- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-10-24
- Bylos Nr.
- I1-4398-644/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00675-2022-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Audrius Grauželis (pirm.)
- Pareiškėjas
- J. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. (J. V.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. V. skundu (b. l. 1-2, 7) kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu skundą palaikė ir nurodė, kad laikotarpiu nuo 2020-12-02 iki 2021-04-02 jis buvo laikomas Alytaus pataisos namuose netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad jis buvo paskirtas į Alytaus PN nuteistųjų būrį Nr. 2, kuriame negalėjo gyventi, nes būryje laikomi nuteistieji priklausė aukštesnei kastai ir pareiškėjo į būrį nepriėmė. Pareiškėjas bijojo susidorojimo, todėl buvo priverstas išeiti iš šio būrio ir gyventi kamerų tipo patalpose. Atsisakymo gyventi būryje Nr. 2 priežastis pareiškėjas ne kartą nurodė žodžiu ir raštu, tačiau į jo paaiškinimus nebuvo atsižvelgta ir į kitą būrį jis nebuvo perkeltas. Dėl atsisakymo gyventi paskirtame būryje Nr. 2 pareiškėjui buvo skiriamos drausminės nuobaudos – uždarymas į kamerų tipo patalpas. Buvimo kamerų tipo patalpose laikotarpiu pareiškėjui buvo apribota galimybė paskambinti, matytis su žmona, naudotis elektros prietaisais, apsipirkti parduotuvėje. Dėl patirto streso pareiškėjas norėjo pasitraukti iš gyvenimo. Jis buvo perspėjęs pareigūnus, kad jei į jo prašymą dėl perkėlimo į kitą būrį nebus atsižvelgta, jis padarys naują nusikaltimą. Bandydamas atkreipti dėmesį į savo problemą, pareiškėjas 2020-12-28 kartu su kitu nuteistuoju A. S. bandė paimti įkaitu pareigūną. Po šio įvykio pareiškėjas buvo įtrauktas į linkusių užpulti įskaitą ir perkeltas į kitus pataisos namus. Dėl Alytaus pataisos namų administracijos neveikimo pareiškėjas patyrė stresą, išgyvenimus, psichologinį spaudimą, psichologinę traumą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepimu (b. l. 11-14) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad Alytaus pataisos namuose yra sudaryta Nuteistųjų skirstymo komisija, kuri atsižvelgdama į nuteistųjų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, kitas asmenines savybes, sprendžia dėl nuteistųjų paskyrimo į būrius ar lokalinius sektorius. Skirstant nuteistuosius laikomasi nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų, atsižvelgiama į turimų laisvų vietų skaičių, nuteistųjų nusikalstamo elgesio riziką, neigiamos įtakos jiems ar kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, psichologines savybes bei kitas asmenines savybes. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato nuteistiesiems teisės spręsti, kurioje gyvenamojoje patalpoje jie pageidauja atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Pataisos namų direktorius, atsižvelgdamas į Nuteistųjų skirstymo komisijos siūlymą, 2020-11-30 įsakymu Nr. 2-1159 pareiškėją perkėlė iš 12 būrio į 2 būrį. Komisija nebuvo gavusi jokių duomenų, kad pareiškėjui minėtame būryje grėstų pavojus. Be to, pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo teisę kreiptis į Nuteistųjų skirstymo komisiją dėl jo perkėlimo į kitą būrį ar kamerą, tačiau šia teise nepasinaudojo. Kadangi pareiškėjas atsisakė gyventi paskirtame būryje nenurodydamas jokių konkrečių šio atsisakymo priežasčių, o pataisos įstaigos administracija neturėjo duomenų, kad šiame būryje grėstų pavojus, jam buvo nurodyta eiti į paskirtą būrį, tačiau pareiškėjas šio nurodymo nevykdė. Komisija, patarianti direktoriui nuteistųjų skatinimo priemonių ir nuobaudų parinkimo ar kitais su nuteistojo teisinės padėties pokyčiais susijusiais klausimais, apsvarstė pareiškėjo elgesį, įvertino esamą dokumentinę medžiagą ir pasiūlė įstaigos direktoriui skirti pareiškėjui drausmines nuobaudas, kadangi toks pareiškėjo elgesys buvo įvertintas, kaip teisėtų administracijos nurodymų nevykdymas. Pareiškėjas jam paskirtų nuobaudų neskundė. Pareiškėjas į pataisos namų administraciją dėl skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su perkėlimu į būrius ar kameras, nesikreipė. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Alytaus pataisos namų (pareigūnų) galimai neteisėtų veiksmų, nepagrįstai pareiškėją paskyrus į būrį Nr. 2, kuriame pareiškėjas negalėjo būti dėl administracijai nurodytų priežasčių, buvo priverstas atsisakyti gyventi paskirtame būryje, dėl ko pareiškėjui buvo skiriamos drausminės nuobaudos.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar pataisos namai arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenimis nustatyta, kad Alytaus PN direktorius 2020-11-30 įsakymu Nr. 2-1159 pareiškėją perkėlė iš 12 būrio į 2 būrį (b. l. 15-16). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjo perkėlimas (į kitą lokalinį sektorių ir būrį) yra susijęs su Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kriminalinės žvalgybos valdybos Alytaus PN direktoriui pateikta informacija apie pareiškėjo padarytus pažeidimus (b. l. 20). Pažymėtina, kad pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigė ir teismo posėdžio metu nurodė, kad jis buvo pagautas bandant į pataisos namus įnešti narkotines medžiagas, todėl buvo priimtas sprendimas perkelti pareiškėją į kitą būrį.
Bylos duomenys, t. y. pareiškėjo paaiškinimai, Alytaus PN pareigūnų tarnybiniai pranešimai bei pažymos patvirtina, kad pareiškėjas atsisakė gyventi paskirtame būryje Nr. 2. Pareiškėjas savo atsisakymą motyvavo tuo, kad būryje Nr. 2 laikomi nuteistieji yra nusiteikę priešiškai pareiškėjo atžvilgiu ir gali su juo susidoroti, todėl pageidavo laikinai būti laikomas kamerų tipo patalpose, prašė perkelti jį į kitą būrį (b. l. 87, 89, 96, 97, 98, 115, 116, 117-118). Už atsisakymą gyventi paskirtame būryje Nr. 2 Alytaus PN direktoriaus nutarimais pareiškėjui buvo skirtos šios drausminės nuobaudos: 2020-12-02 – papeikimas, 2020-12-03 – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 30 parų, 2021-01-06 – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 30 parų (b. l. 17, 84-85, 90-91, 103-104).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK) (akto redakcija, galiojusi nuo 2020-07-01 iki 2022-01-01) pataisų įstaigų administracijai ne tik leidžia, bet ir ją įpareigoja atitinkamai paskirstyti laisvės atėmimo bausmę atliekančius nuteistuosius pataisos įstaigų gyvenamosiose patalpose taip, kad būtų užtikrinami įstatyme įtvirtinti tikslai. BVK 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuteistųjų izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. Šio straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad atskirose pataisos įstaigose arba vieni nuo kitų izoliuoti toje pačioje pataisos įstaigoje turi būti laikomi skirtingoms nuteistųjų grupėms priskirti nuteistieji.
Taigi, nuteistieji pataisos įstaigose skirstomi pagal nustatytus kriterijus, siekiant atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; bei padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų (BVK 70 str. 1 d.). Sprendžiant dėl nuteistųjų paskirstymo tuose pačiuose pataisos namuose į grupes (paprastoji, lengvoji, drausmės), būrius, skyrius bei konkrečias gyvenamąsias patalpas, turi būti atsižvelgiama į BVK įtvirtintų tikslų visumą, taip pat laikomasi nuteistųjų atskiro laikymo kriterijų, įtvirtintų BVK 70 straipsnyje (žr., pvz., LVAT 2012-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012).
Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jo perkėlimo į kitą būrį, teismas pažymi, kad pataisos įstaigai gavus iš Kalėjimų departamento Kriminalinės žvalgybos gavus informacijos apie rizikos veiksnius dėl pareiškėjo netinkamo elgesio (b. l. 20), atsakovės atstovas, siekdamas sumažinti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, turėjo pagrindą perkelti pareiškėją į kitą būrį, kuriame kaip matyti iš bylos duomenų, vykdoma intensyvesnė priežiūra. Alytaus PN administracija jai pateiktų duomenų pagrindu turėjo teisėtą pagrindą perkelti pareiškėją į kitą būrį, nes tai yra teisėtas įstatyme numatytas būdas sumažinti galimą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems ir užtikrinti pataisos įstaigos režimo reikalavimų laikymąsi.
Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų ir pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad pareiškėjas atsisakė gyventi jam paskirtame būryje, kadangi, jo nuomone, būryje Nr. 2 laikomi nuteistieji yra nusiteikę priešiškai pareiškėjo atžvilgiu, priklauso aukštesnei kastai ir gali su juo susidoroti, todėl pageidavo būti perkeltas į kitą būrį.
BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 str. 1 d. 1 p.), vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str. 1 d. 2 p.). Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų, garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis.
Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., LVAT 2012-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012). Nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo (žr., pvz., LVAT 2012-07-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1501/2012; 2012-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012).
Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog būryje Nr. 2 kalintys nuteistieji būtų nusistatę pareiškėjo atžvilgiu priešiškai, dėl ko jis negalėtų gyventi paskirtame būryje. Pats pareiškėjas savo paaiškinimuose ir teismo posėdžio metu tik abstrakčiai nurodė, kad atsisako gyventi paskirtame būryje, kadangi, jo nuomone, ten laikomi nuteistieji nusiteikę priešiškai ir priklauso kitai kastai, todėl jam ten nesaugu. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nei savo rašytiniuose paaiškinimuose, nei skunde teismui, nei teismo posėdžio metu nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl nuteistųjų netinkamo elgesio, neįvardijo konkrečių asmenų, kurie jam grasino. Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad jam niekas negrasino ir jis tiesiog žinojo, kad būrio Nr. 2 nuteistieji jo nepriims. Liudytojas M. P. teismo posėdžio metu paliudijo, kad būryje Nr. 2 laikomi įvairūs asmenys, kurių dalis save priskiria tam tikroms kastoms, bet ne būtinai aukščiausiajai. Liudytojas atkreipė dėmesį, kad būryje Nr. 2 stipriai veikia telefoninio ryšio blokavimo sistema ir nuteistieji negali vykdyti nusikalstamų veikų. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad tarp pareiškėjo atsisakymo gyventi paskirtame būryje ir, kaip nurodė pareiškėjas, kitų nuteistųjų netinkamo elgesio, jų susiskirstymo į kastas bei iš to kylančia grėsme pareiškėjo sveikatai ir gyvybei, yra priežastinis ryšys. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai, jog jis atsisakė gyventi paskirtame būryje dėl grėsmės sveikatai ir gyvybei, vertintini kaip deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyviais jo samprotavimais, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmetami.
Pareiškėjas nurodo, kad jis prašė būti perkeltas į kitą būrį, tačiau į jo prašymus nebuvo atsižvelgta. Tačiau administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., LVAT 2012-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012). Nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų (BVK 70 str. 6 d.), tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo (žr., pvz., LVAT 2012-07-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1501/2012; 2012-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nenurodžius jokių konkrečių atsisakymo gyventi paskirtame būryje priežasčių (pateikus tik abstrakčius paaiškinimus apie visų būrio nuteistųjų nusistatymą prieš pareiškėją), atsakovės atstovas neturėjo pagrindo spręsti dėl pareiškėjo perkėlimo į kitą būrį.
Byloje taip pat nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad pareigūnai paskyrė pareiškėją į būrį Nr. 2, siekdami su juo susidoroti. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, surinktų ir ištirtų įrodymų visuma sudaro pagrindą pareiškėjo nurodytas aplinkybes paneigti ir konstatuoti, kad pats pareiškėjas nesilaikė administracijos nurodymų, o neidamas gyventi į paskirtą būrį, pažeidė nustatytą pataisos įstaigos tvarką, už ką jam buvo skiriamos drausminės nuobaudos. Be to, pareiškėjui manant, kad jis nepagrįstai buvo baudžiamas drausminėmis nuobaudomis, jis turėjo galimybę Alytaus pataisos namų direktoriaus nutarimus dėl drausminių nuobaudų skyrimo apskųsti Kalėjimų departamento direktoriui, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, šia teise pareiškėjas nepasinaudojo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, jog nuteistojo abejonė dėl pataisos įstaigos reikalavimo teisėtumo (jei tuo abejojama) gali būti pareikšta įstatymų nustatyta tvarka, t. y. įvykdant reikalavimą ir po to paduodant skundą (BVK 5 str., 12 str., 110 str. 1 d. 2 p. ir 3 d., 143 str. 5 ir 9 d.), o ne pareiškėjo pasirinktu įstatymo reikalavimų neatitinkančiu būdu (atsisakant vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą) (žr., pvz., LVAT 2014-02-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-99/2014 ir kt.). Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, atsisakydamas vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus gyventi paskirtame būryje (eiti gyventi į paskirtą būrį), pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus ir toks pažeidimas yra pakankamas pagrindas nuobaudai skirti (BVK 142 str.).
BVK 183 straipsnis numato teisę apskųsti bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmus bei sprendimus. Minėti veiksmai ar sprendimai skundžiami bausmę vykdančios institucijos direktoriui, o pastarojo sprendimai - Kalėjimų departamento direktoriui. Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai skundžiami apygardos administraciniam teismui (BVK 183 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad jam paskirtas drausmines nuobaudas, pareiškėjas būtų apskundęs Kalėjimų departamento direktoriui. Administraciniai aktai, kuriais nuobaudos buvo paskirtos, yra nepanaikinti, o paskirtų nuobaudų pagrįstumas ir teisėtumas teismui nekelia abejonių. Esminė neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos priimti neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus buvo privaloma veikti. Pagal jau minėtą teisinį reglamentavimą neturtinė žala asmeniui gali būti atlyginama nustačius, kad tokia žala jam kilo dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų aktų. Nenustačius, kad minėti aktai yra neteisėti, neturtinės žalos atlyginimas negalimas.
Pareiškėjas nurodė, kad buvimo kamerų tipo patalpose laikotarpiu jam buvo apribota galimybė paskambinti, eiti į pasimatymus, naudotis elektros prietaisais, apsipirkti parduotuvėje.
Pagal BVK 145 straipsnį, perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, perduodamų daiktų, paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama įsigyti ir (ar) turėti asmeninių daiktų, išskyrus drabužius, avalynę, higienos reikmenis ir kanceliarines prekes. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, buvimo kamerų tipo patalpose laikotarpiu pareiškėjas neturėjo teisės eiti į pasimatymus, paskambinti telefonu, turėti asmeninių daiktų (elektros prietaisų), apsipirkti parduotuvėje, todėl atsakovės atstovo neteisti veiksmai dėl šių aplinkybių nekonstatuotini.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje V. de H. prieš Olandiją pareiškimo Nr. 16034/90, 1997-12-19 sprendimą byloje H. prieš Suomiją pareiškimo Nr. 20772/92, 1999-01-21 sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją pareiškimo Nr. 30544/96 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta.
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl skunde išdėstytų aplinkybių patyrė stresą, išgyvenimus, psichologinį spaudimą, psichologinę traumą ir pan., tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė valstybinės valdžios institucijos (Alytaus pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. V. (J. V.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.