Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo P. V. (P. V.) skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarties, kuria kaltinamajam P. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šio termino pradžią skaičiuojant nuo 2012 m. lapkričio 2 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos teismui perduota nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje P. V. kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalyje, 157 straipsnio 1 dalyje ir 147 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

P. V. kaltinamas tuo, kad 2011 m. nuo sausio mėnesio pabaigos iki vasario mėnesio 5 d., siekdamas, kad nukentėję asmenys būtų įtraukti į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jų prostitucijos, veikdamas bendrininkų grupe su J. L., I. R. ir M. D., iš anksto susitaręs su jais daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti, gabenti, perleisti, įgyti ir laikyti nelaisvėje N. V. ir J. D. darbui prostitutėmis Danijos Karalystėje, bei pelnytis iš jų prostitucijos, pasinaudodamas nukentėjusiųjų N. V. ir J. D. pažeidžiamumu, tai yra jų sunkia materialine padėtimi, negalėjimu aktyviai priešintis įtariamiesiems, išreikšti nesutikimą, bei panaudojant apgaulę, tai yra žadant gerai apmokamą darbą, verbavo, gabeno, perleido, įgijo ir laikė nelaisvėje N. V. ir J. D..

Be to, jis kaltinamas tuo, kad 2011 metais nuo vasario mėnesio pradžios iki vasario mėnesio pabaigos, siekdamas, kad nukentėję asmenys būtų įtraukti į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jų prostitucijos, veikdamas bendrininkų grupe su J. L., I. R. ir M. D., iš anksto susitaręs su jais daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti, gabenti, perleisti ir įgyti M. B. ir K. B. (K.) darbui prostitutėmis Danijos Karalystėje bei pelnytis iš jų prostitucijos, pasinaudodamas nukentėjusiųjų M. B. ir K. B. (K.) pažeidžiamumu, tai yra jų sunkia materialine padėtimi, bei apgaule, tai yra žadant gerai apmokamą darbą, verbavo, gabeno, perleido ir įgijo K. B. (K.) ir vaiką M. B..

2011 m. birželio 13 d. prokurorės nutarimu buvo paskelbta P. V. paieška. Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. 2011 m. birželio 30 d. išduotas Europos arešto orderis. 2011 m. rugpjūčio 2 d. P. V. sulaikytas Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir 2011 m. lapkričio 9 d. pargabentas į Lietuvą. Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutartimi jam palikta paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurio terminas vėlesnėmis teismo nutartimis buvo tęsiamas iki 2012 m. lapkričio 2 d.

Panevėžio apygardos teismas 2012 m. spalio 31 d. nutartimi kaltinamajam P. V. pratęsė kardomosios priemonės – suėmimo terminą dar trims mėnesiams. Teismas, pratęsdamas P. V. suėmimo terminą, motyvavo tuo, jog P. V. kaltinamas dviejų labai sunkių ir vieno sunkaus tyčinių nusikaltimų padarymu, už kuriuos įstatymai numato tik griežtas laisvės atėmimo bausmes, buvo išvykęs į užsienį, jo tiksli gyvenamoji vieta nebuvo žinoma, todėl jam buvo paskelbta paieška, turi ryšių užsienyje, be to, kaltinamasis iki suėmimo neturėjo legalaus darbo ir pragyvenimo šaltinio, nusikaltimų, kurių padarymu kaltinamas, pobūdis duoda pagrindo manyti, kad jis galėjo gauti pajamas iš nusikalstamos veikos, praeityje teistas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kaltinamasis, būdamas laivėje, gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir daryti naujas nusikalstamas veikas, numatytas BPK 122 straipsnio 4 dalyje (BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl BPK 119 straipsnyje numatytus tikslus galima pasiekti tik taikant griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą.

Kaltinamasis P. V. skundu prašo panaikinti skundžiamą teismo nutartį, paskirti jam švelnesnes kardomąsias priemones ir jį nedelsiant iš suėmimo paleisti.

Skunde nurodoma, kad skundžiama teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Kaltinamasis laikomas suimtas daugiau nei metai laiko. Jam nepagrįstai buvo paskelbta paieška ir išduotas Europos arešto orderis, ko pasėkoje jis nepagrįstai buvo sulaikytas Vokietijoje ir parvežtas į Lietuvą. Kaltinamojo nuomone, skundžiamoje nutartyje deklaratyviai pažymėta, kad suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, privaloma sąlyga yra duomenų, leidžiančių manyti, kad būtent kaltinamasis padarė nusikalstamas veikas, pakankamumas.

Kaltinamasis nurodo, kad teismo motyvai, jog jis neva slapstėsi ir turėjo nelegalias pajamas, nepagrįsti. Pabrėžia, jog jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė. Byla nagrinėjama teisme, P. V. pareikšti kaltinimai ne tik nepasitvirtina, bet ir yra paneigiami pačių nukentėjusiųjų prieštaringais parodymais bei kitų įtariamųjų parodymais. Be to, nukentėjusiosios davė galimai melagingus parodymus, o asmens atpažinimai atlikti grubiai pažeidus BPK reikalavimus.

Teismo motyvas, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog vien inkriminuojamų nusikalstamų veikų sunkumas bei gresiančios griežtos bausmės tikimybė leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis, būdamas nesuimtas, bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo, jokiu būdu negali būti individualizuojamas P. V.. Kaltinamajam nesuprantamas ir nutarties motyvas, kad būtinybę taikyti suėmimą sustiprina tai, jog bylos duomenimis P. V. buvo išvykęs į užsienį, nes dėl ekonominės situacijos Lietuvoje daug žmonių emigruoja į užsienį, pasinaudodami Europos Sąjungos suteikta laisva darbuotojų judėjimo teise. Be to, kaltinamajam nebuvo paskelbta paieška, gyvenamosios vietos adresą ir telefono numerį žinojo tėvai, uošviai. Kaltinamasis neneigia, kad turi ryšių užsienyje, kadangi dirbo Vokietijoje, darbo ieškojo ne vienoje valstybėje, tačiau tai neturi būti laikoma pagrindu griežčiausiai kardomajai priemonei taikyti. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad jis darė sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir, kad tokius nusikaltimus ketina daryti ateityje. Skundžiamoje nutartyje nurodytas teismo motyvas, kad jis praeityje ne kartą teistas, rodo teismo šališkumą, nes jis yra teisiamas už praeitį. Taip pat nėra duomenų, kad jis galėjo lėšų pragyvenimui gauti iš nusikalstamos veikos. Jis dirbo, todėl lėšų pragyvenimui jam pakako ir pakanka.

Kaltinamasis taip pat nurodo, jog kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimas, pažeidžia pusiausvyrą tarp asmens teisės į laisvę ir viešojo intereso, o bylos sudėtingumas ir tai, kad byla greitai nebus išnagrinėta, neduoda teisinio pagrindo laikyti jį suėmime, nes užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą teismo procese ir netrukdomą bylos nagrinėjimą, galima paskyrus ir švelnesnes kardomąsias priemones.

Kaltinamasis pažymi, jog jis nepagrįstai kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 157 straipsnio 1 dalyje padarymu, kadangi prokuroras deklaratyviai vertindamas tariamos nukentėjusiosios M. B. amžių, t. y. 17 metų, laiko ją vaiku. Kaltinamasis P. V. atkreipia dėmesį, jog M. B. dar prieš išvykstant į Danijos Karalystę buvo ištekėjusi, vadinasi buvo teismo emancipuota ir negali būti laikoma vaiku.

Kaltinamojo P. V. nuomone, aplinkybė, kad jis buvo išvykęs į užsienį ir ieškodamas darbo gyveno įvairiose valstybėse taip pat nėra pagrindas tęsti jam suėmimo terminą. Jis dirbo Vokietijoje, siekdamas išlaikyti šeimą, ir ten turėjo pastovią gyvenamąją vietą. Tai, kad jis su žmona ieškojo darbo ir dirbo užsienyje, o jų sūnus gyveno pas žmonos tėvus, nerodo, kad jis nėra saistomas tvirtais šeiminiais ryšiais šeimoje. Jis Lietuvoje turi tėvus, pas juos yra deklaruota ir jo gyvenamoji vieta. Pakeitus jam suėmimą į švelnesnes kardomąsias priemones, jis gyventų pas tėvus, ieškotų darbo Lietuvoje, kad galėtų išlaikyti šeimą, nes turi tinkamas specialybes. Kol įsidarbintų jam padėtų tėvai, kas rodo jo tvirtus socialinius ryšius su tėvais.

Taikant kardomąją priemonę – suėmimą, yra pažeidžiamas konstitucinis proporcingumo principas, nes jam būnant suėmime nepataisomai žalojama jo sveikata ir absoliučiai apribojama jo teisė į tinkamą sveikatos apsaugą, jo sveikata nepataisomai žalojama. Be to, suėmimas apsunkina jo socialinį bendravimą su artimais žmonėmis – tėvais, vaiku.

Teismo posėdyje prokuroras prašė kaltinamojo skundą atmesti.

Kaltinamojo P. V. skundas atmetamas.

Panevėžio apygardos nutartyje pagrįstai ir motyvuotai konstatuoti BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyti suėmimo pratęsimo pagrindai – pagrįstas manymas, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo ir darys naujus nusikaltimus, nepažeisti BPK 119, 121, 122, 125, 127 straipsnių reikalavimai.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių manyti, jog kaltinamasis galėjo padaryti nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 122 straipsnio 2 dalis). Atkreipiamas dėmesys, kad kaltinamasis P. V. savo prašymą motyvuoja tais pačiais argumentais, kuriais grindė ankstesnius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo nutarčių, kuriomis P. V. buvo tęsiami suėmimo terminai. Į tuos argumentus pakankamai išsamiai atsakyta aukštesniojo teismo nutartyse (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 25 d., 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartyse). Kaip ne kartą minėta ankstesnėse Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, aukštesnysis teismas, nagrinėdamas skundą dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo ar jos termino pratęsimo, byloje surinktus įrodymus analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį įtarti ar kaltinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu (BPK 121 straipsnio 2 dalis), tačiau nesprendžia kaltės klausimo iš esmės, nes tai daroma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme.

Suėmimas gali būti taikomas tik esant BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytoms suėmimo skyrimo sąlygoms ir bent vienam iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų.

Panevėžio apygardos teismas pratęsė kaltinamajam P. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminą nustatęs tam pagrindus, numatytus BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte (bėgs (slėpsis) nuo teismo) ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte (darys BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus), bei padaręs išvadą, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Apeliacinis teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.

Apie tikimybę, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis), sprendžiama vertinant BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimą/neturėjimą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė yra priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai ,,kitų aplinkybių“ sąvokai. BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba jo terminas pratęsiamas, jei yra duomenų, jog asmuo, kaltinamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus arba BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus apysunkius nusikaltimus, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar šioje dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys.

Aptariamoje baudžiamojoje byloje apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam P. V. suėmimo terminą, atsižvelgė į visas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes ir jas pagrįstai įvertino kaip visumą, pakankamą suėmimo terminui pratęsti. P. V. kaltinamas padaręs tris nusikalstamas veikas, iš kurių dvi, numatytos BK 147 straipsnio 2 dalyje ir 157 straipsnio 1 dalyje, priskiriamos labai sunkių (BK 11 straipsnio 6 dalis), ir viena, numatyta BK 147 straipsnio 1 dalyje, sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 5 dalis) kategorijai, už šių nusikaltimų padarymą baudžiamasis įstatymas numato griežtas ir tik laisvės atėmimo bausmes. Neteisus yra kaltinamasis teigdamas, kad apygardos teismas, atsižvelgdamas į jo ankstesnį teistumą, buvo šališkas. Atsižvelgti į asmens teistumą įpareigoja BPK 122 straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatos, todėl apygardos teismas į šią aplinkybę atsižvelgė pagrįstai. P. V. praeityje teistas 4 kartus, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ankstesni teistumai yra asmenį neigiamai charakterizuojanti aplinkybė, rodanti, kad jis yra linkęs pažeidinėti įstatymų nustatytas elgesio normas, kaltinamojo vertybinę orientaciją, todėl leidžianti pagrįstai manyti, kad asmuo gali padaryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus. Ikiteisminio tyrimo metu P. V. buvo paskelbta paieška ir išduotas Europos arešto orderis. Apeliacinis teismas netikrina ir nevertina prašymo išduoti Europos arešto orderį pagrįstumą ir teisėtumą, nes tai nėra šio nagrinėjimo dalykas. P. V. buvo sulaikytas Vokietijos Federacijos Respublikoje. Nors kaltinamasis teigia, kad jis yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, pas tėvus, tačiau skunde pats pripažįsta, kad toje vietoje negyveno, o ieškodamas darbo, gyveno ir dirbo užsienyje. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad kaltinamasis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos ir turi ryšių užsienyje. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis iki suėmimo legaliai dirbo ar turėjo kitą legalų pargyvenimo šaltinį. Nusikaltimų, kurių padarymu jis kaltinamas, pobūdis leidžia manyti, kad jis galimai gaudavo lėšų pragyvenimui iš nusikalstamos veikos. Kaltinamasis nėra saistomas stipriais socialiniais ryšiais. Kaip jau buvo minėta, jis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, iki suėmimo nedirbo, išsituokęs, turi vaiką, tačiau apie jo dalyvavimą vaiko išlaikyme ir ugdyme byloje duomenų nėra. Šio pagrindo buvimo nešalina ir kaltinamojo skunde nurodytos aplinkybės dėl jo stiprių socialinių ryšių su tėvais, pas kuriuos jis galėtų gyventi ir kurie jam padėtų kol jis įsidarbins, šios aplinkybės nelaikytinos pakankamu pagrindu griežčiausiai kardomajai priemonei panaikinti.

Aptartų faktinių aplinkybių visuma, o taip pat nusikalstamų veikų, kurių padarymu kaltinamas P. V., sunkumas ir pobūdis, duoda pagrindą manyti, kad kaltinamasis, būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus, bei siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės gali bėgti (slėptis) nuo teismo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 3 punkte numatytus suėmimo pagrindus. Įvertinęs aptartas aplinkybes ir nustatęs anksčiau aptartus suėmimo pagrindus pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai nebūtų pasiekti.

Kaltinamasis skunde nurodo, jog apygardos teismas pažeidė konstitucinį proporcingumo principą. Tokį pažeidimą kaltinamasis sieja su aplinkybe, kad jam būnant suėmime nepataisomai žalojama jo sveikata, apribojama teisė į tinkamą sveikatos apsaugą ir apsunkinamas jo socialinis bendravimas su artimais žmonėmis. Apeliacinis teismas aptariamoje byloje proporcingumo principo pažeidimo nenustatė. Visų pirma, kaltinamojo skundo teiginiai dėl jo sveikatos žalojimo yra deklaratyvūs, nes nepagrįsti objektyviais duomenimis. Antra, BPK 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų, taigi proporcingumo principas įpareigoja siekiamą rezultatą lyginti su prievartos priemonės griežtumu. Pažymima, jog kuo sunkesnė, didesnė ir sudėtingesnė nusikalstama veika tiriama, tuo griežtesnių prievartos priemonių panaudojimas gali būti pateisinamas. Žmogaus Teisių Teismas formuoja teismų praktiką, kad viešojo intereso apsauga, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, nusveria asmens laisvės gerbimo taisyklę. Įvertinus tai, kad P. V. baudžiamoji byla yra didelės apimties ir sudėtinga (byloje kaltinimai pateikti 4 asmenims, kurie kaltinami padarę po kelias nusikalstamas veikas, bylą sudaro 12 tomų), bei nusikaltimus, kuriais kaltinamas R. V., atsižvelgus į jų pobūdį ir sunkumą, viešasis interesas yra neabejotinai prioritetinis, leidžiantis taikyti griežčiausią kardomąją priemonę.

Pažymima ir tai, jog baudžiamoji byla šiuo metu yra nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. BPK 127 straipsnyje nustatyti kardomosios priemonės – suėmimo terminai taikomi tik ikiteisminio tyrimo stadijoje. Savo žinioje bylą turinčio teismo tokie terminai nesaisto. Nors kaltinamajam P. V. taikant kardomąją priemonę – suėmimą ilgą laiką yra suvaržoma jo teisė į laisvę, tačiau šiuo atveju be šios asmens teisės suvaržymo nėra galimybės pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes, Apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pratęsdamas kaltinamajam P. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminą dar trims mėnesiams Lietuvos Respublikos Konstitucijos, baudžiamojo proceso įstatymo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, nurodančių, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, nepažeidė. Kaltinamojo skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia teismo išvadų. Pirmosios instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, ją naikinti skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Kiti skundo prašymai – iš suėmimo paleisti ir paskirti švelnesnę kardomąją priemonę, nesvarstytini. Tokius prašymus kaltinamasis turi teisę pareikšti pirmos instancijos teismui, kurio žinioje yra baudžiamoji byla.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo P. V. skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.