- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-12-03
- Bylos Nr.
- I-6-426/2013
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Rūta Miliuvienė, Raimondas Blauzdžius
- Pareiškėjas
- UAB „Vilšansta“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 9.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Gintaro Dzedulionio ir Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjos atstovams advokatui R. J., K. P. ir R. K., atsakovės atstovui A. A., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Vilšansta“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotasis asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėja UAB „Vilšansta“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu bei patikslintu skundu, kuriame galutinai formuluodama savo reikalavimus prašė teismo: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2008-12-09 sprendimą Nr. S-280 (7-263/2008); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir Mokesčių inspekcija) 2008-09-16 sprendimą Nr. 69-176; 3) Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2008-06-16 sprendimą Nr. (21.26)-256-138; 4) įpareigoti mokesčių administratorių išsamiai ir nešališkai atlikti pakartotinį Bendrovės mokestinį patikrinimą bei tinkamai surašyti patikrinimo aktą. Tuo atveju, jeigu skundžiami mokesčių administratoriaus sprendimai nebus panaikinti, prašo atleisti nuo paskaičiuotų delspinigių ar jų dalies, o taip pat nuo paskirtų pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir pelno mokesčio baudų ar jų dalies (t. 1, b. l. 3–14; t. 2, b. l. 87–100).
Pagrįsdama savo reikalavimus paaiškino, kad mokesčių administratorius jokio Bendrovės patikrinimo ar mokestinio tyrimo iš esmės neatliko, o tik perrašė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – ir FNTT) specialistų išvadų atitinkamas dalis, tendencingai įvertino atskirus šios išvados duomenis, todėl surašytas patikrinimo aktas negali būti laikomas teisėtas ir pagrįstas. Pažymi, kad 2006-11-29 specialisto išvada Nr. 5-1/196 taip negali būti laikomas savarankišku įrodymu. Nurodo, kad FNTT baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-0016-04 buvo surašytos ir kitos specialisto išvados – 2007-01-05 specialisto išvada Nr. 5-1/13, 2006-04-05 specialisto išvada Nr. 5-1/64, 2007-01-05 specialisto išvada Nr. 5-1/2, kuriose nurodoma, kad UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V.Bykovos firma išrašė PVM sąskaitas-faktūras ne tik UAB „Vilšansta“, bet dar ir kitoms įmonėms – UAB „Klaipėdos inžinerinių tinklų statyba“, UAB „Sobo sistemos“, UAB „Klaipėdos ugnė“, UAB „Santeka“, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos Mokymo centras, AB „Achema“, AB „Panevėžio statybos trestas“, UAB „Eurūna“, UAB „Eika“, UAB „Verkių ūkis“, Lietuvos Nacionalinis dramos teatras, AB „Vilniaus pergalė“ Advokatų V. Z., D. Z. kontora, AB „Linas“, UAB „Kauno tiltai“, AB „Rokiškio sūris“, AB „Panevėžio keliai“, AB „Ekranas“, AB „Achema“, UAB „Lytagra", AB „Pieno žvaigždės“, AB „Lietuvos energija“ ir kt. Tačiau, nors specialisto išvadose nurodoma, kad šių ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, tačiau šioms įmonėms mokesčių administratorius papildomai nepaskaičiavo jokių mokesčių ir jos nebuvo patrauktos baudžiamojon atsakomybėn. Tai akivaizdžiai parodo, kad vien tik specialisto išvada nėra joks įrodymas ir juo kaip įrodymu negalima grįsti patikrinimo akte papildomai paskaičiuotų mokesčių.
Pažymi, kad šie neginčijami faktai, kad daugelis įmonių, kurios pirko prekes ir paslaugas iš UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. Bykovos firmos ir kurios nurodytos FNTT specialisto išvadose kaip tos, kurių ūkinės operacijos neatitinka tikrovės ir joms buvo išrašytos šių įmonių PVM sąskaitos faktūros (analogiškai kaip ir UAB „Vilšansta“), nebuvo patrauktos atsakomybėn ir joms nebuvo priskaičiuoti jokie papildomi mokesčiai, akivaizdžiai paneigia mokesčių administratoriaus tvirtinimus ir Komisijos išvadas, kad UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. Bykovos firma niekada jokių prekių nepardavė ir paslaugų nesuteikė. Šie akivaizdūs faktai neginčijamai patvirtina pareiškėjo tvirtinimus, kad UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. Bykovos firma realiai pardavė prekes taip pat ir Bendrovei, kaip ir daugeliui aukščiau nurodytų įmonių, o taip pat pareiškėjo argumentus, paremtus tiek Europos Teisingumo Teismo, tiek Lietuvos teismų praktikoje suformuotomis nuostatomis, kad kiekviena ūkinė operacija turi būti nagrinėjama bei įrodinėjama atskirai.
Mokesčių administratorius ir Komisija visiškai nesuvokė įrodymų reikšmės baudžiamajame procese, o taip pat duomenų įrodomosios galios ir jų tapimo įrodymais momento. Ikiteisminiame tyrime visi surinkti duomenys, tame tarpe ir apklausų protokolai bei specialisto išvada, yra ne įrodymai, bet duomenys. Todėl visuose sprendimuose bei patikrinimo akte neteisingai naudojama įrodymų sąvoka, kai kalbama apie duomenis, gautus iš baudžiamosios bylos Nr. 06-1-0016-04. Tai išplaukia iš Baudžiamojo proceso kodekso 119 str. 1 d. 4 p. nuostatos, kur nurodoma, kad kaltinamajame akte, kuris yra ikiteisminio tyrimo pabaigos dokumentas nurodomi „pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas“. Pažymi, kad pareiškėja, neginčydama papildomai priskaičiuoto 579 540 Lt PVM, niekada nepripažino, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai priskaičiavo šią papildomą PVM sumą. Tai, kad pareiškėja patikslino PVM deklaracijas ir sumokėjo baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-0016-04 paskaičiuotą galimai padarytą žalą, kas atitinka papildomai paskaičiuotą PVM ir pelno mokestį, neįrodo, kad ji sutinka su šiais papildomai paskaičiuotais mokesčiais. Mokesčių administratoriaus motyvas, kad pareiškėjas patikslino PVM deklaracijas ir sumokėjo papildomai priskaičiuotus PVM ir pelno mokesčius nereiškia, kad pareiškėja juos pripažino. Pareiškėja atlygino galimai padarytą žalą baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-0016-04, kas atitinka papildomai paskaičiuotą PVM ir pelno mokestį, tik dėl tos priežasties, kad fiziniai asmenys, kurių dalis buvo pareiškėjo darbuotojai ir kurie kaltinami šioje baudžiamojoje byloje, jeigu būtų pripažinti kaltais, turėtų Baudžiamojo kodekso 59 str. 1 d. 3 p. numatytą lengvinančią aplinkybę, kuri galėtų lemti Baudžiamojo kodekso 61 str. ar 62 str. numatytos švelnesnės atsakomybės taikymą šiems asmenims. Nurodo, jeigu šie asmenys bus išteisinti, pareiškėja įgis teisę reikalauti grąžinti nepagrįstai sumokėtą galimai padarytą žalą.
Mokesčių administratoriaus sprendimų išvados nepagrįstos įrodymais, leidžiančiais daryti prielaidą, kad Bendrovė sudarinėjo fiktyvius sandorius ar elgėsi nerūpestingai bei nesąžiningai. Nurodyta, kad pareiškėja nuo 1999-01-01 iki 2003-05-01 vykdė neteisėtą veiklą analogiškai, kaip ir nuo 2003-05-01 iki 2004-12-15, nepateikė nei vieno įrodymo, kad realiai nepirko prekių ir paslaugų iš UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V.Bykovos firmos nuo 1999-01-01 iki 2003-05-01. Tuo tarpu Bendrovės pateikti įrodymai akivaizdžiai rodo, kad FNTT nenustatė, jog 1999-01-01 – 2003-05-01 laikotarpiu UAB „Vilšansta“ vykdytų analogišką nusikalstamą veiką. Toks prokuroro sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-0016-04 dalyje yra akivaizdus įrodymas, kad tuo laikotarpiu nusikalstama veika, analogiška nuo 2003-05-01 iki 2004-12-15, nebuvo vykdoma ir šis prokuroro nutarimas turi prezumpcinę reikšmę, kurios mokesčių administratorius nepaneigė. Kaip matyti iš 2008-10-21 kaltinamojo akto 109–114 lapuose fiksuoto teksto, jame aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad juridinis asmuo UAB „Vilšansta“ vykdė nusikalstamą veiką tik nuo 2003-05-01 iki 2004-12-15, o ne anksčiau.
Pažymi tai, kad visos pirktos iš UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. Bykovos firmos prekės buvo perparduotos, įrodo neginčijami įrodymai – UAB „Vilšansta“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros, jos ir kontrahentų pasirašyti atliktų darbų perdavimo aktai, kontrahentų apmokėjimo už darbus dokumentai. Kad iš UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V.Bykovos firmos pirktos prekės buvo realiai parduotos neginčija ir Mokesčių administratorius. Be to mokesčių administratoriaus darbuotojams atlikus prekių patikrinimą UAB „Vilšansta“ sandėliuose, dalis iš UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. Bykovos firmos pirktų prekių buvo surasta natūroje, nors prekių patikrinimo natūroje faktą mokesčių administratorius nuo Komisijos nuslėpė, o Komisija visiškai neįvertino ir nepasisakė dėl šio fakto. Visi šie faktai akivaizdžiai įrodo, kad UAB „Vilšansta“ realiai pirko iš UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. Bykovos firmos prekes ir realiai jas pardavė, todėl mokesčių administratorius privalo pripažinti pareiškėjos teisę į PVM atskaitą ir sąnaudų pripažinimą.
Komisija, kaip ir mokesčių administratorius, neteisingai siejo PVM atskaitos ir sąnaudų pripažinimo galimybę su pareiškėjo neteisėtais veiksmais bei nevertino aplinkybės, kad nors ginčo PVM sąskaitose– faktūrose ir yra formalių trūkumų, jos yra galiojančios, nes ūkinė operacija (prekių pirkimas – pardavimas) atspindėta atitinkamose PVM sąskaitose faktūrose, realiai įvyko bei buvo realiai sukurta pridėtinė vertė, kas ir suteikia teisę į PVM atskaitą, o taip pat buvo realiai patirtos sąnaudos, kas suteikia teisę sąnaudų suma mažinti apmokestinamąjį pelną. Tokia išvada grindžiama tuo, kad sandoriai, kurie patys nėra sukčiavimas, neeliminuoja teisės į PVM atskaitą (Teisingumo Teismo 2006-01-12 sprendimas sujungtose bylose C-354/03, C-355/03 ir C-484/03 dėl prašymų priimti prejudicinius sprendimus).
Mokesčių administratoriaus teiginiai, kad visi pažymoje nurodyti asmenys patvirtino, jog Bendrovė realiai nepirko prekių yra neteisingi. Pažymėtina, kad daugumos pažymoje surašytų įtariamųjų parodymų ištraukos, kuriomis ir rėmėsi Komisija, savo esme ir prasme aiškiai skiriasi nuo baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-0016-04 surašytų pilnų šių įtariamųjų parodymų.
Pažymi, kad mokesčių administratorius nuslėpė reikšmingus bylai teisingai išnagrinėti faktus, t. y., kad jam ankstesnių patikrinimų metu buvo pateikti UAB „Mirketa“ buhalterinės apskaitos dokumentai, kurie patvirtina, kad UAB „Mirketa‘ realiai pirko prekes iš A. N. IĮ, G. G. IĮ, J. A. IĮ, R. M. IĮ, UAB „Boneveta“, UAB „Gamlita“, UAB „Janvida“. Be to Inspekcijai ankstesnių patikrinimų metu buvo pateikti ir UAB „SVO“ buhalterinės apskaitos dokumentai, kurie patvirtina, kad UAB „SVO“ realiai pirko prekes iš UAB „Metangas“ ir UAB „Naftina“. Mokesčių administratorius buvo atlikęs V. Bykovos firmos patikrinimą, kurio metu jokių pažeidimų nenustatė. Nurodo, jog tai, kad pareiškėjo kontrahentai UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V.Bykovos firma galimai nemokėjo mokesčių arba mokėjo ne visus privalomus mokesčius, nesudarė pagrindo jos PVM atskaitos ir sąnaudų pripažinimo teisės atėmimą. Be to, pareiškėja nežinojo ir negalėjo žinoti, kad UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. Bykovos firmos vardu prekes atveža ir parduoda ne vien tik tų įmonių darbuotojai, o kiti pašaliniai asmenys. Pareiškėja patikrino prekių kiekį ir komplektiškumą ir apskaitos dokumentuose (PVM sąskaitose-faktūrose) nurodytų duomenų teisingumą ir įsitikinęs, kad pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai tvarkingi ir teisingi, o prekės atitinka kokybės bei kiekybės reikalavimus, nupirko patiektas prekes. Pareiškėjas, kiek galėdamas, įsitikino, kad jo kontrahentai UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. Bykovos firma yra legalios ir pagal įstatymus veikiančios įmonės. Be to UAB „SVO", UAB „Mirketa“, V. Bykovos firmos darbuotojai pateikė šių įmonių registracijos pažymėjimų ir PVM mokėtojų pažymėjimų kopijas, taip pat su asmenimis, kurie prisistatė šios įmonės darbuotojais, pastoviai vyko betarpiškas bendravimas.
Komisija visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentą, paremtą Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktika, dėl pardavėjo, o ne pirkėjo atsakomybės už duomenų, įrašytų į apskaitos dokumentą, tikrumą. Todėl Komisija tik formaliai, nevertindama faktinės situacijos, padarė išvadą, kad ūkinės operacijos turinys neatitinka apskaitos dokumentų bei neatkreipė dėmesio į tai, kas privalo prisiimti atsakomybę už neteisingų duomenų įrašymą į apskaitos dokumentą. Šiuo atveju yra nelogiška ir teisės požiūriu negalima situacija, kai sąžiningas subjektas netenka jam įstatymo suteikiamos teisės į PVM atskaitą ir teisės į sąnaudų pripažinimą dėl to, kad kitas atsakingas subjektas UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V.Bykovos firma padarė mokesčių teisės pažeidimą.
Taip pat pažymi, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2004-10-27 nutartyje (adm.b. Nr. A-355/2004) diferencijavo ir nesiejo PVM atskaitos teisės su sąnaudų pripažinimo teise. Teismas nustatė, kad netgi ir tuo atveju, jeigu mokesčių mokėtojas praranda teisę į PVM atskaitą, jis nepraranda teisės į sąnaudų pripažinimą. Net, jeigu būtų pripažinta, kad pareiškėjas neturi teisės į PVM atskaitą, neatimtų iš jo teisės į sąnaudų pripažinimą. Tai, kad pareiškėjas patyrė sąnaudas ir dokumentuose nurodytos prekių pirkimo - pardavimo operacijos tikrai įvyko, patvirtina tiek buhalterinės apskaitos dokumentai, tiek tose operacijose dalyvavę asmenys ir kiti liudytojai, tiek pats mokesčių administratorius. Taip pat pažymi, jeigu UAB „Vilšansta“ sumokėtų visas PVM ir pelno mokesčio sumas, kurių visas ar dalį sumokėjo prekių ir paslaugų pardavėjai, tai UAB „Mirketa“, V.Bykovos firma ir UAB „SVO“ įgautų teisę į jų sumokėtų šių mokesčių sumų susigrąžinimą, kas reikštų ir nepagrįstą praturtėjimą. Tai, kad UAB „Mirketa“, V. Bykovos firma ir UAB „SVO“ galėjo sumokėti dalį ar netgi visus mokesčius valstybei, sužinota iš baudžiamosios bylos Nr. 1-2-487/2012 nagrinėjimo teisme, be to, šį faktą akivaizdžiai patvirtina ir tos pačios FNTT pateiktos kitos specialistų išvados.
Pripažinus, kad UAB „Mirketa“, V.Bykovos firma ir UAB „SVO“ visos kartu, galimai, sumokėjo į valstybės biudžetą 1 933 823,93 Lt įvairių mokesčių, visiškai neaišku, ir be papildomo patikrinimo ar tyrimo neįmanoma nustatyti, ar ši pinigų suma buvo kur nors kitur panaudota. Akivaizdu, jeigu šios įmonės minimą pinigų sumą sumokėjo kaip mokesčius į valstybės biudžetą, tai negali būti kalbos apie tai, kad UAB „Vilšansta“ privalo sumokėti papildomus mokesčius, kadangi vien tik šių įmonių sumokėta mokesčių suma beveik dvigubai viršytų mokesčių administratoriaus patikrinimo akte paskaičiuotą papildomą mokesčių sumą.
Nurodo, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-487/2012 Mokesčių administratoriui buvo priteista atlyginti 589 870 Lt turtinę žalą solidariai iš 7 asmenų – UAB „Vilšansta“, A. S., R. Š., R. T., V. G., T. L., V. S.. Taigi, teismas jau nusprendė, kad patikrinimo akte papildomai paskaičiuotus mokesčius privalo sumokėti ne viena UAB „Vilšansta“, bet ir dar šeši asmenys. Jeigu bus paliktas galioti toks patikrinimo aktas, pareiškėjos nuomone, jo teisingumo patvirtinimas teisme aiškiai prieštaraus teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje patvirtintai šių mokesčių sumokėjimo tvarkai.
Nurodo, kad nebuvo pateikta nei vieno tvirto argumento ar motyvo paneigti pareiškėjo tvirtinimui, kad daliai patikrinimo akte nurodytų mokesčių apskaičiavimui yra suėję senaties terminai. Mokesčių administratorius neturėjo teisinio pagrindo apskaičiuoti papildomai mokesčių už 1999–2001 metus, nes tai prieštarauja MAĮ 68 str. nuostatoms. Šiuo atveju nėra 3 d. numatyto pagrindo perskaičiuoti mokesčius už ilgesnį negu 1 d. nurodytą terminą, kadangi baudžiamojoje byloje nėra būtinybės nustatyti padarytą žalą valstybei, nes ši žala jau buvo nustatyta ir apskaičiuota anksčiau, tai yra iki patikrinimo akto surašymo ir ji yra nurodyta 2008-03-31 pranešime apie įtarimą, kur nurodyta, kad bendra žala valstybei sudaro 542 660 Lt. Todėl žala valstybei buvo nustatyta bei apskaičiuota ne Mokesčių administratoriaus, bet ikiteisminio tyrimo institucijos.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.125 str. 5 d. 1 p., MAĮ 96–98 str nuostatomis, turėjo teisę skaičiuoti delspinigius ne daugiau, kaip už šešis mėnesius nuo prievolės mokėti atitinkamą mokestį atsiradimo dienos. Todėl Komisijos sprendimas atmesti pareiškėjo reikalavimą skaičiuoti delspinigius už 6 mėnesius arba 180 dienų yra nepagrįstas ir naikintinas.
Pažymėtina ir tai, kad UAB „Vilšansta“ per visą mokestinio patikrinimo ir administracinės bylos nagrinėjimo laikotarpį visomis įmanomomis priemonėmis stengėsi sumokėti papildomai priskaičiuotus mokesčius, o būtent, bandė parduoti jai priklausančius pastatus Smolensko g. 5A, Vilniuje ir iš gautų pajamų sumokėti šiuos mokesčius, tačiau dėl baudžiamojoje byloje taikyto neteisėto ir nepagrįsto Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros arešto, to padaryti negalėjo. Todėl pareiškėja privalo būti atleista nuo delspinigių Civilinio kodekso 6.253 str. 3 d. pagrindu, tai yra dėl privalomų ir nenumatytų valstybės institucijų veiksmų ir aktų, dėl kurių neįmanoma buvo įvykdyti prievolės arba šie priskaičiuoti delspinigiai turėtų būti žymiai sumažinti.
Taip pat pažymi, kad patikrinimo akte paskaičiuoti delspinigiai yra akivaizdžiai neteisingai, kadangi jame nebuvo įvertintos tos faktinės aplinkybės, jog UAB „Mirketa“, V. Bykovos firma ir UAB „SVO“ galimai dar anksčiau yra sumokėjusios dalį arba visus mokesčius, o taip pat tos įrodytos faktinės aplinkybės, kad UAB „Vilšansta“ ir kiti baudžiamojoje byloje nuteisti asmenys nuo 2007-09-13 iki 2013-09-04 sumokėjo 792 042,89 Lt papildomų mokesčių iš 1 169 411 Lt papildomai patikrinimo akte priskaičiuotų. Todėl apskaičiuoti delspinigiai turi būti perskaičiuoti dar ir dėl šių priežasčių. Be to mokesčių administratorius nepagrįstai paskyrė 173 862 Lt PVM baudą ir 176 961 Lt pelno mokesčio baudą. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-487/2012 įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu UAB „Vilšansta“ buvo paskirta 125 000 Lt dydžio bauda. Kaip yra žinoma iš bylos aplinkybių ir ko niekas neginčija, ši bauda buvo paskirta už tapačias veikas ir tapačius galimai nesumokėtus mokesčius, kurie nagrinėjami ir baudžiamojoje, ir administracinėje byloje. Todėl, palikus mokesčių administratoriaus paskirtas baudas, būtų akivaizdus dvigubas nubaudimas už tą pačią galimai neteisėtą veiklą.
Atsiliepimas
Atsakovė Mokesčių inspekcija atsiliepime į patikslintą skundą (t. 2; b. l. 103–110) nurodė, jog su juo nesutinka, prašė atmesti. Paaiškino, kad pareiškėja Inspekcijai pateikė 1999–2004 m. patikslintas PVM deklaracijas, padidindama mokėtiną į biudžetą PVM sumą 579 540 Lt (ši suma priskaičiuota patikrinimo aktu). Prieš pateikdama patikslintas PVM deklaracijas pareiškėja mokėjimo nurodymais įmokos kodu 3411 vykdė mokėjimus į biudžetą, mokėjimų paskirtyje nurodydama: „dalinis PVM žalos atlyginimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00016-04 pagal 2006-11-29 specialisto išvadą Nr. 5-1/196“. Patikrinimo akte nurodyta, kad pareiškėja turi 551 711 Lt PVM permoką. Po patikrinimo (2008-04-15) mokėjimo nurodymu pareiškėja sumokėjo 27 830 Lt, mokėjimo paskirtis „PVM papild. priskaičiuotas“, įmokos kodas 3411. Pagal pareiškėjos 2008-04-11 patikrinimo aktą Nr. (21.26)-07-77-10 buvo įskaityta iš PVM permokos 579 540 Lt PVM. Taigi, pareiškėja atlygino valstybei žalą, kuri kilo iš nesumokėto teisės aktų nustatyta tvarka PVM, ir neginčijo šios dalies nuo mokestinio ginčo inicijavimo, todėl ši dalis yra įsiteisėjusi.
Kita vertus, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-03-23 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-487/2012 nustatė, jog Inspekcija baudžiamojoje byloje reiškė civilinį ieškinį dėl pareiškėjos nusikalstamomis veikomis padarytos žalos valstybei 116 9411 Lt atlyginimo, teismo posėdyje civilinio ieškovo atstovė sumažino civilinį ieškinį dėl pareiškėjos ir prašė iš kaltų asmenų priteisti 589 870 Lt valstybei žalos atlyginimui, nurodžiusi, kad dalis žalos jau yra atlyginta, taip pat išskaičiuotos PVM permokos. Teismas konstatavo, jog pareiškėjos atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad juridinis asmuo iš dalies atlygino nusikaltimu padarytą žalą, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas taip pat pažymėjo, kad sumas, kurios specialistų išvadose buvo paskaičiuotos kaip nusikalstamų veiksmų pasėkoje nesumokėti į valstybės biudžetą mokesčiai, juridiniai asmenys UAB ,,Vilšanstos ranga“, UAB ,,Staduva“, UAB „Tulmetas“ pilnai atlygino, pareiškėja atlygino iš dalies, o dėl kitos dalies Inspekcija palaikė pareikštą civilinį ieškinį. Be to, pareiškėja apeliaciniame skunde Vilniaus apygardos teismui tvirtino, kad ji pripažino savo kaltę, padėjo tyrimui bei iš dalies atlygino valstybei padarytą žalą (Vilniaus apygardos teismo 2013-06-14 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-554-387/2012).
Taigi, baudžiamojoje byloje buvo konstatuota, kad pareiškėja atlygino žalą valstybei dėl 579 540 Lt PVM nesumokėjimo, todėl teiginys, jog ji neatlygino žalos, yra nepagrįstas ir atmestinas. Kadangi buvo nustatyta, jog pareiškėjos pateiktose PVM sąskaitose-faktūrose, nurodytos ūkinės operacijos jose nurodytomis sąlygomis neįvyko, t. y. šie apskaitos dokumentai neturi juridinės galios, todėl Inspekcija pagrįstai šiose sąskaitose-faktūrose nurodytos sumos nepripažino išlaidomis, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos ir nurodė pareiškėjai sumokėti 589 871 Lt PVM.
Pabrėžė, jog teismų procesiniai sprendimai baudžiamojoje byloje yra galiojantys ir vykdytini, todėl faktinės aplinkybės nustatytos ir patvirtintos (Teismų įstatymo 9 str. 1 d., Baudžiamojo proceso kodekso 346 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 str. 1 d., 58 str. 4 d.).
Atsakovė nesutinka su skundo motyvais, kuriais teigiama, kad pareiškėja turi būti atleista nuo apskaičiuotų delspinigių. Pažymi, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet dar nesumokėtų delspinigių ar jų dalies, jei jis įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo (MAĮ 100 str. 1 d. 2 p., 141 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje pažymėta, kad mokėtojas, vykdydamas veiklą, prisiima visą riziką bei atsakomybę ir savo finansine politika, privalo formuoti taip, kad būtų reali galimybė atsiskaityti su kreditoriais. Šiuo atveju, pareiškėja, dalyvaudama sukčiavime, prisiėmė visą riziką bei atsakomybę ir savo finansinės politikos neformavo taip, kad galėtų atsiskaityti su valstybe, todėl Bendrovė yra kalta dėl padaryto pažeidimo ir nėra pagrindo atleisti ją nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo.
Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-03-25 nutartyje (adm. b. Nr. A-442-438/2010), aiškindamas MAĮ 81 str. 2 d., 96 str. 1 d. 2 p. ir 97 str. 2 d. nuostatas, pažymėjo, kad, įstatymų leidėjas yra nustatęs du skirtingus ir savarankiškai taikomus delspinigių skaičiavimo už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą pagrindus tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokesčių sumas, nurodytas mokesčių administratoriaus sprendime dėl mokestinio patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento patvirtinimo.
Atsakovės teigimu, delspinigiai pareiškėjai buvo apskaičiuoti nepažeidžiant minėtų MAĮ nuostatų. Taip pat nesutinka su skundo motyvu, kad Inspekcija neturėjo teisinio pagrindo atlikti jos pakartotinio patikrinimo. Inspekcija nurodė, jog įvertino, kad pareiškėja 2007-09-18 pateikė 1999 – 2004 m. patikslintas PVM deklaracijas ir FNTT 2006-11-29 specialisto išvadoje Nr. 5-1/196 buvo nurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui ir kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams, todėl, siekdama nustatyti padarytą žalą valstybei, kreipėsi į atsakovą dėl leidimo atlikti pakartotinį patikrinimą (MAĮ 68 str. 3 d., 118 str. 1 d. 4 p.), o Mokesčių inspekcija 2007-12-03 rastu Nr. (21.13-32-3)-R-11878 informavo, kad leidžia atlikti pakartotinį patikrinimą.
Taip pat pažymėjo, kad, nesant galiojančio procesinio sprendimo baudžiamojoje byloje (Vilniaus apygardos teismo 2013-06-14 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-554-387/2012), mokesčių administratoriaus sprendimai pagal priėmimo metu buvusią situaciją buvo teisėti ir pagrįsti. Kita vertus, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-03-23 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-487/2012, kurį civilinio ieškinio apimtyje paliko galioti Vilniaus apygardos teismas, priteisė solidariai iš V. G., T. L., V. S., R. T., R. Š., A. S. ir pareiškėjos 589 870 Lt valstybės naudai turtinei žalai atlyginti. Todėl šią teisinę situaciją turi įvertinti teismas.
Taip pat pažymėjo, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-03-23 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-487/2012, kurią bausmės skyrimo apimtyje paliko galioti Vilniaus apygardos teismas minėta nutartimi, pareiškėją pripažino kalta pagal Baudžiamojo kodekso 182 str. (sukčiavimas) 2 d., 222 str. (apgaulingas apskaitos tvarkymas) 1 d., 300 str. (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu) 2 d. ir paskyrė subendrintą bausmę – 125 000 Lt baudą.
Mokesčių administratorius, įvertinęs Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisminę praktiką, sutinka, kad mokestinio aptikrinimo metų paskirta mokestinė bauda gali prilygti kriminalinei bausmei, tuo tarpu non bis in idem principas draudžia persekioti ir bausti asmenį antrą karta, už pažeidimą jeigu jis kyla iš identiškų arba iš esmės tokių pat faktų, dėl kurių asmuo jau buvo nubaustas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-11-18 nutartis adm. b. Nr. A143-2619/2011; 2012-11-08 nutartis adm. b. Nr. A143-3046/2012; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-02-28 nutartis adm. b. Nr. A-442-703/2013 ir kt.).
Atsiliepimas
Inspekcija teismui pateiktame atsiliepime (t. 1; b. l. 29) prašė skundą atmesti bei paaiškino, kad palaiko Mokesčių inspekcijos atliepime išdėstytą poziciją.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovai patvirtino skunde išdėstytus motyvus ir prašė jį tenkinti, atsakovės atstovas patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nustatyta, kad Inspekcija, atlikusi mokesčių mokėtojos Bendrovės pakartotinį PVM ir juridinių asmenų pelno mokesčio patikrinimą nuo 1999-01-01 iki 2004-03-31, 2008-04-11 surašė patikrinimo aktą Nr. (21.26)-07-77, kuriame papildomai apskaičiavo 1 713 510,60 Lt mokėtinų mokesčių, tame tarpe: 579 540 Lt PVM, 274 092,55 PVM delspinigių, 589 871 Lt pelno mokesčio, 270 007,05 pelno mokesčio delspinigių (t. 1, b. l. 75–88). Pakartotinis Bendrovės vykdytos ūkinės veiklos patikrinimas atliktas atsižvelgus į iš FNTT gautą 20007-11-05 išvadą, kurioje konstatuota, kad UAB „Mirketa“, V.Bykovos firmos, UAB „SVO“ jokios ūkinės veiklos nevykdė, todėl jų išrašytose ir pareiškėjai pateiktose sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos realiai nebuvo vykdomos.
Inspekcijos 2008-06-16 sprendimu Nr. (21.26)-256-138 buvo patvirtintas 2008-04-11 patikrinimo aktas, o taip pat pareiškėjai paskirta 173 862 Lt PVM bauda ir 176 961 Lt pelno mokesčio bauda (t. 1, b. l. 68–74).
Mokesčių inspekcijos 2008-09-16 sprendimu Nr. 69–176 buvo patvirtinta Inspekcijos 2012-10-10 sprendimo dalis dėl 274 092,55 PVM delspinigių, 173 862 Lt PVM baudos, 589 871 Lt pelno mokesčio, 270 007,05 pelno mokesčio delspinigių ir 176 961 Lt pelno mokesčio baudos (t 1, b. l. 60–66).
Komisijos 2008-12-09 sprendimu Nr. S-280(7-263/2008) buvo patvirtintas Mokesčių inspekcijos 2008-09-16 sprendimas Nr. 69–176 (t.1, b. l. 48–57).
Byloje spręstinas ginčas dėl Bendrovės skundo reikalavimų, panaikinti Inspekcijos 2008-06-16 sprendimą, Mokesčių inspekcijos 2008-09-16 sprendimą ir Komisijos 2008-12-09 sprendimą bei įpareigoti mokesčių administratorių atlikti pareiškėjos pakartotinį mokestinį patikrinimą, pagrįstumo ir teisėtumo.
Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.
Taigi, sprendžiant pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo Inspekcijos sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.
Dėl mokesčių administratoriaus teisės atlikti pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą
Pagal MAĮ 118 str. 1 d. 4 p., mokesčių administratorius neturi teisės pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo dėl to paties mokesčio už tą patį mokestinį laikotarpį, jei buvo priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas, išskyrus tuo atveju, jeigu paaiškėjus naujų aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui ir kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams. Šiuo atveju prieš pradedant pakartotinį patikrinimą būtinas centrinio mokesčių administratoriaus leidimas minėtą patikrinimą atlikti.
MAĮ 68 str. 1 d., sakoma, kad jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pagal minėto straipsnio 2 d. šio įstatymo nustatyta tvarka mokesčių administratoriui atliekant pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą, šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, tačiau mokesčių administratorius tokio patikrinimo metu negali apskaičiuoti mokesčio už ilgesnį laikotarpį negu pirminio patikrinimo metu.
Kaip minėta, Inspekcija pakartotinį Bendrovės patikrinimą atliko atsižvelgus į iš FNTT gautą 2007-11-05 išvadą apie UAB „Mirketa“, V.Bykovos firmos, UAB „SVO“ ir Bendrovės vykdyta nusikalstamą veiką. Akivaizdu, kad FNTT minėtoje išvadoje UAB „Mirketa“, V. Bykovos firmos, UAB „SVO“ Bendrovei išrašytų sąskaitų faktūrų pateiktas vertinimas laikytinas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis MAĮ 118 str. 1 d. 4 p. taikymo prasme, todėl Inspekcija, gavusi centrinio mokesčių administratoriaus leidimą, turėjo teisę atlikti pakartotinį pareiškėjos mokėtino PVM ir pelno mokesčio apskaičiavimo pagrįstumą už tą patį laikotarpį.
Atsižvelgus į tai, Bendrovės skundo motyvai, kuriasi teigiama, kad mokesčių administratorius neturėjo teisės atlikti pareiškėjos pakartotinio patikrinimo, taip pat tai, jog buvo praleisti MAĮ 68 str. 1 d. nustatyti senaties terminai, grindžiami netinkamu teisės aiškinimu ir atmestini.
Dėl Inspekcijos 2008-06-16 sprendime apskaičiuotų PVM ir juridinių asmenų pelno mokesčio
Ginčo atveju yra reikšmingas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-23 nuosprendis (baudž. b. Nr. 1-2-487/2012) ir jame nustatytos faktinės aplinkybės, taip pat šiuo nuosprendžiu Bendrovei paskirtos baudos bei tenkinto civilinio ieškinio faktiniai pagrindai.
Minėtu nuosprendžiu buvo patenkintas civilinės ieškovės Inspekcijos pareikštas civilinis ieškinys ir solidariai iš V. G., T. L., V. S., R. T., R. Š., A. S. ir juridinio asmens UAB „Vilšansta“ priteista 589 870 Lt valstybės naudai turtinei žalai atlyginti (t. 2, b. l. 1–83). Be to, Bendrovė pripažinta kalta pagal Baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d., 300 str. 2 d., 222 str. 1 d. nuostatas, už ką jai paskirta subendrinta 1000 MGL dydžio, t. y. 125000 Lt, bauda. Vilniaus apygardos teismo 2013-06-14 nutartimi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-23 nuosprendis aptartoje dalyje paliktas nepakeistas (LITEKO duomenų bazė). Nuosprendyje taip pat pažymėta, kad Bendrovė, padarydama nusikalstamas, veikas veikė tiesiogine tyčia, kuri buvo nukreipta įforminti apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas, suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė padarinius ir to siekė. Byloje nustatyta, kad pareiškėja klastojo dokumentus, juos pasirašė ir suklastotus juos panaudojo – pateikė atitinkamoms institucijoms, siekdama įgyti didelės vertės svetimą turtą – į valstybės biudžetą mokėtiną PVM ir juridinių asmenų pelno mokestį ir išvengti turtinės prievolės valstybei – PVM mokėjimų, tuo tikslu organizavo įtraukimą ir įtraukė į buhalterinę apskaitą suklastotus buhalterinius dokumentus. Tyrimo metu nustatyta, kad Bendrovė į savo apskaitą įtraukė sąskaitas – faktūras, išrašytas UAB „Mirketa“, V. Bykovos firmos, UAB „SVO“, kurios jokios realios ūkinės veiklos nevykdė. Taigi, tiek minėtoje baudžiamoje byloje, tiek mokestiniame ginče buvo analizuojamos ir vertinamos tos pačios faktinės aplinkybės – UAB „Mirketa“, V. Bykovos firmos, UAB „SVO“ išrašytų sąskaitų faktūrų neteisėtas įtraukimas į pareiškėjos finansinę apskaitą.
Pažymėtina, kad Inspekcija baudžiamojoje byloje reiškė 1 169 411 Lt civilinį ieškinį dėl UAB „Vilšansta“ nusikalstamomis veikomis padarytos žalos valstybei atlyginimo, tačiau, atsižvelgusi į tai, kad dalis žalos buvo atlyginta, vėliau šio ieškinio sumą sumažino iki 589 870 Lt. Be to, paskiriant Bendrovei subendrintą bausmę, tai, jog pareiškėja atlygino dalį padarytos žalos, buvo įvertinta kaip jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė.
Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Inspekcija Bendrovei pareiškė civilinį ieškinį tokio paties dydžio, kokia buvo nustatyta pareiškėjai mokestinė nepriemoka Inspekcijos 2008-06-16 sprendime (nevertinant apskaičiuotų delspinigių bei paskirtų baudų – 1 169 411 Lt ( 579 540 Lt PVM+589 871 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio). Mokesčių administratoriaus apskaičiuotą 579 540 PVM nepriemoką Bendrovė padengė iki nuosprendžio priėmimo padarydama šio mokesčio užskaitą esama PVM mokesčio permoka, taip iš dalies atlygindama baudžiamojoje byloje pareiktą ieškinį dėl žalo atlyginimo. Be to, iš Bendrovės Mokesčių inspekcijai 20008-07-09 pateikto skundo matyti, kad jame buvo prašoma panaikinti Inspekcijos 2008-06-16 sprendimą toje dalyje, kurioje pareiškėjai papildomai apskaičiuotas pelno mokestis nuo 1999-01-01 iki 2003-05-01 bei su šiuo mokesčiu susiję delspinigiai, taip pat panaikinti pridėtinės vertės ir pelno mokesčių delspinigius už laikotarpį nuo 2004-12-14 iki 2007-07-30, panaikinti pridėtinės vertės ir pelno mokesčių baudas (mok. b. t. 1, l. 17–24). Taigi, pareiškėja mokestinio ginčo laikotarpiu nekėlė reikalavimo dėl mokesčių administratoriaus 579 540 Lt PVM nepriemokos apskaičiavimo.
Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad Bendrovė skundžiamo Inspekcijos 2008-06-16 sprendimo dalies dėl jai apskaičiuotos PVM nepriemokos neginčijo MAĮ 145, 147 str. nustatyta ikiteismine tvarka, o Inspekcijos 2008-06-16 sprendimą šioje dalyje įvykdė padengdama PVM mokesčio nepriemoką.
Įvertinus nurodytas aplinkybes, sprendžiama, kad Inspekcijos 2008-06-16 sprendimas toje dalyje, kurioje pareiškėjai apskaičiuota 579 540 PVM nepriemoka, yra įsiteisėjęs ir įvykdytas, todėl skundo reikalavimas panaikinti minėtą sprendimo dalį yra atmestinas.
Taip pat pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str. 2 d., faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-23 nuosprendis, toje dalyje, kurioje Bendrovė buvo pripažinta kalta pagal Baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d., 300 str. 2 d., 222 str. 1 d. nuostatas, yra įsiteisėjęs, įgijęs res judicata galią, todėl jame nustatytos faktinės aplinkybės iš naujo neįrodinėjamos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str. 2 d.). Todėl Bendrovės skundo motyvai ir argumentai, kuriais yra siekiama paneigti tas minėtu nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, jog pareiškėja į savo apskaitą įtraukė ūkines operacijas, kurios nebuvo įvykdytos, nagrinėjamo ginčo atveju nevertintini kaip teisiškai nereikšmingi.
Tai pat pažymėtina, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-23 nuosprendžiu solidariai iš V. G., T. L., V. S., R. T., R. Š., A. S. ir juridinio asmens Bendrovės priteista 589 870 Lt suma valstybės turtinei žalai atlyginti, pagal savo, faktinį pagrindimą iš esmės sutampa su Inspekcijos 2008-06-16 sprendimu pareiškėjai apskaičiuota juridinių asmenų pelno mokesčio nepriemoka. Kaip minėta, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-23 nuosprendis dalyje dėl 589 870 Lt žalos atlyginimo yra įsiteisėjęs ir privalo būti vykdomas. Todėl, palikus galioti Inspekcijos 2008-06-16 sprendimo dalį, kuria Bendrovei apskaičiuota 589 870 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio nepriemoka, ši suma turėtų būti išieškoma iš pareiškėjos. Tačiau tokia situacija suponuotų dvigubą atsakomybės taikymą pareiškėjai, taip pat nepagrįstą mokesčių administratoriaus (valstybės) praturtėjimą, nes minėta mokestinė nepriemoka būtų išieškoma remiantis mokesčių administratoriaus sprendimu, o taip pat kaip valstybei padaryta žala, priteista minėtu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-23 nuosprendžiu. Akivaizdu, kad tokia teisinė situacija prieštarautų teisingumo bei teisėtumo principams.
Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad Inspekcijos 2008-06-16 sprendimas toje dalyje, kuria Bendrovei apskaičiuota 589 870 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio nepriemoka, yra naikintinas.
Dėl pareiškėjai paskirtų baudų pagrįstumo
Skundžiamu Inspekcijos 2008-06-16 sprendimu pareiškėjai buvo paskirta 173 862 Lt PVM bauda ir 176 961 Lt pelno mokesčio bauda (t. 1, b. l. 68–74). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-23 nuosprendžiu Bendrovė pripažinta kalta pagal Baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d., 300 str. 2 d., 222 str. 1 d. nuostatas, už ką jai paskirta subendrinta 1000 MGL dydžio, t. y. 125000 Lt bauda (t. 2, b. l 1–83). Kaip minėta, tiek mokesčių administratoriaus sprendimuose, tiek teismo pareiškėjos atžvilgiu priimtame apkaltinamajame nuosprendyje, buvo analizuojamos ir vertinamos tos pačios faktinės aplinkybės – UAB „Mirketa“, V. Bykovos firmos, UAB „SVO“ išrašytų sąskaitų faktūrų neteisėtas įtraukimas į pareiškėjos finansinę apskaitą.
Pareiškėja nurodo, kad tokiu būdu, t. y. mokesčių administratoriaus sprendimu ir teismo nuosprendžiu paskiriant jai baudas, jinai už tuos pačiu veiksmus buvo baudžiama du kartus ir taip pažeistas non bis in idem principas.
Vertinant aptartus pareiškėjos skundo motyvus, yra reikšmingi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-11-18 nutartyje pateikti išaiškinimai (adm. b. Nr. A143-2619/2011). Minėtoje nutartyje teismas, be kita ko, pažymėjo, kad sprendžiant, ar nebuvo pažeistas non bis in idem principas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7 protokolo 4 str. prasme, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai netaikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas nurodytas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Non bis in idem principas draudžia persekioti ir į arba bausti asmenį antrą kartą už pažeidimą, jeigu jis kyla iš identiškų arba iš esmės tokių pat faktų (įvykių), dėl kurių asmuo jau buvo nubaustas. Tai, jog pažeidimų, už kuriuos skiriamos baudos, sudėtys aprašytos skirtingais žodžiais, dar jokiu būdu nereiškia, kad baudžiama ne už tą patį teisės pažeidimą. Teisinėje kalboje yra įprasta naudoti abstrakčias sąvokas, todėl vienas ir tas pats veiksmas gali atitikti ir dvi kriminalinio pobūdžio bausmes nustatančias teisės pažeidimų sudėtis. Teismas taip pat pažymėjo, kad Konvencijos 7 protokolo 4 str. bei non bis in idem principo prasme baudos pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso atitinkamą ir mokestinės baudos pagal Mokesčių administravimo įstatymą paskyrimas atskirais atvejais gali sąlygoti dvigubą nubaudimą ir Konvencijos pažeidimą.
Nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad mokesčių administratoriaus pareiškėjai paskirtos PVM ir pelno mokesčio baudos už mokesčių teisės pažeidimus prilygsta jos nubaudimui kriminalinio pobūdžio sankcija vertinant šią teisinę situaciją Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 7 protokolo 4 str. 1 d. nuostatų taikymo prasme. Tiek Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiu, tiek Inspekcijos 2008-06-16 sprendimu buvo nubaustas tas pats juridinis asmuo – Bendrovė, todėl tokia teisinė situacija suponuoja non bis in idem principo pažeidimą.
Vadovaudamasis tuo, kas buvo išdėstyta, teismas sprendžia, kad Inspekcijos 2008-06-16 sprendimas toje dalyje, kurioje pagal MAĮ 139 str. 1 d. pareiškėjai paskirta 173 862 Lt PVM bauda ir 176 961 Lt pelno mokesčio bauda negali būti paliktas galioti, nes tai reikštų Konvencijos 7 protokolo 4 str. 1 d., ta apimtimi, kuria ji draudžia asmenį pakartotinai bausti, pažeidimą.
Dėl Bendrovei apskaičiuotų delspinigių pagrįstumo
Iš Bendrovės skundo motyvų ir argumentų matyti, kad pareiškėja iš esmės neginčija jai apskaičiuotų PVM ir pelno mokesčio delspinigių matematinio teisingumo, tačiau savo nesutikimą su šių delspinigių apskaičiavimais grindžia tuo, kad: 1) pagal Civilinio kodekso 1.125 str. 5 d. 1 p. ir MAĮ 97 str. nuostatas, delspinigiai negalėjo būti skaičiuojami daugiau kaip už 180 dienų; 2) mokesčių administratorius neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos prokuratūros sprendimu pareiškėjos turtui buvo uždėtas areštas, todėl ji objektyviai negalėjo sumokėti papildomai apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių delspinigių.
Vertinant aptartus pareiškėjos skundo motyvus pirmiausiai pažymėtina, kad delspinigių, susijusių su mokestinių nepriemokų nesumokėjimu, apskaičiavimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja MAĮ nuostatos ir Civilinio kodekso nuostatos netaikytinos.
MAĮ 96 str. 1 d., nustatyta, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį arba mokesčių mokėtojo (atitinkamo mokesčio įstatyme numatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant muitinės deklaracijoje apskaičiuotą mokestį). MAĮ 97 str. 2 d. sakoma, kad įstatymo 96 str. 1 d. 2 p. nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per šio įstatymo 81 str. 2 d. nustatytą terminą (muitinės administruojamo mokesčio – per šio Įstatymo 81 str. 4 d. nustatytą terminą), delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo. Pagal MAĮ 98 str. 1 d. 1 p., delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio įstatymo 97 str. nustatyta tvarka, skaičiuojami kiekvieną dieną ir baigiami skaičiuoti mokesčio sumokėjimo (sugrąžinimo) į biudžetą dieną (įskaitytinai).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas 96 str. 1 d. 2 p. ir 97 str. 2 d. nuostatas, ne kartą yra pažymėjęs, kad, įstatymu leidėjas yra nustatęs du skirtingus ir savarankiškai taikomus delspinigių skaičiavimo už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą pagrindus tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokesčių sumas, nurodytas mokesčių administratoriaus sprendime dėl mokestinio patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento patvirtinimo. Vienu atveju delspinigiai yra skaičiuojami dėl to, kad mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčio to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Remiantis šiuo pagrindu, delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis, pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus, turėjo būti sumokėtas į biudžetą, ir baigiami skaičiuoti patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo diena.
Kitas delspinigių skaičiavimo pagrindas taikomas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas per MAĮ 81 str. 2 d. nustatytą terminą nesumoka sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytų papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumų. Tuomet delspinigių skaičiavimas yra pradedamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo ir tęsiamas iki mokesčių mokėtojas sumokės sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytas papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumas, bet ne ilgiau nei MAĮ 98 str. 2 d. Joje numatyta, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio įstatymo 97 str. 1 ir 2 d. nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienu, nuo teisės priverstinai išieškoti mokestine nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-09-18 nutartis adm. b. Nr. A556-1393/2012).
Atsižvelgus į minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus, pripažintina, kad pareiškėjos skundo motyvai dėl jai apskaičiuotų delspinigių yra grindžiami netinkamu aptartų MAĮ nuostatų aiškinimu, todėl atmestini.
Be to teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad, ūkio subjektas, vykdydamas ūkinę komercinę veiklą, prisiima atitinkamą riziką ir atsakomybę, todėl savo finansinę politiką turi formuoti taip, kad būtų reali galimybė atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-06-04 nutartis adm. b. Nr. A556-1635/2012 ir kt.). Kaip minėta, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-23 nuosprendyje konstatuota, kad Bendrovė dalyvavo teisės į PVM atskaitą sukčiavime, todėl pripažintina, kad pareiškėja prisiėmė visą riziką ir atsakomybę dėl savo neteisėtų veiksmų.
Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad ginčo atveju nėra MAĮ 100 str. 1 d. ir 141 str. 1 d. nustatytų pagrindų, kuriems esant pareiškėja gali būti atleista nuo apskaičiuotų delspinigių sumokėjimo, todėl šis jos skundo reikalavimas yra nepagrįstas ir atmestinas.
Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, sprendžiama, kad Inspekcijos 2008-06-16 sprendimas toje dalyje, kurioje Bendrovei apskaičiuota 589 870 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio nepriemoka bei paskirtos 173 862 Lt PVM bauda ir 176 961 Lt pelno mokesčio bauda, yra naikintinas. Taip pat naikintini Mokesčių inspekcijos 2008-09-16 sprendimas ir Komisijos 2008-12-09 sprendimas tose dalyse, kuriose paliktas Inspekcijos 2008-06-16 sprendimas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 2 p., 127 str., 129 str., teismas
nusprendė:
Pareiškėjos UAB „Vilšansta“ skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008-06-16 sprendimą Nr. (21.26)-256-138, Mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2008-09-16 sprendimą Nr. 69–176 ir Mokestinių ginčų komisijos 2008-12-09 sprendimą Nr. S-280(7-263/2008) tose dalyse, kuriose UAB „Vilšansta“ apskaičiuota 589 870 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio nepriemoka bei paskirtos 173 862 Lt PVM bauda ir 176 961 Lt pelno mokesčio bauda.
Likusią skundo reikalavimų dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.