Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. G. gynėjas advokatas Marius Navickas prašo Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2020 m. spalio 15 d. nuosprendžio dalį dėl D. G. nuteisimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo D. G. išteisinti, nes nepadaryta veika turinti nusikalstamos veikos požymių; apeliacinės instancijos teismui konstatavus pirmosios instancijos teismo šališkumą bei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus, apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir bylą iš naujo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui; apeliacinės instancijos teismui nusprendus, jog nėra pagrindo grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme aukščiau skunde nurodytų aplinkybių ištyrimui atlikti įrodymų tyrimą – papildomai apklausti specialistą, teikusį specialisto išvadą, apklausti nukentėjusiąją E. Š., papildomai apklausti liudytojus P. M., L. A., I. B., o taip pat ir patį apeliantą D. G.. Taip pat apeliaciniu skundu prašoma iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2020 m. spalio 15 d. nuosprendžiu pakeistą kardomąją priemonę – suėmimą pakeisti į iki skundžiamo nuosprendžio paskelbimo buvusią – intensyvią priežiūrą.

2.1. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, nuo pat šios bylos pradžios buvo šališkas, kaip ir ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, o tai patvirtina teismo padaryti procesiniai pažeidimai, kurie buvo daromi tendencingai. Gynėjo manymu, prieš D. G. priešiškai nusiteikę buvo tiek policijos pareigūnai, tiek ir teismas. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog, visų pirma, policijos pareigūnai, gavę iškvietimą dėl akivaizdžiai neblaivaus asmens – E. Š. – skambučio, kuri, beje, telefonu net negalėjo suformuluoti, kas apskritai jai atsitiko, išskyrus tai, kad jos neišleidžia iš namo, į įvykio vietą iškart atvyko dviem policijos ekipažais. Nurodoma, jog pareigūnai tokį savo elgesį paaiškino tuo, jog jie žinojo, kad name už degalinės gyvena D. G., kuris yra policijos pareigūnams žinomas dėl savo elgesio ir nusikalstamų veikų, nors niekada nėra teistas dėl jokio smurtinio nusikaltimo padarymo ir policijai yra gerai „žinomas“ tik dėl nuolatinių jo skundų ir pareiškimų, susijusių su neteisėtu policijos pareigūnų veiksmais. Gynėjas atkreipia dėmesį, jog policiją iškvietusi E. Š., nurodžiusi, jog jos neišleidžia, atvykusius policijos pareigūnus pati pasitiko lauke. Nurodoma, jog į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai apie dvi valandas įkalbinėjo nukentėjusiąją parašyti pareiškimą policijai, nukentėjusioji iš įvykio vietos į medicinos įstaigą buvo pristatyta tik po dviejų valandų, kas leidžia daryti išvadą, jog ji nebuvo sumušta tiek, kad reikėtų skubios pagalbos. Gynėjo nuomone, visi ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurie privalėjo būti atlikti nedelsiant, kad būtų nustatytos objektyvios aplinkybės, buvo sąmoningai vilkinami, siekiant pakenkti D. G.. Taip pat gynėjo manymu, pareigūnai, net keliais ekipažais atvykdami į įvykio vietą pagal iškvietimą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, privalėjo naudoti turimas „body kameras“, kad užfiksuotų pradinę situaciją iki pradedant tolimesnį tyrimą, tačiau tai nebuvo padaryta. Nurodoma, jog pareiškimas iš nukentėjusios buvo priimtas 06.53 val., nors nukentėjusioji šiame proceso veiksme nedalyvavo, nes tokiu metu buvo ligoninėje, o kelios valandos iki šio pareiškimo surašymo, t. y. nuo 04.50 val. poskyrio viršininkas atlikinėjo įvykio vietoje apžiūrą D. G. name, o prieš tai D. G. ir A. K. jau buvo sulaikyti, taip neteisėtai apribojant jų laisvę, tačiau jų sulaikymo protokolai buvo surašyti tik po beveik 8 val. t. y. atitinkamai 10.21 val. bei 10.39 val., o tai iš esmės patvirtina ikiteisminio tyrimo pareigūnų šališkumą. Skunde nurodoma, jog nukentėjusiosios pareiškimas buvo rašomas ne iš jos žodžių, nes pareiškime ji nurodė, kad ją išžaginusio vyriškio ji nepažįsta, nors už mažiau kaip 6 val. vykusios apklausos metu ji nurodė, kad visus name buvusius asmenis ji pažinojo ir nurodė jų vardus, taip pat ir D. G. bei A. K.. Apelianto gynėjo nuomone, ikiteisminis tyrimas ne tik buvo atliekamas neišsamiai ir nevisapusiškai, bet pareigūnai apklausiami pateikinėjo tikrovės neatitinkančias faktines aplinkybes.

2.2. Gynėjo manymu, aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo pabaigoje prokuroras kreipėsi į teismą su prašymu skirti D. G. griežtesnę kardomąją priemonę, nors jis jokių pažeidimų viso ikiteisminio tyrimo metu nebuvo padaręs, taip pat įrodo tiek prokuroro, tiek teismo šališkumą. Nurodoma, jog dieną iki prokurorui kreipiantis į teismą dėl kardomosios priemonės pakeitimo, ONTS skyrius 2019-09-04 apklausė nukentėjusiąją ir šios apklausos metu atsirado jos parodymai apie galimą bandymą dar 2019 m. rugpjūčio mėnesį ją paveikti, ir nors buvo nurodyti konkretūs asmenys, kurie siekė daryti jai poveikį, šios aplinkybės ikiteisminio tyrimo pareigūnų nei tą pačią dieną, nei vėliau net nebuvo tiriamos ar tikrinamos, tačiau sudarė pagrindą jau sekančią dieną, t. y. 2019-09-05 prokurorui kreiptis į teismą dėl kardomosios priemonės D. G. griežtinimo nurodant papildomą pagrindą. Apelianto gynėjo manymu, teismas, tenkindamas prokuroro pareiškimą dėl kardomosios priemonės pakeitimo į griežtesnę paskyrė dar griežtesnes intensyvios priežiūros sąlygas nei jų prašė pats prokuroras, t. y. nurodė, kad pusę paros D. G. privalo būti namuose, o kitą pusę paros be tyrimą atliekančių pareigūnų, šiuo atveju ONTS leidimo, neišvykti iš Tauragės rajono savivaldybės ribų, o to savo prašyme teismui nebuvo prašęs net prokuroras. Apelianto gynėjo manymu, akivaizdu, kad tokiu būdu buvo siekiama ne tik absoliučios nuteistojo D. G. kontrolės, bet ir neginčijamai suvaržyti D. G. teises, o tai dar kartą įrodo ikiteisminio tyrimo pareigūnų akivaizdų šališkumą. Apelianto gynėjo manymu, taikant šią sugriežtintą procesinę priemonę ir vėl buvo pažeidinėjamos jo ginamojo D. G. teisės, jis buvo be priežasties tikrinamas, jam surašinėjami administracinių nusižengimų protokolai ir t. t.

2.3. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo teisėjai, nagrinėjusiai bylą, ne kartą buvo teikiami prašymai nusišalinti, tačiau jie nebuvo tenkinami. Apelianto gynėjo manymu, teismo šališkumą įrodo ir tai, kad D. G. už neatvykimą į teismo posėdį dėl pateisinamos priežasties iškart buvo paskirtas suėmimas. Taip pat nurodoma, jog visi nuteistojo prašymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu iš esmės buvo neargumentuotai atmesti. Apelianto gynėjo nuomone, teismo šališkumą įrodo ir tai, kad nuteistiesiems apkaltinamuoju nuosprendžiu visiškai nemotyvuotai buvo paskirtos griežtesnės bausmės, nei to prašė prokuroras. Mano, jog teismo šališkumą įrodo ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje buvo nurodyta, jog kaltinamieji atsisakė duoti parodymus teisme, o tai vertinama kaip jų gynybinė versija, tačiau šis teismo teiginys neatitinka tikrovės, kadangi nuteistieji neatsisakė duoti parodymų, o priešingai – pasinaudodami įstatyme numatyta teise nurodė, kad parodymus duos po nukentėjusios ir visų liudytojų apklausų. Pažymima, jog teismas baigęs įrodymų tyrimą ne tik neapklausė nuteistųjų, bet ir nusprendė baigti bylos nagrinėjimą iš esmės, o tai įrodo ne tik teismo šališkumą, bet ir baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimą, dėl ko skundžiamas nuosprendis turėtų būti panaikintas. Apelianto gynėjo manymu, toks tendencingas tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tiek pirmosios instancijos teismo elgesys, t. y. nesuteikimas D. G. vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išankstinės pozicijos išsakymas dėl tiriamų duomenų vertinimo, suėmimo skyrimas nesiaiškinant neatvykimo priežasčių ir daug kitų įrodo, kad teismas turėjo išankstinį nusistatymą ir nuo pat bylos pradžios buvo šališkas, siekė bet kokias būdais kuo greičiau izoliuoti D. G. nuo visuomenės, todėl priimtas teismo nuosprendis turėtų būti panaikintas, o byla perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

2.4. Apelianto gynėjas skunde nurodo, jog D. G. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 2 dalį dėl to, kad veikdamas bendrininkų grupe su A. K., būdamas neblaivus, praskėtęs nukentėjusiosios kojas, apnuogintą savo lytinį organą – varpą, įvedė nukentėjusiajai į makštį ir atliko lytinį aktą. Apelianto gynėjas pažymi, jog teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai nedetalizavo ir neargumentavo, kaip pasireiškė nuteistųjų vieninga tyčia, tik deklaratyviai nurodė, jog kaltinamųjų veiksmai buvo vieningi. Apelianto gynėjo manymu, teismas ne tik nenustatė susitarimo tarp A. K. ir D. G. dėl E. Š. išžaginimo, bet ir nenurodė, kuriuo metu toks tariamas susitarimas prasidėjo, kada jis baigėsi ir pan. Pažymima, jog pati nukentėjusioji patvirtino, jog D. G. su ja lytiškai santykiaujant, A. K. kambaryje nebuvo. Apelianto gynėjo manymu, nenustačius susitarimo tarp D. G. ir A. K. išžaginti nukentėjusiąją, ir nenustačius šių asmenų bendros tyčios, nebuvo jokio pagrindo D. G. pripažinti kaltu pagal BK 149 straipsnio 2 dalį kaip nusikalstamą veiką atlikus bendrininkų grupe.

2.5. Apelianto gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi išimtinai vadovavosi nukentėjusiosios E. Š. parodymais, pripažino juos nuosekliais ir vien jais grindė nuteistojo D. G. kaltę. Pažymima, jog E. Š. iškart po jos sumušimo ir išžaginimo paskambino į bendrąjį pagalbos centrą, tačiau nenurodė, kad ji buvo išžaginta, o tik nurodė, kad jos neišleidžia, nors ši aplinkybė buvo paneigta, kadangi skambindama policijai ji buvo išėjusi į lauką parūkyti, o atvykusius policijos pareigūnus ji pasitiko lauke. Be to, nurodoma, jog nukentėjusioji, paskambinusi bendruoju pagalbos telefonu, nenurodė nei savo vardo, nei kur yra, neatsakinėjo į jai užduodamus klausimus, o tai, apelianto gynėjo nuomone, įrodo, kad dėl girtumo ji apskritai sunkiai orientavosi aplinkoje ir nesuvokė situacijos. Pažymima, jog net atvykus policijos pareigūnams, E. Š. nenurodė, kad buvo išžaginta, o tik, kad buvo sumušta. Nurodoma, jog E. Š. versija apie jos išžaginimą atsirado tik kur kas vėliau, pareigūnams ilgą laiką kalbantis su nukentėjusiąją įvykio vietoje. Be to, pažymima, jog net nuvykusi specialisto apžiūrai nukentėjusioji E. Š. patvirtino, jog niekas jos nežagino, tik sumušė. Nurodoma, jog 2019-04-19 apklausos metu E. Š. parodė, kad A. K. ir P. M. mušėsi tarpusavyje, o ji juos bandė skirti, tada nuo smūgio nukrito, atsitrenkė galva į kažką kieto, gal laiptus, gal asfaltą kieme, daugiau nieko neatsimena, o atsibudusi lovoje pajautė, kad skauda makštį, todėl mano, kad turėjo lytinius santykius, tačiau negali pasakyti ar per prievartą, nes to neatsimena. Be to, apelianto gynėjas pažymi, jog pirmos apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad minėtų asmenų nepažįsta, tačiau vėlesnės, t. y. 2019-04-29 apklausos metu ji nurodė asmenų vardus ir pavardes. Pažymima, jog vėlesnės – 2019-04-29 apklausos metu E. Š. prisiminė ne tik A. K. ir P. M. muštynes, bet ir daug kitų aplinkybių, pavyzdžiui, kad D. G. ją nusivedė į kambarį, ką jai sakė, kuris ją nurenginėjo ir pan. Apelianto gynėjo nuomone, apie jokį A. K. dalyvavimą jos išžaginime nukentėjusioji šituose parodymuose taip pat neužsiminė, kas patvirtina, jog jokio susitarimo tarp D. G. ir A. K. dėl E. Š. išžaginimo nebuvo. Taip pat nurodoma, jog šios vėlesnės apklausos metu nukentėjusioji nurodė, jog buvo deginama įkaitintu peiliu, tačiau šis kaltinimas nei A. K., nei D. G. nebuvo pateiktas, tokie sužalojimai nukentėjusiajai net nebuvo nustatyti. Nurodoma, jog iš nukentėjusiosios parodymų matyti, jog ji buvo kankinama P. M. akivaizdoje, tačiau jis, P. M., šių aplinkybių nepatvirtino. Todėl, apelianto gynėjo nuomone, besąlygiškai tikėti nukentėjusiosios parodymais ar juo labiau laikyti juos nuosekliais teismui nebuvo jokio pagrindo.

2.6. Apelianto gynėjo vertinimu, nukentėjusiosios E. Š. parodymai prasilenkia ir su elementaria logika, kaip pavyzdžiui, 2019-04-29 apklausos metu ji nurodė, kad A. K. vienu metu mušė tiek ją, tiek P. M. tam, kad atimtų galimybę pasipriešinti, po ko, D. G. galėtų ją išžaginti. Pažymima, jog šių aplinkybių nepatvirtino ne tik P. M., tačiau tam prieštarauja pačios nukentėjusios jam siųstos žinutės. Apelianto gynėjo tvirtinimu, D. G. ir A. K. veiksmai prieš P. M. niekaip nebuvo susiję su nukentėjusiąją E. Š.. Apelianto gynėjo nuomone, nukentėjusioji praėjus 10 dienų po įvykio sugalvojo visą šitą istoriją, kad būtų įtikinamiau, be to, pažymima, jog iš jos parodymų dingo aplinkybė, jog ji kažkur atsitrenkė, ar tai į laiptus, ar į asfaltą, prarado sąmonę, taip pat pasikeitė muštynių pradžios vieta. Todėl, apelianto gynėjo nuomone, tokie nukentėjusiosios parodymai nėra ir negali būti laikomi nuosekliais ir patikimais, todėl jais remtis, nepašalinus šių esminių prieštaravimų, nebuvo jokio pagrindo.

2.7. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į policijos pareigūno E. Š. parodymus, kurie užfiksuoti tarnybiniame pranešime, kadangi teisme šis pareigūnas taip ir nebuvo apklaustas. Pažymima, jog minėtas pareigūnas nurodė, jog atvykus į įvykio vietą, jis matė tik E. Š. kraujosruvas po akimis, daugiau jokių matomų sužalojimų pareigūnas nenurodė. Nurodoma, jog pareigūnė E. T. taip pat apklausiama patvirtino, jog ant E. Š. veido matė tik daug guzų, o jokių kitų sužalojimų (išrautų plaukų ir pan.) ji nenurodė. Pažymima, jog būtent ši pareigūnė patvirtino, jog E. Š. iš pradžių nurodė, jog ją tik sumušė, vėliau prisipažino, jog ir išžagino, kad muštynės prasidėjo pirmame namo aukšte, tačiau apie jokį D. G. grasinimą ją padegti, E. Š. nepasakojo, tvirtino, jog daug negėrė, nors jai buvo nustatytas vidutinis girtumas net praėjus daugiau nei 2 valandoms po įvykio. Apelianto gynėjo nuomone, šie paminėti liudytojų parodymai, priešingai nei nurodė teismas nuosprendyje, nepatvirtina nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, kadangi nė vienas iš šių liudytojų nematė išrautų plaukų ar kitokių sužalojimų (nudeginimų, nugaros, kaklo ar kitose srityse), kuriuos, gynėjo manymu, vėliau sugalvojo pati E. Š.. Be to, apelianto gynėjas pažymi, jog nė vienas iš liudytojų nenurodė, kad E. Š. iš karto būtų pasakiusi apie išžaginimą, priešingai, ši versija apie išžaginimą atsirado tik praėjus kelioms valandoms po įvykio. Apelianto gynėjo manymu, E. Š., suvokusi, kad gali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn už melagingą pranešimą, po tikrovės neatitinkančio skundo prokuratūrai surašymo pradėjo „atsiminti“ vis daugiau išžaginimo detalių.

2.8. Apelianto gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepašalino byloje esančių nukentėjusiosios parodymų prieštaringumo ir nepagrįstai pripažino juos nuosekliais. Pažymima, jog E. Š. kūno apžiūros metu ji specialistui nurodė, kad ,,skyrė du besimušančius vaikinus – P. ir A., ir jai buvo suduoti smūgiai į veidą, kitas vietas. Pati, būdama neblaivi iškvietė policijos darbuotojus ir pranešė, kad ją išprievartavo, bet šito nebuvo“. Apelianto gynėjo nuomone, šie nukentėjusiosios paaiškinimai specialistui patvirtina, jog jai nustatyti sužalojimai atsirado tik todėl, kad ji skyrė besimušančius asmenis, o jokio išžaginimo iš tiesų nebuvo. Gynėjo manymu, vien tai, kad kitoje specialisto išvadoje nustatyta, kad D. G. lytiškai santykiavo su E. Š., ko D. G. niekada ir neneigė, t. y. jis patvirtino, jog su E. Š. lytiškai santykiavo abipusiu sutikimu, niekaip nepatvirtina, kad santykiaujama buvo be nukentėjusiosios sutikimo. Apelianto gynėjas pažymi, jog E. Š. nenustatyti jokie lytinių organų sužalojimai, kurie asmeniui priešinantis, turėtų atsirasti. Be to, nurodoma, jog specialisto išvadoje buvo konstatuota, kad nukentėjusiajai E. Š. nustatyti kūno sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, kurių pobūdžio kategoriškai nėra galimybės nustatyti, t. y. tai galėjo būti tiek rankos, tiek pirštai, tiek kojos, tiek kokie tai aplinkos daiktai ir pan., mažiausiai 23 smūgių ar trauminių poveikių, o kai kurie iš nurodytų sužalojimų, pavyzdžiui, poodinės kraujosruvos kelių sąnariuose, blauzdose, dešiniajame sėdmenyje, galėjo gautis ir griuvimų, kritimų metu. Apelianto gynėjo manymu, šios specialisto išvadoje užfiksuotos aplinkybės ne tik įrodo, kad dalis sužalojimų buvo padaryti ne A. K. ir/ar D. G., o priešingai – patvirtina nukentėjusiosios parodymus, kad ji įvykio metu daug griuvinėjo.

2.9. Apelianto gynėjo nuomone, nukentėjusiosios E. Š. nurodoma aplinkybė, jog tik po kelių dienų ji pradėjo atsiminti įvykio detales, neatitinka tikrovės. Gynėjo manymu, jeigu E. Š. būtų buvusi išžaginta, tai apie tai ji būtų iškart nurodžiusi atvykusiems policijos pareigūnams, specialistui bei priminės apklausos metu. Apelianto gynėjo nuomone, tai, kad nukentėjusioji nebuvo išžaginta, o tik sumušta, be to, nesąmoningai, o jai lendant į besimušančių asmenų tarpą, patvirtina ir jos rašytos žinutės P. M., kurių pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino. Nurodoma, jog 2019-04-25 apžiūros protokole užfiksuota, jog įvykio naktį, t. y. 2019-04-19, 00.34 val. E. Š. per Telegram programėlę skambino P. M., tačiau jis neatsiliepė į šį skambutį. Gynėjo vertinimu, ši aplinkybė svarbi tuo, kad nukentėjusioji įvykio metu turėjo telefoną, todėl neaišku, kodėl nekvietė policijos anksčiau, t. y. tik pradėjus ją mušti. Taip pat nurodoma, kad E. Š. vėliau, 2019-04-19, 04.54 val., per tą pačią programėlę, parašė P. M., kad jis ją paliko, o ji jį gynė. Pažymima, jog nukentėjusioji žinutėje P. M. nieko neužsiminė apie išžaginimą. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, jog šias aplinkybes nukentėjusioji patvirtino tą pačią dieną po pareiškimo parašymo už kelių valandų vykusios apklausos metu, kur nurodė, jog įvykio dieną kažką gurkšnojo, vakare gėrė degtinės, o kas ir kaip vyko vėliau, ji nelabai atsimena, atsimena tik kad A. pradėjo mušti P. M. ir ji lindo į tarpą, gavo smūgį pati ir po to smūgio daugiau nieko neatsimena, o atsipeikėjusi pamatė, jog guli lovoje nuoga. Nurodoma, jog nukentėjusioji patvirtino, kad nieko neatsimena, mano, jog turėjo lytinius santykius, bet ar jie buvo prievarta, ar ne, pasakyti negali, taip pat negali pasakyti ir su kuo santykiavo. Be to, pažymima, jog nukentėjusioji šios apklausos metu nurodė, jog užsivilko chalatą ir striukę, kurioje rado telefoną, jį pasiėmė ir išbėgo lauk, o išbėgusi į vidinį kiemą skambino 112, tačiau ką sakė paskambinusi neatsimena, kas vyko vėliau atsimena kaip per sapną, atsimena, kad buvo policijoje ir rašė pareiškimą. Apelianto gynėjo manymu, šios pirmosios nukentėjusiosios apklausos metu nurodytos aplinkybės nemaža dalimi atitinka tiesą, o tai patvirtina ir daug objektyvių byloje nustatytų aplinkybių, t. y. pirmiausia pačios nukentėjusios priekaištavimas P. M., kad ji bandžiusi jį užstoti, pati dėl to gavusi smūgį, o šis ją palikęs. Apelianto gynėjo nuomone, šias aplinkybes patvirtina ir P. M. parodymai bei jo elgesys, t. y. tai, kad jis, nors ir buvo sumuštas, tačiau atsisakė pagalbos, išsikvietė pažįstamus asmenis ir paprasčiausiai išvažiavo namo. Apelianto gynėjo manymu, P. M. elgesys būtų buvęs visiškai kitoks, jei jo akivaizdoje jo mergina būtų buvusi kankinama ar ją būtų siekiama nusivesti į kambarį ir juo labiau išžaginti.

2.10. Apelianto gynėjo nuomone, visas aukščiau nurodomas aplinkybes patvirtina ir nukentėjusios E. Š. skambutis į pagalbos centrą ir ten užfiksuoto skambučio turinys, kadangi paskambinusi nukentėjusioji buvo akivaizdžiai neblaivi, jos žodžiai buvo nerišlūs, nelogiški ir prieštaravo vėliau nustatytoms aplinkybėms, t. y. nukentėjusios radimą lauke, o D. G. aptikimą gulint lovoje. Todėl, gynėjo manymu, suprantama, kad nukentėjusioji net neatsimena, ką kalbėjo skambindama bendruoju pagalbos centro telefonu. Apelianto gynėjo vertinimu, ypač reikšminga ir ta aplinkybė, jog E. Š. negalėjo tiksliai nurodyti ir prisiminti, ar apskritai turėjo lytinių santykių, ir jeigu taip, tai ar jie buvo laisva valia, t. y. su jos sutikimu ar ne. Nurodoma, jog tokia nukentėjusios pozicija išreikšta ir pareiškime prokuratūrai, t. y. E. Š. nurodė, kad buvo išžaginta nepažįstamo vyro. Apelianto gynėjo nuomone, pirminės nukentėjusiosios apklausos metu duoti jos parodymai buvo duoti pareigūnams be jokio poveikio ar įtakos ir užrašyti iš pačios nukentėjusios pasakytų žodžių, todėl būtent jais teismas ir turėjo vadovautis.

2.11. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog itin svarbus ir laikas, kuriuo tiek degalinės darbuotoja, tiek nukentėjusioji skambino į BPC. Nurodoma, jog degalinės darbuotoja į BPC skambino 01.52 val., o nukentėjusioji į BPC skambino praėjus pusvalandžiui, t. y. 02.35 val., o per šį pusvalandį, pasak nukentėjusiosios, ji ne tik buvo parnešta į namą, nuvilkta į antrą aukštą, bet dar net kelis kartus smaugiama, mušama, nurenginėjama, išžaginta, po to, pakalbėjusi su D. G. paprašė išeiti parūkyti, išėjo, parūkė ir dar paskambino policijai. Apelianto gynėjo manymu, akivaizdu, jog per tokį trumpą laiką atlikti tiek smurtinių veiksmų, t. y. tempiant už plaukų įvilkti į namą, užvilkti į antrą aukštą, nurengti, smaugti, mušti, išžaginti, pakalbėti, išleisti ir pan. tiesiog objektyviai neįmanoma. Apelianto gynėjui kelia abejonių ir aplinkybė, kad nukentėjusioji ir P. M. buvo mušami, grasinama juos padegti, užmušti, tačiau P. M., atvykus policijos pareigūnams prie degalinės, jokių pretenzijų neturėjo, nenurodė, kad jo draugė buvo kankinama, o tiesiog su draugais išvyko namo. Apelianto gynėjo nuomone, tai įrodo, ne tik tai, kad nukentėjusiosios parodymai neatitinka tikrovės, bet ir paneigia tiek kaltinamajame akte, tiek teismo nuosprendyje nurodytą nusikalstamos veikos atlikimo laiką, t. y. kad nusikalstama veika padaryta nuo 22.00 val. iki 02.35 val. Apelianto gynėjo nuomone, jeigu asmenys būtų buvę mušami nuo 22.00 va. iki 02.35 val., o P. M. iki 01.52 val., tai E. Š., turėdama telefoną, dar 00.35 val. būtų iškvietusi policijos pareigūnus, tačiau to nedarė. Pažymima, jog pati E. Š. visą vakarą rodė dėmesį D. G. po to, kai šis užstojo ją prieš P. M., o jam išėjus, pati savo noru lytiškai santykiavo su D. G..

2.12. Apelianto gynėjo nuomone, tai, kad nukentėjusiosios parodymai nėra nuoseklūs, o detalių „atsiminimas“ yra tik jos po kelių dienų sukurta istorija, suvokiant, kad pati gali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn už melagingą pranešimą policijai, patvirtina ir tai, kad nukentėjusioji apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją jau nurodė visiškai skirtingas aplinkybes ne tik pirminėje 2019-04-19 apklausoje, tačiau ir vėlesnėse ikiteisminio tyrimo stadijose duodamuose parodymuose. Nurodoma, jog apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją E. Š. nurodė, kad D. G. nusivedus ją į antrą aukštą ir pasakius, kad ją padegs, ji priešinosi, o to ji anksčiau nebuvo nurodžiusi, taip pat nurodė, kad klibino durų rankeną, nors prieš tai nurodė, kad durų rankeną klibino P. M., o ne ji, taip pat nurodė, kad ją išvedė, o kaip ji vėl atsidūrė name neatsimena, nors prieš tai nurodė, kad tiek ji, tiek P. M. buvo nuvesti atgal į namą. Be to, pažymima, jog ikiteisminio tyrimo teisėjui ji nurodė, kad padegti ją grasino ne tik D. G., bet ir A. K.. Gynėjas nurodo, jog apklausiant nukentėjusiąją pas ikiteisminio tyrimo teisėją atsirado ir versija apie kūno nudeginimą peiliu, plaukų išrovimą. Apelianto gynėjas pažymi, jog nei nudeginimas peiliu, nei grasinimas padegti, nei plaukų išrovimas nuteistiesiems nebuvo inkriminuoti, o tai patvirtina, jog nukentėjusiąja nepatikėjo ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji pati pripažino, kad nepamena, kas buvo kieme, tą patį ji sakė ir 2019-04-19 apklausos metu, nors nudeginimus peiliu atsimena, taip pat ji nurodė, kad neatsimena, kaip vėl iš kiemo atsidūrė name. Apelianto gynėjo manymu, nukentėjusioji negalėjo atsiminti įvykio aplinkybių dėl didelio girtumo, jos parodymai buvo prieštaringi ir nenuoseklūs, o juose esantys prieštaravimai bylos nagrinėjimo metu nebuvo pašalinti, kadangi nukentėjusioji teismo posėdžio metu net nebuvo apklausta, todėl nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir neginčijamai turėtų būti panaikintas.

2.13. Apelianto gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, įrodinėdamas D. G. kaltę, nepagrįstai rėmėsi ir nukentėjusiosios mamos parodymais, kuriuose užfiksuota dar daugiau niekaip nepagrįstų aplinkybių, tokių kaip cigarečių gesinimas į nukentėjusiąją, plaukų išrovimas ir pan. Pažymima, jog tokie sužalojimai, kaip plaukų išravimas nukentėjusiajai net nebuvo nustatyti ir nuteistiesiems neinkriminuoti. Apelianto gynėjo manymu, nukentėjusiosios mama teismo posėdžio metu iš esmės norėdama sustiprinti smurto įspūdį šiuos neva tai iš dukros išgirstus teiginius paprasčiausiai išsigalvojo, todėl teismas jais remtis negalėjo. Pažymima ir tai, kad E. Š. mama teismo posėdžio metu itin vengė atsakinėti į nuteistojo ir jo gynėjo klausimus, kas patvirtina, jog mamai tikrai nebuvo papasakotos visos aplinkybės, o tai kas buvo papasakota, buvo išgalvota. Apelianto gynėjo tvirtinimu, nukentėjusiosios mamos parodymai apie galimą įtakos dukrai darymą po įvykio taip pat buvo niekuo nepagrįsti, tačiau pirmosios instancijos teismas jais rėmėsi, be to, gynėjo manymu, teismas turėjo galimybę šiuos parodymuss patikrinti, tačiau to nepadarė. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, jog liudytoja A. G. apklausiama nurodė, kad E. ranka buvo nudegusi nuo laužo, o kad E. Š. vakaro metu krito ant šašlykinės, buvo nurodęs ir A. K.. Pažymima, jog bylos metu nustatyta, kad E. Š. striukė buvo apdeginta, tačiau šių aplinkybių, t. y. tiek nudeginimo žymių, tiek E. Š. nukritimo ant šašlykinės priežasčių pirmosios instancijos teismas nevertino ir netyrė, o tai, apelianto gynėjo nuomone, įrodo ne tik įrodymų vertinimo pažeidimą, bet ir teismo šališkumą. Apeliaciniame skunde ypač atkreipiamas dėmesys į liudytojos tyrėjos E. J. parodymus, kuriais iš esmės buvo paneigti nukentėjusiosios skunde dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų nurodyti teiginiai. Nurodoma, jog ši pareigūnė nepagrįstai buvo apkaltinat nukentėjusiosios E. Š. poveikio darymu ir gąsdinimu, o tai, apelianto gynėjo vertinimu, tik įrodo, jog nukentėjusiosios parodymai buvo nenuoseklūs ir jais vadovautis nebuvo galima. Apelianto gynėjo nuomone, pareigūnės E. T. parodymai taip pat svarbūs tuo, kad ši pareigūnė patvirtino, jog E. Š. mintis dėstė nerišliai, negalėjo tiksliai nieko paaiškinti.

2.14. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nukentėjusiosios parodymų nuoseklumą paneigia ir kiti objektyvūs bylos duomenys. Nurodoma, jog specialisto išvadoje nukentėjusiajai nebuvo nustatyti jokie kaklo priekinės dalies sužalojimai, nors nukentėjusioji sakė, kad A. K. buvo smaugiama. Pažymima, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės visumoje nevertino ir kitos itin svarbios aplinkybės dėl nukentėjusiajai nustatytų krūtinės sužalojimų, t. y. to, kad E. Š. dieną prieš įvykį padarė avariją, t. y. neturėdama teisės vairuoti, vairavo automobilį ir atsitrenkė į traktoriaus krautuvą, ir šio eismo įvykio metu, tikėtina, susitrenkė į vairą, o šis sumušimas ir buvo nustatytas ligoninėje. Apelianto gynėjo nuomone, avarijos metu E. Š. galėjo patirti ir kitus kūno sužalojimus, kurie niekaip nesusiję nei su D. G., nei A. K. veiksmais. Be to, apelianto gynėjo nuomone, nukentėjusioji, iki įvykio galėjo būti patyrusi ir kitų kūno sužalojimų, kadangi P. M. buvo ją sumušęs. Apelianto gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės vertino tik nukentėjusiajai naudingus rašytinius įrodymus, taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, be to, buvo šališkas, t. y. palankus nukentėjusiajai.

2.15. Taip pat apelianto gynėjo nuomone, svarbu ir tai, kad nei degalinės darbuotojai, nei P. M., apklausimas ikiteisminio tyrimo metu nenurodė apie E. Š. sumušimą, jis tiesiog nurodė, jog tarp jo ir D. G. ir A. K. įvyko konfliktas, dėl kurio jie susimušė, tuo tarpu niekas nukentėjusiosios sąmoningai nemušė ir prieš ją niekaip kitaip nesmurtavo. Apelianto gynėjo vertinimu, vien tai, kad nukentėjusiajai buvo suduota daug smūgių, nepaneigia to, kad ji pati lindo į besimušančių asmenų tarpą ir bandė juos skirti. Be to, nurodoma, jog tai, kad nukentėjusiajai nebuvo suduoti visi inkriminuoti 23 smūgiai patvirtina ir specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog dalis sužalojimų padaryti kritimų ir/ar griuvimų metu, ką patvirtino ir pati nukentėjusioji.

2.16. Apelianto gynėjas kategoriškai nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvada, jog kaltinamųjų parodymų nedavimas teisme laikomas jų gynybine versija. Nurodoma, jog nuteistieji neatsisakė duoti parodymų, o priešingai, pasinaudodami įstatyme numatyta teise nurodė, kad parodymus duos po nukentėjusios bei kitų liudytojų apklausų. Pažymima, jog teismas buvo sutikęs su tokia atlikta įrodymų tyrimo tvarka, tačiau neapklausęs nei nukentėjusios nei kaltinamajame akte nurodytų liudytojų, kaip pavyzdžiui, L. A., kuriam šaukimas atvykti į teismą buvo įteiktas tinkamai, nusprendė baigti įrodymų tyrimą. Nurodoma, jog nuteistiesiems prašant apklausti šiuos asmenis, o teismui netenkinus tokių kaltinamųjų bei jų gynėjo reiškiamų prašymų, bylos nagrinėjimas teisme buvo baigtas neapklausus nei vieno iš tiesioginių įvykio dalyvių, t. y. nei nukentėjusios, nei pačių kaltinamųjų. Pažymima, jog teismas, baigęs įrodymų tyrimą, ne tik neapklausė nuteistųjų, bet ir nusprendė baigti bylos nagrinėjimą iš esmės, o tai, nuteistojo gynėjo vertinimu, įrodo ne tik teismo šališkumą, bet ir baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimą, dėl ko skundžiamas nuosprendis turėtų būti panaikintas.

2.17. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusiajai buvo bandoma daryti spaudimą, tačiau, apelianto gynėjo nuomone, tokie teismo teiginiai yra visiškai nepagrįsti ir niekaip neįrodo D. G. neteisėtų veiksmų bendrininkų grupe išžaginus nukentėjusiąją. Pažymima, jog ikiteisminio tyrimo metu nepasitvirtino duomenys apie D. G. daromą poveikį nukentėjusiajai ar kitiems proceso dalyviams, be to, šiuo pagrindu D. G. paskyrus kardomąją priemonę ir dėl jos pateikus skundą, prokuroro nutarime buvo pripažinta, jog tyrimas dėl poveikio nukentėjusiajai nebuvo atliekamas, įtariamieji ir kiti asmenys dėl to nebuvo kaltinami. Taigi, apelianto gynėjo nuomone, pačiam prokurorui pripažinus, kad tyrimas dėl poveikio nebuvo atliekamas, darytina neginčijama išvada, jog šis teiginys nepasitvirtino, t. y. nei D. G. ar juo labiau A. K. jokio poveikio nukentėjusiajai nedarė, todėl teismo nuosprendyje nurodytas teiginys dėl poveikio nukentėjusiajai darymo neatitinka objektyvios tiesos.

2.18. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė ir baudžiamojo proceso kodekso normas dėl kardomosios priemonės taikymo, t. y. teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir paskirdamas bausmę atlikti pataisos namuose ne tik nenurodė kardomosios priemonės pakeitimo motyvų, tačiau ir nenurodė naujos pakeistos kardomosios priemonės galiojimo termino. Pažymima, jog teismas visiškai neargumentavo ir nemotyvavo, kodėl nuteistiesiems skirtos kardomosios priemonės keičiamos į suėmimą, kaip ir nenurodė suėmimo skyrimo pagrindų. Nurodoma, jog D. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu nė karto nebuvo pažeidęs jam paskirtos kardomosios priemonės – intensyvios priežiūros sąlygų, buvo visiškai kontroliuojamas policijos pareigūnų. Apelianto gynėjo nuomone, buvo pažeistos ne tik baudžiamojo proceso kodekso normos, bet ir D. G. teisės, o toks teismo elgesys, kai apeliantui be jokių motyvų pažeidžiant imperatyvius įstatymo reikalavimus skiriama griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, negali būti vertinamas niekaip kitaip, tik kaip akivaizdus šališkumas. Apelianto gynėjo manymu, visos šios aplinkybės patvirtina, jog skundžiamas teismo nuosprendis ne tik turėtų būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, bet ir turėtų būti panaikinta ir D. G. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta iki jo paskelbimo galiojusi kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra.

3. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. K. gynėjas advokatas Marius Navickas prašo Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2020 m. spalio 15 d. nuosprendžio dalį dėl A. K. nuteisimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. K. išteisinti, nes nepadaryta veika turinti nusikalstamos veikos požymių; apeliacinės instancijos teismui konstatavus pirmosios instancijos teismo šališkumą bei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus, apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir bylą iš naujo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui; apeliacinės instancijos teismui nusprendus, jog nėra pagrindo grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme aukščiau skunde nurodytų aplinkybių ištyrimui atlikti įrodymų tyrimą – papildomai apklausti specialistą teikusį specialisto išvadą, apklausti nukentėjusiąją E. Š., papildomai apklausti liudytojus P. M., L. A., I. B., o taip pat ir patį apeliantą A. K.. Taip pat apeliaciniu skundu prašoma iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2020 m. spalio 15 d. nuosprendžiu pakeistą kardomąją priemonę – suėmimą pakeisti į iki skundžiamo nuosprendžio paskelbimo buvusį – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

3.1. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, nuo pat šios bylos pradžios buvo šališkas kaip ir ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, o tai patvirtina teismo padaryti procesiniai pažeidimai, kurie, gynėjo manymu, buvo daromi tendencingai. Nurodoma, jog visų pirma, kaltinamasis aktas A. K. buvo įteiktas tik atvykus į teismo posėdį, apie kurį jis sužinojo tik iš gynėjo, o atvykus į teismo posėdį, teismas pradėjo klausinėti A. K., o ne prokuroro, kuris privalėjo įteikti kaltinamąjį aktą nuteistajam, kodėl A. K. negavo kaltinamojo akto. Nurodoma, jog teismas iš esmės nedavė laiko A. K. tinkamai susipažinti su kaltinamuoju aktu ir tik jam, gynėjui paprašius, buvo skirta 30 min. susipažinti su kaltinamuoju aktu. Apelianto gynėjo nuomone, nuo pat proceso pradžios, teisėja nesiekė užtikrinti objektyvios proceso eigos, taip pat ir tinkamos kaltinamojo teisės į gynybą, t. y. buvo šališka, dėl tokio teisėjos elgesio, A. K. kito teismo posėdžio metu reiškė nušalinimą teisėjai, tačiau ji nenusišalino. Nurodoma, jog A. K. ne kartą teikė teismui prašymus dėl susipažinimo su bylos medžiaga, o būtent su nukentėjusios E. Š. apklausų protokolais, kad galėtų pasirengti gynybai, kaip ir pateikė prašymą dėl susipažinimo su teismo posėdžių protokolais ir bylos garso įrašais, tačiau į šiuos prašymus nebuvo atsakyta. Be to, nurodoma, jog nuteistieji teikė prašymus ir dėl specialisto, liudytojų I. B., papildomos P. M., nukentėjusiosios apklausos teisme, tačiau teismas šių prašymų netenkino ir juos nemotyvuotai atmetė. Be to, pažymima, jog teismas nurodė, jog specialistą apklausti netikslinga, o specialisto išvada bus vertinama kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, tačiau kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, specialisto išvada tuo aspektu, kad nukentėjusioji nurodė, jog niekas jos nežagino, tik ji taip pasakė pareigūnams, apskritai nebuvo vertinama, o taip pat iškraipytos specialisto išvadoje nurodytos aplinkybės dėl sužalojimų masto, t. y. A. K. inkriminuoti visi 23 ant nukentėjusios kūno aptikti sužalojimai, nors dalis jų, kaip patvirtina specialisto išvada, galėjo atsirasti griuvimų ir kritimų metu, ar, kaip nustatyta bylos nagrinėjimo teisme metu, tą pačią dieną prieš įvykį buvusio eismo įvykio, kurio metu buvo sudaužyta nukentėjusios vairuojama transporto priemonė, metu.

3.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje rėmėsi pareigūno E. Š. tarnybiniame pranešime nurodytomis aplinkybėmis, tačiau šio pareigūno teisme neapklausė, t. y. netyrė itin reikšmingų bylai aplinkybių, nesiekė pašalinti byloje esančių prieštaravimų. Be to, pažymima, jog nuosprendyje teismas nurodė, kad buvo daromas poveikis nukentėjusiajai, tačiau šio galimo poveikio net netyrė, t. y. gynybos prašymai dėl kaltinamajame akte cituojamo L. A. apklausos teisme, buvo atmesti, taip pat nebuvo apklausti kiti asmenys, bendravę su nukentėjusiąją ar jos šeimos nariais, ar vykę pas nukentėjusiosios tėvus į kaimą. Apelianto gynėjo nuomone, taip pat svarbi aplinkybė, kuri įrodo teismo šališkumą yra tai, jog teismas nuteistiesiems skyrė didesnes bausmes nei to prašė valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras ir tokio savo sprendimo nemotyvavo. Nurodoma, jog teismas visiškai nevertino ir skundžiamame nuosprendyje nieko nepasisakė dėl tos aplinkybės, jog nukentėjusiosios protokolas – pareiškimas Tauragės policijoje pradėtas rašyti 2019-04-19, 06.53 val., o baigtas 07.27 val., nors nukentėjusioji nuo 04.34 val. iki 08.40 val. buvo ligoninėje, todėl akivaizdu, jog nurodytu metu nukentėjusioji net negalėjo surašyti pareiškimo. Be to, skunde nurodoma, jog D. G. su A. K. į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų buvo sulaikyti ir nugabenti į policijos įstaigą, t. y. iš karto buvo apribota jų laisvė, tačiau jų sulaikymo protokolai buvo surašyti tik po beveik 8 valandų realaus jų faktinio sulaikymo, t.y. atitinkamai 10.21 val. bei 10.39 val. Pažymima, jog pareigūnas E. Š. patvirtino, kad įvykio vietos apžiūra buvo pradėta tik po asmenų sulaikymo bei pristatymo į policiją, todėl įtariamieji buvo sulaikyti ir laikomi neteisėtai. Apelianto gynėjas nurodo, jog šios aplinkybės, kurios patvirtina šališkumą nuo pat pirmo procesinio veiksmo ikiteisminio tyrimo metu, buvo nurodytos ir teismui, tačiau iš esmės taip ir liko neįvertintos.

3.3. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog A. K. dar ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs ir pateikęs įrodymus, jog nukentėjusioji tą pačią dieną prieš įvykį melavo policijos pareigūnams dėl kito – eismo įvykio, t. y. ji apsiėmė P. M. kaltę, nes jis vairavo išgėręs, o ji tuo metu dar buvo blaivi, tik neturėjo teisės vairuoti, tokiu būdu trukdydama kitam tyrimui bei nurodė daug asmenų, galinčių tai patvirtinti. Apelianto gynėjo nuomone, nustačius, kad P. M. vairavo transporto priemonę neblaivus ar vengdamas girtumo patikrinimo, jam turėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vairavimo būnant neblaiviam. Apelianto gynėjo manymu, šios aplinkybės buvo svarbios ir reikšmingos dėl nukentėjusios parodymų patikimumo įvertinimo. Beje, pažymima, jog į šį įtariamųjų užduotą klausimą nukentėjusioji apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu atsisakė atsakinėti, o tai įrodo, jog nukentėjusioji nėra sąžininga ir jai nepalankias aplinkybes nutyli. Nurodoma, jog kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio, teismas ir šių aplinkybių nevertino ir nenustatinėjo, t. y. nesiekė išsiaiškinti E. Š. duotų parodymų patikimumo, o priešingai, jais besąlygiškai rėmėsi. Pažymima, jog nuteistasis teikė prašymą dėl nukentėjusiosios apklausos teisme, tačiau teismas iš esmės nemotyvuotai tokį prašymą atmetė, nurodydamas tik tiek, kad nukentėjusioji dėl savo sveikatos būklės negali atvykti į teismo posėdį, o jos parodymai užfiksuoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Pažymima, jog tuomet teismui buvo nurodyta, jog atvykus į teismo posėdį, teismo posėdžių tvarkaraštyje buvo pastebėta, jog teisme nagrinėjama kita baudžiamoji byla, kurioje nukentėjusioji, kaip kaltinamoji, teisiama už pasipriešinimą policijai, t. y. jos sveikatos būklė yra gera ir ji gali būti apklausta teisme, tačiau teismas ne tik netikrino šios informacijos, bet ir prašymą apklausti nukentėjusiąją, kaip minėta, atmetė. Apelianto gynėjo manymu, ši aplinkybė – dėl nukentėjusiosios teisimo kitoje baudžiamojoje byloje – svarbi dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo, t. y. akivaizdu, jog nukentėjusioji pati yra itin konfliktiška asmenybė, ne tik apsiima kitų asmenų kaltę, nurodydama tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kas įrodo, jog ir nagrinėjamoje byloje besąlygiškai tikėti nukentėjusiosios parodymais nebuvo pagrindo, bet ir daro nusikaltimus, t. y. priešinasi policijai. Apelianto gynėjo nuomone, toks teismo elgesys tik įrodo, jog visas procesas buvo šališkas, todėl priimtas apkaltinamasis nuosprendis turėtų būti panaikintas, nes byla išnagrinėta šališko teismo.

3.4. Apelianto gynėjas nurodo, jog A. K. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 2 dalį dėl to, kad veikdamas bendrininkų grupe su D. G., būdamas neblaivus, pavartojo fizinį smurtą prieš E. Š., t. y. sudavė ne mažiau kaip 23 smūgius E. Š. į įvairias kūno vietas bei ją smaugė, taip padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą ir tokiu būdu atimdamas galimybę priešintis, ir taip veikdamas su D. G., nurengė E. Š.. Nurodoma, jog iš pareikšto kaltinimo matyti, jog A. K. neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų tiesiogiai realizavęs objektyviąją nusikaltimo sudėties pusę, t. y. išžaginęs ar dalyvavęs nukentėjusios išžaginime. Nurodoma, jog teismo vertinimu A. K., mušdamas nukentėjusiąją, atėmė galimybę jai priešintis. Tačiau apelianto gynėjas su tokia teismo išvada nesutinka, kadangi ji ne tik prieštarauja formuojamai teismų praktikai, bet ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nurodoma, jog teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai nedetalizavo ir neargumentavo, kaip pasireiškė nuteistųjų vieninga tyčia, tik deklaratyviai nurodė, jog kaltinamųjų veiksmai buvo vieningi, dėl ko nukentėjusioji buvo išžaginta. Nurodoma, jog kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, teismas ne tik nenustatė susitarimo tarp A. K. ir D. G. dėl E. Š. išžaginimo, bet ir nenurodė, kuriuo metu toks tariamas susitarimas prasidėjo, kada jis baigėsi ir pan. Pažymima, jog kaip patvirtino ir pati nukentėjusioji, D. G. su ja lytiškai santykiaujant, A. K. kambaryje nebuvo. Apelianto manymu, jeigu tarp nuteistųjų buvo susitarimas išžaginti E. Š., tai pagal susiklosčiusias faktines aplinkybes, D. G. santykiaujant su E. Š., o A. K. ne, privalomai turėjo būti nustatytas nuteistųjų susitarimas, tokio susitarimo apimtys (kas ir ką darys) ir pan., o nenustačius šio esminio nusikalstamos veikos sudėties požymio, nebuvo jokio pagrindo A. K. pripažinti kaltu pagal BK 149 straipsnio 2 dalį. Apelianto gynėjo nuomone, A. K. nesantykiaujant su E. Š. ir šio įvykio metu net nebūnant kambaryje, jis už D. G. veiksmus atsakyti negalėjo net ir teoriškai.

3.5. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, jog E. Š. tiek 2019-04-19, tiek 2019-04-29 policijai teikiamuose pareiškimuose nurodė, jog A. K. ją sumušė ir prašė jį nubausti išimtinai tik dėl tokių veiksmų, t. y. tik dėl jos sumušimo. Pažymima, jog šiuose procesiniuose dokumentuose jokių pretenzijų nuteistajam A. K. dėl nukentėjusiosios išžaginimo ar kokia nors forma bendrininkavimo išžaginant net neužsimenama. Nurodoma, jog P. M. A. K. dėl jo sumušimo apskirtai jokių pretenzijų neturėjo. Nurodoma, jog 2019-08-21 prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo nutrauktas ir veika perkvalifikuota pagal BK 149 straipsnio 2 dalį. Apelianto gynėjo manymu, pati nukentėjusioji A. K. veiksmus vertino tik kaip jos sumušimą, kuris niekaip nebuvo susijęs su vėliau sekusiu jos išžaginimu. Be to, pažymima, jog A. K. šioje byloje ir buvo kaltinamas iš esmės atlikęs tik smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją. Apelianto gynėjo vertinimu, A. K. veiksmai, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, galėtų būti vertinami tik kaip nežymus sveikatos sutrikdymas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o prokurorui dėl šios nusikalstamos veikos nutarimu nutraukus ikiteisminį tyrimą ir tokiu būdu pripažinus, kad A. K. nepadarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, baudžiamasis procesas A. K. apskritai turėjo būti nutrauktas. Apelianto gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad A. K. teismo pripažintas kaltu ir dėl to, kad veikdamas kartu su D. G. nurengė nukentėjusiąją, tačiau teismo motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje apskritai nėra detalizuota ir nurodyta, kaip, kada, kieno ir kur nukentėjusioji buvo nurengta. Be to, nurodoma, jog A. K. nebuvo kaltinamas ir pripažintas kaltu dėl to, kad nukentėjusiąją nunešė į kambarį, nors teismo motyvuojamojoje dalyje jau nurodyta, kad „abu kaltinamieji ją nunešė į miegamąjį“. Pažymima, jog teismo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje taip pat nėra detalizuota, nei kada, nei kokiu būdu, iš kurio aukšto ir pan., nuteistieji nukentėjusiąją nunešė į miegamąjį, o tokios teismo išvados išimtinai grindžiamos vien nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių patikimumas yra abejotinas.

3.6. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi išimtinai vadovavosi nukentėjusiosios E. Š. parodymais, pripažino juos nuosekliais ir vien jais grindė nuteistojo A. K. kaltę. Pažymima, jog E. Š. iškart po jos sumušimo ir išžaginimo paskambino į bendrąjį pagalbos centrą, tačiau nenurodė, kad ji buvo išžaginta, o tik nurodė, kad jos neišleidžia, nors ši aplinkybė buvo paneigta, kadangi skambindama policijai ji buvo išėjusi į lauką parūkyti, o atvykusius policijos pareigūnus ji pasitiko lauke. Be to, nurodoma, jog nukentėjusioji, paskambinusi bendruoju pagalbos telefonu, nenurodė nei savo vardo, nei kur yra, neatsakinėjo į jai užduodamus klausimus, o tai, apelianto gynėjo nuomone, įrodo, kad dėl girtumo ji apskritai sunkiai orientavosi aplinkoje ir nesuvokė situacijos. Pažymima, jog net atvykus policijos pareigūnams, E. Š. nenurodė, kad buvo išžaginta, o tik, kad buvo sumušta. Nurodoma, jog E. Š. versija apie jos išžaginimą atsirado tik kur kas vėliau, pareigūnams ilgą laiką kalbantis su nukentėjusiąją įvykio vietoje. Be to, pažymima, jog net nuvykusi specialisto apžiūrai nukentėjusioji E. Š. patvirtino, jog niekas jos nežagino, tik sumušė. Nurodoma, jog 2019-04-19 apklausos metu E. Š. parodė, kad A. K. ir P. M. mušėsi tarpusavyje, o ji juos bandė skirti, tada nuo smūgio nukrito, atsitrenkė galva į kažką kieto, gal laiptus, gal asfaltą kieme, daugiau nieko neatsimena, o atsibudusi lovoje pajautė, kad skauda makštį, todėl mano, kad turėjo lytinius santykius, tačiau negali pasakyti ar per prievartą, nes to neatsimena. Be to, apelianto gynėjas pažymi, jog pirmos apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad minėtų asmenų nepažįsta, tačiau vėlesnės, t. y. 2019-04-29 apklausos metu ji nurodė asmenų vardus ir pavardes. Pažymima, jog vėlesnės – 2019-04-29 apklausos metu E. Š. prisiminė ne tik A. K. ir P. M. muštynes, bet ir daug kitų aplinkybių, pavyzdžiui, kad D. G. ją nusivedė į kambarį, ką jai sakė, kuris ją nurenginėjo ir pan. Apelianto gynėjo nuomone, apie jokį A. K. dalyvavimą jos išžaginime nukentėjusioji šituose parodymuose taip pat neužsiminė, kas patvirtina, jog jokio susitarimo tarp D. G. ir A. K. dėl E. Š. išžaginimo nebuvo. Taip pat nurodoma, jog šios vėlesnės apklausos metu nukentėjusioji nurodė, jog buvo deginama įkaitintu peiliu, tačiau šis kaltinimas nei A. K., nei D. G. nebuvo pateiktas, tokie sužalojimai nukentėjusiajai net nebuvo nustatyti. Nurodoma, jog iš nukentėjusiosios parodymų matyti, jog ji buvo kankinama P. M. akivaizdoje, tačiau jis, P. M., šių aplinkybių nepatvirtino. Todėl, apelianto gynėjo nuomone, besąlygiškai tikėti nukentėjusiosios parodymais ar juo labiau laikyti juos nuosekliais teismui nebuvo jokio pagrindo.

3.7. Apelianto gynėjo vertinimu, nukentėjusiosios E. Š. parodymai prasilenkia ir su elementaria logika, kaip pavyzdžiui, 2019-04-29 apklausos metu ji nurodė, kad A. K. vienu metu mušė tiek ją, tiek P. M. tam, kad atimtų galimybę pasipriešinti, po ko, D. G. galėtųjų ją išžaginti. Pažymima, jog šių aplinkybių nepatvirtino ne tik P. M., tačiau tam prieštarauja pačios nukentėjusios jam siųstos žinutės. Apelianto gynėjo tvirtinimu, D. G. ir A. K. veiksmai prieš P. M. niekaip nebuvo susiję su nukentėjusiąją E. Š.. Apelianto gynėjo nuomone, nukentėjusioji praėjus 10 dienų po įvykio sugalvojo visą šitą istoriją, kad būtų įtikinamiau, be to, pažymima, jog iš jos parodymų dingo aplinkybė, jog ji kažkur atsitrenkė, ar tai į laiptus, ar į asfaltą, prarado sąmonę, taip pat pasikeitė muštynių pradžios vieta. Todėl, apelianto gynėjo nuomone, tokie nukentėjusiosios parodymai nėra ir negali būti laikomi nuosekliais ir patikimais, todėl jais remtis, nepašalinus šių esminių prieštaravimų, nebuvo jokio pagrindo.

3.8. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į policijos pareigūno E. Š. parodymus, kurie užfiksuoti tarnybiniame pranešime, kadangi teisme šis pareigūnas taip ir nebuvo apklaustas. Pažymima, jog minėtas pareigūnas nurodė, jog atvykus į įvykio vietą, jis matė tik E. Š. kraujosruvas po akimis, daugiau jokių matomų sužalojimų pareigūnas nenurodė. Nurodoma, jog pareigūnė E. T. taip pat apklausiama patvirtino, jog ant E. Š. veido matė tik ant daug guzų, o jokių kitų sužalojimų (išrautų plaukų ir pan.) ji nenurodė. Pažymima, jog būtent ši pareigūnė patvirtino, jog E. Š. iš pradžių nurodė, jog ją tik sumušė, vėliau prisipažino, jog ir išžagino, kad muštynės prasidėjo 1 aukšte, tačiau apie jokį D. G. grasinimą ją padegti, E. Š. nepasakojo, tvirtino, jog daug negėrė, nors jai buvo nustatytas vidutinis girtumas net praėjus daugiau nei 2 valandoms po įvykio. Apelianto gynėjo nuomone, šie paminėti liudytojų parodymai, priešingai nei nurodė teismas nuosprendyje, nepatvirtina nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, kadangi nė vienas iš liudytojų nematė išrautų plaukų ar kitokių sužalojimų (nudeginimų, nugaros, kaklo ar kitose srityse), kuriuos, gynėjo manymu, vėliau sugalvojo pati E. Š.. Be to, apelianto gynėjas pažymi, jog nė vienas iš liudytojų nenurodė, kad E. Š. iš karto būtų pasakiusi apie išžaginimą, priešingai, ši versija apie išžaginimą atsirado tik praėjus kelioms valandoms po įvykio. Apelianto gynėjo manymu, E. Š., suvokusi, kad gali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn už melagingą pranešimą, po tikrovės neatitinkančio skundo prokuratūrai surašymo pradėjo „atsiminti“ vis daugiau išžaginimo detalių.

3.9. Apelianto gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepašalino byloje esančių nukentėjusiosios parodymų prieštaringumo ir nepagrįstai pripažino juos nuosekliais. Pažymima, jog E. Š. kūno apžiūros metu ji specialistui nurodė, kad ,,skyrė du besimušančius vaikinus – P. ir A., ir jai buvo suduoti smūgiai į veidą, kitas vietas. Pati, būdama neblaivi iškvietė policijos darbuotojus ir pranešė, kad ją išprievartavo, bet šito nebuvo“. Apelianto gynėjo nuomone, šie nukentėjusiosios paaiškinimai specialistui patvirtina, jog jai nustatyti sužalojimai atsirado tik todėl, kad ji skyrė besimušančius asmenis, o jokio išžaginimo iš tiesų nebuvo. Gynėjo manymu, vien tai, kad kitoje specialisto išvadoje nustatyta, kad D. G. lytiškai santykiavo su E. Š., ko D. G. niekada ir neneigė, t. y. jis patvirtino, jog su E. Š. lytiškai santykiavo abipusiu sutikimu, niekaip nepatvirtina, kad santykiaujama buvo be nukentėjusiosios sutikimo. Apelianto gynėjas pažymi, jog E. Š. nenustatyti jokie lytinių organų sužalojimai, kurie asmeniui priešinantis, turėtų atsirasti. Be to, nurodoma, jog specialisto išvadoje buvo konstatuota, kad nukentėjusiajai E. Š. nustatyti kūno sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, kurių pobūdžio kategoriškai nėra galimybės nustatyti, t. y. tai galėjo būti tiek rankos, tiek pirštai, tiek kojos, tiek kokie tai aplinkos daiktai ir pan., mažiausiai 23 smūgių ar trauminių poveikių, o kai kurie iš nurodytų sužalojimų, pavyzdžiui, poodinės kraujosruvos kelių sąnariuose, blauzdose, dešiniajame sėdmenyje, galėjo gautis ir griuvimų, kritimų metu. Apelianto gynėjo manymu, šios specialisto išvadoje užfiksuotos aplinkybės ne tik įrodo, kad dalis sužalojimų buvo padaryti ne A. K. ir/ar D. G., o priešingai – patvirtina nukentėjusiosios parodymus, kad ji įvykio metu daug griuvinėjo.

3.10. Apelianto gynėjo nuomone, tai, kad nukentėjusiosios parodymai nėra nuoseklūs, o detalių „atsiminimas“ yra tik kelių dienų bėgyje sukurta istorija, suvokiant, kad pati gali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn už melagingą pranešimą policijai, patvirtina ir tai, kad nukentėjusioji apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją jau nurodė kardinaliai skirtingas aplinkybes ne tik nuo pirminėje 2019-04-19 apklausoje, tačiau ir vėlesnėse ikiteisminio tyrimo stadijose duodamose parodymuose. Nurodoma, jog apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją E. Š. nurodė, kad D. G. nusivedus ją į antrą aukštą ir pasakius, kad padegs, ji priešinosi, o to ji anksčiau nebuvo nurodžiusi, pat nurodė, kad klibino durų rankeną, nors prieš tai nurodė, kad durų rankeną klibino P. M., o ne ji, nurodė, kad ją išvedė, o kaip ji vėl atsidūrė name neatsimena, nors prieš tai nurodė, kad tiek ji, tiek P. M. buvo nuvesti į namą. Be to, pažymima, jog ikiteisminio tyrimo teisėjui ji nurodė, kad padegti ją grasino ne tik D. G., bet ir A. K.. Be to, nurodoma, jog apklausiant nukentėjusiąją pas ikiteisminio tyrimo teisėją atsirado ir versija apie kūno nudeginimą peiliu, plaukų netekimą. Apelianto gynėjas pažymi, jog nei nudeginimas peiliu, nei grasinimas padegti, nei plaukų nudeginimas nuteistiesiems nebuvo inkriminuoti, o tai patvirtina, jog nukentėjusiąja nepatikėjo ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji pati pripažino, kad nepamena, kas buvo kieme, tą patį ji, beje, sakė ir 2019-04-19 apklausos metu, nors nudeginimus peiliu atsimena kuo puikiausiai, kad neatsimena, kaip vėl iš kiemo atsidūrė name. Apelianto gynėjo manymu, nukentėjusioji negalėjo atsiminti įvykio aplinkybių dėl didelio girtumo, jos parodymai buvo prieštaringi ir nenuoseklūs, o juose esantys prieštaravimai bylos nagrinėjimo metu nebuvo pašalinti, kadangi nukentėjusioji teismo posėdžio metu net nebuvo apklausta, todėl nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir neginčijamai turėtų būti panaikintas.

3.11. Apelianto gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, įrodinėdamas D. G. kaltę, nepagrįstai rėmėsi ir nukentėjusiosios mamos parodymais, kuriuose užfiksuota dar daugiau niekaip nepagrįstų aplinkybių, tokių kaip cigarečių gesinimas į nukentėjusiąją, plaukų išrovimas ir pan. Pažymima, jog tokie sužalojimai, kaip plaukų išravimas nukentėjusiajai net nebuvo nustatyti ir nuteistiesiems neinkriminuoti. Apelianto gynėjo manymu, nukentėjusiosios mama teismo posėdžio metu iš esmės norėdama sustiprinti smurto įspūdį šiuos neva tai iš dukros išgirstus teiginius paprasčiausiai išsigalvojo, todėl teismas jais remtis negalėjo. Pažymima ir tai, kad E. Š. mama teismo posėdžio metu itin vengė atsakinėti į nuteistojo ir jo gynėjo klausimus, kas patvirtina, jog mamai tikrai nebuvo papasakotos visos aplinkybės, o papasakotos buvo išgalvotos. Apelianto gynėjo tvirtinimu, nukentėjusiosios mamos parodymai apie galimą įtakos dukrai darymą po įvykio taip pat buvo niekuo nepagrįsti, tačiau pirmosios instancijos teismas jais rėmėsi, nors turėjo galimybes juos patikrinti, tačiau to nepadarė. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, jog liudytoja A. G. apklausiama nurodė, kad E. ranka buvo nudegusi nuo laužo, o kad E. Š. vakaro metu krito ant šašlykinės, buvo nurodęs ir A. K.. Pažymima, jog bylos metu nustatyta, kad E. Š. striukė buvo apdeginta, tačiau šių aplinkybių, t. y. tiek nudeginimo žymių, tiek E. Š. nukritimo ant šašlykinės priežasčių pirmosios instancijos teismas nevertino ir netyrė, o tai, apelianto gynėjo nuomone, įrodo ne tik įrodymų vertinimo pažeidimą, bet ir teismo šališkumą. Apeliaciniame skunde ypač atkreipiamas dėmesys į liudytojos tyrėjos E. J. parodymus, kuriais iš esmės buvo paneigti nukentėjusiosios skunde dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų nurodyti teiginiai. Nurodoma, jog ši pareigūnė nepagrįstai buvo apkaltinat nukentėjusiosios E. Š. poveikio darymu ir gąsdinimu, o tai, apelianto gynėjo vertinimu, tik įrodo, jog nukentėjusiosios parodymai buvo nenuoseklūs ir jais vadovautis nebuvo galima. Apelianto gynėjo nuomone, pareigūnės E. T. parodymai taip pat svarbūs tuo, kad ši pareigūnė patvirtino, jog E. Š. mintis dėstė nerišliai, negalėjo tiksliai nieko paaiškinti.

3.12. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nukentėjusiosios parodymų nuoseklumą paneigia ir kiti objektyvūs bylos duomenys. Nurodoma, jog specialisto išvadoje nukentėjusiajai nebuvo nustatyti jokie kaklo priekinės dalies sužalojimai, nors nukentėjusioji sakė, kad A. K. buvo smaugiama. Pažymima, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės visumoje nevertino ir kitos itin svarbios aplinkybės dėl nukentėjusiajai nustatytų krūtinės sužalojimų, t. y. to, kad E. Š. dieną prieš įvykį padarė avariją, t. y. neturėdama teisės vairuoti, vairavo automobilį ir atsitrenkė į traktoriaus krautuvą, ir šio eismo įvykio metu tikėtina susitrenkė į vairą, o šis sumušimas ir buvo nustatytas ligoninėje. Apelianto gynėjo nuomone, avarijos metu E. Š. galėjo patirti ir kitus kūno sužalojimus, kurie niekaip nesusiję nei su D. G., nei A. K. veiksmais. Be to, apelianto gynėjo nuomone, nukentėjusioji, ir iki įvykio galėjo būti patyrusi ir kitų kūno sužalojimų, kadangi P. M. buvo ją sumušęs. Apelianto gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės vertino tik nukentėjusiajai naudingus rašytinius įrodymus, taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, be to, buvo šališkas, t. y. palankus nukentėjusiajai.

3.13. Taip pat apelianto gynėjo nuomone, svarbu ir tai, kad nei degalinės darbuotojai, nei P. M., apklausimas ikiteisminio tyrimo metu nenurodė apie E. Š. sumušimą, jis tiesiog nurodė, jog tarp jo ir D. G. ir A. K. įvyko konfliktas, dėl kurio jie susimušė, tuo tarpu niekas nukentėjusiosios sąmoningai nemušė ir prieš ją niekaip kitaip nesmurtavo. Apelianto gynėjo vertinimu, vien tai, kad nukentėjusiajai buvo suduota daug smūgių, nepaneigia to, kad ji pati lindo į besimušančių asmenų tarpą ir bandė juos skirti. Be to, nurodoma, jog tai, kad nukentėjusiajai nebuvo suduoti visi inkriminuoti 23 smūgiai patvirtina ir specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog dalis sužalojimų padaryti kritimų ir/ar griuvimų metu, ką patvirtino ir pati nukentėjusioji.

3.14. Apelianto gynėjas kategoriškai nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvada, jog kaltinamųjų parodymų nedavimas teisme laikomas jų gynybine versija. Nurodoma, jog nuteistieji neatsisakė duoti parodymų, o priešingai, pasinaudodami įstatyme numatyta teise nurodė, kad parodymus duos po nukentėjusios bei kitų liudytojų apklausų. Pažymima, jog teismas buvo sutikęs su tokia atlikta įrodymų tyrimo tvarka, tačiau neapklausęs nei nukentėjusios nei kaltinamajame akte nurodytų liudytojų, kaip pavyzdžiui, L. A., kuriam šaukimas atvykti į teismą buvo įteiktas tinkamai, nusprendė baigti įrodymų tyrimą. Nurodoma, jog nuteistiesiems prašant apklausti šiuos asmenis, o teismui netenkinus tokių kaltinamųjų bei jų gynėjų reiškiamų prašymų, bylos nagrinėjimas teisme buvo baigtas neapklausus nei vieno iš tiesioginių įvykio dalyvių, t. y. nei nukentėjusios, nei pačių kaltinamųjų. Pažymima, jog teismas, baigęs įrodymų tyrimą, ne tik neapklausė nuteistųjų, bet ir nusprendė baigti bylos nagrinėjimą iš esmės, o tai, nuteistojo gynėjo vertinimu, įrodo ne tik teismo šališkumą, bet ir baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimą, dėl ko skundžiamas nuosprendis turėtų būti panaikintas.

3.15. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusiajai buvo bandoma daryti spaudimą, tačiau, apelianto gynėjo nuomone, tokie teismo teiginiai yra visiškai nepagrįsti ir niekaip neįrodo A. K. neteisėtų veiksmų bendrininkų grupe išžaginus nukentėjusiąją. Pažymima, jog ikiteisminio tyrimo metu nepasitvirtino duomenys apie A. K. daromą poveikį nukentėjusiajai ar kitiems proceso dalyviams, be to, šiuo pagrindu D. G. paskyrus kardomąją priemonę ir dėl jos pateikus skundą, prokuroro nutarime buvo pripažinta, jog tyrimas dėl poveikio nukentėjusiajai nebuvo atliekamas, įtariamieji ir kiti asmenys dėl to nebuvo kaltinami. Taigi, apelianto gynėjo nuomone, pačiam prokurorui pripažinus, kad tyrimas dėl poveikio nebuvo atliekamas, darytina neginčijama išvada, jog šis teiginys nepasitvirtino, t. y. nei D. G. ar juo labiau A. K. jokio poveikio nukentėjusiajai nedarė, todėl teismo nuosprendyje nurodytas teiginys dėl poveikio nukentėjusiajai neatitinka objektyvios tiesos.

3.16. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė ir baudžiamojo proceso kodekso normas dėl kardomosios priemonės taikymo, t. y. teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir paskirdamas bausmę atlikti pataisos namuose ne tik nenurodė kardomosios priemonės pakeitimo motyvų, tačiau ir nenurodė naujos pakeistos kardomosios priemonės galiojimo termino. Pažymima, jog teismas visiškai neargumentavo ir nemotyvavo, kodėl nuteistiesiems skirtos kardomosios priemonės keičiamos į suėmimą, kaip ir nenurodė suėmimo skyrimo pagrindų. Nurodoma, jog A. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu nė karto nebuvo pažeidęs jam paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, todėl apelianto gynėjo nuomone, buvo pažeistos ne tik baudžiamojo proceso kodekso normos, bet ir A. K. teisės, o toks teismo elgesys, kai apeliantui be jokių motyvų pažeidžiant imperatyvius įstatymo reikalavimus skiriama griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, negali būti vertinamas niekaip kitaip, tik kaip akivaizdus šališkumas. Apelianto gynėjo manymu, visos šios aplinkybės patvirtina, jog skundžiamas teismo nuosprendis ne tik turėtų būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, bet ir turėtų būti panaikinta ir A. K. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta iki jo paskelbimo galiojusi kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Šalies argumentai

5. Teismo posėdyje nuteistųjų gynėjas ir nuteistieji prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras ir nukentėjusiosios atstovas prašė apeliacinius skundus atmesti.