakovo A. Z. 58 Eur žyminio mokesčio.

Priteisti valstybei iš atsakovo A. Z. 1332 Eur žyminio mokesčio ir 20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.