Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Izoldos Nėnienės, Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2018 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-255-753/2018 pagal ieškovės G. B. patikslintą ieškinį atsakovei R. D. dėl nekilnojamojo turto atidalijimo, tretieji asmenys A. B., nepilnamečiai P. D., N. D. (nepilnamečių įstatyminė atstovė R. D.), advokatė R. M., akcinė bendrovė SEB bankas, antstolio M. L. kontora, antstolio R. B. kontora, institucija teikianti išvadą byloje Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Nepaisant to, kad atsakovei R. D. teismo siųsti procesiniai dokumentai buvo įteikti tinkamai, atsakovė teismo nustatytu terminu nepateikė atsiliepimo į pareikštą ieškinį, taip pat nedalyvavo ir teismo posėdžiuose.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

14. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ieškovė reiškė reikalavimą, kuriuo prašė atidalinti atsakovei R. D. nuosavybės teise priklausančias 3/16 dalis buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su rūsiu 5.83 kv. m., pažymėtu R-10, esančiu (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės nuosavybės, pripažįstant jai, t. y. ieškovei G. B. nuosavybės teisę į šias 3/16 buto dalis ir priteisti šią buto dalį ieškovei natūra už atsakovės R. D. susidariusią 11 332,54 Eur skolą už buto komunalinius mokesčius, sumokėtus ieškovės už atsakovę bei iškeldinti atsakovę R. D. su nepilnamečiais vaikais – P. D., N. D. ir visa manta iš jai, t. y. ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto dalies, esančiu (duomenys neskelbtini).

15. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ginčo butas yra dviejų kambarių, sprendė, kad jį padalinti be neproporcingos žalos jo paskirčiai nėra galimybės, nes padalijus pagal šalims tenkančias nuosavybės teisės dalis, atidalinti bendro naudojimo patalpų (virtuvės, vonios, koridoriaus, VC patapos) ir/ar įrengti atskiras šios paskirties patalpas nėra galimybių. Be to, nustatęs, kad atsakovė kito nekilnojamojo turto nėra įgijusi, ginčo bute atsakovė gyvena su nepilnamečiais vaikais, t. y., kad turima nekilnojamojo turto dalis (3/16) yra jos vienintelė gyvenamoji patalpa, teismas sprendė, kad pasiūlytas ieškovės bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas – atidalijimas išmokant kompensaciją pažeis atsakovės ir jos nepilnamečių vaikų interesus.

16. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad šalys yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas – 48,83 kv. m., gyvenamas plotas sudaro 28,44 kv. m. bendraturčiai. Ieškovei G. B. priklauso 5/8 dalis buto, po 3/16 dalis (kiekvienam) nuosavybės teise priklauso atsakovei R. D. ir A. B..

17. CK 4.80 straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir (arba) bendraturčio statuso pasikeitimus. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų. Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises reiškia, kad atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiais. Atidalijant nuo bendrosios dalinės nuosavybės atskiriama konkretaus bendraturčio dalis. Taip konkretaus savininko faktinis ryšys su daiktu pradedamas grįsti nebe bendrosios, o vieno asmens nuosavybės teise, kur tik jis gali daryti fizinį–ūkinį poveikį daiktui, gauti iš jo naudingąsias savybes ir nulemti teisinį daikto likimą.

18. Įstatymas suteikia teisę kiekvienam bendraturčiui reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kad vienam iš bendrasavininkių nesutikus su atidalijimo būdu, daikto teisinio režimo pasikeitimas galimas pagal vieno iš bendrasavininkių reikalavimą. Pagal formuojamą teismų praktiką kito bendraturčio nenoras, jog būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias ir, kad kiti bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje B. M. M., I. M. v. L. M. ir kt., Nr. 3K-3-485/2005). Kai daikto atidalijimas natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanomas, vienas iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 str.). Tokia kompensacija reiškia, kad bendraturtis atidalijamas su sąlyga, jog piniginė kompensacija atitiks tikrąją atidalijamos dalies vertę ir ji laikoma teisinga, jeigu atitinka daikto rinkos kainą. Sprendžiant ginčą dėl atidalijimo, turi būti vertinamos šios aplinkybės: bendraturčių poreikis dalijamam daiktui; galimybė išmokėti kompensaciją atidalijamam bendraturčiui, galimybė įsigyti kitą tokį, ar panašų daiktą, galimybę išsaugoti ir neprarasti daikto, kitos svarbios ir reikšmingos ginčo nagrinėjimui aplinkybės.

19. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad kompensacija pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį už turėtą dalį bendrojoje nuosavybėje, nesant bendraturčio sutikimo, galima išimtiniais atvejais, kai: a) išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; b) kompensacija paprastai priteisiama atsidalijimo siekiančiam bendraturčiui; c) faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441-378/2015, kt.).

20. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kuriuo ji siekia išsaugoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą natūra, siūlydama išmokėti kompensaciją atsakovei. Kito bendraturčio (atsakovės) pozicija nagrinėjamojoje byloje yra pasyvi, t. y. atsakovė neteikė jokių konkrečių ieškovės siūlomo turto atidalijimo būdą kritikuojančių ar kokį nors kitą turto atidalijimo būdą pagrindžiančių motyvų ar įrodymų, neišreiškė ir nuomonės dėl sutikimo gauti kompensaciją.

21. Ginčo turto pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji. Atsižvelgiant į turto tikslinę naudojimo paskirtį, kambarių skaičių, byloje nustatytas aplinkybes, kad ginčo bute gyvena atsakovė su nepilnamečiais vaikais, pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai nustatinėjo ir vertino atsakovės poreikį dalijamam daiktui, sprendė dėl jos galimybių įsigyti kitą tokį, ar panašų daiktą, užtikrinant nepilnamečių vaikų teises į gyvenamąjį būstą. Byloje nustačius, kad atsakovei su nepilnamečiais vaikais asmeniniam faktiniam gyvenimui ginčo butas yra būtinybė, jame atsakovė su vaikais gyvena virš 15 metų, o turima nekilnojamojo turto dalis (3/16) yra jos vienintelė gyvenamoji patalpa, kito gyvenamojo būsto šeima neturi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad daikto dalies iš bendraturčio paėmimas vertintinas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, todėl ir atidalinimas priteisiant atsakovei kompensaciją byloje negalimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas atmetęs reikalavimą dėl daikto teisinio režimo pasikeitimo, pagrįstai netenkino ir reikalavimo dėl iškeldinimo atsakovės su nepilnamečiais vaikais iš ginčo buto (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

22. Byloje ieškovė G. B. taip pat įrodinėjo, kad ji mokėjo buto komunalinius mokesčius už atsakovę. Ieškovės teigimu, ji buvo priversta mokėti komunalines paslaugas teikiančioms įmonėms, nes kitu atveju galėjo būti atjungta elektra, vandens tiekimas, paslaugas teikiančios įmonės per teismą būtų prisiteisusios įsiskolinimus, didėtų skolos. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, tarp šalių buvo žodinis susitarimas, kad ieškovė neatlygintinai vykdys atsakovės prievoles, susijusias su buto išlaikymu.

23. Pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyta aplinkybė, jog ieškovė įvykdė dukros prievoles susijusias su bendro turto išlaikymu ar jos (atsakovės) asmeninių poreikių tenkinimu, neeliminuoja ieškovės teisės reikalauti sumokėtų lėšų grąžinimo. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą.

24. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas byloje neįvertino ginčui teisingai išspręsti svarbios aplinkybės – kiek ir kokias prievoles ieškovė įvykdė už atsakovę. Teisėjų kolegija laiko pagrįstu pastarąjį apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ir nevertino kokias išlaidas, susijusias su bendro turto išlaikymu ieškovė patyrė, kokios išlaidos buvo skirtos tik bendrai ieškovės ir atsakovės būsto daliai išlaikyti, o kokios atsakovės ir jos šeimos narių asmeniniams poreikiams tenkinti.

25. Kaip jau minėta, byloje ginčo dėl to, kad ieškovė viena mokėjo už butui teikiamas paslaugas, nėra. Ieškovė suteiktų paslaugų dydį įrodinėjo mokėjimo dokumentais, kuriuose pateikiami duomenys apie paslaugų, tiekiamų ginčo butui, apmokėjimą. Grįsdama ieškinį, ieškovė įrodinėjo, kad atsakovės 11 332,54 Eur nuostolių suma susidarė per 10 metų laikotarpį. Ieškovė reikalaudama atlyginti nuostolius, privalėjo įrodyti jai padarytų nuostolių dydį, nagrinėjamos bylos atveju pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad per ginčo laikotarpį faktiškai patyrė išlaidų, susijusių su bendro turto išlaikymu.

26. Įvertinus ieškovės teiktas įrodinėjimo priemones spręstina, kad duomenys apie butui suteiktas ir apmokėtas paslaugas pateikti ne už visą 10 metų laikotarpį. Nors ieškovė ir teikė duomenis apie butui suteiktas šildymo paslaugų apimtis, tačiau ieškovė nuostolių sumą apskaičiavo pateikdama duomenis apie vėliausiai įvykdytus apmokėjimus paslaugas teikiančioms įmonėms, išvesdama šių įmonių suteiktų paslaugų apimčių įkainio vidurkį per mėnesį, dalindama sumokėtą sumą iš bute gyvenančių asmenų skaičiaus bei daugindama gautą sumą už prašomą priteisti laikotarpį. Toks pasirinktas nuostolių apskaičiavimo būdas, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti pripažintas tinkamu, kadangi nepatvirtina faktiškai ieškovės sumokėtų sumų, tuo pačiu ir realiai patirtų nuostolių dydžio.

27. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

28. Pirmosios instancijos teismas, apsiribojęs išvada, kad ieškovė gera valia įvykdė atsakovės prievoles, nevertino ieškovės teiktų įrodinėjimo priemonių, nesprendė, kokia jos atliktų mokėjimų dalis buvo skirta būtent bendram turtui išlaikyti, o kuri atsakovės ar jos šeimos narių asmeniniams poreikiams tenkinti. Kaip jau minėta, ieškovė nors ir prašė priteisti jos faktiškai sumokėtas išlaidas per 10 metų laikotarpį, tačiau duomenis iš paslaugas (elektros, vandens, dujų) tiekiančių įmonių teikė tik už laikotarpį nuo 2016 m. birželio mėnesio. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateiktų duomenų nepakanka spręsti dėl ieškovės pareikšto reikalavimo pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovė siekia nuostolių atlyginimo už 10 metų laikotarpį, nesiūlė ieškovei pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis), pagrindžiančius jos faktiškai sumokėtas sumas. Teismas nustatęs, kad byloje esančių įrodinėjimo priemonių nepakanka spręsti dėl pareikšto reikalavimo pagrįstumo privalo imtis veiksmų tokiems trūkumams pašalinti – pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis) Teismui, sprendžiančiam reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo, iškilus abejonėms dėl faktinių aplinkybių, sudarančių tokio reikalavimo pagrindą, egzistavimo – teismo įsitikinimas turi būti iš esmės neabejotinas.

29. Bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės ir paskirties bei reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją ir pakeičia pirmosios instancijos teismą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog neatskleista bylos esmė, ir dėl šių procesinių teisės normų pažeidimų, kurie negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

30. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas panaikinti Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2018 m. balandžio 16 d. sprendimo dalį, kuria išspręstas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo ir perduoti šioje dalyje bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Naikinant nurodytą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, taip pat naikintina ir sprendimo dalis, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Civilinę byla nurodytoje dalyje grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas apeliacinės instancijos teisme nesprendžiamas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2018 m. balandžio 16 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės G. B. reikalavimas dėl 11 332,54 Eur nuostolių atlyginimo ir išspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas panaikinti ir perduoti šioje dalyje bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.