Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo J. N. (Ž.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo R. Ž. ieškinį atsakovei J. N. dėl skolos priteisimo ir atsakovės J. N. priešieškinį atsakovui R. Ž. dėl skolos raštelio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas 2009-04-09 sprendimu ieškovo R. Ž. ieškinį patenkino: priteisė iš atsakovės J. N. (Ž.) ieškovo naudai 69 000 Lt skolos, 2 518 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 2 555 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei; atsakovės priešieškinį atmetė. Įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas ir atsakovė iki santuokos nutraukimo susitarė dėl piniginės kompensacijos (90 000 Lt), kurią ieškovė įsipareigojo atsakovui sumokėti už jų bendrą turtą, t.y. santuokoje turėtą ir perleistą butą. Dalį šios kompensacijos – 21 000 Lt atsakovė ieškovui sumokėjo, todėl liko jam skolinga 69 000 Lt. Teismas konstatavo, jog atsakovės ieškovui 2007-03-06 siųstas elektroninis laiškas, atsakovės pasirašytas raštelis, raštelyje nurodyta suma – 90 000 Lt atitinka ieškovo paaiškinimus apie tai, kad gautą už parduotą butą pinigų sumą buvo susitarta padalinti į tris dalis – ieškovui, atsakovei ir jų dukrai (285 000 Lt : 3 = 95 000 Lt). Atsakovė neneigė, kad ieškovui rašė elektroninį laišką, be to, viso elektroninio laiško teksto, kuris patvirtintų jos nurodytą aplinkybę, jog sakinys yra išimtas iš konteksto, nepateikė. Atsakovė taip pat pripažino, kad skolos raštelį parašė ji, susitarimą patvirtino savo veiksmais – sumokėdama ieškovui 21 000 Lt kompensaciją. Aplinkybę, kad atsakovė naudojosi elektroniniu paštu, suprato tikrąją pasirašyto raštelio esmę ir jos ketinimą susitarti dėl piniginės kompensacijos dydžio patvirtina Klaipėdos m. 1-ojo policijos komisariato 2007-06-19 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (b.l.75). Ieškovas sąžiningai pripažįsta, kad atsakovė 21 000 Lt jam sumokėjo ir prašė tik likusios sumos. Teismo manymu, ieškovė savo teiginių, jog raštelį pasirašė ir 21 000 Lt ieškovui sumokėjo tik tam, kad šis išsikeltų iš buto geruoju, sutiktų nutraukti santuoką ir atsiskaitytų su savo kreditoriais, taip pat kad paskola AB banke „Hansabankas‘ buvo gauta asmeninėms ieškovo reikmėms, neįrodė (b.1.125-l27).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, jeigu priešingo nereikalauja viešasis interesas. Tai reiškia, kad savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str., 329 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Civilinėje byloje teismas turi įsitikinti, kurios ieškinyje (priešieškinyje) nurodytos reikšmingos bylos aplinkybės yra nustatytos, o kurios nenustatytos. Todėl bylos nagrinėjimo ribas apsprendžia būtent asmens, kuris inicijuoja civilinį ginčą – ieškovo (arba atsakovo, reiškiančio priešieškinį) procesiniuose dokumentuose nurodytas reikalavimų pagrindas ir dalykas (CPK 135 str. 1 d. 2 p. ir 4 p., 143 str. 3 d.). Įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos. Nagrinėjamojoje byloje šalių ginčas kilo dėl apeliantės skolinio įsipareigojimo 90 000 Lt sumai tuometiniam sutuoktiniui R. Ž. (b.l. 5a) surašymo aplinkybių, dėl šio dokumento galiojimo bei apeliantės pareigos jį vykdyti buvimo ar nebuvimo, o savo apeliacinį skundą apeliantė grindžia civilinio proceso nuostatų pažeidimu, netinkamu faktinių bylos aplinkybių traktavimu.

Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šioje byloje rėmėsi teisės normomis, reglamentuojančiomis šeimos teisinius santykius. Tam, kad tinkamai identifikuoti šalių prievolinių santykių kilmę, jų atsiradimo priežastis, įvertinti apeliantės procesiniuose dokumentuose įvardijamą faktinį bei teisinį reikalavimo pripažinti jos įsipareigojimą ieškovui niekiniu, pagrindus, būtina išanalizuoti kokiomis aplinkybėmis buvo surašytas apeliantės ginčijamas skolinis įsipareigojimas. Pastebėtina, kad šis jos įsipareigojimas ieškovui yra tiesiogiai kildinamas iš šalių 1994-06-24 - 2005-03-21 laikotarpiu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdyto buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (b.l.37), tą pripažįsta abi ginčo šalys. Be to, ginčijamas įsipareigojimas surašytas dar tebesant šalių santuokai nenutrauktai (b.l. 33). Tokios faktinės aplinkybės ir lėmė, kad apylinkės teismas, atsižvelgdamas į atsakovės (apeliantės) atsikirtimo į ieškovo reikalavimą argumentus, esą jokių pinigų iš tuometinio sutuoktinio ji nesiskolino, į priešieškinio teisinį pagrindą - CK 6.875 str. 3 d., kartu vertindamas ieškovo argumentų pagrįstumą, kad tokiu būdu atsakovė jam ketinusi kompensuoti 1/3 dalį šio turto vertės, todėl ištuokos byloje turto padalijimo klausimai nebuvo keliami, neabejotinai turėjo pareigą dėl šių teisiškai reikšmingų faktų sprendime pasisakyti, kartu aptardamas ir įstatymo leidėjo poziciją šiuo klausimu.

Kaip matyti iš visų bylos aplinkybių ir joje surinktų įrodymų, ginčijamo raštelio atsiradimą sąlygojo komplikuoti buvusių tuometinių sutuoktinių tarpusavio santykiai, apeliantės siekis bei noras kuo greičiau ir paprastesniu būdu nutraukti šalių santuoką, įtikinti sutuoktinį išsikelti iš anksčiau šeimai daugelį metų priklausiusio būsto, kuris dėl abiejų šalių pripažįstamos ir teisme įvardintos priežasties - ekonominių motyvų, mėginimo apsaugoti jį nuo sutuoktinio (ieškovo R. Ž.) kreditorių, buvo perleistas apeliantės motinai. Pažymėtina, kad toks perleidimas atitiko abiejų sutuoktinių valią ir interesus, nors neabejotinai galėjo įtakoti kreditorių, jei tokių esamam, menkesnes galimybes atgauti skolas. Dėl nurodytų priežasčių apeliantė ir įsipareigojo ieškovui sumokėti trečdalį buto vertės kompensaciją (b.l. 5a, 39), neįvardindama nei tokiu būdu išspręstų sutuoktinių tarpusavio turtinių ginčų, nei sutuoktinių ar vieno jų kreditorių jos iniciatyva inicijuotoje santuokos nutraukimo byloje. R. Ž. taip pat aktyviai ištuokos bylos procese nedalyvavo ir jokių reikalavimų, turėdamas rašytinį apeliantės įsipareigojimą 90 000 Lt sumai, joje nekėlė. Santuoka nutrukta 2007-12-04 dėl abiejų sutuoktinių kaltės (33-34). Nors vėliau apeliantė ėmė tvirtinti realiai neketinusi sukurti jokių teisinių pasekmių ar mokėti buvusiam sutuoktiniui jame nurodytos pinigų sumos, kas, jos manymu, patvirtina šio vienašalio sandorio tariamumą CK 1.86 str. prasme, teisėjų kolegija šiuos skundo argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

Prievolės atsiranda iš sandorių ar kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 str.). Prievolės dalyku gali būti bet kokie veiksmai, kurių nedraudžia įstatymas, bet koks turtas, tame tarpe ir tas, kuris bus sukurtas (gautas) ateityje, prievolės dalykas gali turėti piniginę ar nepiniginę išraišką. Šalių susitarimas dėl būsimos parduoto buto dalies, įformintas atitinkamu apeliantės įsipareigojimu, sukūrė jai prievolę būtent tokią sumą ieškovui ir sumokėti, o pastarasis įgijo teisę jos reikalauti (CK 6.4 str., 6.38 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad tariamo sandorio faktu negalima remtis prieš sąžiningą tretįjį asmenį, kuris laiko šį sandorį tikru ir pagal jį įgijo tam tikras teises. Taip pat ir įvykdytas ar iš dalies įvykdytas sandoris nelaikomas tariamuoju, o dalį savo įsipareigojimų ieškovui apeliantė įvykdė ir dėl to nesiginčijama. Todėl susiklosčiusioje situacijoje vien pačios apeliantės ketinimų sumokėti ieškovui įsipareigojime nurodytą sumą nebuvimas bei šio įsipareigojimo surašymas tik dėl akių, siekiant palenkti ieškovą išsikraustyti iš gyvenamosios patalpos ir sutikti su ištuoka, konstatuoti pagal CK 1.86 str. nuostatas niekinio sandorio faktą nepakanka.

Kitas teisinis pagrindas, kuriuo ginčijamas įsipareigojimas – CK 1.91 str. Šioje teisės normoje įvardinti sandoriai taip pat turi valios trūkumų, jie priskiriami nuginčijamų sandorių kategorijai. Teisėjų kolegija nepripažįsta teisingais apeliantės skundo motyvų dėl netinkamo bylos įrodymų vertinimu ar įrodinėjimo priemonių įrodomosios reikšmės neteisingo traktavimo. Apeliantės teiginius dėl jos atžvilgiu panaudoto psichologinio spaudimo, kalbant apie skyrybas ir lenkiant surašyti skolinį įsipareigojimą, patvirtino tik jos sesuo, liudytoja M. N. (b.l.113), nurodžiusi ir apie sumokėta 21 000 L sumą. Buvusi kaimynė liudytoja Z. K. nieko konkretaus apie šalių pakalbį dėl pinigų nepasakė, patvirtinusi vien jų ginčo buvimą (b.l. 119). Ikiteisminio tyrimo metu taip pat jokių konkrečių faktų, susijusių su šio įsipareigojimo surašymu, nebuvo nustatyta, priešingai, apeliantė po dviejų savaičių paprašė tyrimą nutraukti jai su ieškovu susitaikius (b.l.75). Be to, pati apeliantė neapibūdino tokių grasinimų ir psichologinio smurto, neįvardijo,. kam ir kaip buvo grasinama pakenkti – sveikatai, turtui, artimiesiems giminaičiams ir pan., kokius būtent neteisėtus veiksmus atliko ieškovas, todėl nėra jokios galimybės įvertinti buvusių grasinimų ir kurių nors neigiamų padarinių apeliantei atsiradimo realumo. Vien tai, kad ieškovas nesutiko išsituokti ar išsikelti iš buto, kaip kad teigė apeliantė, negali būti prilyginama psichologiniam grasinimui, vertinant CK 1.91 str. aspektu - visuomet yra galimybė kreiptis į teismą dėl asmeniui priklausančių teisių įgyvendinimo ar teisėtų interesų gynimo (CPK 5 str.).

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, į tai, jog dar prieš tris mėnesius iki ginčijamo įsipareigojimo surašymo apeliantė jau buvo įsipareigojusi sumokėti 30 % parduoto buto Ryšininkų gatvėje vertės (b.l.39), šio savo laiško turinio nenuginčijo, didesnė tikimybė, jog toks susitarimas dėl konkrečios mokėtinos kaip kompensacija už butą sumos buvo būtent šalių derybų ir ginčų, tačiau ne fizinio smurto, ko apeliaciniame skunde apeliantė ir neteigė, ar realių grasinimų išdava. Teismo, kaip savito įrodinėjimo subjekto civiliniame procese, funkcijos pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina visus leistinus šalių pateiktus įrodymus ir, remdamasis įrodymų visumos įvertinimu bei tikimybių pusiausvyros principu, sprendžia apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą (CPK 176 str.). Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla pagrįstų abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, t.y. susiformuoja beveik visiškas teisėjo vidinis įsitikinimas, kad tos aplinkybės yra (CPK 185 str.). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti net ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Tai vadinama įrodymų pakankamumo taisykle.

Esant byloje tokiems įrodymams, pirmosios instancijos teismas teisingai juos įvertino bei tinkamai nustatė teisiškai reikšmingus faktus, susijusius su apeliantės įsipareigojimo surašymo prielaidomis bei aplinkybėmis

Antra vertus, pagal CK 1.79 str. nuostatas, šalis, kuri turi teisę sandorį nuginčyti, gali jį ir patvirtinti. Preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti, ji sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė (CK 1.79 str. 2 d. 1 p.). Tai reiškia, kad patvirtinusi sandorį šalis netenka teisės jo ginčyti. Šiuo konkrečiu atveju apeliantė dalį sumos pagal savo įsipareigojimą - 21 000 Lt - ieškovui sumokėjo, tą pripažįsta abi šalys ir tai patvirtina rašytiniai įrodymai – 2007-06-15 ieškovo pasirašytas patvirtinimas apie gautą 21 000 Lt sumą (b.l. 90), apeliantės 2007-06-19 elektroniniu paštu išsiųstas pranešimas Klaipėdos 1 PK apie susitaikymą su vyru (b.l.75). Prezumpcijos, kad šiuo mokėjimu ji patvirtino būtent ginčijamą sandorį (savo įsipareigojimą 90 000 Lt sumai) apeliantė ir neginčijo, priešingai, nurodė, jog susitarė su sutuoktiniu dėl mažesnės galutinės sumos. Taigi, pradėtas vykdyti sandoris suponuoja ir visiško jo įvykdymo pareigą, nes kitokio šalių susitarimo buvimo, ieškovui neigiant galutinio atsiskaitymo su juo faktą, apeliantė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė (CPK 177 str. 4 d.).

Nurodytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus bei nustatytus faktus įvertino teisingai, padarė pagrįstas išvadas, įstatyminių pagrindų, sąlygojančių apskųstojo sprendimo panaikinimą ar pakeitimą, nenustatyta.

Netenkinus skundo, iš apeliantės pagal CPK 84 str. ir 96 str. nuostatas, priteistinos bylinėjimosi išlaidos valstybei – 1200 Lt nesumokėto žyminio mokesčio dalis, kurios mokėjimas buvo atidėtas iki galutinio sprendimo šioje byloje priėmimo ( 90 000 Lt x 3 %= 2700 Lt; 2700 Lt – 1500 Lt= 1200 Lt), taip pat procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos – 5,60 Lt (b.l. 155) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. N. (Ž.) 1200 Lt žyminio mokesčio ir 5,60 Lt pašto išlaidų, iš viso 1205 (vieną tūkstantį du šimtus penkis) litus 60 centų valstybės naudai.