- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-30
- Bylos Nr.
- 2K-191/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vladislovas Ranonis (pirm.), Antanas Klimavičius, Viktoras Aidukas (pran.)
- Advokatai
- Stasys Lileikis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Vytauto Jurkevičiaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 4 d. nuosprendžio dalis, kuria V. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, ir dėl tos dalies priimtas naujas nuosprendis: V. Ž. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas); atmesti B. B. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo, A. B., R. B., D. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas); baudžiamoji byla perduota Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui, kad būtų imtasi priemonių nustatyti veiką padariusį asmenį.
Pakeistu Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 4 d. nuosprendžiu V. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 92 straipsnio 1, 2 dalis, 83, 84 straipsnius, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams. V. Ž. paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės: įspėjimas, įpareigojimas atlyginti 2100 Lt turtinę žalą per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Priteista iš V. Ž. B. B. turtinei žalai atlyginti 2100 Lt, po 20 000 Lt A. B., R. B., D. B. neturtinei žalai atlyginti. B. B. ieškinys dėl 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmestas.
V. Ž. iš kaltinimo pagal BK 144 straipsnį išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir ši bylos dalis nutraukta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio skundą tenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 4 d. nuosprendžiu V. Ž. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį už tai, kad 2007 m. liepos 21 d., apie 2.30 val., Pagėgių sav., Stoniškių sen., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Opel Vectra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė Kelių eismo taisyklių 59, 172 ir 173 punktų reikalavimus, kuriais draudžiama vairuoti transporto priemonę neturintiems šios teisės, vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, taip pat pasirinkti saugų greitį, atsižvelgdamas į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonių ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, t. y. vairavo automobilį, neturėdamas teisės jo vairuoti, nepasirinko saugaus greičio ir tiesiame kelio ruože pamatęs kliūtį –važiuojamojoje kelio dalyje gulintį S. B., nesugebėjo automobilio sustabdyti ir pastarąjį pervažiavo. Taip įvykus eismo įvykiui S. B. žuvo.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą, V. Ž. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisino, nes neįrodyta, kad šis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apskųstame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, buvo neatsižvelgta į aplinkybes, kurios galėjo iš esmės paveikti teismo išvadas ir nuteistojo kaltumo klausimo išsprendimą. Apygardos teismas konstatavo, kad apibendrinus visus teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirtus bylos duomenis, specialistų išvadas, yra pagrindas teigti, kad nukentėjusysis S. B. ant kelio gulėjo ne dėl to, kad buvo girtas – nukentėjusįjį prieš tai, kai jį pervažiavo automobilis „Opel Vectra“, galėjo partrenkti kitas automobilis. Tai spręstina iš sužalojimų S. B. kojose, atitinkamų pėdsakų ant jo rūbų ir batų padų, ant kelnių surastų dažų dangos ir plastiko, kurių nerasta tiriant automobilio „Opel Vectra“ dažus. Apygardos teismas nurodė, kad išlieka nepaneigta versija, jog stovintį S. B. partrenkė ir galėjo mirtinai sužaloti kita transporto priemonė, o V. Ž. vairuojamas automobilis nukentėjusįjį pervažiavo netrukus po to, kai šis jau buvo miręs. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma, ar prieš pervažiuojant V. Ž. vairuojamam automobiliui nukentėjusįjį šis buvo gyvas.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. Jurkevičius prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį ir palikti galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 4 d. nuosprendį. Kasatorius nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir juos savaip interpretuodamas, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, dėl to padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Klaipėdos apygardos teismas savo sprendimą išteisinti V. Ž. motyvavo tuo, kad yra pagrindas teigti, jog nukentėjusysis S. B. ant kelio gulėjo ne dėl girtumo prieš jį pervažiuojant automobiliui „Opel Vectra“ – S. B. galėjo partrenkti ir kitas automobilis, nes apie tai spręstina iš sužalojimų S. B. kojose, pėdsakų ant jo rūbų ir batų padų bei ant kelnių surastų dažų dangos ir plastiko, kurių nerasta tiriant automobilio „Opel Vectra“ dažus. Taip, kolegijos manymu, išliko nepaneigta versija, kad stovintį S. B. partrenkė ir galėjo mirtinai sužaloti kita transporto priemonė, o V. Ž. vairuojamas automobilis S. B. pervažiavo netrukus po to, kai šis jau buvo miręs.
Prokuroras nurodo, kad byloje nepaneigta versija, jog S. B. galėjo sužaloti dvi transporto priemonės, tačiau išvada, kad stovintį S. B. partrenkė ir galėjo mirtinai sužaloti kita transporto priemonė, o V. Ž. vairuojamas automobilis jį pervažiavo netrukus po to, kai šis jau buvo miręs, prokuroro manymu, neatitinka bylos aplinkybių, o toks surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimas prieštarauja byloje nustatytiems faktams. Teismo medicinos ekspertas A. Gedminas apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad kraujas bėga tik gyvam žmogui, o sustojus širdies veiklai kraujas gali bėgti tik iš žaizdų. Eksperto nuomone, jei iškart po įvykio liudytojai dar matė, kad iš S. B. kūno bėgo kraujas, vadinasi, dar turėjo būti kažkokių gyvybės ženklų. Liudytojas Ž. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad eismo įvykio metu sėdėjo savo sodybos pavėsinėje, kuri yra apie 20–30 metrų iki įvykio vietos, ir išgirdo dideliu greičiu važiuojantį automobilį; po to pasigirdo duslus trenksmas, bet automobilis, nemažindamas greičio, nuvažiavo tolyn; priėjęs kelio viduryje pamatė gulintį pervažiuotą vyriškį, iš kurio ant žemės pradėjo lietis kraujas; iš karto paskambino policijai ir kol atvyko pareigūnai, kraujo aplinkui buvo padidėję. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas Ž. A. parodė, kad, nuėjęs į įvykio vietą pamatė sumaitotą žmogų, nesuprato, ar šis jau buvo miręs; kai skambino policijai, prie šio žmogaus galvos didėjo kraujo dėmė; neatkreipė dėmesio, ar bėgo kraujas iš nosies ir ausų. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas L. S. A. parodė, kad įvykio naktį buvo kartu su Ž. A., su juo nuėjo prie kelio, ant kurio gulėjo vyriškis be gyvybės ženklų. Liudytojas L. S. A. nebuvo apklaustas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose, nes jam nebuvo įteikti šaukimai, todėl jo duotų parodymų nebuvo galima patikslinti. Policijos pareigūnas Ž. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad atvykęs į įvykio vietą pamatė ant kelio gulintį vyriškį, kuriam iš nosies bėgo kraujas, buvo išniręs sąnarys. Ikiteisminio tyrimo metu Ž. S. parodė, kad jau 16 metų dirba policijos pareigūnu ir iš darbo praktikos yra pastebėjęs, kad jei būna partrenktas žmogus, tai įvykio vietoje arba ant paties lavono lieka automobilio dažų, detalių ar stiklų pėdsakų, o šiuo atveju jų nebuvo. Taip pat nebuvo žymių, kad vyriškis būtų pervažiuotas kelių automobilių, nes kraujo dėmė tebebuvo toje vietoje, kur buvo jo galva, ir iš nosies bėgo kraujas. Panašius parodymus davė ir liudytojas E. P., kuris parodė, kad, jam atvykus į įvykio vietą, žuvusiajam bėgo kraujas ir kraujo dėmė didėjo. Iš šių požymių sprendė, kad žmogus buvo pervažiuotas neseniai, t. y. prieš pat pranešimą apie eismo įvykį.
Prokuroras pažymi, kad iš visų minėtų liudytojų, buvusių įvykio vietoje, bei teismo medicinos eksperto A. Gedmino parodymų išplaukia, kad S. B. po to, kai jį automobiliu pervažiavo V. Ž., dar buvo gyvas. Priešingu atveju, jei V. Ž. vairuojamas automobilis būtų pervažiavęs ant važiuojamosios kelio dalies gulintį jau mirtinai sužalotą S. B., kraujo dėmės įvykio vietoje būtų rastos ne prie žuvusiojo galvos, o kitoje kelio vietoje, nes V. Ž. vairuojamas automobilis nukentėjusiojo kūną neabejotinai būtų pastūmęs iš pirminės padėties. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. Ž., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, vairavo automobilį, neturėdamas teisės jo vairuoti, nepasirinko saugaus greičio ir tiesiame kelio ruože pamatęs kliūtį – važiuojamojoje kelio dalyje gulintį S. B. – nesugebėjo automobilio sustabdyti ir jį pervažiavo, dėl to šis mirė. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas minėtų liudytojų ir medicinos eksperto A. Gedmino parodymus ir juos savaip interpretuodamas, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, t. y. kad stovintį S. B. partrenkė ir mirtinai sužaloti galėjo kita transporto priemonė bei kad V. Ž. vairuojamas automobilis S. B. pervažiavo netrukus po to, kai šis jau buvo miręs.
Motyvuojamoji dalis
Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir juos savaip interpretuodamas, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, dėl to padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar jų pakanka teismo išvadoms pagrįsti; turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo įvertinti bylos įrodymus, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Šis teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl aplinkybių, numatytų BPK 329 straipsnyje, ir priimdamas naują nuosprendį, jį surašo laikydamasis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų, jame nurodo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikus įrodymų tyrimą, atliktų veiksmų rezultatus turi vertinti pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles.
Apylinkės teismas nustatė, kad V. Ž. pažeidė Kelių eismo taisyklių (akto redakcija, galiojusi iki 2008 m. rugsėjo 1 d.) (toliau – ir KET) 59 (Draudžiama vairuoti transporto priemonę neturintiems šios teisės), 172 (Vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas), 173 (jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams) punktų reikalavimus: vairavo automobilį, neturėdamas teisės jo vairuoti, nepasirinko saugaus greičio, tiesiame kelio ruože pamatęs kliūtį – važiuojamojoje kelio dalyje gulintį S. B., nesugebėjo sustabdyti automobilio, pervažiavo nukentėjusįjį ir taip šis žuvo. Šias faktines veikos padarymo aplinkybes teismas nustatė, remdamasis V. Ž., liudytojų Ž. A., Ž. S., E. P., V. T. parodymais, eismo įvykio vietos apžiūros protokolo, specialisto išvadų Nr. M76/07 (11) ir Nr. 140-(8032)-ISI-23, automobilio „Opel Vectra“ apžiūros protokolo, eksperimento protokolo ir kitais duomenimis.
Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą, konstatavo, kad neįrodyta, jog V. Ž. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje. Apygardos teismo manymu, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, nebuvo atsižvelgta į tas bylos aplinkybes, kurios galėjo iš esmės paveikti teismo išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, pažymėjo, kad V. Ž. tinkamai neįvertino naktinio paros laiko įtakos matomumui, neatsižvelgė į tai, kad važiavimas gyvenvietėje reikalauja ypatingo atsargumo bei atidumo, ir automobilio techninės būklės, jog neturėjo vairavimo įgūdžių, todėl net ir važiuodamas gyvenvietėje leistinu 50 km/val. greičiu jis važiavo nesaugiu greičiu, taip pažeisdamas KET 172 straipsnio reikalavimus. Tačiau apygardos teismas, pažymėjęs, kad byloje surinktais ir nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, jog V. Ž. pervažiavo automobiliu S. B., gulintį ant važiuojamosios kelio dalies, konstatavo, kad apylinkės teismo išvada, jog V. Ž. tai padarė, nukentėjusiajam esant gyvam, yra abejotina. Šis teismas padarė išvadą, kad nepaneigta versija, jog stovintį S. B. partrenkė ir galėjo mirtinai sužaloti kita transporto priemonė, o V. Ž. vairuojamas automobilis nukentėjusįjį pervažiavo netrukus po to, kai šis jau buvo miręs.
BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl teismas turi nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltininko padaryto kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nebuvo neabejotinai įrodyta, jog V. Ž. padaryti KET pažeidimai ir nukentėjusiojo S. B. mirtis yra susiję priežastiniu ryšiu. Taigi šioje byloje iškilusi vieno iš objektyviojo nusikalstamos veikos požymio – priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių – nustatymo problema.
Bylos duomenys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neapsiribojo ikiteisminio tyrimo metu surinktų, teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų patikrinimu ir vertinimu, o tenkindamas proceso dalyvių prašymus bei savo iniciatyva ėmėsi veiksmų gauti naujų duomenų apie reikšmingas bylai aplinkybes – paskyrė medžiagų ir gaminių (dažų), transporto trasologinę, kompleksinę teismo medicinos–eismo įvykio ekspertizes, apklausė medicinos ekspertą A. Gedminą, atlikusį nukentėjusiojo S. B. kūno tyrimą, pakartotinai apklausė liudytojus V. T., Ž. A., ištyrė ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojų Ž. A., Ž. S. parodymus, eismo įvykio vietos apžiūros protokolą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad apygardos teismas, remdamasis, be kita ko, naujai atliktų dažų, transporto trasologinės, kompleksinės teismo medicinos – eismo įvykio ekspertizių duomenimis, padarė išvadą, kad S. B. galėjo būti partrenktas nenustatyto automobilio, o tik po to pervažiuotas automobilio „Opel Vectra“. Apeliacinės instancijos teismas tai nustatė remdamasis šiais duomenimis: 1) 2007 m. liepos 23 d. specialisto išvada Nr. M76/07(11), pagal kurią buvo sulaužyti abu S. B. blauzdikauliai (dešiniosios kojos blauzdos kaulas lūžo 17 cm aukštyje nuo pado, kairysis blauzdikaulis – 35 cm), padaryta daug kitų sužalojimų galvoje ir kūne; 2) 2008 m. kovo 19 d. specialisto išvada Nr. 11K-84 (08), pagal kurią automobilio „Opel Vectra“ apžiūros metu nustatyti priekinės dalies sugadinimai nebūdingi vertikalioje padėtyje esančio pėsčiojo partrenkimui; 3) 2008 m. gruodžio 10 d. dažų ekspertizės akto Nr. 11-2764 (08), 11-3273 (08) išvada, pagal kurią ant S. B. kelnių dešiniosios klešnės priekyje šlaunies dalyje yra pašalinių medžiagų – plastiko ir trisluoksnės raudonos spalvos dažų dangos – pėdsakas, kuris susidarė kontaktavus su kitu automobiliu, o ne su automobiliu „Opel Vectra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)); 4) 2009 m. sausio 23 d. transporto trasologinės ekspertizės akto Nr 11-91 (09) išvada, pagal kurią ant nukentėjusiojo S. B. batų padų, kelnių dešiniosios klešnės priekyje šlaunies dalyje esantys pažeidimai padaryti nukentėjusiajam esant vertikalioje padėtyje, tikėtina, gavus smūgį į priekinį kojų paviršių, tikėtina, nenustatyto automobilio; 5) 2009 m. sausio 23 d. kompleksinės teismo medicinos – eismo įvykio ekspertizės akto Nr. 11-2783 (08) išvada, pagal kurią labiausiai tikėtina, kad kontakto su automobiliu „Opel Vectra“ metu S. B. buvo horizontalioje padėtyje. Duomenų, leidžiančių teigti, kad automobilis „Opel Vectra“, prieš pervažiuodamas S. B., jį partrenkė, nėra.
Pagal teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (LAT senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. punktas).
Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nustatyta, kad S. B., esantį vertikalioje padėtyje, partrenkė nenustatytas automobilis ir tik po to V. Ž. vairuojamas automobilis ,,Opel Vectra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pervažiavo nukentėjusįjį, kuris jau buvo horizontalioje padėtyje.
Kasatorius, pripažindamas, kad byloje nepaneigta versija, jog S. B. galėjo sužaloti dvi transporto priemonės, teigia, kad apygardos teismo išvada, jog stovintį partrenkė ir galėjo mirtinai sužaloti kita transporto priemonė, o V. Ž. vairuojamas automobilis jį pervažiavo netrukus po to, kai šis jau buvo miręs, neatitinka teismo medicinos eksperto A. Gedmino, liudytojų Ž. A., Ž. S., E. P. parodymais nustatytų aplinkybių.
Kolegijos nuomone, tiksliai nustatyti aplinkybę, kuriuo metu atsirado veikos pasekmės – nukentėjusiojo mirtis, turėjo specialistas. Tačiau iš 2009 m. sausio 23 d. kompleksinės teismo medicininės – eismo įvykio ekspertizės Nr. 11-2783 (08) nustatyta, kad teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M76/07(11), kurią surašė teismo medicinos ekspertas A. Gedminas, yra esminių trūkumų, nes išvardyti sužalojimai detaliai neaprašyti, nenurodyta kaulų lūžio kryptis, tiksli lokalizacija, jų santykis su aplinkiniais audiniais ir kt. Nesant detalaus sužalojimų pobūdžio ir lokalizacijos aprašymo, nėra galimybės tiksliai nustatyti sužalojimų padarymo mechanizmo (kokiu būdu ir iš kurios pusės kūno dalys buvo veikiamos žalojančias daiktais), taip pat, kurie sužalojimai buvo padaryti dėl smūginio poveikio.
Kolegija konstatuoja, kad atsakyti į klausimą, ar V. Ž. prieš automobiliu pervažiuojant S. B. šis dar buvo gyvas, neįmanoma, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, nesant byloje kitų neginčytinų duomenų, išlieka versija, jog S. B. partrenkė ir mirtinai sužalojo kita transporto priemonė, nepaneigta.
Kasacinės instancijos teismas gali perduoti bylą iš naujo nagrinėti žemesnės instancijos teismui, kai nustato, kad svarbios aplinkybės nėra išsamiai išaiškintos, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalis.
Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, iš esmės išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes bei teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, nustatydamas faktines nusikalstamos veikos aplinkybes ir padarė tinkamas išvadas (dėl priežastinio ryšio tarp nusikalstamos veikos ir pasekmių), todėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.