Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2018-10-29 · Administracinė byla Nr. eAS-699-1062/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-10-29
Bylos Nr.
eAS-699-1062/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02734-2018-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Veslava Ruskan, Ramutė Ruškytė (pran.)
Atsakovas
Vyriausioji rinkimų komisija Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai, Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eAS-699-1062/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02734-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2018 m. spalio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. Sp-82 „Dėl serialo „Naisių vasara“ ir įpareigoti VRK priimti naują sprendimą dėl serialo „Naisių vasara“ (toliau – ir Sprendimas).

II.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir nutarė grąžinti žyminį mokestį jį sumokėjusiam asmeniui.

3. Visų pirma, teismas atkreipė dėmesį, kad ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo administravimo subjekto veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog turi teisę ginčyti VRK priimtą Sprendimą, nes serialo „Naisių vasara“ nepripažinimas paslėpta reklama arba įtikinamų argumentų nepateikimas pažeidžia pareiškėjo teisėtus interesus sąžiningai konkuruoti politikoje; kad tokiam reklamavimo būdui turi būti duotas griežtas ir atgrasantis teisinis atsakas; teisinis įvertinimas turi būti itin griežtas, o pritaikyta teisinė atsakomybė atgrasanti. Tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus skundo argumentus, sprendė, jog pareiškėjas nenurodo, kokią subjektinę teisę ar įstatymo saugomą interesą siekia apginti pareikštu reikalavimu. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti argumentai nepagrindžia, kad neteisėtai ribojamos ar pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir toks ribojimas ar pažeidimas bus pašalintas patenkinus reikalavimą ir panaikinus ginčijamą Sprendimą. Skundžiamu Sprendimu pareiškėjui pareigos ar teisės nesukuriamos, nepakeičiamos ir nepanaikinamos, tiesiogiai neveikiami jo interesai, saugomi įstatymo. Teismas pabrėžė, kad skundžiamas VRK Sprendimas yra individualus administracinis aktas, sukeliantis atitinkamas teisines pasekmes tik konkrečiam subjektui – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai bei R. K.. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas skunde tvirtino, jog VRK netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, nes Sprendime nebuvo sprendžiamas klausimas dėl Politinių kompanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimo bei administracinės atsakomybės taikymo. Taigi, teismas sprendė, kad pareiškėjas iš esmės siekia, jog VRK taikytų poveikio priemones. Teismo vertinimu, tokia teisė pareiškėjui nesuteikta. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad vienokios ar kitokios poveikio priemonės taikymas arba jų netaikymas negali būti laikomas pareiškėjo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimu, nes visais atvejais tai nesukeltų ir nesukėlė pareiškėjui tam tikrų tiesioginių pasekmių. Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, kad nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų.

4. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo atstovas, paduodamas skundą, sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 38 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas nurodė, jog pareiškėjo atstovui grąžintinas sumokėtas žyminis mokestis.

III.

5. Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi, pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti minėtą nutartį.

6. Pareiškėjas teigia, kad VRK, pripažindama paslėpta politine reklama tik atskirus serialo „Naisių vasarą“ epizodus, o ne visą serialą, priėmė neteisėtą sprendimą ir taip nepagrįstai susiaurino paslėptos politinės reklamos sąvoką, de facto legitimavo tokio pobūdžio socialinę-politinę reklamą, legitimavo neteisėtą politinės partijos rėmimą trečiųjų juridinių asmenų lėšomis ir tokiu būdu sudarė išskirtines sąlygas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai bei jos pirmininkui R. K. reklamuotis visuomenėje ir iškreipė sąžiningą politinę konkurenciją kitų politinių partijų atžvilgiu. Šiuo aspektu pareiškėjas pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstytus argumentus, kad serialo „Naisių vasara“ nepripažinimas paslėpta reklama arba įtikinamų argumentų nepateikimas pažeidžia pareiškėjo teisėtus interesus sąžiningai konkuruoti politikoje; kad tokiam reklamavimo būdui turi būti duotas griežtas ir atgrasantis teisinis atsakas; kad teisinis įvertinimas turi būti itin griežtas, o pritaikyta teisinė atsakomybė atgrasanti. Pareiškėjas papildomai nurodo šiuos argumentus:

6.1. Nei VRK darbo grupė, nei pati VRK nenurodė, kokiais motyvais ir logika atskiri serialo epizodai, kurie yra pripažinti paslėpta politine reklama, yra atsiejami nuo viso siužetiškai nedalaus serialo, todėl skundžiamas VRK Sprendimas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį ir yra neteisėtas.

6.2. VRK darbo grupės 2018 m. liepos 10 d. išvadoje Nr. 3-53(1.12) „Dėl serialo „Naisių vasara“ yra nustatyta, kad serialą „Naisių vasara“ didelėmis sumomis visą serialo kūrimo laikotarpį rėmė su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininku R. K. susiję juridiniai asmenys, o serialo sumanytojas ir vienas iš kūrėjų yra R. K.. Tuo tarpu politinės partijos finansavimo šaltiniai nustatyti Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, o Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad politinių kampanijų dalyvius finansuoti per trečiuosius asmenis draudžiama. Atitinkamai, pagal Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, šiurkščiais šio įstatymo pažeidimais inter alia laikomi politinės kampanijos dalyvio finansavimas šio įstatymo 12 straipsnyje numatytomis nepriimtinomis aukomis (1 punktas); paslėptos politinės reklamos skleidimas, jeigu išlaidos paslėptai politinei reklamai sudaro 10 ar daugiau procentų nustatyto didžiausio politinės kampanijos išlaidų dydžio (9 punktas); ir kt. Šiuo aspektu pareiškėjas pabrėžia, kad, jo nuomone, visas serialas „Naisių vasara“ yra paslėpta Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei jos pirmininko R. K. politinė reklama, kurią neteisėtai finansavo tretieji (juridiniai) asmenys, kas yra draudžiama įstatymais ir yra šiurkštus politinių partijų veiklos finansavimo pažeidimas. Serialas buvo rodomas 6 metus, todėl jo, kaip paslėptos politinės reklamos, socialinis poveikis yra ilgalaikis ir tebesitęsiantis iki šiol. Tokio pobūdžio paslėptos politinės reklamos toleravimas sukūrė ir toliau palaiko išskirtines sąlygas reklamuoti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą ir jos pirmininką R. K., o taip yra pažeistos ir toliau pažeidinėjamos kitų politinių partijų ir politikų teisės vienodomis sąlygomis būti finansuojamais ir konkuruoti politikoje.

6.3. Serialas „Naisių vasara“ taip pat buvo kuriamas iš televizijų (transliuotojų) mokamų licencinių mokesčių. Todėl, visą serialą pripažinus paslėpta politine reklama, serialo kūrimo išlaidos galbūt turėtų būti laikomos neteisėta auka Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai bei šiurkščiu Politinių partijų įstatymo ir Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimu. Tuo tarpu Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu VRK pripažįsta, jog politinė partija šiurkščiai pažeidė šį įstatymą arba padarė šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, šiai politinei partijai VRK sprendimu iki dvejų metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos valstybės biudžeto asignavimai neskiriami.

6.4. Pripažinus visą serialą „Naisių vasara“ paslėpta politine reklama, VRK privalėtų tai traktuoti kaip šiurkštų įstatymų pažeidimą ir privalėtų spręsti klausimą dėl valstybės biudžeto asignavimų neskyrimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai. Tokiu būdu, pasak pareiškėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai būtų sunkiau konkuruoti su kitomis politinėmis partijomis, kadangi jos veikla ir politinė raiška, sumažėjus finansiniams ištekliams, būtų stipriai apribota, todėl būtų atkurtas teisingumas už neteisėtos ilgalaikės paslėptos politinės reklamos transliavimą, kuris galbūt padėjo pelnyti didelį dalies visuomenės palankumą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai bei jos pirmininkui R. K.. Atitinkamai pareiškėjas tokioje situacijoje įgytų politinį konkurencinį pranašumą prieš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą įtikinėjant ir pristatant savo idėjas rinkėjams, o būtent tai yra pareiškėjo teisėtas interesas, iš kurio kyla pareiškėjo reikalavimo teisė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

7. Nagrinėjamos bylos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. Sp-82 „Dėl serialo „Naisių vasara“ ir įpareigoti VRK priimti naują sprendimą dėl minėto serialo. Pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti dėl to, kad nebuvo aišku, kokią subjektinę teisę ar įstatymo saugomą interesą siekiama apginti pareikštu reikalavimu, nurodyti argumentai nepagrindė, kad neteisėtai ribojamos ar pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir kad toks ribojimas ar pažeidimas bus pašalintas patenkinus reikalavimą ir panaikinus ginčijamą sprendimą; skundžiamu sprendimu pareiškėjui pareigos ir teisės nesukuriamos, nepakeičiamos ir nepanaikinamos. Tačiau pareiškėjas mano, kad turi teisę ginčyti VRK Sprendimą.

8. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatas, 2007 m. gegužės 15 d. nutarime pabrėžė asmens pažeistų teisių gynimo teisme svarbą ir konstatavo, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, jog asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti dirbtinai pasunkinamas jos įgyvendinimas; šios teisės negalima paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme.

9. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; kad ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti dirbtinai pasunkinama ją įgyvendinti; kad šios teisės negalima paneigti; kad asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme.

10. Kartu Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją, laikydamasis konstitucinio teisinės valstybės principo, nustatyti, į kokį teismą ir kokia tvarka asmuo gali kreiptis dėl savo pažeistų teisių ir laisvių gynimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas).

11. Apibendrinant pirmiau išdėstytas Konstitucinio Teismo doktrinines nuostatas, pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją, laikydamasis konstitucinio teisinės valstybės principo, nustatyti, į kokį teismą ir kokia tvarka asmuo gali kreiptis dėl savo pažeistų teisių ir laisvių gynimo. Vadinasi, asmuo turi teisę kreiptis į konkretų įstatymų leidėjo nustatytą teismą ir nustatyta tvarka, tuomet, kai yra pažeista jo teisė ar laisvė.

12. Taigi teisė kreiptis į teismą, kai yra pažeista asmens teisė ar laisvė, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (nagrinėjamu atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama, laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012).

13. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016).

14. Administraciniam teismui paduodamas skundas turi atitikti ABTĮ 24 ir 25 straipsnių reikalavimus. ABTĮ 24 straipsnyje nustatyta, kad pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti reikalavimą (skundo dalyką), aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymus. Pažymėtina, kad skundo dalykas turi būti suformuluotas taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant administracinę bylą, o iš skundo turinio turi būti suprantama, kokių byloje įrodinėjamų faktų pagrindu to reikalaujama. Reikalavimas skundo dalyką formuluoti aiškiai, o skundo pagrindą sudarančias aplinkybes išdėstyti nuosekliai, skirtas tam, kad šie skundo elementai būtų suprantami byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismui. Paminėtos teisės normos užtikrina, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui bus pateikta minimaliai būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012). Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007).

15. ABTĮ 81 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimas iš esmės pradedamas teisėjo pranešimu, kuriame nurodomas ginčo dalykas, pagrindai, ginčo ribos ir kitos esminės bylos aplinkybės, o šio įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teismo sprendimo įžanginėje dalyje nurodomas ginčo dalykas.

16. Nagrinėjamu atveju pirmiausia būtina nustatyti, ką pareiškėjas laiko ginčo dalyku. Pareiškėjas teigia, kad darbo grupės Išvadoje, kurios pagrindu buvo priimtas ginčijamas VRK Sprendimas, buvo pateiktas serialo 5-jo, rodyto 2014 metų, 6-jo, rodyto 2015 metų, ir 7-jo, rodyto 2016 metų, t. y. likus iki rinkimų 18 ir mažiau mėnesių, sezonų serijų vertinimas (2015 metais rodytame 6-ame sezone epizodai buvo susiję su 2015 m. kovo 1 d. savivaldybių tarybų LVŽS rinkimų programa arba šiame sezone rodyti epizodai nuo 2015 m. balandžio 9 d. buvo susiję su 2016 m. spalio 9 d. vykusių Seimo rinkimų LVŽS programa). Pareiškėjo nuomone, nebuvo įvertintos ankstesnių – 1-jo, 2-jo, 3-jo, 4-jo – sezonų serijos, rodytos ankstesniais metais. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Sprendime nėra sprendžiamas klausimas dėl šiurkštaus Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimo bei administracinės atsakomybės taikymo.

17. Taigi pareiškėjas prašo teismo šiuo atveju įvertinti ne tai, kas ginčijamame sprendime nustatyta, o tai, kas jame nenustatyta. Kitaip tariant, teismo prašoma tirti tai, ko administraciniame teisės akte nėra.

18. Pareiškėjo teigimu, VRK Sprendimu serialo „Naisių vasara“ nepripažinimas paslėpta reklama pažeidžia pareiškėjo interesus konkuruoti politikoje. Pareiškėjo nuomone, pasitvirtinus hipotezei, kad visas serialas pripažintinas paslėpta politine reklama, tuomet ir visos serialo kūrimo išlaidos galimai turėtų būti traktuojamos kaip neteisėta auka LVŽS ir jos pirmininkui, o tai jau, pasak pareiškėjo, būtų Politinių partijų įstatymo ir Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimas. Pareiškėjas teigia, kad, jo nuomone, iš Sprendimo yra neaišku, kokios yra politinės reklamos ribos.

19. Pareiškėjas daro prielaidą, kad jeigu ginčijamu aktu būtų buvę pripažinta, kad visas serialas yra paslėpta politinė reklama, tai galimai galėtų būti traktuojama kaip neteisėta auka LVŽS ir tai būtų inter alia Politinių partijų įstatymo pažeidimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta: ,,jeigu Vyriausioji rinkimų komisija pripažįsta, kad politinė partija šiurkščiai pažeidė šį įstatymą arba padarė šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, šiai politinei partijai Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu iki dvejų metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos valstybės biudžeto asignavimai neskiriami. Dėl šios priežasties nepaskirstyti valstybės biudžeto asignavimai grąžinami į valstybės biudžetą.“

20. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodo, kokie konkretūs serialo „Naisių vasara“ epizodai, serialo atskiros dalys galėtų būti traktuojamos kaip politinė reklama ir kad būtent tai sukelia neigiamas teisines pasekmes pareiškėjui. Todėl pareiškėjo prašymas laikytinas abstrakčiu. Kartu konstatuotina, kad nėra aiškus ir ginčo dalykas.

21. Įvertinusi pareiškėjo prašymo turinio visumą, atsižvelgiant į šios nutarties 14–18 punktuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad iš pareiškėjo prašymo nėra aišku, kokias konkrečias neigiamas teisines pasekmes pareiškėjui sukėlė (sukelia) ginčijamas sprendimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas KlišauskasVeslava RuskanRamutė Ruškytė