Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. A. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo O. A. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį dėl teismo sprendimo nevykdymo 2012 m. liepos 28 d.- 29 d. 3 MGL dydžio (390 litų) bauda,

pagal BK 245 straipsnį dėl teismo sprendimo nevykdymo 2012 m. rugpjūčio 11 d. – 3 MGL dydžio (390 litų) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė bausmė O. A. paskirta 5 MGL dydžio (650 litų) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. A. nuteistas už tai, kad nevykdė nesusijusio su bausme teismo sprendimo – 2012 m. birželio 8 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarties civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuria jam iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo buvo uždrausta pagal Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 19 d. sprendimą išsivežti nepilnametį sūnų V. A., a. k. (duomenys neskelbtini) iš jo gyvenamosios vietos be ieškovės I. J. sutikimo, t. y. 2012 m. liepos 28 d., apie 10 val., be motinos I. J. sutikimo V. A. išvežė iš jo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), ir grąžino 2012 m. liepos 29 d., apie 18 val., pristatydamas jį į (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatą.

Be to, O. A. nuteistas už tai, kad nevykdė nesusijusio su bausme teismo sprendimo – 2012 m. birželio 8 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarties civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuria jam iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo buvo uždrausta pagal Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 19 d. sprendimą išsivežti nepilnametį sūnų V. A., a. k. (duomenys neskelbtini) iš jo gyvenamosios vietos be ieškovės I. J. sutikimo, t. y. 2012 m. rugpjūčio 11 d., apie 10 val., be motinos I. J. sutikimo V. A. išvežė iš jo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), ir tą pačią dieną apie 11 val. veždamas V. A. automobiliu buvo sulaikytas policijos pareigūnų (duomenys neskelbtini) rajone.

Skunde pažymima, kad Lietuvos įstatymai tiksliai reglamentuoja duomenų, reikšmingų nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, rinkimo procesą ir tyrimo metu gautos informacijos pripažinimo įrodymais kriterijus. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, tačiau teismas minėto įrodymų vertinimo reikalavimo nepaisė – įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito, vieniems įrodymams suteikė prioritetą kitų atžvilgiu, o kai kuriems bylos įrodymams visai neteikė reikšmės. Nuteistojo teigimu, šis pažeidimas yra esminis, nes BPK 20 straipsnio reikalavimų nepaisymas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.

Be to, pasak O. A., teismas nuosprendyje argumentuotai nepasisakė, kodėl mano, jog jis (O. A.) išvežė savo sūnų iš jo gyvenamosios vietos be nukentėjusiosios I. J. sutikimo. Atkreipia dėmesį, jog teismas nuosprendyje nurodė, kad jis (O. A.) 2012 m. liepos 28 d. bendraudamas su sūnumi jį įsodinęs į automobilį išvažiavo nežinia kur, o tai reiškia, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nebuvo įrodyta, kad jo sūnus buvo išvežtas iš (duomenys neskelbtini). Ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo bandyta nustatyti, kur 2012 m. liepos 28 d. jis nakvojo su savo sūnumi. Teismui jis paaiškino, kad su sūnumi nakvojo (duomenys neskelbtini) mieste, pas savo motinos pažįstamus. Nuteistasis taip pat pažymi, kad įrodyti, jog jo sūnus buvo išvežtas iš gyvenamosios vietos, yra ikiteisminio tyrimo įstaigos, o ne jo pareiga. Mano, kad pareigūnai nesurinko jokių įrodymų, kad jis nevykdė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. nutarties, o teismas tik formaliai patikrino, ar bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad jis padarė jam inkriminuojamą veiką.

Nuosprendyje, anot apelianto, apskritai nėra detalizuota kaip ir kokiu būdu jis nevykdė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. nutarties. Teismas netgi nebandė savo aktyviais veiksmais nustatyti jo sūnaus buvimo vietos, t. y. kur jis (O. A.) su savo sūnumi 2012 m. liepos 28 d. bendravo.

Nuteistojo O. A. teigimu, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, negalėjo vadovautis prielaidomis. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Teismų praktika, 2003, Nr. 19).

Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. BPK 1 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečių teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Nuteistasis nurodo ir tai, kad nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, jis prašė teismą atkreipti dėmesį, kad jo atžvilgiu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Teigia, jog byloje apskritai nėra duomenų, kad jo atžvilgiu, dėl jam inkriminuojamų nusižengimų, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas taip, kaip tai yra reglamentuota BPK 166 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalyje, todėl jo atžvilgiu pradėtas baudžiamasis persekiojimas yra neteisėtas, taip buvo šiurkščiai pažeisti BPK 166 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies reikalavimai bei Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. 1-110 „Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo” reikalavimai, kurių vykdymas prokurorams ir ikiteisminio tyrimo tyrėjams yra privalomas. Apelianto teigimu, prokuroro 2012m. rugpjūčio 14 d. pavedime Nr. (duomenys neskelbtini) (l t. 2 b. 1.), nurodyta, kad prokuroras susipažino su tyrėjo M. B. pranešimu apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), bet byloje jokių procesinių dokumentų, veiksmų ar duomenų apie tyrimo pradėjimą taip, kaip yra nustatyta minėtame Generalinio prokuroro įsakyme, nėra.

Taigi, apelianto įsitikinimu, teismas, nagrinėdamas jo baudžiamąją bylą, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, motyvuotai nepasisakė dėl ikiteisminio tyrimo metu padarytų šiurkščių BPK pažeidimų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nagrinėjant bylą buvo padaryti esminiai baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso pažeidimai, įrodymų vertinimas nepagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir įvertinimu.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras, nukentėjusioji prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apylinkės teismas išsamiai bei nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, ir, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus.

Dėl O. A. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas

BK 245 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis.

Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Taigi BK 245 straipsnio baudžiamojo nusižengimo norma saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas.

Teismo sprendimas yra individualus teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Teismo sprendimas laikomas įvykdytu, kai atliekami veiksmai, tiksliai atitinkantys jo turinį, o jo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu nustatytos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę tai padaryti. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimu nustatytų pareigų vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėdamas. Taigi traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį, būtina aiškiai identifikuoti asmens pareigų (įpareigojimų, draudimų) pagal teismo sprendimą, kurio nevykdymu jis kaltinamas, turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131/2013).

Kaip teisingai skundžiame nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, toliau – CK – 2.16 straipsnio 1 dalis). Jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai) laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta (CK 2.16 straipsnio 2 dalis). Kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu. Jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų (CK 3.169 straipsnis).

Baudžiamojoje byloje esanti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) liudija, kad iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo uždrausta atsakovui O. A. pagal Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 19 d. sprendimą išsivežti nepilnametį sūnų V. A. iš jo gyvenamosios vietos be ieškovės I. J. sutikimo (1 t. 18-19 b.l.). Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 19 d. sprendimu V. A. gyvenamoji vieta nustatyta su motina I. J.. Šiuo sprendimu taip pat nustatyta O. A. bendravimo su sūnumi V. A. tvarka: leista O. A. pirmo mėnesio po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos antrą ir ketvirtą šeštadienį bendrauti su vaiku V. A. nuo 10 val. iki 19 val. tik vaiko gyvenamojoje vietovėje, nuo antro mėnesio po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos leista O. A. bendrauti su vaiku V. A. kiekvieno mėnesio antrą ir ketvirtą savaitgalį nuo šeštadienio 10 val. iki sekmadienio 18 val. Iš minėto teismo sprendimo matyti, kad I. J. gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) (1 t. 20-24 b. l.). Taigi, akivaizdu, kad apelianto sūnaus V. A. gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) mieste.

Kaip matyti iš nukentėjusiosios I. J. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ji nurodė, kad praėjusių metų liepos mėnesį jai išvedus sūnų pasimatyti su pastarojo tėvu O. A., jis, nieko jai nepasakęs, įsisodino sūnų į automobilį ir nuvažiavo. Ji apie tai pranešė policijai, tačiau pareigūnai jos sūnaus ir O. A. (duomenys neskelbtini) mieste nerado. Nors ji ir tą pačią ir kitą dieną skambino O. A. bei rašė jam SMS žinutes, O. A. neatsiliepė ir neatrašė. Tik sekmadienio pavakarę ji pasiėmė vaiką (duomenys neskelbtini) policijos komisariate. Antrą kartą O. A. atvyko pasimatyti su vaiku praėjusių metų rugpjūčio mėnesį ir vėl įsisodinęs vaiką į automobilį jį išsivežė. Ji, pamačiusi, kad O. A. vairuojamas automobilis pasuko link (duomenys neskelbtini) ir supratusi, jog jis važiuos pas savo mamą į (duomenys neskelbtini), apie tai pranešė policijai. Tąkart pasiimti savo sūnaus ji važiavo į (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatą. Nukentėjusioji taip pat pažymėjo, kad pagal teismo sprendimą O. A. galėjo sūnų išsivežti tik jai (I. J.) leidus, tačiau abiem minėtais atvejais O. A. vaiką išsivežė be jos sutikimo. Po pirmojo karto, kai vaikas jai buvo grąžintas tik po paros, jai sūnaus paklausus, kur jis su tėvu buvo, sūnus jai atsakė „mes buvome paslaptyje“. O. A. jai taip pat nesakė, kur buvo su vaiku. Atsakydama į kaltinamojo gynėjo klausimus, nukentėjusioji I. J. paaiškino, kad O. A. su vaiku gali matytis vaiko gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini) mieste, o išvažiuodamas su vaiku, privalo jai pranešti, kur jis važiuoja ir būna. Į teisėjo klausimus nukentėjusioji atsakė, kad 2012 m. liepos 28 d. O. A. jos neinformavo, kur nakvojo su vaiku, vaikas grįžęs kalbėjo apie paslapčių mišką, paslapčių šuniuką. Iš vaiko pasakojimo ji padarė prielaidą, kad jie buvo (duomenys neskelbtini), nes ten yra gražus pušynas, be to, O. A. mama turi nedidelį šuniuką. Taip pat nurodė, kad jiems bylinėjantis O. A. jai nuolat kartojo, jog (duomenys neskelbtini) neturi jokių giminaičių, draugų, čia bendrauti su vaiku neturi galimybės (1 t. 140-142, 166-167, 175 b. l.). Nukentėjusiosios parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti šiais parodymais kolegija neturi pagrindo.

Iš esmės analogiškas aplinkybes I. J. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 40, 41 b. l., šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Tai, kad O. A. 2012 m. liepos 28 d. ir 2012 m. rugpjūčio 11 d. išsivežė jos vaiką, neturėdamas tam teisės, taip pat nurodyta nukentėjusiosios I. J. pranešime (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatui (1 t. 12-13 b. l.), jos prašymuose (1 t. 16, 28 b. l.), paaiškinimuose (1 t. 17, 29 b. l.). Nepilnamečio perdavimo akte užfiksuoti duomenys patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate 2012 m. rugpjūčio 11 d. 12.06 val. V. A. buvo perduotas motinai I. J. (1 t. 36 b. l.).

Nukentėjusiosios parodymus iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo O. A. parodymai. Pastarasis teisiamajame posėdyje patvirtino, kad 2012 m. liepos mėnesio pabaigoje pasiėmęs iš I. J. sūnų, jis I. J. neinformavo, kur su vaiku nakvos. Atsakydamas į teisėjo klausimą ir teigdamas, kad su vaiku nakvojo (duomenys neskelbtini), O. A. nurodė nesakysiantis, kur jie su vaiku nuo šeštadienio iki sekmadienio buvo apsistoję, nes su žmonėmis, pas kuriuos jie nakvojo, buvo „iš karto sutarta ir tik su tokia sąlyga, kad nesakysime“. O. A. taip pat parodė, kad 2012 m. rugpjūčio 11 d. jam iš I. J. pasiėmus vaiką ir važiuojant automobiliu, kartu buvusiai jo motinai paskambinusi kaimynė pasakė, kad kažkas vaikšto po jos kiemą, todėl jie nuvažiavo apžiūrėti mamos namų. Tąkart I. J. apie tai, kad su vaiku važiuoja į savo mamos namus, taip pat neinformavo. Nurodė, kad vaiko gyvenamoji vieta yra butas (1 t. 164-166 b. l.). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (parodymai ištirti apylinkės teisme) O. A. patvirtino, kad jis su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartimi yra susipažinęs ir žino, kad jam yra draudžiama išsivežti nepilnametį sūnų V. A. iš jo gyvenamosios vietos be motinos I. J. sutikimo. Taip pat patvirtino, kad jis 2012 m. liepos 28 d. išsivežė vaiką be I. J. sutikimo, nes jam yra leista susitikti su sūnumi nuo šeštadienio 10 val. iki sekmadienio 18 val. (1 t. 48-49 b. l.). Atkreipiamas dėmesys, kad savo 2012 m. rugpjūčio 11 d. paaiškinime O. A. nurodė, jog vaiko mama I. J. liepė jam vaiką parnešti po valandos į namus, todėl jiems „<...> teko skubiai sėsti į automobilį, nes vaikas vis kartojo „nenoriu pas mamą“ (1 t. 32-33 b. l.). Tai dar kartą patvirtina, kad nuteistasis suprato, jog I. J. nesutinka, kad jis išsivežtų vaiką, tačiau vaiką iš (duomenys neskelbtini) miesto išsivežė.

Liudytoja V. S. A. teisiamajame posėdyje atsakydama į teisėjo klausimus taipogi patvirtino, kad jie, t. y. ji, jos sūnus ir sūnaus vaikas (duomenys neskelbtini) pernakvojo ir kitos dienos vakarą vaiką jie grąžino motinai. Paaiškino negalinti pasakyti, pas kokius žmones jie nakvojo, nes to nenori minėti žmonės. Atkreipiamas dėmesys, kad liudytoja V. S. A. taip pat nurodė, jog senutė, pas kurią jie nakvojo, gyvena ne pačiame mieste, o priemiestyje. Atsakydama į teisėjo klausimus dėl 2012 m. rugpjūčio 11 d. įvykių, liudytoja V. S. A. nurodė nesakysianti draugės, kuri jai tąkart paskambinusi pranešė apie „neužrakintą trobą“, nei vardo, nei pavardės, nes jos draugė yra sena, ji niekur nevažiuos ir neliudys (1 t. 163-164 b. l.).

Taigi, įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą akivaizdu, kad nuteistasis O. A., žinodamas apie Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį, jos nevykdė – 2012 m. liepos 28 d. ir 2012 m. rugpjūčio 11 d. sūnų V. A. be pastarojo motinos I. J. sutikimo išsivežė iš vaiko (V. A.) gyvenamosios vietos. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kur O. A. naktį iš 2012 m. liepos 28 d. į 29 d. su vaiku nakvojo, pastarojo kaltės padarius BK 245 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką nepaneigia. Be to, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, net ir tuo atveju, jei 2012 m. liepos 28 d. bei 2012 m. liepos 29 d. kaltinamasis su vaiku buvo (duomenys neskelbtini) mieste, vaiko motinai apie tai nebuvo žinoma, ji O. A. leidimo išsivežti vaiką nebuvo davusi.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad nuteistojo kaltė pagrįsta visuma teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir tinkamai, nepažeidžiant 20 straipsnio nuostatų, įvertintų įrodymų, o ne prielaidomis, kaip savo skunde teigia apeliantas. Apylinkės teismo nuosprendyje aiškiai nurodyta, kokiu būdu O. A. nevykdė su bausme nesusijusio teismo sprendimo: 2012 m. liepos 28 d., apie 10 val., be motinos I. J. sutikimo V. A. išvežė iš jo gyvenamosios vietos be motinos I. J. sutikimo ir grąžino vaiką 2012 m. liepos 29 d., apie 18 val., pristatydamas jį į (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatą, taip pat 2012 m. rugpjūčio 11 d., apie 10 val., V. A. išvežė iš jo gyvenamosios vietos be motinos I. J. sutikimo ir tą pačią dieną apie 11 val. vežantis vaiką jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų (duomenys neskelbtini) rajone. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto skundo argumentas, kad nuosprendyje nedetalizuota kaip ir kokiu būdu jis nevykdė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. nutarties, vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto skundo argumentu, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimą reglamentuoja BPK 166 straipsnio nuostatos bei Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 patvirtintos rekomendacijos „Dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos ”. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad minėtų rekomendacijų 4 punkte nurodytos šios sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą formos: rezoliucija, tarnybinis pranešimas, prokuroro reikalavimas, prokuroro nutarimas. Šiose rekomendacijose taip pat nurodyta, kad rezoliucija – prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno priimtas sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą. Rezoliucija rašoma ir ant prokuratūroje ar ikiteisminio tyrimo įstaigoje gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo apie nusikalstamą veiką. Iš bylos duomenų matyti, kad 2013 m. rugpjūčio 13 d. Telšių apskrities VPK Kelmės rajono PK buvo gautas (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus pareiškimas, kuriuo prašoma pradėti ikiteisminį tyrimą O. A., nes pastarasis 2012 m. rugpjūčio 11 d. išsivežė nepilnametį sūnų iš jo gyvenamosios vietos be vaiko motinos I. J. sutikimo. Tos pačios dienos rezoliucija ant minėto pareiškimo liudija, kad pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 245 straipsnį pavesta pareigūnui M. B. (1 t. 6 b. l.). (duomenys neskelbtini) rajono PK 2012 m. liepos 28 d. užregistruotas I. J. prašymas dėl buvusio sugyventinio O. A. elgesio. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate 2012 m. rugpjūčio 14 d. pagal tarnybinį pranešimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnyje. Šiaulių apygardos prokuratūros Kelmės rajono apylinkės prokuratūros prokurorė B. D. 2012 m. rugpjūčio 14 d. pavedimu atlikti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) pavedė Kelmės rajono PK (1 t. 2 b. l.). Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje buvo pradėtas nepažeidžiant nei Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nei apelianto skunde nurodytų Generalinio prokuroro rekomendacijų. Be to, esant nurodytoms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo sutikti su nuteistojo skundo teiginiu, kad ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu apskritai nebuvo pradėtas.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, surašydamas nuosprendį, BPK 305 straipsnio nuostatų nepažeidė, todėl O. A. skundo argumentas, kad teismas pažeidė minėto straipsnio reikalavimus, atmetamas kaip nepagrįstas.

Kartu kolegija pažymi, kad vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo O. A. apeliacinį skundą.