Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-07-29 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-132/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-07-29
Bylos Nr.
1S-132/2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Kęstutis Jucys
Advokatai
Rasa Aurelija Kučinskaitė, Ingrida Botyrienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1S–132/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.16.1.2.1.1; 2.1.16.1.2.1.3. (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismasN U T ARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. liepos 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Kęstutis Jucys, sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,

dalyvaujant prokurorui Gedgaudui Norkūnui,gynėjai advokatei Rasai Aurelijai Kučinskaitei,

teismo posėdyje išnagrinėjo įtariamojo D. A. gynėjos advokatės Ingridos Botyrienės skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. nutarties, kuria įtariamajam D. A. buvo pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo terminas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2010 m. liepos 3 d.

Teisėjas, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir išnagrinėjęs įtariamojo D. A. gynėjos skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. A. įtariamas tuo, kad iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su D. S., dėl savanaudiškų paskatų, turėdamas tikslą užvaldyti R. Ž. priklausančius 40 000 JAV dolerių, XXXX m. liepos XX d., apie XX val., atvyko į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur, panaudodamas fizinį smurtą, veikdamas su D. S., virve surišo bute buvusiems R. Ž. ir A. Č. rankas ir kojas. Tokiu būdu atimdamas galimybę priešintis bei neteisėtai atimdamas nukentėjusiesiems laisvę, panaudodamas smurtą ir sukeldamas pastariesiems pavojų gyvybei ir sveikatai, jis kartu su D. S. sudavė R. Ž. ir A. Č. daugybinius smūgius į veidą – nosį, antakius, lūpą, smakrą bei kitas kūno dalis – krūtinę, petį, blauzdą, tokiu būdu nukentėjusiuosius kankino. Po ko, tą pačią dieną, tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip XX val., jis, veikdamas kartu su D. S., tyčia, dėl savanaudiškų paskatų, kankindamas, virve pasmaugė ir taip nužudė R. Ž. ir A. Č., kurie buvo bejėgiškos būsenos.

Be to, jis įtariamas tuo, kad XXXX m. rugpjūčio XX d., apie XX val. XX min., (duomenys neskelbtini), iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su D. S., važiuodamas automobiliu „XXX XXXX“, valst. Nr. XXXXX XX plėšimo tikslu, panaudodamas šaunamąjį ginklą „XXXXX“ konstrukcijos automatą, užpuolė V. B., pavartodamas smurtą pavojingą gyvybei ir sveikatai – įrėmė šį šaunamąjį ginklą V. B. į galvą bei veikdamas kartu su D. S., sudavė smūgius V. B. į pilvą, o nukentėjusiajam bandant bėgti, kartu su D. S. jį pasivijo, mušė rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, automato buože sudavė V. B. į galvą, iš šio ginklo, dėl savanaudiškų paskatų, pasikėsino nužudyti V. B., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi į V. B. nepataikė. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis, veikdamas kartu su D. S., pasivijęs V. B., panaudodamas fizinį smurtą ir šaunamąjį ginklą, pagrobė didelės vertės svetimą turtą, t. y. nuplėšė nukentėjusiajam nuo rankos laikrodį „XXXX“, kainuojantį 15 000 Vokietijos markių, paskui prievarta V. B. įtraukė į automobilį, tokiu būdu neteisėtai atimdamas nukentėjusiajam laisvę panaudodamas smurtą ir sukeldamas pastarajam pavojų gyvybei ir sveikatai, o šalia įvykio vietos buvusiems kareiviams, vykdantiems jų tarnybinę ir pilietinę pareigą ir bandantiems apginti V. B., jis veikdamas kartu su D. S., dėl chuliganiškų paskatų, rodydamas nepagarbą aplinkiniams, siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą, pasikėsino nužudyti du ir daugiau žmonių, pradėjo šaudyti „XXXX“ konstrukcijos automatu į aplinkinius, padarydamas Ž. J., I. K., S. K. bei autobuse sėdėjusiam R. V. šautinius sunkius kūno sužalojimus, pavojingus nukentėjusiųjų gyvybei, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios, kadangi į įvykio vietą iš šalia esančių vietovių atvyko daugiau žmonių. Todėl, stengdamasis išvengti sulaikymo, jis iš įvykio vietos pasišalino.

1993 m. rugsėjo 3 d. buvo paskelbta D. A. paieška. 2007 m. liepos 3 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi įtariamajam D. A. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. D. A. 2009 m. liepos 3 d. buvo sulaikytas Ukrainoje. 2009 m. spalio 14 d. D. A. buvo perimtas iš Ukrainos pareigūnų ir patalpintas į Vilniaus apskrities areštinę. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartimi D. A. suėmimo terminas nustatytas trims mėnesiams, vėliau suėmimo terminas buvo tęsiamas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. nutartimi D. A. kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant jį nuo 2010 m. liepos 3 d. Teismas nutartyje nurodė, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad D. A. taikyti kardomąją priemonę – suėmimą yra tam būtinos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytos sąlygos ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatyti pagrindai, t. y. kad būdamas laisvėje jis gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, bei daryti naujus sunkius nusikaltimus.

Šalies argumentai

Įtariamojo D. A. gynėja skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. nutartį ir jos ginamąjį iš suėmimo paleisti.

Gynėjos manymu, skundžiama nutartis yra nepagrįsta, todėl turi būti panaikinta, o D. A. turi būti paleistas, nes priešingu atveju pažeidžiamos jo teisės, kurias jam garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Skunde nurodoma, kad apygardos teismas tik formaliai pasisakė, jog byloje pakanka duomenų, leidžiančių manyti, kad D. A. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, o šiais duomenimis nepagrįstai įvardino nukentėjusiųjų, liudytojų apklausos protokolus, įvykio vietos, daiktų apžiūros, parodymo atpažinti protokolus bei ekspertizės aktus. Teismas skundžiamojoje nutartyje neatskleidė nė vieno šių duomenų turinio ir nemotyvavo, kokiu būdu kiekvienas iš jų atskirai bei jų visuma sudaro faktinį pagrindą išvadai, jog D. A. galėjo padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Paminėti duomenys neleidžia daryti tokios išvados, nes nė vienas apklaustas liudytojas ar nukentėjusysis neparodė, jog 1993 m. liepos 23 d. D. A. nužudė du žmones. Byloje taip pat nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kurie leistų įtariamąjį susieti su šia nusikalstama veika. Taip pat byloje nėra duomenų patvirtinančių, jog D. A. 1993 m. rugpjūčio 17 d. galėjo padaryti jam inkriminuotą pasikėsinimą nužudyti dėl savanaudiškų paskatų. Apygardos teismas pratęsdamas D. A. suėmimo terminą ne tik objektyviai neįvertino bylos medžiagos, bet ir neatsižvelgė į tai, jog Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje kaltinimai dėl tų pačių nusikalstamų veikų pareikšti kitam asmeniui, nutartyje įvertino ir D. A. veiksmus, konstatuodamas, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog D. A. būtų kėsinęsis nužudyti nukentėjusįjį V. B. Gynėjos nuomone, tas pats pasakytina ir apie jos ginamajam pareikštus įtarimus dėl pasikėsinimo nužudyti daugiau nei du asmenis, vykdžiusius tarnybą bei piliečio pareigas, pagrįstumą.

Gynėjos manymu, nesant byloje objektyvių, konkrečiais faktais pagrįstų duomenų, kad jos ginamasis galėjo įvykdyti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, apygardos teismas neturėjo pakankamo teisinio pagrindo skirti kokią nors kardomąją priemonę, taip pat pratęsti pačios griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo terminą. Gynėjos nuomone, sprendžiant suėmimo termino pratęsimo klausimą nepakanka nutartyje formaliai paminėti nusikalstamos veikos sunkumą ar gresiančios bausmės griežtumą, o būtina pateikti realius faktus, kurie sudarytų objektyvų pagrindą manymui, kad įtariamasis trukdys procesui. Šiuo atveju apygardos teismas, spręsdamas D. A. suėmimo termino pratęsimo klausimą skundžiamos nutarties išvadas, jog įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, grindė ne konkrečiais duomenimis, bet formaliu gresiančios bausmės dydžio kriterijumi bei tuo, jog iki sulaikymo D. A. Lietuvoje neturėjo pragyvenimo šaltinio, yra nevedęs. Tačiau gynėja atkreipia dėmesį, kad teismas visiškai nevertino ir neatsižvelgė į tai, jog iki sulaikymo D. A. turėjo darbą, taigi ir pragyvenimo šaltinį Ukrainoje, kad Lietuvoje jis turi gyvenamąją vietą (apie tai leidžia teigti į bylą pateiktas jo motinos A. A. raštas), kad Lietuvoje jis turi tvirtus socialinius ryšius, nes čia gyvena jo sesuo bei senyvo amžiaus motina, kad visi jį pažinoję asmenys jį charakterizuoja išskirtinai teigiamai. Gynėjos manymu, pastarosios aplinkybės rodo, kad, priešingai nei skundžiamoje nutartyje konstatavo apygardos teismas, nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad įtariamasis D. A. slėpsis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo.

Šalies argumentai

Gynėja skunde nurodo, kad Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis garantuoja kiekvieno suimto asmens teisę būti paleistam proceso metu, jo paleidimą sąlygojant garantijomis, jog jis atvyks į teismą. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra ne tik konstatavęs, jog niekuo nepagrįsti formalūs teiginiai, kad asmuo gali pasislėpti nuo teismo ar trukdyti teisingumo vykdymui nesudaro pagrindo nuolat tęsti suėmimo terminą, bet ir nurodęs, kad inkriminuojamos nusikalstamos veikos sunkumas negali būti laikomas pakankamu suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo pagrindu. Taigi, apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. nutarties išvados, jog nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskirtini BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai, todėl neva sudaro pagrindą išvadai, jog D. A. bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, yra iš esmės neteisėtos, nes pažeidžia aukščiau minėtas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei prieštarauja EŽTT jurisprudencijai.

Be to, teismas neatsižvelgė į teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad nuo D. A. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo praėjo labai daug laiko, t. y. daugiau nei 16 metų, todėl net ir laikant, kad jis buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, metais skaičiuojamas jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties terminas suėjo 2008 m. rugpjūčio 17 d. ir jo negalima patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Be to, sprendžiant kito asmens, su kuriuo D. A. yra įtariamas kartu įvykdęs inkriminuojamas nusikalstamas veikas, baudžiamosios atsakomybės klausimą, prokuratūra taip pat yra išreiškusi poziciją, jog jau yra suėjęs šio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas. Gynėjos manymu, esant tokioms aplinkybėms, kai yra pakankamas teisinis pagrindas išvadai, jog jau yra suėjęs D. A. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, jo laikymas suėmime yra neteisėtas ir nepateisinamas.

Įtariamojo D. A. gynėja taip pat mano, kad jokiais objektyviais bylos duomenimis nepagrįstos ir formalios teismo išvados dėl BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyto suėmimo termino pratęsimo pagrindo buvimo. Apygardos teismas skundžiamoje nutartyje ne tik nenurodė jokių objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad D. A. gali daryti naujas nusikalstamas veikas, bet nutartį grindė tokiais duomenimis, kurie neatitinka tikrovės ir kurių nepatvirtina ir negali patvirtinti ikiteisminio tyrimo medžiaga. Šį skundo argumentą gynėja grindžia tuo, kad priešingai nei yra nurodyta skundžiamoje nutartyje, D. A. Vokietijoje ar kitoje valstybėje nebuvo pripažintas kaltu ir nuteistas už dokumentų klastojimą, o bauda jam paskirta už suklastoto dokumento panaudojimą.

Įtariamojo D. A. gynėja prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Įtariamojo D. A. gynėjos skundas atmetamas.

Apygardos teismas, pratęsdamas D. A. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, BPK 119 straipsnio, 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog suimtasis padarė nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Patikrinęs pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje pakanka teisėtais būdais gautų duomenų, leidžiančių manyti, jog būtent D. A. galėjo padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad šioje byloje duomenimis, leidžiančiais pagrįstai manyti, jog D. A. padarė aukščiau paminėtas nusikalstamas veikas, laikytini nukentėjusiųjų, liudytojų apklausos protokolai, įvykio vietos, daiktų apžiūros, parodymų atpažinti protokolai, ekspertizės aktai bei kita ikiteisminio tyrimo medžiaga. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Svarstant dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami, vertinami tik faktiniai duomenys, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad įtariamasis galėjo padaryti nusikalstamas veikas. Todėl šioje dalyje aukštesnysis teismas atmeta įtariamojo D. A. gynėjos skundo argumentą, kad apygardos teismas skundžiamoje nutartyje neatskleidė nė vieno iš aukščiau paminėtų dokumentų turinio ir nemotyvavo, kaip kiekvienas jų atskirai bei jų visuma leidžia daryti išvadą, kad D. A. galėjo padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tokia išsami byloje surinktų duomenų analizė galėtų būti laikoma įrodymų vertinimu bei pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą. Taigi, dėl šių klausimų gali pasisakyti tik bylą iš esmės nagrinėjantis teismas priimdamas byloje galutinį procesinį sprendimą.

Iš skundžiamos nutarties matyti, kad įtariamajam D. A. suėmimo terminas trims mėnesiams pratęstas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytais pagrindais, t. y. esant pagrįstam manymui, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo bei darys BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus.

Apeliacinio teismo nuomone, šiuos suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindus apygardos teismas nustatė pagrįstai. Atmetami įtariamojo D. A. gynėjos skundo argumentai, kad apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. nutartyje tik formaliai nurodyti suėmimo taikymo pagrindai, o manymas, kad D. A. gali bėgti nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo paremtas tik ta aplinkybe, kad jam gresia griežta laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BPK 122 straipsnio 2 dalimi, tokiu atveju, kai pagrįstai manoma, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Be to, Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punkte išaiškinta, jog „nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Visų pirma, iš šios baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad D. A. įtariamas labai sunkių nusikaltimų žmogaus gyvybei padarymu, už kuriuos baudžiamajame įstatyme numatytas ilgalaikis laisvės atėmimas. Antra, iš bylos medžiagos matyti, kad D. A. ilgą laikotarpį (virš 16 metų) slapstėsi nuo Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų Ukrainoje ir kitose valstybėse, byloje buvo skelbta jo tarptautinė paieška. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ši aplinkybė bei kiti ikiteisminio tyrimo medžiagoje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, jog įtariamasis turi ryšių užsienyje. Pastebėtina, kad tie faktai, jog įtariamasis D. A. nevedęs bei tokį ilgą laikotarpį slapstėsi užsienyje, leidžia daryti išvadą, kad jo socialiniai ryšiai Lietuvoje yra pakankamai silpni, taip pat minėti faktai paneigia gynėjos skundo argumentą, kad įtariamasis turi tvirtus socialinius ryšius, nes Lietuvoje gyvena jo sesuo bei senyvo amžiaus motina. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju ne mažiau svarbi aplinkybė, kad įtariamasis Lietuvoje neturi darbo ar kito legalaus pragyvenimo šaltinio. Šios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu įtariamasis taip pat neneigė. Tuo tarpu jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių gynėjos skunde nurodomą aplinkybę, kad įtariamasis turėjo oficialų darbą ir legalų pragyvenimo šaltinį Ukrainoje, byloje nėra. Pats D. A. apklausų metu nurodė, jog Ukrainoje dirbo neoficialiai.

Teismo nuomone, šiuo atveju skundo teiginiai, kad įtariamasis D. A. pažįstamų charakterizuojamas teigiamai, kad jo motina davė rašytinį sutikimą suteikti jam nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje negali būti vertinami kaip išimtiniai bei prioritetiniai, paneigiantys būtinybę garantuoti viešojo intereso apsaugą ir negali būti išskirtiniu pagrindu panaikinti įtariamajam kardomąją priemonę – suėmimą. Apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes konstatuoja, kad apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės bei ilgalaikio laisvės atėmimo, įtariamasis D. A. gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Taip pat atmetamas įtariamojo D. A. gynėjos skundo argumentas, kad apygardos teismas formaliai ir nepagrįstai nustatė BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindą. Šiuo pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jeigu asmuo įtariamas bent vieno iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 10 punkte nurodyta, jog pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. A. įtariamas kelių, sistemingų, gerai apgalvotų, savanaudiškų nusikalstamų veikų žmogaus gyvybei padarymu, susijusių su šaunamųjų ginklų panaudojimu. Šios nusikalstamos veikos priskiriamos prie labai sunkių nusikaltimų. Be to, byloje yra duomenys, kad po inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, t. y. XXXX m. kovo X d. Vokietijos, Weiden I instancijos teismo jis pripažintas kaltu dėl dokumentų klastojimo. Apeliacinio teismo manymu, tokios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad įtariamojo D. A. galimai padarytos nusikalstamos veikos turi sistemingumo požymių, todėl apygardos teismas šiuo atveju pagrįstai pripažino esant suėmimo pagrindą, numatytą BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Apeliacinio teismo nuomone, įtariamojo gynėja skunde nepagrįstai tvirtina, kad apygardos teismas skundžiamą nutartį grindė tikrovės neatitinkančiais faktais, nes D. A. Vokietijoje ar kitoje valstybėje nebuvo pripažintas kaltu ir nuteistas dėl dokumentų klastojimo, o bauda jam skirta dėl suklastoto dokumento panaudojimo. Visų pirma pastebėtina, kad net ir tokiu atveju, jei D. A. būtų pripažintas kaltu ne dėl dokumentų klastojimo, o dėl suklastoto dokumento panaudojimo, pastaroji aplinkybė nepaneigtų įtariamąjį D. A. neigiamai charakterizuojančio fakto, t. y. jog jis buvo teistas užsienyje. Antra, iš bylos medžiagos matyti, kad palyginus pirštų antspaudus buvo nustatyta, jog M. A. I., B. V. ir D. A. yra tas pats asmuo. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2003 m. Vokietijos Weiden teismas įtariamąjį, pasivadinusį M. A. I. vardu, pripažino kaltu dėl dokumentų klastojimo (t. 10, b. l. 135).

BPK 122 straipsnyje yra nurodyti tik bendrieji suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos, taikomi tęsiant suėmimo terminą iki šešių mėnesių. Pratęsiant suėmimo terminą virš šešių mėnesių be bendrųjų yra būtini ir specialūs suėmimo skyrimo pagrindai – tai ypatingas bylos sudėtingumas ar didelė jos apimtis (BPK 127 straipsnio 2 dalis). Iš teismui pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, jog byla yra ir sudėtinga ir didelės apimties. Šioje byloje tiriami 1993 m. padaryti labai sunkūs nusikaltimai, ilgą laiką įtariamasis D. A. buvo paieškomas, todėl su juo nebuvo galimybės atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus. Iš bylos medžiagos matyti, kad paieškos laikotarpiu jis slapstėsi užsienyje ir buvo teistas už užsienio valstybėje padarytą nusikalstamą veiką. Be to, baudžiamąją bylą sudaro pakankamai didelis kiekis dokumentų, surinktų į 12 tomų. Apeliacinio teismo nuomone, dėl šių aplinkybių atliekamas ikiteisminis tyrimas laikytinas sudėtingu ir didelės apimties, o atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų kiekis adekvatus ikiteisminio tyrimo trukmei. Todėl D. A. suėmimo terminas pagrįstai tęsiamas ilgiau nei šeši mėnesiai. Atkreiptinas dėmesys, kad BPK 127 straipsnio 2 dalis numato galimybę, esant sudėtingai ir didelės apimties bylai, suėmimo terminą pratęsti iki aštuoniolikos mėnesių. Įtariamojo D. A. suėmimo terminas tęsiasi trumpiau ir maksimalios trukmės nesiekia. Pastebėtina tai, kad byla su kaltinamuoju aktu artimiausiu metu bus atiduota teismui. Taigi, visos aukščiau paminėtos aplinkybės patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje nėra vilkinamas.

Įtariamojo gynėja skunde atkreipia dėmesį, jog apygardos teismas neatsižvelgė į tai, kad nuo D. A. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo praėjo labai daug laiko, t. y. daugiau nei 16 metų, todėl net laikant, kad jis buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas suėjo 2008 m. rugpjūčio 17 d. Be to, sprendžiant kito asmens, su kuriuo D. A. yra įtariamas kartu įvykdęs inkriminuojamas nusikalstamas veikas, baudžiamosios atsakomybės klausimą, prokuratūra yra išreiškusi poziciją, jog jau yra suėjęs šio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas. Apeliacinis teismas konstatuoja, kad svarstant kardomosios priemonės termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo klausimą, minėtos aplinkybės nevertinamos. Vėlgi, atkreiptinas dėmesys, kad šių teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymas yra bylą iš esmės nagrinėjančio teismo prerogatyva.

Skunde taip pat nurodoma, kad šiuo atveju suėmimas, kaip kardomoji priemonė, pažeidžia įtariamojo D. A. teises, numatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei prieštarauja EŽTT jurisprudencijai. Apeliacinio teismo nuomone, šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo būtų neįmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų kardomųjų priemonių skyrimo tikslų. Šiuo metu D. A. teisės suvaržytos nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo bei kitų BPK reikalavimų, ir toks įtariamojo teisių suvaržymas yra pateisinamas viešuoju interesu. Viešasis interesas šioje byloje yra išsamiai ir visapusiškai ištirti nusikalstamas veikas bei nubausti kaltus asmenis. Dėl šių aplinkybių apygardos teismas nepažeidė Konstitucijos bei Eu­ro­pos žmogaus tei­sių ir pagrindi­nių lais­vių apsaugos konvencijos nuo­sta­tų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis BPK 130 straipsniu,

nutaria:

Įtariamojo D. A. gynėjos advokatės Ingridos Botyrienės skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. nutartį palikti galioti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėjas Kęstutis Jucys