Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Į klausimus kaltinamasis paaiškino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ už automobilį nesumokėjo nieko. Bendravo su įmone, pažadėjo sumokėti už automobilį nustatyto termino gale. Jie neprieštaravo, kad įmokas gaus gale termino. Kai pirko automobilį, UAB „(duomenys neskelbtini)“ problemų neturėjo, galėjo pirkti drąsiai. Sutartis pasirašyta gruodžio 27 d., pirmą įmoką reikėjo sumokėti iki sausio 5 d., bet susitarė, kad viską sumokės iki balandžio mėn. Sausio-vasario mėn. nieko nesumokėjome, nes tikėjosi gauti pajamų, suremontuoti automobilį Volvo, parduoti, gauti pelną ir sumokėti už automobilį Fiat.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo nesvarbu, kas disponuos automobiliu, svarbu, kad būtų sumokėta. Apie tai kalbėjo su direktoriumi, kad jie gali mokėti, kaip nori, svarbu, kad būtų sumokėta kovo mėn. Jie turėjo galimybę disponuoti tuo automobiliu, bet sandoris Regitroje nebuvo fiksuotas. E. J. apie tai kaltinamasis sakė. Gavo automobilio Fiat dokumentų kopijas. Savininkas liko UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet kaltinamasis galėjo juo disponuoti. Regitroje to neregistravo. Atsiskaičius už automobilį, jis būtų perregistruotas E. J. vardu. Automobilis Fiat 500C buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybė. Automobilį Volvo eksploatavo iki UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto. Kai įsiteisėjo nuosprendis, neturėjo teisės jo eksploatuoti. Viską perdavė bankroto administratoriui. Kad neprarastų automobilio, perdavė jį tėčiui. Regitroje užregistravo pirkimo-pardavimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, kad bus atsiskaityta per 3 mėnesius. Su E. J. pagal sutartį nemokėjo nieko.

Sausio mėn. pabaigoje gavo iš Sodros pranešimą apie galimą bankroto bylos iškėlimą. Tikėjosi išgelbėti įmonę, iki vasario 15 d. vykdėme veiklą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrutavo 2022-02-15, kai įsiteisėjo sprendimas dėl bankroto. Šį sprendimą skundė, prarado teisę į gynybą. Apie sprendimo įsiteisėjimą nežinojo, darbuotojai dirbo, turėjo automobilius. Kai įsiteisėjo sprendimas dėl bankroto, įmonės valdymą perėmė bankroto administratorius. UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotas buvo iniciuotas sausio mėn.

Vasario 17 d. automobilį pardavė V. V. Po to gal buvo parduotas kitiems žmonėms. Kai pardavė automobilį, dalį pinigų sumokėjo darbuotojams atlyginimams. Pirkdamas automobilį neturėjo tikslo apgauti, savo naudai nieko neįsigijo. Automobilis Fiat buvo įsigytas įmonei, bet paaiškėjo, kad jis netinkamas, todėl pakeitė į kitą. Vasario 15 d. iš automobilio likutinės vertės sumokėtas atlyginimas darbuotojams už paskutinius mėnesius. Liudytoja G. B. dėl asmeninio keršto davė kitokius parodymus. Turi nuotrauką, kad ji važinėjo tuo automobiliu, priimdavo užsakymus, bet dalį pinigų nusavino sau. Ji sąmoningai davė tokius parodymus. Kadangi nedalyvavo posėdyje, negalėjo jai užduoti klausimų. Ji tyčia jį šmeižė. Pati dalyvavo automobilių mainyme, važinėjo į objektus, dalį pinigų pasisavino. Tai galėtų patvirtinti M. M. Jis dalyvavo, kai rašė sąskaitą-faktūrą, išbandė automobilį, žino aplinkybes dėl užsakymų priėmimo. Jis pažinojo G. B., bet nutraukė santykius. Jie buvo sugyventiniai, net paskyrė jiems gyvenamąjį plotą. G. B. vartojo narkotikus, kilo gaisras, vyko ikiteisminis tyrimas. Dabar ji kalba prieš kaltinamąjį.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo su skolomis, kurios nebuvo beviltiškos. Tikėjosi dirbti, valdyti tas skolas, kurios buvo senos, užšaldytos. Skolas pradėjo mokėti lapkričio mėn., o sausio mėn. jau kėlė bankrotą. Įmonė veikė 20 metų (t. 3, b. l. 93-97).

Apklaustas kaip nukentėjusysis E. J. teismo posėdyje paaiškino, kad iš bylos dalyvių prisimena L. V., Su juo buvo sutarę keistis automobiliais. L. V. skelbimą rado kažkur reklamoje. 2022-02-15 susitiko (duomenys neskelbtini). Automobiliai abiem patiko. Liudytojo automobilis buvo registruotas žmonos vardu. Nežinojo, kad L. V. automobilis neišpirktas. Jis pažadėjo atiduoti automobilio techninį pasą iki kovo mėn. pabaigos. Susitarė, kad E. J. paskambins. Skambino, bet L. V. jį ignoravo. Nutarė kreiptis į policiją. Vėliau E. J. paskambino L. V., klausė, kodėl kreipėsi į policiją.

Į klausimus nukentėjusysis paaiškino, kad skelbimas buvo dėl automobilio keitimo. Paskambino, susitarė, kad keis automobilius. L. V. automobilis buvo „Fiat 500C“. Jeigu neklysta, jis norėjo automobilį parduoti arba keisti. Nukentėjusiojo automobilis „Volvo“. Vertė 2000 eurų, nes buvo su defektais. Tai L. V. tiko ir patiko. Jam buvo svarbu pasikeisti. Su savimi nukentėjusysis turėjo žmonos pasirašytą pirkimo-pardavimo sutartį dviem egzemplioriais. Iš L. V. buvo tik vienas sutarties egzempliorius. Jis paaiškino, kad jam nereikia. Namuose žmona pasirašė šią sutartį. L. V. atidavė savo automobilio techninį pasą, pirkimo-pardavimo sutartį. Iš jo gavo automobilio prancūziško techninio paso kopiją. Vėliau perskaitė, kad jis per 3 kartus turėjo sumokėti už šį automobilį. L. V. prisistatė firmos direktoriumi. Su juo buvo dar du vaikinai. Su nukentėjusiuoju bendravo tik L. V.. Kiti du vaikinai bendravo tarpusavyje. L. V. pavažiavo nukentėjusiojo automobiliu. Pasakė, kad viskas gerai ir pasikeitė. Jis pažadėjo kovo mėn. pabaigoje ar vėliau atiduoti techninio paso originalą. Nukentėjęs yra girdėjęs, kad iš užsienio atvarytų automobilių techniniai pasai vėluoja. Automobilis Lietuvoje nebuvo registruotas, valstybinis numeris prancūziškas, užsienietiško techninio paso buvo tik kopija. Su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradėjo bendrauti, kai supratau, kad L. V. jį apgavo. Paskambino į UAB „(duomenys neskelbtini)“, paklausė, kaip gauti automobilio techninį pasą. Pasakė, kad už automobilį nesumokėta. Sutarė, kad nukentėjusiajam sumokės 1500 eurų, o jis grąžinsiu automobilį, kad būtų mažiau nuostolių. Nukentėjusysis nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) prie policijos komisariato. Sutarė, kad automobilis liks ten, kol vyks tyrimas. Negavo nei pinigų, nei automobilio. Automobilis Volvo buvo registruotas žmonos vardu. Pirkimo-pardavimo sutartį ji pasirašė iš anksto. Pirkimo-pardavimo sutartyje pirkėjas nurodytas UAB „(duomenys neskelbtini)“, parašas direktoriaus L. V., UAB „(duomenys neskelbtini)“ antspaudas. Nukentėjusiojo automobilio pardavimo kaina 2000 eurų. Tokia kaina, nes automobilis su defektais. Jeigu be defektų, tokio automobilio kaina būtų 3-5 tūkst. eurų. Dėl L. V. automobilio tik surašė sutartį, žmona pasirašė namie. Buvo tik vienas egzempliorius. L. pasakė, kad jam nereikia sutarties. Automobilio Fiat 500C pirkimo-pardavimo sutartyje pardavėjas nurodytas UAB „(duomenys neskelbtini)“, parašas L. V., antspaudas UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip ir kitoje sutartyje. Pirkėja nukentėjusiojo žmona. Automobilio kaina 4000 eurų. Buvo pateikta PVM sąskaita-faktūra apie automobilio įgijimą, su kuria nukentėjusysis susipažino, kai suprato, kad yra apgautas. Internete paskaitė, kad L. V. apgavo jau ne vieną žmogų. L. V. nieko neprimokėjo. Nukentėjusiojo automobilis Volvo negrąžintas. Suprato, kad jis jau parduotas. Automobilis Fiat iš jo paimtas, liko be automobilio. PVM sąskaitą-faktūrą davė, kai keitėmės automobiliais. Davė techninio paso kopiją. Į PVM sąskaitą-faktūrą nežiūrėjo, o L. V. nesakė, kad už automobilį nesumokėta. Jeigu tai būtų žinojęs, būtų nekeitęs. Apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotą 2022-02-15 kaltinamasis nieko nesakė. Apie tai sužinojo tik vėliau. Jis sakė, kad viskas bus gerai. Tikėjo, kad grąžins jam automobilio dokumentus. Palaikė 2000 eurų civilinį ieškinį. Tai yra už automobilį Volvo. Neprisiminė, kaip L. V. motyvavo, kad reikia laukti techninio paso (t. 3, b. l. 37-39).

Apklausta kaip nukentėjusioji N. J. teismo posėdyje paaiškino, kad vyras pasakė, kad rado automobilį apsikeitimui. Namuose iš anksto pasirašė sutartį, kad būtų greičiau. Nuvažiavo į (duomenys neskelbtini). Ji išlipo ir nuėjo į parduotuvę apsipirkti, o vyras išvažiavo. Kai grįžo namo, vyras pasakė, kad dėl automobilio Fiat pasirašytas tik vienas sutarties egzempliorius. Ji pasirašė, kad galėtų deklaruoti šį automobilį. Sandorio metu ji ėjo į parduotuvę „N“. Ten užtruko maždaug valandą. Vėliau paskambino vyras ir išvažiavo namo. Tų žmonių, su kuriais vyras pasikeitė automobilį, nematė. Jis ją išleido prie parduotuvės, po to grįžo paimti ir išvažiavo namo. Pirkimo-pardavimo sutartį dėl automobilio Volvo surašė namie. Parašė savo duomenis, automobilio duomenis ir pasirašė. Pirkėjas L. V. surašė savo duomenis. Dėl automobilio Fiat vyras atvežė užpildytą sutartį. Ji tik pasirašė. Vyras pasakė, kad reikės palaukti techninio paso originalo. Į PVM sąskaitą-faktūrą nesigilino. Neskaitė, kad automobilis neišpirktas. Problemos kilo kovo mėn., kai vyras pradėjo domėtis, kada bus dokumento originalas. L. V. vis žadėjo, sakė, kad reikės palaukti. Matė PVM sąskaitą-faktūrą, bet nesigilino. Vyras parodė tą patį vakarą. Neklausė jo, ar skaitė. Nebuvo minčių dėl to, kad automobilis kažkam priklauso. ji neskaitė PVM sąskaitos-faktūros. Kad automobilis neišpirktas ir kad L. V. neturėjo teisės jo parduoti, pasakė vyras, kai susisiekė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 3, b. l. 39-40).

Apklaustas civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas ir liudytojas S. K., teismo posėdyje paaiškino, kad L. V. žino po to, kai pirko mašiną. Datos neprisimena, buvo žiema, automobiliu Škoda atvažiavo, kaip jau žino, L. V. Su juo buvo dar du vyriškiai. Suprato, kad darbininkai. Sakė, kad atvažiavo iš (duomenys neskelbtini) pirkti automobilio. Įtarė, kad bus negerai, bet negali iš anksto šmeižti žmogaus. Buvo 99 proc. įsitikinęs, kad apgaus. Kadangi juo nepasitikėjo, nedavė techninio paso originalo. Sutarė, kad už automobilį sumokės per tris kartus. Pirmą įmoką sumokės po mėnesio. Kai nesulaukė įmokos, skambino. L. V. pasakė, kad negali sumokėti, nes serga buhalterė. Nesulaukė nei vienos įmokos. Dabar dvejus metus tęsiasi tos nesąmonės. Pardavinėjo automobilį Fiat 500 per Autoplius, kaina gal 4000 eurų. Sutarė, kad mokės tris kartus-sausio, vasario, kovo mėn. Skambino po mėnesio. L. V. paaiškino, kad sunkūs laikai, žmonės serga. Įmokos nesulaukė. Vėliau dar skambino, bet jis neatsiliepdavo į skambučius.

Vėliau su juo susisiekė E. J. Susitarė susitikti (duomenys neskelbtini). Jis prašė grąžinti automobilio techninį pasą. Pasakė, kad paso neduosi, nes yra apgautas. Jų automobilis Fiat 500 buvo iškeistas. Jo tikslas buvo atgauti savo automobilį ir kreiptis į policiją. E. J. pažadėjo sumokėti 1500 eurų, o jis atiduos jiems automobilį. Kai susitiko, pasakė, kad nemokės, paims automobilį. Surašė susitarimą, mašiną paliko saugoti automobilių saugojimo aikštelėje. Gal po savaitės jam pranešė, kad negali saugoti, todėl atsiėmė ir dabar dvejus metus negali parduoti. Dabar mašiną turi, bet negali parduoti. L. V. nei karto nemokėjo pinigų, telefonu nebendravo. Tą pačią minutę, kai formino automobilio pardavimą, kilo įtarimas, kad apgaus.

Pagarsinus liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 75-76), jis nurodė, jog juose užfiksuotos aplinkybės teisingos.

Ikiteisminio tyrimo meti apklaustas kaip liudytojas S. K. parodė, kad dirba UAB "(duomenys neskelbtini) " adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo vadybininku. Įmonė 2021 metais rugsėjo mėn. įsigijo automobilį "Fiat 500C", 2011 metų gamybos, kėb. Nr. (duomenys neskelbtini). 2021-12-27 įmonė dėl automobilio pardavimo susitarė su UAB "(duomenys neskelbtini) ", kuriai atstovavo, kaip prisistatė, L. (turi būti L.) V., kuriam apie 40 metų, apie 180 cm ūgio, stambaus kūno sudėjimo, trumpai kirptų juodų plaukų, daugiau požymių neįsidėmėjo. Buvo apsirengęs kostiumu. Jį galėtų atpažinti. Minėtas vyriškis prisistatė UAB "(duomenys neskelbtini) " direktoriumi. Su juo kartu buvo dar du vyriškiai. Vienas buvo apie 40 metų amžiaus, apie 180 cm ūgio, ilgų rusvų plaukų, mano, galėtų jį atpažinti. Kitas buvo vyresnis, apie 50 metų amžiaus, apie 180 cm ūgio, daugiau požymių neįsidėmėjo, jo atpažinti negalėtų. Įmonės buveinėje, (duomenys neskelbtini), jie su UAB "(duomenys neskelbtini) " direktoriumi L. V. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje numatyta, kad automobilį "Fiat 500C", 2011 metų gamybos, kėb Nr. (duomenys neskelbtini) UAB "(duomenys neskelbtini) " parduoda UAB "(duomenys neskelbtini) " už 4000 Eur. Jie sutarė, kad UAB "(duomenys neskelbtini) " už automobilį mokės išsimokėtinai ir sutarė, kada bus atlikti pavedimai, tai yra 2022-01-05 - 1500 Eur, 2022-02-05 - 1250 Eur ir 2022-03-05 - 1250 Eur. Pasirašė pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį (visų dokumentų kopijas pateiks). Pasirašę sutartį perdavė automobilį, dokumentus (prancūzišką tech. paso kopiją, nes, kaip garantiją, sau pasiliko originalą), automobilio raktelius, nepamena ar vieną, ar du, ant automobilio buvo uždėti prancūziški valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Nesulaukę pirmos įmokos, jie susisiekė L. V. nurodytu tel. Nr. (duomenys neskelbtini). Atsiliepęs L. V. nurodė, kad visi serga COVID ir negali pervesti pinigų. Vis žadėjo pinigus pervesti, tačiau taip nepadarė, po kiek laiko jis telefono nekėlė. Vieną dieną paštu buvo gautas laiškas nuo UAB "(duomenys neskelbtini) ", kuriame buvo įdėtas vekselis, kurį pasirašė UAB "(duomenys neskelbtini) " direktorius L. V., pagal kurį jų UAB įsipareigoja jų įmonei sumokėti 4000 Eur 2022-03-05. Iki šios dienos jokių pinigų negavo. Į policiją nesikreipė, nes tikėjosi apmokėjimo. Maždaug prieš tris savaites, tikslaus laiko nepamena, į UAB "(duomenys neskelbtini) " paskambino vyriškis, kuris prisistatė E. J., kuris norėjo iš jų gauti "Fiat 500C", 2011 metų gamybos, kėb Nr. (duomenys neskelbtini) originalų tech. pasą, pasakė, kad iš UAB "(duomenys neskelbtini) " jis įsigijo automobilį, o pardavėjas jam nepateikė originalaus tech. paso. Jie susitarė susitikti (duomenys neskelbtini). 2022-04-15 jie susitiko (duomenys neskelbtini), jis šiam pasakė, kad už šį automobilį UAB "(duomenys neskelbtini) " iki šiol nesumokėjo nė cento ir neturėjo teisės jį parduoti, plius jie neturėjo SDK kodo. Jie su E. J. susitarė, kad automobilį jis, kaip UAB "(duomenys neskelbtini) " atstovas, paima ir saugos, kol policijos pareigūnai leis parduoti ar kitaip juo disponuoti. Automobilį paliko (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje. Dėl to surašė susitarimą, kurio kopiją pateiks. Nori papildomai nurodyti, kad norėdamas atgauti įmonei priklausantį automobilį ir prisivilioti naują jo savininką, jis šiam pasakė, kad už automobilį sumokės 1500 Eur, tačiau tai darė tik dėl to, kad šį prisiviliotų su minėtu automobiliu. Jis internete pažiūrėjo apie L. V. informaciją ir sužinojo, kad šis sukčius, nuo jo nukentėjo jau ne vienas žmogus. Policijos pareigūnui, kuris vykdo liudytojo apklausą leidus, jis automobilį iš (duomenys neskelbtini) pervarys į jų įmonės teritoriją, adresu (duomenys neskelbtini), ir saugos, neparduos, neperleis ar kitaip nedisponuos, kol tyrėjas duos leidimą kitaip elgtis. (t. 1, b. l. 75-77).

Apklausta kaip liudytoja D. teismo posėdyje paaiškino, kad kaltinamąjį L. V. pažinojo. Jus buvo įmonės, kurioje dirbo, vadovas. Dirbo, atrodo, nuo 2020-10-14 iki 2021-01-15. Tai buvo įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurią pirko L. V. Išėjo iš darbo maždaug po 1,5 mėnesio, nes buvo neįmanoma dirbti. L. V. slėpė dokumentus, negalėjo teikti ataskaitų, nebendravo. Įmonė buvo transporto, teikė pervežimo paslaugas Skandinavijos šalyse. Šioje įmonėje ji dirbo nuo 2017 metų. Įmonė gyvavo 30 metų, buvo stipri, nebuvo blogų atsiliepimų. Kaip suprato, L. V. reikėjo įmonės su gerais atsiliepimais, kad parodyti, kaip stiprią. Kol ji dirbo, bylų neturėjo. Vėliau Sodra kreipėsi dėl bankroto iškėlimo. Ji su L. V. dirbo nuo 2020-10-14 iki 2021-10-15, kai išėjo iš darbo, Sodra iškėlė bankroto bylą, areštavo sąskaitą. Buvęs direktorius ją pakvietė į įmonės pardavimą. Ji pasakė L. V., kad yra skolų Sodrai. Pagal L. V. perduotus dokumentus suprato, kad jis sudarinėjo sutartis langų ir durų gamybai, ėmė avansus, žadėjo atlikti kitus statybos ir remonto darbus, bet jokių darbų neatliko, nepagamino langų ar durų, buvo gauta pretenzijų iš klientų. Ėmė avansus po 100-200 eurų. Jų buvo labai daug. Atveždavo sutartis, kasos pajamų orderius, kurie būdavo be parašų, netvarkingi. Ji stengėsi paaiškinti L. V., kad netvarkingi dokumentai. Jai dirbant, L. V. nepirko automobilių. Vėliau, kai jau nedirbo, sužinojo apie tai. Atlyginimas jai nebuvo mokamas. Kovo mėn. vežė dokumentus, kad užbaigti metus. L. V. už darbą siūlė paimti automobilį ir kito turto, bet atsisakė. Paprašė sumokėti pinigais. Jai už darbą sumokėta 200 eurų iš garantinio fondo. Apie automobilių pirkimą sužinojo ne iš L. V. Kai prasidėjo bankrotas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu buvo L. V. Einamųjų metų finansiniai dokumentai buvo pas liudytoją. 2019, 2020, 2021 metų dokumentų nebuvo atidavusi. Atidavė bankroto administratorei I. P. Apskaitą vykdė namie. Nežino, ko jai neperdavė L. V., dalies sutarčių ir orderių. Negalėjo jo prisikviesti. L. V. sakė, kad neturi elektroninio parašo, prisijungimo prie banko, suprato, kad jam ji reikalinga, kaip įgaliotas žmogus. Iš viso UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo gal 8-10 žmonių. Priiminėjo statybininkus, ofiso darbuotojus. Buvo pasirašomos sutartys ir remonto darbams. Avansinės lėšos jos nepasiekdavo. Jomis disponavo direktorius. Jis buvo tuo pačiu ir kasininkas. Kiek žino, vienas stogas buvo uždengtas, bet dėl to buvo problemų. Stogas prakiuro. Kažkokie remonto darbai vyko. Apie duris, langus nieko nežino. Klausė direktoriaus. Sakė, kad gamins. Kiek jai žinoma, nieko nepagamino. Visas sutartis perdavė bankroto administratorei. Sutartys turėjo būti įvykdytos per 1-2 mėnesius, numatyti labai trumpi sutarčių įvykdymo terminai. Nemano, kad galima pagaminti duris ar langus per 1-2 mėnesius. Daugiausiai tai buvo kaimo gyventojai, kuriems žadėjo pagaminti daugiausiai lauko duris. Pretenzijos prasidėjo gal gruodžio mėn. Užsakovai rašė, kad nesulaukia užsakymų. Direktorius atsakydavo, kad durys užsakytos, gaminamos, važiuoja į (duomenys neskelbtini), veža pinigus.

Savo išėjimo iš darbo priežastis parašė darbuotojams atvirame laiške, kad nepasitiki direktoriumi dėl ignoravimo, neatsakydavo į telefono skambučius, neperduodavo dokumentų. Pati važiavo į (duomenys neskelbtini) paimti dokumentų. Siūlydavo susitikti kur nors pusiaukelėje, atsakydavo, kad negali susitikti, važiuoja į (duomenys neskelbtini) ar kažkur. Su tokiu direktoriumi buvo neįmanoma dirbti, su jo požiūriu į įmonės veiklą, buhalteriją, įmonės darbuotojus. Įmonė buvo registruota (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini). Ji ir iki tol dirbo namie. Iš pradžių ofiso nebuvo. Po to išsinuomojo patalpas (duomenys neskelbtini). Važiavo į (duomenys neskelbtini) paimti dokumentų sausio mėn. Jau nedirbo, bet jautė pareigą užbaigti finansinius metus. Du kartus buvo susitikę (duomenys neskelbtini). Kai buvo sausio mėn. (duomenys neskelbtini), kiek žino, jis jau buvo sukūręs kitą įmonę, ofise buvo ir darbuotojai, ir administratorė, ir direktorius L. V. Kitiems darbuotojams taip pat nemokėjo už darbą. Žino, kad mokėjo tik dviem darbuotojams, kurie buvo savi. Darbuotojai su ja nebendravo, neturėjo jos kontaktų. Kai buvo nuvažiavusi paimti dokumentų, prašė L. V. darbo sutarčių, sakė, kad pametė. Kai buvo keliama bankroto byla, dar turėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ elektroninį paštą, gavo pranešimą, kad keliama bankroto byla. Jau darbo santykiai buvo nutraukti. Tai jau buvo vasario mėn. Bankroto bylą kėlė Sodra. Dar buvo galimybė atidėti mokėjimus, tartis dėl mokėjimų, Sodra laukė, bet L. V. nebendravo. Suprato, kad tuo metu jau ieškojo kitų įmonių, kurių sąskaitos laisvos.

Kasos orderių originalų gavo, bet jie neatitiko reikalavimų. Kasa buvo pas direktorių. Visi pinigai buvo pas jį. Ji suvesdavo duomenis į kasos knygą pagal jo pateiktus dokumentus, kasos išlaidų ir pajamų orderius, kiek jų turėjo. Buvo atvejis, kai prašė naikinti kasos orderių originalus. Suvedus apskaitą, pasakė, kad kasoje turėjo būti gal 5-6 tūkst. eurų. L. V. pašėlo, sakė, kad negali būti. Ji sakė, kad žmonės sumokėjo už statybinius darbus, buvo sutartys, ir kasos pajamų orderiai. Jis pasakė, kad kasos orderiai sudaryti dirbtinai, kad pagerinti įmonės padėtį, kad jie negaliojantys ir reikia naikinti kasos pajamų orderius. Ji pasakė, kad negalima naikinti, nes jie turi numerius, su klientų parašais, kad sumokėti pinigai. Buvo piktų L. V. skambučių, kad reikia sunaikinti kasos pajamų orderius. Ji jų nenaikino ir pagal balansą gavosi, kad yra pinigų likutis. Jie buvo pildyti ne L. V. ranka (t. 3, b. l. 50-51).

Apklausta kaip liudytoja G. B. teismo posėdyje paaiškino, kad pažįsta L. V., teko pas jį dirbti. Bendras pažįstamas pasiūlė dirbti naujoje, kylančioje įmonėje, kurioje bus naujas kolektyvas, nuo jų visų priklausys įmonės ateitis. Tas bendras pažįstamas yra jos buvęs draugas M. M., kuris pas L. V. dirbo vadybininku, po to apdailininku. Tuo metu ji su juo kartu gyveno. Įmonė buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Vėliau buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pirmiau buvo UAB „(duomenys neskelbtini), kuris buvo atrodo, susijęs su durų gamyba. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsirado, nubankrotinus UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atleido visus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, visus įdarbino į UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri buvo švari. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ji dirbo administratore. Tai buvo prieš dvejus metus, spalio mėn., 2020 ar 2021 metais, po jos gimtadienio. Su tuometiniu draugu viską metė (duomenys neskelbtini), pasitikėjo L. V. pažadais, kad bus kur dirbti. Pažadėjo, kad bus nuomojamas namas, bet jau po mėnesio teko nusivilti, nemokėjo už darbą, už nuomojamas patalpas, teko gyventi ir ofise. Iki šiol dalis jos daiktų taip ir liko ten.

Ji pradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ administratore. Atsiliepdavo į skambučius. L. V. į miestelių laikraščius dėjo skelbimus, kad stato nestandartines duris. Pirmą dieną klausė, kaip jis kalba su užsakovais, o vėliau perėmė jo darbą. Priimdavo užsakymus, viską užrašydavo, perduodavo L. V., toliau jis pats tvarkė ar perduodavo vadybininkams. Buvo 3-4 vadybininkai, bet abejoja, kad jie buvo įdarbinti. M. M. buvo įdarbintas vadybininku. Vėliau pakeitė jo pareigas į apdailininko. Ji perduodavo informaciją L. V. Jis pats skambindavo žmonėms, aiškindavosi. Ji nežinojo darbų kainų. Sutardavo, kad atvažiuos vadybininkas, parodys pavyzdžius, užsakovas galės išsirinkti spalvą. Kalbėjo įtikinamai. Vadybininkai važiavo, matavo, dienos pabaigoje turėjo atvežti jai sutartis, pinigų paėmimo kvitus. Ji turėjo padaryti užsakymų lentelę, siųsti į prie (duomenys neskelbtini) esantį durų fabriką, bet paaiškėjo, kad neteisingai išmatuota, o sutarčių jau buvo sudaryta iš visų pakampių. Ji suprato, kad bus nerealu įvykdyti užsakymus. Terminai buvo numatyti trumpi. Po mėnesio žmonės skambindavo, klausė, kur durys, prašydavo grąžinti avansus. Buvo žadama važiuoti, permatuoti. Sutarčių buvo apie 50. Jos būdavo surašomos bet kaip, kai kurių nebuvo įmanoma įskaityti. Vėliau L. V. neatsiliepdavo telefonu. Sakė, kad kažkas užstrigo fabrike, žadėjo grąžinti pinigus. Vėliau sakė, kad bankrutuoja. Siuntė kažkokius raštus, kad baigėsi sutarčių laikas. Iki kažkurio laiko jie turėjo atvažiuoti, įstatyti duris, paimti likusius pinigus. Iš pradžių ji tikėjo, kad durys kainuoja 70 eurų, o jie ima 250 su įstatymu, tai logiškiau iš (duomenys neskelbtini) susirinkti visus užsakymus, važiuoti dviems staliams ir susirinkti likusią pinigų sumą. Nei vienos durys nebuvo pagamintas. Antrą mėnesį, kai skambindavo žmonės, jai nepavykdavo išsiųsti užsakymų, turėjo savo asmeninių problemų, už tas patalpas, kur jie gyveno, L. V. neapmokėjo, todėl jiems atjungė elektrą. Ji turėjo savo automobilį be draudimo, be technikinės apžiūros, važiuodavo į ofisą ir vakarais. Tada ji pasakė, kad tai ne darbas. Matėsi, kad nieko nebus. Negalėjo išeiti iš darbo. Su M. gyveno name, kuris buvo ofisų tipo, skaitėsi darbuotojų namai. Ji būdavo namuose, o jie važiuodavo toliau tvarkytis. Po to atsirado kitos merginos, kurios užėmė ofise tuščius stalus. Ofisas buvo. Užėjus atrodė normalus ofisas.

L. V. sakė, kad reikia sumokėti už duris, avansų jau nebuvo, jų strategija buvo, kad automobiliai padengs avansus už duris. Žmonėms iš kaimo, kurie nori brangiai parduoti automobilį, skambina verslininkas, gerai atkalęs liežuvį, kad domisi mašiną, kad jie sėkmingai dirba, kad turi lėšų, kad su jais atsiskaito 15-ą dieną, kad reikia važiuoti, rinkti užsakymus, o vadybininkai neturi mašinų, kai kurie žmonės sutikdavo. Sakydavo atvažiuokite, pažadėdavo, kad pirma įmoka bus po trijų dienų, kitos dvi po savaitės arba iki 15-os dienos. Telefonu sakydavo, kad perrašys tik po sumokėjimo. Žmonės dėl to ir užkibdavo, ramiai susitikdavo. Iš išvaizdos pamatydavo, kad direktorius, vadybininkas, staliai, atvažiavo visas kolektyvas žiūrėti mašinos. Sudarydavo tokį įvaizdį. Kai kurie žmonės sakydavo, kad mašina nereikalinga stovi tvarte, pinigai nedega, jeigu mašina padės, kiek galėsite, tiek mokėsite. Padarydavo taip, kad perrašydavo mašiną. Žmonės iš pradžių nieko neįtardavo, o po mėnesio matydavosi skolos, iš Tele 2 salono, kompiuteriai, telefonai. Būdavo, kad važiuojant apžiūrėti mašinos, reikėdavo skolintis kurą iš degalinės. Mašinas iš karto parduodavo. Kai kurie žmonės protingesni iš karto neperrašydavo mašinų, tai po kažkiek pervesdavo, mašinos dar būdavo, patys važinėjo, jas apkeisdavo. Už grynus pinigus negalėjo iš karto parduoti perpirkėjams. Kas iš karto perrašydavo ir nesulaukdavo pinigų, tiesiog ignoruodavo. Buvo ir grasinimų, atvažiuodavo į ofisą, jo ieškojo. L. V. atvažiuodavo prie ofiso, pastatydavo mašiną ir būdavo toks keistokas džiugesys. Iš karto ieškodavo, kam parduoti. Po to ji skaitė internete ne vieną straipsnį. Stebėjosi, kokie naivūs žmonės, bet jie buvo daugiausiai iš kaimų. Mašinas parduodavo pigiau. Iš karto perrašydavo, kas sumoka grynais.

Ji dažniau būdavo namuose, tvarkydavosi, vyrai važiuodavo tartis dėl automobilių. Jos žiniomis, automobilių buvo bent 10. Pirmus du mėnesius dirbo ofise, o po to jau nebuvo reikalinga. Po to, kaip supranta, įkrito į kitą aferą. Du mėnesius dirbo su durimis. Kai nieko neišėjo, atsirado automobiliai ir po to žmonės vėl stoviniuodavo prie ofiso. Atvažiuodavo pasirašyti sutarties, ieškojo mašinos arba atvažiuodavo su grasinimais. Tuose namuose, kur gyveno, kadangi direktorius neatsiskaitė, pasakė, kad neatiduos kai kurių daiktų. Ji rado pigiai parduodamą namą išsimokėtinai (duomenys neskelbtini). Skolinosi iš močiutės pinigų. Nuvežė rankpinigius ir iš jo ofiso namų persikraustė ten, kur iš viso nebuvo gyventa, nebuvo elektros. Iki šiol negalėjo atsiimti kai kurių daiktų, neatidavė. Bendrai sudėjus viskas tęsėsi 2-3 mėnesius su durimis ir su mašinomis. Buvo aišku, kad tai nėra verslas, o tiesiog naudojamasi žmonių naivumu. Kas savaitę turėdavo grįžti į (duomenys neskelbtini), nes prižiūrėjo močiutę. Dėl to namo irgi suprato, kad niekas negrąžins rankpinigių, neįves elektros, todėl prieš Kalėdas važiavo į (duomenys neskelbtini) ir ji jau liko (duomenys neskelbtini). Po Naujųjų metų L. V. vis bandydavo prisivilioti M., sakydamas „žiūrėk, koks automobilis, reikia parvairuoti“. L. V. su jai neatsiskaitydavo, duodavo po 100-200 eurų, žadėdamas atsiskaityti. Sakydavo „čia brangi mašina, pusė bus tavo“ ir vis prisitraukdavo atgal, nors jie tų pinigų nematydavo.

Skelbimai dėl mašinų būdavo Autogide, Autopliuse. Pasirinkdavo miestelį, pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini), kur užkeltos mašinų kainos, kur niekas neima, ilgai pardavinėjamos, rašo žinutes, gal sudomintų, išsipirkimas per kelis mokėjimus, jeigu sudomino, parašykite. Kai kurie parašydavo, kad domina ir skambindavo, kalbėdavo. Jis ieškodavo mašinų iš rajonų, nes (duomenys neskelbtini) daug skelbimų. Rajonuose mažiau skelbimų. Ne kiekvieną dieną galima parduoti mašiną už grynus pinigus. Kai kada žadėdavo dalį sumokėti iš karto arba pažadėdavo po kelių dienų sumokėti. Sutartyje nurodydavo datas, kada bus sumokėta po 1000-1500 eurų. Žmogus sutikdavo, o mašiną V. paimdavo. Jeigu žmogus sutikdavo, jis skubindavo, sakydavo, kad tuoj užsidarys Regitra. Būdavo, kad tą patį vakarą jis jau perparduodavo tą mašiną. Šiuos niuansus žino, nes, kai sėdėjo prie kompiuterio, klausydavo, ką kalba L. V., kad žinotų, ką sakyti apie duris. Po to, kai prasidėjo mašinos, V. sakė, kad vis tiek ji sėdi namuose, kad siųstų žinutes. Užrašydavo, kas sakė „taip“. Tuos lapukus atiduodavo V., o jis skambindavo. Iš girdėdavo, ką jis kalba. Girdėdavo tą patį balso tembrą, kuris pabrėždavo tam tikrus dalykus. Matė, kaip V. atsivesdavo žmones į ofisą perrašyti automobilį. Netgi siūlydavo darbą, jeigu žmogus yra, pavyzdžiui, stalius.

Jos darbo laikotarpis buvo nuo 2021 m. spalio mėn., maždaug 3 mėnesius. Šventiniu laikotarpiu vis traukė važiuoti į (duomenys neskelbtini), nedirbo. Po Naujųjų metų ji jau nedirbo. Tik kartais gal reikėdavo parvairuoti automobilį. Ji, atrodo, net nepasirašė, kad išeina iš darbo. Galų gale be jos ją perkėlė į UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nepasirašė perkėlimo dokumentų. Dėl automobilio Fiat 500 mainymo į Volvo nežino, bet žino, kaip jį paėmė. Ūkininkas laikė jį tvarte, sakė, kad tiesiog užima vietą. Pinigai jam nedega, jeigu pirks, gali imti ir važinėti, sumokės, kada galės. Apie keitimus nelabai žino, bet kai nesutikdavo automobilio perrašyti, tai taip keisdavo. Kiek žino, kai kam, kas neperrašė mašinos, buvo daromi mokėjimai. Žada, pavyzdžiui, savaitės pabaigoje sumokėti 500 eurų, o sumoka 100. Kol terminas nesibaigė, žmogus negali niekur kreiptis, pats tai pasirašė. Lėšas už parduotus automobilius turėjo V. Abejoja, kad jis šias lėšas naudojo įmonei ar darbuotojams, nes, kaip minėjo, ten, kur jie gyveno, buvo atjungta elektra, juos metė lauk, net iki šiol negrąžinti kai kurie jos daiktai. Buvo draudiminis įvykis, kai užsidegė pusė tų patalpų. Pridarė problemų. Atsiskaityti su visais nebuvo jo prioritetas. Juo labiau, kad jo darbuotojai buvo iš tos pačios įkalinimo įstaigos. Jeigu dingo išnuomoti įrankiai, yra ant ko suversti bėdą ir tas žmogus grįžta į įkalinimo vietą. Įrankiai turbūt buvo naudojami durims statyti. Ir į Tele2 ėjo imti telefonų, kompiuterių ne dėl įmonės reikalų. Įrankių nebuvo mačiusi, jai tik į telefoną skambino, kada sumokės ir grąžins įrankius.

Visų sutarčių nematė, bet dalis buvo pas ją ant stalo, nes turėjo atiduoti Birutei buhalterei. Ne visos sutartys patekdavo į ofisą, nes kai kas važiuodavo tiesiai savo reikalais. Pinigų kvitus neaišku, kas pasirašydavo. Kai reikėjo daryti lentelę su durų parametrais, kai kur net negalėjo įskaityti, koks adresas. Jos funkcijos įmonėje buvo atsiliepti telefonu, suteikti žmogui pradinę informaciją, kad tikrai montuoja duris, sužinoti pageidavimus, iš kur skambina. Toliau jau jie pagal savo patirtį spręsdavo, kas mokus ir pas tą pagal prioritetą važiuodavo. Nei vienas užsakymas nebuvo įvykdytas, nes į (duomenys neskelbtini) taip ir nebuvo išsiųsta galutinė lentelė dėl pirmųjų užsakymų, nes buvo netinkami išmatavimai, negalėjo pradėti gaminti. Pati UAB „(duomenys neskelbtini)“ durų negamino. Skaitė internete, kad ji buvo mineralinio vandens tiekėja. L. V. buvo gal tik mėnesį išėjęs iš kalėjimo, tai jis išsitraukė savo 8 metų popierius, schemą ir toliau pradėjo veikti taip pat. Jokio gamybos cecho neturėjo. M. važiavo su juo ir kitu darbuotoju į (duomenys neskelbtini) gatvę, kur yra durų fabrikas, ėmė pavyzdžius, stikliukus, ką žmonėms parodyti. Pasižiūrėjo, gal sutartis pasirašė, ar tiesiog pažiūrėjo rekvizitus. Atvežė lankstinukų. Sudarius sutartį, ji turėjo ją siųsti į durų fabriką. Jie turėjo gaminti duris, jie turėjo važiuoti pasiimti už savikainą, pusę avanso sumokėti tam fabrikui. Žmonės laukė. Sakė, kad kažkas užstrigo, durys nepagamintos. Žmonės pradėjo reikalauti pinigų. Faktas, kad durys nebuvo pradėtos gaminti. Skelbimai galiojo gal savaitę. Kadangi durys buvo neteisingai išmatuotos, jos net nebuvo pradėtos gaminti. Skelbimus dėl durų dėjo į mažų miestelių laikraščius, į internetą nedėjo. Atrinkdavo tinkamas mašinas iš skelbimų. O dėl pardavimų skelbimų nedėjo, nes žmogus gali pamatyti savo mašiną, parduodavo perpirkėjams. Jeigu mašina parduodama už pusę kainas, iš karto nupirkdavo už grynus pinigus, o pats parduodavo už pirminę kainą. Ji pati taip vos nenupirko automobilio, nes buvo gaila, pati važinėjo be mašinos.

Pagarsinus liudytojos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 2-6), liudytoja nurodė, kad juose aplinkybės užfiksuotos teisingai. Bandė vis M. sakyti, kad nieko čia nebus, geriau atsiriboti, daryti ką nors savo. Kadangi L. buvo skolingas už darbą, sakydavo, kad reikia dar važiuoti mašinos, iš kurios atiduos daugiau. Vis traukdavo atgal, bet taip ir neatsiskaitė. Ji L. sakydavau į akis. Nelabai ją mėgo. Kiti darbuotojai buvo iš įkalinimo vietos, neturėjo, kur eiti. Jie turėjome savo namus, planavo vestuves. Kaip žino, jis ir toliau tai daro. Ji už darbą gavo tik 900 eurų iš garantinio fondo. Ji nebuvo atleista iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 3, b. l. 52-55).

Apklausta kaip liudytoja G. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji yra buvusi M. M. draugė. Ji žino, kad kažkada M. M. ir L. V. atliko bausmę vienuose pataisos namuose, jie buvo pažįstami. 2021 metų rudenį, po spalio mėnesio, dabar datos nepamena, ji su M. M. ieškojo darbo. Žinojo, kad L. V. siūlė darbą M. M.. L. V. M. sakė, kad kuria firmą, kad atidarinėja durų įstatymo įmonę, kad reikia darbuotojų, kurie priims užsakymus, kurie įstatys duris. Tad sugalvojo su M. įsidarbinti pas L. V., nuvyko pas šį į (duomenys neskelbtini). Ten L. V. ją ir M. įdarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pasirašė įsidarbinimo sutartis. Ji buvo įdarbinta administratore, o M. apdailininku. Jos darbas buvo priiminėti telefoninius užsakymus dėl durų, konsultuoti žmones, o M. jam važiuodavo su klientais susitikti realiai, rodyti durų pavyzdžius, matuoti duris, priimti užstatus. Tad įsidarbinus su M. gyveno (duomenys neskelbtini), paskui (duomenys neskelbtini), įmonės biure, paskui L. nuomojo patalpas (duomenys neskelbtini). Tik jai įsidarbinus, L. į visos Lietuvos regioninius laikraščius talpindavo skelbimus apie statomas duris. Žmonės pradėjo skambinti pagal skelbimus. Ji atsiliepdavo į skambučius. Papildo, kad žmonės pagal skelbimus skambindavo į darbinį telefono numerį, kuriuo naudodavosi ir V., kartais jis atsiliepdavo pagal skelbimus, o kartais tą telefoną palikdavo ofise ir telefonu atsiliepdavo ji. Papildo kad tuo metu ofisas buvo (duomenys neskelbtini) mieste, plytiniame name, prieš "McDonald". Per dieną būdavo 5-10 skambučių. Atrinkdavo potencialius užsakovus ir duomenis perduodavo L. V. L. V. duomenis perduodavo vadybininkams, kurie važinėdavo į vietas, išmatuodavo duris, nuveždavo lankstinukus su durų pavyzdžiais, paimdavo užstatus. Taip paimdami užstatus, pasirašydavo sutartis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Iš pradžių galvojo, kad firma dirbs rimtai, kad viskas bus sėkminga. Pati savo iniciatyva pradėjo domėtis durimis, kad žmonėms turėtų kaip apibūdinti, ką papasakoti. Ji žino, kad L. V. su vadybininkais buvo nuvažiavę į duris gaminančią UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini). Ten žiūrėjo kaip gaminamos durys, pasiėmė įvairių lankstinukų su durų pavyzdžiais. Jai priėmus užsakymus, L. nurodymu, ji elektroniniu paštu buvo išsiuntusi užsakymus į UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad šie gamintų duris, bet netiko išmatavimai, kažkaip buvo blogai išmatuota. L. V. visiškai nerodė iniciatyvos, kad užsakytos durys būtų pradėtos gaminti ir jos nebuvo pradėtos gaminti. Net niekas nepermontavo (turėtų būti permatavo) durų. Laikas ėjo ir žmonės pradėjo skambinėti, kad nesulaukia užsakytų durų, pradėjo reikalauti grąžinti sumokėtus užstatus. L. jiems meluodavo, t. y. pasiteisindavo visokiomis nesančiomis priežastimis, pvz., kad įmonės visi darbuotojai susirgo Covid ir panašiai. Žadėdavo, kad išsprendus problemas duris pristatys. O kai kuriuos užsakovus apskritai ignoruodavo, neatsiliepdavo. Ji žinojo, kad tos durys nėra užsakytos, žinojo, kad nėra gaminamos, tad bėgant laikui suprato, kad tie žmonės bus apgauti. Visi užstatai už duris patekdavo pas L. Tad gali patvirtinti, kad iš klientų surinktus pinigus kaip užstatus, L. išleisdavo savo reikmėms, o nei vienos durys pas gamintoją užsakytos nebuvo. Taip pat nebuvo ir įstatytos. Bet tai ji suprato jau vėliau. Ji bandė kalbėti su L., kad durys būtų užsakomos pas gamintojus, bet jam tai nerūpėjo. L. sakydavo, kad užsakyti duris pas gamintojus nėra pinigų. Po kurio laiko L. iš Lenkijos parsivežė lankstinukų su baldų pavyzdžiais. Sakė, kad pardavinės baldus, kad labai apsimoka. Buvo įdėti skelbimai dėl baldų pardavimo. Bet ji jau netikėjo L. V., tad tame nedalyvavo. Žino, kad dirbo kitos administratorės. Žino, kad L. V. subankrotino UAB „(duomenys neskelbtini)“, paskui įsigijo UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“. Dabar L. V. turi UAB „G.“. Pamena, kad bankrutavus UAB „(duomenys neskelbtini)“, L. V. žadėjo ją įdarbinti UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet ji V. jau netikėjo, pykosi. Taip pat paaiškino, kad tuo metu, kai dar priimdavo užsakymus dėl durų, L. V. pradėjo pasakoti, kad jau daug metų jis užsiiminėjo kita schema, tai yra įmonės vardu išsimokėtinai pirko automobilius ir juos pardavinėdavo kaip savo bei taip užsidirbdavo. L. pasakojo, kad žmonėms, kurie parduoda automobilius, reikia sakyti, kad firmoje buvo draudiminis įvykis, sudaužytas naujas firmos "RAV4", bei firmai skubiai reikia automobilio, bei taip įtikinti žmones parduoti automobilį išsimokėtinai, tai yra pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartis, bei iš karto faktiškai įsigyti automobilį, bet pinigų nesumokėti, o žadėti pinigus sumokėti pagal susirašomą sutartį, po kurio laiko. Tačiau L. V. nei vienam pinigų nesumokėdavo. Čia buvo jo strategija – faktiškai įgyti automobilius už dyką bei automobilius parduoti kaip savo ir iš to gyventi. Žino, kad kai kurie įmonės darbuotojai pagal skelbimus ieškodavo parduodamų automobilių ir pardavėjams siųsdavo žinutes, ar domintų automobilių pardavimas išsimokėtinai. Jei pardavėjas atrašydavo, kad domina, tai tada šiam skambindavo L. V. ir „apdirbdavo“, įkalbėdavo faktiškai atiduoti automobilį, žadant atsiskaityti už jį vėliau. Paaiškina, kad L. taip „perkant“ automobilius, ji arba M. juos parvarydavo. Ji yra parvariusi apie 5 L. įgytus automobilius: "Volvo XC90", "Kia Sportage". Papildo, kad "Volvo XC90", valst. Nr. (duomenys neskelbtini) L. V. įgijo už 6000 eurų, kažkur netoli (duomenys neskelbtini). Ten važiavo L. V., M. ir ji. Važiavo su "Renault Kangoo", kurį L. V. taip pat buvo įgijęs išsimokėtinai. Su „Volvo“ pardavėju kalbėjo L. V. ir jis įtikino išsimokėtinai parduoti automobilį. Įgijus automobilį, ji ir M. grįžo su "Renault", o L. V. parvairavo įgytą „Volvo“. Ji ir M. iš pradžių norėjo šį automobilį pasilikti sau, tai yra patys mokėti įmokas žmogui už automobilį, nes žinojo, kad L. V. nori labai pigiai parduoti tą automobilį. Be to, jai buvo gaila žmogaus, iš kurio L. įgijo šį automobilį, žinojo, kad L. šiam nemokės, o ji tikrai galvojo su žmogumi dalimis atsiskaityti, jei įgytų automobilį. Bet L. su tuo nesutiko, sakė, kad jam skubiai reikia pinigų ir minimą „Volvo“ bei dar taip pat įgytą „Kia“ Vilniuje pardavė už 2000 eurų. Pardavė perpardavinėtojui, pinigus pasiliko sau. Iš ko L. V. įgijo „Kia“, nežino, nematė. Taip pat yra parvariusi „Mazda 3”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini). V. jau viską buvo suderinęs su pardavėju, pasirašęs sutartį, jo nurodymu ji ir M. nuvyko parvaryti minimo automobilio iš (duomenys neskelbtini). Vėliau L. bandė parduoti automobilį, bet sužinojo, kad automobilis areštuotas, kad negalima registruoti. Žino, kad pardavėjas buvo parašęs dėl automobilio pareiškimą bei pardavėjas rado ir pasiėmė savo automobilį. Taip pat parvarė „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini). Šio automobilio įgyti važiavo ji ir M. Su pardavėja - moterimi viską jau buvo suderinęs L. V. Tad su M. nuvyko L. nurodymu. Jau vežėsi L. pasirašytą sutartį, kurią pagal susitarimą pasirašė ta pardavėja. Su ta pardavėja nuvyko į Regitrą, bet nėjo priregistruoti automobilio. O jai su M. automobiliu grįžtant į (duomenys neskelbtini), paskambino pardavėja, o paskui policijos pareigūnai. Vėliau su jais viską susikalbėjo L. Žino, kad L. minėtą automobilį „VW Passat“ atidavė už skolą, kito automobilio pardavėjui. Taip pat parvarė „Peugeot 308”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kažkur nuo (duomenys neskelbtini). L. V. jau buvo viską suderinęs su pardavėju, L. nurodymu ji su M. nuvažiavo parvaryti automobilio. Kaip jau minėjo, L. jau viską buvo suderinęs, vežėsi L. paduotą sutartį, kurią nuvykus, pasirašė pardavėjas. Ją pasirašius, automobilį „Peugeot“ parvarė L. V. L. V. šį automobilį pardavė, dabar nepamena, kur. Už kiek buvo įgytas ir parduotas automobilis, nepamena. Taip pat buvo parvarytas automobilis „BMW5”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini). Žino, kad šį automobilį parsivarė L. ir M. Vėliau savininkas atsiėmė šį automobilį (t. 2, b. l. 2-6).

Iš 2022-04-16 E. J. pareiškimo matyti, jog jame nurodoma, kad 2022-02-15 17.00 val. (duomenys neskelbtini), susitiko su L. V., kuris prisistatė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi. Jie su L. V. apsikeitė automobiliais. E. J. L. V. atidavė savo automobilį Volvo XC90, valstybinio numerio neprisimena, o L. V. jam perdavė automobilį FIAT 500C, be valst. Nr. neįregistruotą Lietuvos Respublikoje. Kartu su automobiliu jis E. J. perdavė šio automobilio techninės registracijos liudijimo kopiją, išduotą Prancūzijoje, bei PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinančią, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo šį automobilį iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. L. V. žadėjo automobilio techninį pasą atiduoti vėliau, tačiau jo neperdavė, vėliau sužinojau, kad L. V. už automobilį FIAT 500C neatsiskaitė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir neturėjo teisės jo parduoti. UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilį pasiėmė iš E. J., jam padaryta 2000 eurų turtinė žala (t. 1, b. l. 31-32).

Iš 2022-04-16 savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, jog E. J. ikiteisminiam tyrimui pateikė dokumentus:

rašytinį susitarimą tarp S. K. ir E. J., automobilio FIAT 500C registracijos liudijimo kopiją, PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį (t. 1, b. l. 36-37, 82-86).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal fotonuotraukas protokolo matyti, jog liudytojui E. J. buvo pateikta atpažinimui 3 asmenų fotonuotraukos, iš kurių jis atpažino Nr. 2 pažymėtą fotonuotrauką kaip asmens, - L. V., kuris 2002-02-15 17:00 val. (duomenys neskelbtini) perdavė jam jo įmonei priklausantį Fiat 500, prancūziškais valstybiniais numeriais, o jis jam perdavė E. J. priklausantį automobilį Volvo XC90. Nuotraukoje Nr. 2 yra L. V. atvaizdas (t. 1, b. l. 44-48).

Iš 2022-11-07 apžiūros protokolo matyti, jog buvo apžiūrėtas automobilis Fiat 500C. Apžiūros metu nustatyta, kad automobilis stovi automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini). Tai dviduris, juodos spalvos automobilis Fiat 500C su prancuziškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini). Išorėje ant kėbulo akivaizdžių sugadinimų, pažeidimų nematyti. Vietomis kėbulas pažeistas korozijos kai kur pradėjęs luptis lakas (labiausiai matoma ant kapoto kraštų). Priekinės automobilio padangos Norauto Prevensys 3, 175/65R14. Galinės padangos Hankook Kinergy ECO2, 175/65R14. Automobilio ratlankiai metaliniai, ant jų uždėti plastikiniai gaubtai. Vieno gaubto ant galinės, dešinės pusės ratlankio nėra. Automobilyje, variklio skyriuje įdėtas Exide akumuliatorius: 12V, 63Ah, 450A. Automobilio sėdynių apmušalai raudonos spalvos, medžiaginiai su pilkos spalvos odinėmis detalėmis. Automobilyje kilimėlių nėra. Kuro bako likutis mažiau negu 1/3 bako. Automobilio rida rodoma prietaisų skydelyje 186548 km. Automobilio bagažinėje, po dangčiu atsarginis ratas Spare, automobilio pakėlėjas ir raktas varžtams atsukti. Bagažinėje, po dangčiu dešinėje pusėje ant rėmo įspaustas VIN kodas: (duomenys neskelbtini). Automobilio apžiūra baigta (t. 1, b. l. 90-103).

Pagal 2023-05-09 ikiteisminio tyrimo įstaigos reikalavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė 2021-12-27 PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad pardavėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė pirkėjui UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilį Fiat 500C SDK (duomenys neskelbtini), pagaminimo metai 2011-05-03, spalva – juoda, 1242 cmq, 51 kw, už 4000 eurų kainą. Sąskaitoje faktūroje taip pat nurodoma, jog šia sutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgalioja pirkėją pateikti ir patvirtinti perleidimo deklaraciją, apmokėjimas dalimis 2022-01-05, 2022-02-05, 2022-03-05.

Taip pat UAB „(duomenys neskelbtini)“ ikiteisminiam tyrimui pateikė 2021-12-27 pirkimo pardavimo sutartį, kuria UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė pirkėjui UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilį FIAT 500C, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaina 4000 eurų. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu sutartį pasirašė direktorius L. V..

Taip pat UAB „(duomenys neskelbtini)“ ikiteisminiam tyrimui pateikė 2021-12-27 pirkimo pardavimo išsimokėtinai sutartį, kurioje nurodyta, jog pardavėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ perduoda prekę – automobilį Fiat 500C, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkėjui UAB „(duomenys neskelbtini)“, prekės kaina 4000 eurų, pradinė įmoka 0 eurų, prekė pirkėjui parduodama išsimokėtinai per 3 mėnesius. Pirkėjas su pardavėju atsiskaito tokia tvarka: 1500 eurų sumoka iki 2022-01-05, 1250 eurų sumoka iki 2022-02-05, 1250 eurų sumoka iki 2022-03-05.

Taip pat UAB „(duomenys neskelbtini)“ ikiteisminiam tyrimui pateikė paprastąjį vekselį 4000 eurų sumai. Vekselio davėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal šį vekselį besąlygiškai įsipareigoja sumokėti 4 000 eurų tiesiogiai UAB „(duomenys neskelbtini)“. Paprastasis vekselis turi būti apmokėtas iki 2022-03-05. Vekselį UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu pasirašė direktorius L. V.

Ištyrus byloje surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad kaltinimas, pareikštas L. V. pasitvirtino visiškai. Pats kaltinamasis iš esmės neginčija kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių, t. y. kad jis 2021-12-27 apie 16 val., (duomenys neskelbtini), pasirašė pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu įgijo automobilį „FIAT 500C“, VIN (duomenys neskelbtini), neįregistruotą Lietuvos Respublikoje, pagal kurią (sutartį) už įgyjamą automobilį turėjo sumokėti tris įmokas: iki 2022-01-05 – 1500 eurų, iki 2022-02-05 – 1250 eurų ir iki 2022-03-05 – 1250 eurų. Nei vienos šių įmokų nesumokėjo, tačiau 2022-02-15, apie 17.00 val. (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį, neišpirktą automobilį Fiat 500C perleido N. J. ir E. J., sudarydamas šio automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, o mainais iš N. J. ir E. J. įgijo jiems priklausantį automobilį „VOLVO XC90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2000 eurų vertės, kurį 2022-02-17 pardavė savo tėvui V. V.. Tokiu būdu jis įgijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį „FIAT 500C“, 4000 eurų vertės ir N. J. bei E. J. priklausantį automobilį „VOLVO XC90“, 2000 eurų vertės. Šias faktines aplinkybes taip pat patvirtina byloje esantys įrodymai – nukentėjusiųjų E. J. ir N. J. parodymai, S. K. parodymai, E. J. pareiškimas, savanoriško daiktų dokumentų pateikimo protokolu pateikti dokumentai – rašytinis susitarimas tarp S. K. ir E. J., automobilio Fiat 500C registracijos liudijimo kopija, PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini), transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis, atpažinimo pagal fotonuotraukas protokolas, apžiūros protokolas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ikiteisminiam tyrimui pateikti dokumentai susiję su automobilio Fiat 500C pardavimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kita bylos medžiaga.

L. V. nesutiko, jog jis automobilį Fiat 500C iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo melagingai deklaruodamas, jog ketina už šį automobilį atsiskaityti dalimis pagal pirkimo – pardavimo išsimokėtinai sutartį. Taip pat kaltinamasis nesutiko, jog jis, žinodamas, jog neturi teisės disponuoti šiuo automobiliu suklaidinės E. J. perleido jį N. J. ir E. J., išmainydamas į N. J. ir E. J. priklausiusį automobilį Volvo XC 90, kurį vėliau pardavė savo tėvui V. V. Tačiau byloje ištirtais įrodymais nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl L. V. kaltės tyčia apgaule užvaldžius ir pasisavinus tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek N. J. ir E. J. automobilius. L. V. automobilį Fiat 500C įsigijo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2021-12-27 pirkimo - pardavimo išsimokėtinai sutartį nemokėdamas jokios pradinės įmokos. Be to, automobilis buvo įgytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Už įsigytą automobilį UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios vadovu buvo L. V., turėjo atsiskaityti per tris kartus. Pirmą įmoką 1500 eurų jis turėjo sumokėti iki 2022-01-05, antrą ir trečią įmokas po 1250 eurų jis turėjo sumokėti atitinkamai iki 2022-02-05 ir 2022-03-05. L. V., nesumokėjęs nei vienos šių įmokų automobilį Fiat 500C 2022-02-15 perleido išmainydamas į kitą automobilį E. J. ir N. J.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nustatyta tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, o pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – tam, kas tokiu būdu įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Pagal kasacinę teismų praktiką apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį (instituciją), kurio žinioje yra turtas, arba asmenį (instituciją), turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo turto (pvz., teismą, antstolį, notarą, registrų centrą ir kt.), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201-648/2019, 2K-166-895/2019, 2K-303-693/2019, 2K-227-976/2020, 2K-158-303/2021). Apgaulė pasireiškia pirmiau įvardytų asmenų (institucijų) suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo (institucija) gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu, tačiau, kaip jau minėta, kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens (institucijos) apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-264-895/2016, 2K-92-648/2019, 2K-303-693/2019). Be to, asmuo (institucija) gali būti suklaidinamas įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą (kasacinė nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-255/2012, 2K-161-696/2017 ir kt.).

Iš bylos duomenų matyti, kad tuo metu, kai L. V. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu pasirašė 2021-12-27 pirkimo – pardavimo išsimokėtinai sutartį dėl automobilio Fiat 500C įsigijimo, įmonė buvo sunkioje finansinėje padėtyje – jis turėjo skolų ir negalėjo vykdyti savo finansinių įsipareigojimų. Jai jau buvo inicijuota nemokumo bylos iškėlimo procedūra, kurią inicijavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius (toliau – VSDFV Klaipėdos skyrius). UAB (duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimas VSDFV Klaipėdos skyriui 2021-11-12 sudarė 8 756,90 eurų. UAB (duomenys neskelbtini) paskutinį kartą sumokėjo VSD įmokas 2019-10-22 ir nebuvo sumokėjusi VSD įmokų, priskaičiuotų už apdraustuosius už 2020 m. sausio – 2021 m. rugsėjo mėnesius. Remiantis VĮ Registrų centro, Lietuvos Respublikos traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registro 2021-10-05 duomenimis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu registruoto turto nebuvo. VĮ „Regitra“ 2021 m. spalio 5 d. duomenimis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu buvo registruotos 4 transporto priemonės, jų dalyvavimas viešajame eisme draudžiamas, taikomi apribojimai. Taigi, L. V. žinojo, kad įmonei pradėta nemokumo bylos iškėlimo procedūra, kad įmonė turi skolų ir jų nemoka, suprato, jog įmonė negalės vykdyti ir įsipareigojimų pagal naujai pasirašytą 2021-12-27 pirkimo – pardavimo išsimokėtinai sutartį. Be to, kaip matyti iš byloje esančio 2023-03-17 Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros kaltinamojo akto, L. V. analogišku laikotarpiu, praktiškai iki pat bankroto bylos iškėlimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu lygiai taip pat išsimokėtinai pirko ir kitus automobilius (6 automobiliai), tai raiškia, jog L. V. 2021-12-27 sutartį dėl automobilio FIAT 500C įsigijimo pasirašė neketindamas šios sutarties vykdyti, tik apgaulingai teigdama, jog įmonės vardu įsipareigoja vykdyti prisiimtus finansinius mokėjimus, o iš tikrųjų turėjo tikslą apgaule užvaldyti ir pasisavinti svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį Fiat 500C, 4000 eurų vertės.

Tai, kad kaltinamasis L. V. neketino vykdyti įsipareigojimų pagal 2021-12-27 sutartį patvirtina ir tolimesni jo veiksmai. Jis ne tik kad neįmokėjo nei dalies kainos už įsigytą išsimokėtinai Fiat 500C automobilį, bet visai netrukus, nepraėjus nei mėnesiui nuo jo įsigijimo, 2022-02-15 pirkimo pardavimo sutartimi perleido šį automobilį E. J. su N. J. išmainydamas į kitą jiems priklausiusį automobilį Volvo XC90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi už automobilį Fiat 500C nebuvo atsiskaityta su UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2022-02-15 buvo praleistas dviejų įmokų mokėjimas (2022-01-05 ir 2022-02-05), todėl pagal 2021-12-27 Pirkimo pardavimo išsimokėtinai sutarties sąlygas UAB „(duomenys neskelbtini)“ negalėjo disponuoti automobilius Fiat 500C, nes nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į šį automobilį, ir negalėjo jo perleisti tretiesiems asmenims. L. V. tai žinojo, tačiau vis tiek turto perleido E. J. ir N. J., iškeisdamas jį į kitą nukentėjusiesiems priklausiusių automobilį. Pažymėtina, jog automobilį Fiat 500C L. V. įsigijo už 4000 eurų kaimą, o perleido išmanydamas į perpus pigesnį automobilį Volvo XC90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio kaina 2000 eurų. Tai reiškia, kad jo tikslas nebuvo siekis sudaryti ekonomiškai naudingą sandorį, o tiesiog perleisti svetimą turtą jį išmainant į kitą svetimą turtą, kurį galėtų vėliau perleisti. Jis tai ir padarė – praktiškai iš karti Volvo XC90 automobilį tuoj pat perleido savo tėvui V. V. Ir nors L. V. teigia, kad automobilį Fiat 500C pirko įmonės reikmėms, jis nebuvo naudojamas įmonės reikmės, nes mažiau nei po dviejų mėnesių buvo perleistas nukentėjusiesiems. Automobilis Volvo XC90 taip pat nebuvo naudojamas įmonės reikmėms, nes praktiškai tik įsigijus buvo perleistas L. V. tėvui. L. V. iškeisdamas automobilį N. J. ir E. J., nuslėpė nuo jų esmine aplinkybę, jog automobilis įsigytas išsimokėtinai, už jį nėra sumokėta nei viena įmoka, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturi nuosavybės teisės į šį automobilį ir negali juo disponuoti, taigi neturi teisės ir perleisti nukentėjusiesiems išmainant į jų automobilį. Tokiu būdu L. V. suklaidino nukentėjusiuosius dėl esminės aplinkybės – L. V. teisės įmonės vardu disponuoti automobiliu Fiat 500C. Suklaidinti nukentėjusieji, manydami, kad mainų būdu įsigyja iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ šiai įmonei priklausantį automobilį, perleido jai savo automobilį Volvo XC90 2000 eurų vertės.