Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovei Valderezai Sadauskaitei

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. atstovės pagal įstatymą A. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. nuteistas:

- pagal L. R. baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 str. 4 d. (už seksualinį prievartavimą 2005 m. rugsėjo mėnesio nenustatytą dieną) – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 150 str. 4 d. (už seksualinį prievartavimą 2005 m. rugsėjo 24 d.) – laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 92 str. 1 ir 2 d., nuteistajam paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams.

Vadovaujantis BK 82 str. 1 d. 5 p., 87 str. 1 d., 2 d. 1 ir 2 p., nuteistajam paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas 12 mėnesių, įpareigojant nuteistąjį būti namuose nuo 22 val. iki 7 val. bei tęsti mokslą.

Iš M. L. priteista 350,42 Lt žalos atlyginimo A. Ž. , 5 000 Lt neturtinės žalos A. Ž. , 5 000 Lt neturtinės žalos K. P. . Nuteistajam, kaip nepilnamečiui, neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų nurodytai žalai atlyginti, žalą ar jos dalį išreikalauti iš A. L. ir R. L. .

Iš M. L. priteista 37,16 Lt teismo išlaidų valstybei bei 1 000 Lt advokato pagalbos išlaidų A. Ž. .

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nuteistojo M. L. atstovės pagal įstatymą apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. L. nuteistas už tai, kad 2005 m. rugsėjo mėnesio antroje pusėje, tikslesnis laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), Šilutės rajone, prie daugiabučio namo esančiame garaže, tenkindamas lytinę aistrą, seksualiai prievartavo (įvedė lytinį organą - varpą į burną) mažametį A. Ž. , (duomenys neskelbtini), kuris dėl mažametystės nesuvokė prieš jį daromų veiksmų esmės ir pavojingumo.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2005 m. rugsėjo 24 d., apie 15 val., Šilutės rajone, (duomenys neskelbtini), prie to paties namo, tenkindamas lytinę aistrą, dar kartą seksualiai prievartavo tą patį nukentėjusįjį – A. Ž. , savo lytinį organą varpą įvesdamas nukentėjusiajam į burną, kuris dėl mažametystės nesuvokė su juo daromų veiksmų esmės ir pavojingumo.

Nuteistojo M. L. atstovė pagal įstatymą A. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti. Teismas, pasak apeliantės, nesiaiškino nusikaltimo padarymo aplinkybių, o svarbiausia – nusikalstamos veikos padarymo laiko. Nukentėjusieji A. Ž. ir K. P. dėl savo sūnaus seksualinio prievartavimo į policiją kreipėsi tik rugsėjo mėnesį, nors tiek ji, tiek daugelis kaimynų, kaip ir patys nukentėjusieji, žinojo, kad tokie įvykiai galėjo vykti vasaros pradžioje, vaikų atostogų metu. A. L. teigia, kad nukentėjusieji specialiai nurodė įvykio datą – 2005 m. rugsėjo mėnesį, tam, kad būtų galima pareikšti kaltinimus jų sūnui ir prisiteisti dideles pinigines sumas.

Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusioji K. P. yra amoralaus elgesio, nukentėjusysis A. Ž. iki įvykio neturėjo jokio ryšio su sūnumi. Teismas, pasak apeliantės, rėmėsi ikiteisminio tyrimo surinktais įrodymais, kurie buvo surinkti grubiai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo normas. Nuteistasis iš namų buvo išvežtas naktį, jis buvo laikomas suimtas dvi paras, jo apklausa buvo atlikta nedalyvaujant jo motinai. Tokiu būdu nuteistajam buvo padarytas psichologinis spaudimas ir surašytas vienašališkas protokolas. Nuteistasis jai pasakojo, kad kriminalistai reikalavo, jog jis prisipažintų, kad įvykiai vyko 2005 m. rugsėjo mėnesį, nors jis jiems sakė, kad viskas vyko vasaros pradžioje, atostogų metu. Dėl šio įvykio nebuvo apklausti kaimynai, kurie žinojo apie įvykio laiką. Apeliantės manymu, ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas siekiant gauti tariamos neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantė, nuteistojo M. L. atstovė pagal įstatymą A. L. , nuteistasis M. L. ir jo gynėja prašė nuteistojo atstovės pagal įstatymą apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras - skundą atmesti.

Nuteistojo M. L. atstovės pagal įstatymą apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantė nesutinka su byloje nustatytu nusikaltimų padarymo laiku iš esmės teigdama, jog nuteistasis įvykio metu nebuvo sulaukęs reikiamo amžiaus, kuriam esant, asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Skundo argumentai apie tai, kad nusikaltimas buvo padarytas 2005 m. vasaros pradžioje, o ne rugsėjo mėnesį, prieštarauja paties nuteistojo M. L. , nukentėjusiojo A. Ž. , taip pat liudytojų O. D. , M. B. , Š. V. bei kitų liudytojų parodymams. Pats nuteistasis, apklaustas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad jam įvykio metu jau buvo keturiolika metų (t. 1, b. l. 168-169). Kadangi M. L. yra gimęs 1991 m. rugpjūčio 12 d., tai reiškia, kad nusikaltimą jis padarė ne vasaros pradžioje, bet po 2005 m. rugpjūčio 12 d. Nukentėjusysis A. Ž. parodė, kad M. L. seksualinio prievartavimo veiksmus atliko 2005 m. rugsėjo mėnesį. Tokią įvykio datą nurodė ir liudytojas M. B. , apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 15-16), bei liudytojas O. D. (t. 1, b. l. 42-44). Šias aplinkybes iš esmės patvirtino ir liudytojas Š. V. . Taigi, pirmiau aptartais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad M. L. nusikaltimus padarė 2005 m. rugsėjo mėnesį, t. y. būdamas 14 metų amžiaus ir jis, vadovaujantis BK 13 str. 2 d., pagrįstai pripažintas jam inkriminuotų nusikalstamų veikų subjektu.

Pirmiau aptarti įrodymai paneigia ir apeliacinio skundo teiginius, jog nukentėjusieji nusikaltimų padarymo laiką – rugsėjo mėnesį – pasirinko sąmoningai, norėdami apkaltinti jos sūnų ir siekdami materialinės naudos. Be to, atkreitinas apeliantės dėmesys į tai, kad kreipimosi į teisėsaugos institucijas laikas nėra svarbus nustatant, ar kaltininkas buvo sulaukęs reikiamo amžiaus, kad galėtų būti patrauktas baudžioamojon atsakomybėn. Tam svarbus nusikaltimo padarymo laikas. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad su nukentėjusiuoju seksualinio prievartavimo veiksmai buvo atliekami ir iki 2005 m. rugsėjo mėnesio, apie juos nukentėjusieji taip pat pranešė, nors juos atliko ir asmenys, jaunesni nei 14 metų amžiaus. Tai rodo, kad M. L. nebuvo nukentėjusiųjų pasirinktas ir apkaltintas vien dėl to, kad jis pagal baudžiamąjį įstatymą gali atsakyti už savo veiksmus.

Apeliantė mano, kad ikiteisminio tyrimo metu įrodymai buvo renkami grubiai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo normas, nes nuteistasis iš namų buvo išvežtas naktį, jis buvo laikomas suimtas dvi paras, o jo apklausa vyko nedalyvaujant motinai. Šie apeliantės skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.

Baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, kokiu paros metu turi būti sulaikytas įtariamasis. BPK 140 str. 1 d. numatyta, kad asmuo, įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, gali būti sulaikytas: 1) jei jis yra užkluptas darant nusikalstamą veiką ir jei yra pagrindas manyti, kad asmuo tuoj po nusikalstamos veikos padarymo gali pabėgti ar tuoj pat neįmanoma nustatyti jo asmenybės; 2) kitais atvejais, kai yra suėmimui taikyti būtinos sąlygos ir pagrindai. Iš laikino sulaikymo protokolo matyti, kad M. L. buvo sulaikytas įtariant, kad jis padarė labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 150 str. 4 d., ir nustačius sulaikymo pagrindą, kad jis gali trukdyti ikiteisminiam tyrimui – bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų (t. 1, b. l. 84). Taip pat nebuvo pažeista ir BPK 140 str. 2 d. nuostata, kad laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau kaip 48 valandas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, M. L. BPK 140 str. tvarka buvo sulaikytas 2005 m. rugsėjo 29 d., 00.55 val., o paleistas iš suėmimo 2005 m. rugsėjo 30 d., 14.20 val. Baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja, kad apklausiant nepilnametį įtariamąjį dalyvautų jo atstovas pagal įstatymą. BPK 53 str. nustatyta, kad įtariamojo nepilnamečio atstovai pagal įstatymą dalyvauja procese, esant jų tokiam prašymui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui priėmus šiuo klausimu nutarimą. Nepilnamečio įtariamojo apklausoje yra būtinas tik gynėjo dalyvavimas (BPK 51 str. 1 d. 1 p.). Iš bylos duomenų matyti, kad visose įtariamojo apklausose dalyvavo jo gynėjas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad nuteistojo parodymai buvo išgauti neteisėtu būdu ar pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymus. Kaip jau buvo minėta, visose apelianto apklausose dalyvavo jo advokatas, jokių nei nuteistojo, nei jo gynėjo pareiškimų dėl nuteistajam daromo neteisėto poveikio negauta.

Pirmosios instancijos teismo nustatyti objektyvieji M. L. veikos požymiai Apeliacinio teismo teisėjų kolegijai abejonių nekelia. Tačiau be objektyviųjų veikos požymių, pripažįstant asmenį kaltu, būtina nustatyti ir subjektyviuosius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 150 str. dispozicijoje įstatymų leidėjas, aprašydamas vieną iš pagrindinių seksualinio prievartavimo sudėties požymių – nusikaltamą veiką, „užkodavo“ joje ir dar vieną būtiną papildomą šio nusikaltimo sudėties požymį – nusikaltimo motyvą, t. y. lytinės aistros tenkinimą. Baudžiamajame įstatyme nepateikiama lytinės aistros tenkinimo sąvoka. Kaip nusikalstama veika ji išaiškinta Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo se­na­to 2004 m. gruo­džio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teis­mų prak­ti­kos iš­ža­gi­ni­mo ir sek­su­a­li­nio prie­var­ta­vi­mo bau­džia­mo­sio­se by­lo­se“ 3 p., kuriame teigiama, jog ly­ti­nės aist­ros ten­ki­ni­mas BK 150 straips­nio pras­me yra skir­tin­gų ly­čių asmenų ar­ba tos pa­čios ly­ties as­me­nų veiks­mai, kai ly­ti­nė aist­ra ten­ki­na­ma ki­tais bū­dais, ne­gu nu­ma­ty­ta BK 149 straips­ny­je, kaip an­tai: ora­li­niu, ana­li­niu ar ki­to­kio fi­zi­nio są­ly­čio bū­dais (dir­gi­nant vy­ro ar mo­ters ly­ti­nius or­ga­nus, lie­čiant ly­ti­niu or­ga­nu ki­to žmo­gaus kū­ną ir pan.). Taigi, iš BK 150 str. konstrukcijos matyti, kad asmuo pagal šį straipsnį gali būti pripažintas kaltu tik tuo atveju, kai jis seksualinę prievartą prieš kitą žmogų naudoja norėdamas patenkinti savo lytinę aistrą.

Šioje byloje daryti išvadą, kad M. L. , veikdamas tiesiogine tyčia, seksualiai prievartavo A. Ž., galima tik nustačius, kad darydamas šią veiką, jis suvokė, kokią baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę jis pažeidžia ir siekė, norėjo taip elgtis. Pirmosios instancijos teisme tai nebuvo išsamiai tirta, todėl, siekdama nustatyti, ar M. L. suprato, kad tenkina lytinę aistrą su mažamečiu asmeniu prieš jo valią oraliniu būdu ir ar jis norėjo taip veikti, bei pašalinti abejones dėl to, ar M. L. buvo pasiekęs tokį brandos lygį, kad fiziologiškai galėtų tenkinti lytinę aistrą, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atliko įrodymų tyrimą, kurio metu buvo atlikta kompleksinė komisijinė teismo medicinos – psichiatrijos, psichologijos ekspertizė, apklausti teismo medicinos ekspertas, teismo psichologė, teismo psichiatras, specialistė, taip pat surinkti kiti bylai reikšmingi duomenys.

Minėta ekspertizė vienareikšmių atsakymų nedavė. Ekspertizės išvadose teigiama, kad M. L. veikos padarymo metu (2005 m. rugsėjo mėn.) nebuvo pasiekęs lytinės brandos. Be to, ekspertai konstatavo, kad šiuo metu nėra jokių metodikų, galinčių įvertinti asmens psichologinę brandą, leidžiančią fiziologiškai jausti lytinę aistrą (t. 2, b. l. 142). Teisėjų kolegija teismo posėdyje apklausė ekspertizę atlikusius ekspertus. Teismo medicinos ekspertas J. Rybalko parodė, kad išvadą, jog M. L. veikos padarymo metu nebuvo pasiekęs lytinės brandos, jis, remdamasis Kauno medicinos universiteto patvirtintomis metodinėmis rekomendacijomis, padarė įvertinęs vien tik M. L. fizinį išsivystymą. Pagal šias rekomendacijas apie individo fizinį išsivytymą sprendžiama įvertinus jo ūgį, svorį, spenelius, lytinį plaukuotumą, barzdaplaukius, gyvaplaukius, gerklų matmenis ir pan. Remdamasis šiais požymiais, teismo medicinos ekspertas ir padarė išvadas dėl M. L. lytinės brandos. Be to, ekspertas J. Rybalko parodė, kad paminėtų išorinių požymių visuma nesiejama su galimybe atlikti seksualinius veiksmus bei galimybe patirti lytinį pasitenkinimą. Seksualinio subrendimo klausimą turėjo išspręsti ekspertizėje dalyvavę teismo psichiatras ir teismo psichologė, tačiau tokio tyrimo metodikos nėra, todėl šios srities ekspertai tai nurodė pateiktoje išvadoje (t. 2, b. l. 153-155). Posėdyje apklausta teismo psichologė paaiškino, kad ji negali atsakyti į klausimą, ar M. L. buvo pasiekęs tokį psichologinės brandos lygį, kad galėtų fiziologiškai jausti lytinę aistrą, nes tai peržengtų jos specialiųjų žinių ribas. Tačiau ekspertė nurodė, jog jie, atlikdami ekspertizę, tyrė, ar nuteistasis galėjo suprasti lytinės aistros patenkinimo būdus bei siekti ją patenkinti, ir nustatė, kad įvykio metu jis suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti. Be to, ekspertė paaiškino, kad negalėjo įvertinti M. L. veiksmų motyvų, nes ekspertizės metu pastarasis apskritai neigė ką nors daręs nukentėjusiajam (t. 2, b. l. 189). Tuo tarpu teismo psichiatras K. V. Apeliaciniame teisme paaiškino, jog jis, kaip psichiatras, termino „pasiekęs lytinę brandą“ apskritai nevertina, nes čia kalbama apie fizinę brandą. O byloje bandoma išsiaiškinti ar nuteistasis buvo pasiekęs seksualinę brandą. Tačiau ekspertas negalėjo atsakyti, ar apskritai galima išskirti tokį terminą. Pasak jo, teorijoje teigiama, jog lytinė branda prasideda nuo 12 metų, bet gali būti ir anksčiau, tačiau tai, kad asmuo dar ne visiškai lytiškai subrendęs, nereiškia, kad jis negali turėti seksualinių santykių. Ekspertas taip pat parodė, jog tai, ar jis galėjo jausti lytinę aistrą yra pakankamai teorinis klausimas, o kadangi M. L. ekspertizės metu neigė savo nusikalstamus veiksmus ir neatsakė ir reikiamus klausimus, ekspertai negalėjo duoti kategoriškos išvados (t. 2, b. l. 190-191).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat apklausė ir vaikų psichologijos specialistę A. Kurienę, kuri paaiškino, jog jau nuo septynerių metų vaikai atlieka įvairius veiksmus, imituodami suaugusiuosius, ir jie žino, kad suaugę žmonės, darydami tokius veiksmus, patiria malonumą. Todėl ir vaikai, darydami tokius veiksmus, tikisi patirti tuos pačius pojūčius. Nors specialistė negalėjo pasakyti ar konkrečiu atveju M. L. tai suprato, tačiau tipiškas keturiolikmetis suprastų tokių veiksmų esmę (t. 2, b. l. 192).

Byloje taip pat buvo gautas prof. habil. dr. B. Dainio raštas, kuriame teigiama, jog 14 metų berniukas gali jausti lytinę aistrą ir tenkinti ją tiek natūraliu, tiek iškreiptu būdu. Lytinė aistra, anot profesoriaus, pasireiškia prasidėjus brendimo laikotarpiui. Šio amžiaus berniukai gana intensyviai domisi mergaitėmis, o uždaresnio būdo paaugliai savo seksualines fantazijas realizuoja masturbuodamiesi arba tenkina lytinę aistrą iškreiptai (t. 2, b. l. 121).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis – teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadas (t. 1, b. l. 100), kompleksinės komisijinės teismo medicinos – psichiatrijos, psichologijos ekspertizės išvadas (t. 2, b. l. 140-142), ją atlikusių ekspertų parodymus, vaikų psichologijos specialistės A. Kurienės parodymus, specialisto prof. B. Dainio pateiktus duomenis (t. 2, b. l. 121), konstatuoja, jog šiuo metu nėra specialios metodikos, kuria remdamiesi specialistai galėtų nustatyti ar asmuo yra pasiekęs lytinę brandą, leidžiančią fiziologiškai jausti lytinę aistrą. Teismų praktikoje ši savoka taip pat nėra išaiškinta, jos neapibrėžia ir baudžiamasis įstatymas. Todėl teisėjų kolegija, nustatydama ar M. L. , atlikdamas seksualinio pobūdžio veiksmus, siekė patenkinti ar tenkino savo lytinę aistrą, vertina jo paties parodymus ir konkrečiai atliktus veiksmus.

Iš pirmiau aptartų ekspertų ir specialistų pateiktų duomenų galima daryti išvadą, kad net ir jaunesni nei 14 metų amžiaus berniukai neretai tenkina savo lytinę aistrą. Tokio amžiaus asmenų lytinės aistros tenkinimas pasireiškia suaugusiųjų seksologinio pobūdžio veiksmų imitavimu, eksperimentavimu, atliekant veiksmus tiek natūraliu, tiek iškreiptu būdu, masturbacija ir pan. Kitaip tariant, atlikdami tokius veiksmus, jie tokiu būdu tenkina savo lytinę aistrą. Kaip matyti iš paties nuteistojo M. L. parodymų, jis tiesiogiai nenurodė, kad savo veiksmais būtų siekęs malonumo ar lytinės aistros patenkinimo. Pirmosios instancijos teisme jis tai apskritai neigė, o atliekant pirmiau minėtą ekspertizę jis ėmė neigti ir savo veiksmus, ne tik jų motyvus. Tačiau iš anksčiau M. L. duotų parodymų apie tai, kad jam buvo „labai įdomu“, „tai buvo lyg žaidimas“, kad jis „norėjo pabandyti“ galima daryti išvadą, kad jo veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu būtent ir buvo tas specialistų pirmiau minėtas suaugusiųjų seksologinio pobūdžio veiksmų imitavimas, eksperimentavimas, kurį specialistai įvardijo, kaip lytinės aistros tenkinimą.

Taigi, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad M. L. , įvesdamas savo lytinį organą - varpą nukentėjusiajam į burną, taip tenkino savo lytinę aistrą. O kad tai darydamas jis suvokė savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti, neabejotinai nustatyta atlikus kompleksinę komisijinę teismo medicinos – psichiatrijos, psichologijos ekspertizę (t. 2, b. l. 142). Tai, kad M. L. suvokė savo prievartinių seksualinių veiksmų pavojingumą ir priešingumą teisei, matyti ne tik iš šios ekspertizės išvadų, bet ir iš tiriamosios jos dalies, kur nurodoma, jog M. L. supranta bendrai priimtas elgesio ir socialines normas, deklaruoja, kad jų laikosi. Supranta, kad „čiulpti kitų lytinius organus yra negerai, kad duoti čiulpti kitiems savo lytinius organus – negerai, kad tai gali būti baudžiama, apie tai žinojęs ir iki teismo“ (t. 2, b. l. 141). Šiame akte taip pat nustatyta, kad M. L. turi formalių žinių apie intymių santykių sferą, pakankamai teisingai paaiškina seksualinės prievartos esmę ir pasėkmes tiek moraliniu požiūriu, tiek nukentėjusiojo atžvilgiu (tiriamojo žodžiais „tai yra blogai, negalima taip, nes tai nežmoniška“, „jis dar mažas buvo, nieko nesuprato, jį nužemino, be to, mažas negali apsiginti) (t. 2, b. l. 141-142).

Kita vertus, iš nuteistojo M. L. parodymų galima daryti prielaidą, kad vienas iš jo nusikalstamų veiksmų motyvų taip pat buvo ir noras pasityčioti iš nukentėjusiojo ar jį pažeminti. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kiekvienu lytinės prievartos atveju nukentėjusysis yra pažeminamas iš jo tam tikra prasme pasityčiojama. Tokiu atveju, kai kaltininkas daro nusikalstamą veiką vedamas keletos motyvų, galima kalbėti apie nusikaltimo padarymo motyvų konkurenciją. Šiuo atveju taip pat galima pripažinti, kad nusikalstamą veiką M. L. padarė ne tik siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą, bet ir turėdamas šalutinį motyvą - pažeminti nukentėjusįjį, iš jo pasijuokti, pasityčioti. Tačiau šiuo atveju tai M. L. nusikalstamų veiksmų juridiniam įvertinimui įtakos neturi, tačiau į šią aplinkybę gali būti atsižvelgiama skiriant jam bausmę. Kadangi šiuo atveju motyvas pasityčioti buvo šalutinis, be to, apeliacinės instancijos teismas, nesant atitinkamo prokuroro ar nukentėjusiojo skundo, negali pasunkinti nuteistojo padėties, dėl pirmiau minėtos aplinkybės griežtinti M. L. paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos teismas, spręsdamas M. L. kaltės ir atliktų veiksmų kvalifikavimo klausimus, išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas, atitinkančias faktines aplinkybes. M. L. nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 150 str. 4 d. ir jis už šių nusikaltimų padarymą nuteistas pagrįstai.

Tačiau pirmosios instancijos teismas ne visiškai teisingai nustatė nukentėjusiesiems priteistinos turtinės žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistinos turtinės žalos atlyginimo, neišsamiai ištyrė bylos duomenis apie civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo A. Ž. patirtą turtinę žalą perkant vaistus. A. Ž. teismui pateikti kvitai nepatvirtina, kad vaistams, kurie buvo skirti jo sūnui ir nukentėjusiajam šioje byloje A. Ž. gydyti, buvo išleista 350,42 Lt. Iš pateiktų kvitų matyti, kad kai kurie vaistai buvo kompensuojami, o už vaistus bendrai patirtos išlaidos yra mažesnės, nei priteista pinigų suma. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija iš byloje esančių kvitų nustatė, kad pirkdamas vaistus A. Ž. patyrė 98,37 Lt išlaidų, kurios ir turi būti priteistos.

Nors skunde tai tiesiogiai nenurodyta, tačiau iš jame esančių teiginių galima suprasti, kad apeliantė nesutinka ir su priteistos neturtinės žalos dydžiu. A. L. nurodo, jog nukentėjusioji K. P. yra amoralaus elgesio, nukentėjusysis A. Ž. iki įvykio neturėjo jokio ryšio su sūnumi, taip duodama suprasti, kad šie nukentėjusieji nepatyrė tiek neturtinės žalos, kokią jos piniginę išraišką priteisė teismas. Tačiau šie deklaratyvaus pobūdžio teiginiai yra nepagrįsti ir jie savaime neduoda pagrindo mažinti apygardos teismo priteistos neturtinės žalos dydžio. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, atsižvelgdamas ne tik į pažeistas vertybes (nukentėjusiųjų orumą, dvasinius, emocinius išgyvenimus ir pan.), bet ir į M. L. materialinę padėtį, taip pat aplinkybes, kurios lėmė nusikalstamų veikų padarymą, sumažino priteistinos neturtinės žalos dydį nuo prašytų 50000 Lt kiekvienam iš dviejų nukentėjusiųjų (viso 100000 Lt) iki 5000 Lt kiekvienam iš nukentėjusiųjų (viso 10000 Lt). Teismas atsižvelgė į tai, kad M. L. yra labai jauno amžiaus, mokosi, šiuo metu neturi jokių galimybių atlyginti padarytą žalą, j o šeima gyvena skurdžiai, tėvų materialinė padėtis yra labai sunki. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu ir neturi pagrindo jo mažinti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi L. R. BPK 326 str. 1 d. 3 p.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. birželio 13 d. nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajam A. Ž. iš M. L. priteista 350,42 Lt turtinės žalos atlyginimo ir sumažinti jos dydį iki 98,37 Lt.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.