- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-20
- Bylos Nr.
- 1A-285-18-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vladas Nikitinas (pirm.), Stasys Lemežis, Alvyra Ona Kvaraciejūtė
- Nuteistasis
- I. G.
- Advokatai
- Ričardas Girdziušas
- Kategorijos
- 1.1.7.2.7Bauda (BK 47 str.)
Pranešėjas Vladas Nikitinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-187/2010 m.
1.1.8.1., 1.1.8.2., 1.2.20.5., 2.4.7.
Vilnius, 2010 m. kovo 20 d.
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo I. G. nuteista pagal LR BK 235 str. 1 d. 25 MGL dydžio (3 250 Lt) bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. G. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad būdama liudytoja teisme davė melagingus parodymus, t.y. 2007 m. gruodžio 4 d., 13 val. – 17 val. 10 min., Vilniaus apygardos teisme, Gedimino pr. 40/1, Vilniuje, apklausiama kaip liudytoja baudžiamojoje byloje Nr. 1-176/07, 1-42/2008, žinodama apie LR BPK 82 str. 2 d. įtvirtintą jos, kaip kaltinamojo E. J. sesers, teisę neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus, būdama pasirašytinai įspėta dėl atsakomybės pagal LR BK 235 str. už melagingų parodymų davimą, ir sutikusi duoti parodymus, davė melagingus parodymus apie tai, kad 2001 m. spalio mėnesį jos brolis E. J. negalėjo vairuoti automobilio dėl blogos sveikatos būklės, kurią buvo sukėlusi patirta sunki trauma 2001 m. rugsėjo 16 d. įvykusios avarijos metu, o taip pat, kad jos brolis E. J. 2002 m. naktį iš spalio 15 d. į spalio 16 d. buvo namuose. Šiais veiksmais I. G. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 235 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji I. G. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir ją išteisinti. Nurodo, jog baudžiamojoje byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad jos veiksmuose yra LR BK 235 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymiai, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, be to, pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-10-17 nutartį Nr. 2K-616/2006.
Apeliantės teigimu, apylinkės teismo teisiamajame posėdyje ji paaiškino, kad duodama parodymus Vilniaus apygardos teismo teisiamajame posėdyje pasakė tai, ką žinojo, t.y. kad jos brolis E. J. 2001-09-16 padarė avariją, po kurios penkias dienas buvo ištiktas komos, operuotas, iki 2001-09-28 gydėsi stacionare, o išleidus iš ligoninės jam buvo taikomas reabilitacinis gydymas. I. G. manymu, po tokios traumos jis negalėjo vairuoti automobilio – apie tai ji ir nurodė Vilniaus apygardos teisme. Taip pat nuteistoji aiškina, kad broliui gyvenant sanatorijoje Palangoje, ji ateidavo į sanatoriją ryte apie 9 val., o išeidavo apie 18-19 val. Nebuvo tokio atvejo, kad E. J. nerastų sanatorijoje, be to, ten juo rūpinosi ir motina bei draugė. Visa tai leido manyti, jog brolis niekur nebuvo išvažiavęs iš sanatorijos, būdama Palangoje ji taip pat nematė E. J., vairuojančio transporto priemonę. Be to, byloje yra dokumentai, patvirtinantys, kad nuo 2001-10-03 iki 2001-10-18 E. J. gydėsi Palangoje, „Ž.“ sanatorijoje, ir gyveno palatoje Nr. 424. Gydomųjų procedūrų duomenys rodo, jog 2001 m. spalio 10-11 d., E. J. nuo 9 val. buvo taikoma oksigenoterapija, nuo 9.30 val. – lazerio terapija, nuo 10 val. – masažas, nuo 11 val. – kineziterapija. Apygardos teisme gydytojas A. Š. taip pat parodė, kad po tokių sunkių traumų asmuo gali arba visiškai pasveikti, arba tapti invalidu. I. G. teigimu, visos šios aplinkybės rodo, kad ji nesiekė suklaidinti teismo, o apylinkės teisme nebuvo ištirti įrodymai, kurie paneigtų versiją, jog E. J., gydydamasis „Ž.“ sanatorijoje, nevairuodavo transporto priemonių, taip pat nebuvo apklausti nei vagystės, už kurią nuteistas E. J., dalyviai, nei liudytojai. Nuteistoji pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2008-09-29 nuosprendyje nenustatyta, jog 2001-10-11, laikotarpyje nuo 3 val. iki 3 val. 30 min. įvykdytos automobilio „Audi A8“ vagystės metu E. J. vairavo transporto priemonę, t.y. Vilniaus apygardos teismas konstatavo tik faktą, jog E. J. padarė nusikaltimą, tačiau nekonkretizavo, kad jis vairavo bent vieną automobilį; tokių parodymų nedavė ir nė vienas apie vagystę pasakojęs asmuo.
I. G. nurodo, kad ji nuteista ne todėl, jog teigė, kad E. J. vagystės metu negalėjo būti Vilniuje, bet dėl to, jog tvirtino, kad 2001 m. spalio mėn. brolis negalėjo vairuoti. Tai rodo, jog nėra nustatyta, kad ji sąmoningai iškraipė kokius nors faktus ir trukdė vykdyti teisingumą, nes Vilniaus apygardos teisme nagrinėjant bylą buvo reikšminga ne E. J. galėjimo vairuoti aplinkybė, bet jo dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme aplinkybė. Galėjimas ar negalėjimas vairuoti transporto priemones ir buvimas nusikaltimo vietoje yra skirtingi dalykai, kadangi nuvežti E. J. iš Palangos į Vilnių ir po to atvežti į sanatoriją galėjo jo bendrininkai. Taigi, apeliantės manymu, jos duoti parodymai apie brolio sveikatos būklę, jo gydymąsi sanatorijoje atitiko faktines aplinkybes ir neturėjo esminės reikšmės priimant Vilniaus apygardos apkaltinamąjį nuosprendį.
Nuteistoji teigia, kad apylinkės teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, jog duodama parodymus apygardos teisme ji kalbėjo ne apskritai apie 2001 m. spalį, bet apie tą laikotarpį, kai E. J. buvo gydomas Palangos sanatorijoje. Be to, apylinkės teismui nevertėjo pernelyg tikėti apygardos teismo teisiamojo posėdžio protokolu, nes jame esantys įrašai ne visiškai atitiko jos (I. G.) duotų parodymų esmę. Apeliantė nurodo, kad kalbėdama apygardos teismo teisiamajame posėdyje stengėsi pabrėžti, kad reiškia tik savo nuomonę, tuo tarpu posėdžio protokole užfiksuoti jos teiginiai yra pakankamai kategoriški. I. G. teigimu, apylinkės teismo išvada, jog pasakodama apygardos teisme apie 2002 m. spalio 15-16 d. įvykius ji davė melagingus parodymus, taip pat neatitinka tikrovės – nuteistoji nurodo tik pareiškusi savo nuomonę, o ši jos parodymų dalis teisiamojo posėdžio protokole užrašyta ne visiškai tiksliai. I. G. aiškina niekada kategoriškai neteigusi, kad E. J. 2002 m. naktį iš spalio 15 d. į spalio 16 d. buvo namuose – tai tebuvo jos manymas, paremtas tam tikromis aplinkybėmis, nes ji ir E. J. gyveno viename bute, todėl nebūtų nepastebėjusi, jei brolis būtų naktį išvažiavęs. Apie tai, kad apygardos teismo posėdis buvo protokoluojamas netiksliai, galima spręsti ir iš to, kad neteisingai buvo užrašyta jos (I. G.) pavardė, be to, ir apylinkės teismas, nuosprendyje dėstydamas jos parodymus, juos pateikė netiksliai, supainiojo nurodytas datas ir pan. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog Vilniaus apygardos teismo posėdis nebuvo stenografuojamas, parodymai į teisiamojo posėdžio protokolą nebuvo užrašomi pažodžiui, o sprendžiant iš LR BPK II skyriaus, liudytojas nepriskiriamas prie posėdžio dalyvių, turinčių teisę LR BPK 261 str. tvarka susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu ir pateikti dėl jo pastabas.
I. G. pažymi, kad parodymai yra melagingi tada, kai juos duodantis asmuo sąmoningai iškraipo arba neigia realiai egzistuojančius faktus, nurodo išgalvotas aplinkybes, tuo tarpu liudytojo pareikšta nuomonė, spėjimas negali būti pagrindu atsirasti baudžiamajai atsakomybei.
I. G. manymu, šios aplinkybės rodo, kad jos veiksmuose, susijusiuose su 2001-10-11 įvykiais, nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 235 str. 1 d., požymių, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apylinkės teismo nuosprendis turi būti panaikintas.
Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino I. G. kalta už melagingų parodymų davimą (LR BK 235 str. 1 d.) ir skyrė teisingą bausmę.
I. G. aiškina, jog nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-176/07, 1-42/2008 Vilniaus apygardos teismo teisiamajame posėdyje ji išsakė tik savo nuomonę apie tai, kad jos brolis E. J. 2001-10-16 negalėjo vairuoti automobilio, nes tuo metu gydėsi sanatorijoje, taip pat kad E. J. 2002 m. spalio 15 d. ir 16 d. buvo namuose, nes ji su broliu gyveno viename bute, tą vakarą jie turėjo svečių. Apeliantės teigimu, tai nebuvo jos kategoriški teiginiai, o tik prielaidos, kurias sąlygojo tam tikros aplinkybės (E. J. patirtos traumos po autoįvykio, jo gydymasis sanatorijoje, gyvenimas tame pačiame bute kartu).
Kolegijos manymu, byloje surinktų duomenų visuma – Vilniaus apygardos teismo teisiamojo posėdžio protokolas ir šio teismo 2008-09-29 nuosprendyje nustatytos aplinkybės, Lietuvos apeliacinio teismo 2009-02-23 nutartis paneigia tokią I. G. versiją.
Visų pirma, Vilniaus apygardos teisme 2007 m. gruodžio 4 d. nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje E. J. buvo kaltinamas pagal LR BK 178 str. 3 d., apklausiama teisiamajame posėdyje I. G. nurodė (t. 1, b.l. 28-29), kad 2001-09-16 jos brolis E. J. autoįvykio metu patyrė sunkią traumą, dėl kurios iki tų pačių metų rugsėjo 28 d. buvo gydomas Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje. Po to jis gydymą tęsė namuose, o nuo 2001-10-03 iki 2001-10-18 gydėsi Palangos sanatorijoje „Ž.“. Pasak I. G., E. J. būklė buvo sunki: jis sunkiai orientavosi, nepažindavo net pačių artimiausių žmonių, pasiklysdavo tarp aukštų, jam buvo reikalinga nuolatinė priežiūra. Todėl sanatoriniu gydymo laikotarpiu ji su E. J. buvo visą laiką kartu: rytais brolį atveždavo į procedūras, lydėdavo iki valgyklos, kartu važiuodavo į Kauną, gali būti, jog kurį nors savaitgalį buvo nuvežusi jį į Vilnių. I. G. teigė, kad 2001 m. spalio mėnesį E. J. negalėjo vairuoti automobilio, be to, tuo metu jis neturėjo mašinos. Taip pat liudytoja nurodė, kad 2002 m. naktį iš spalio 15 d. į 16 d. E. J. buvo namuose, kur šventė šeimos šventę. Kaip teisingai pažymėta apylinkės teismo nuosprendyje, apygardos teisiamajame posėdyje I. G. pateikti atsakymai į užduotus klausimus yra visapusiški, aiškūs, konkretūs ir suprantami.
Išnagrinėjus baudžiamąją bylą Nr. 1-176/07, 1-42/2008, Vilniaus apygardos teismo 2008-09-29 nuosprendžiu (t. 1, b.l. 66-93) E. J. buvo nuteistas pagal LR BK 178 str. 3 d. (už du epizodus), t.y. už automobilio vagystę Vilniuje, padarytą 2001-10-11 naktį, ir už automobilio vagystę Vilniuje, padarytą 2002-10-16 naktį. E. J. kaltė darant šiuos nusikaltimus buvo įrodyta remiantis liudytojų G. B., L. L., I. G., I. T., M. B., I. R., V. K., V. D., J. S. K., J. K. parodymais ir parodymų patikrinimo vietoje protokolais, įvykio vietos, daiktinių įrodymų apžiūros, parodymų atpažinti iš fotonuotraukų protokolais, telefoninių pokalbių išklotinių analizėmis, fonoskopinėmis ekspertizėmis. Be to, apygardos teismas nuosprendyje konstatavo, jog iš baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-035-01 dėl I. G. nužudymo surinktos medžiagos – paties E. J., R. J., D. S. apklausos protokolų, telefoninių pokalbių išklotinių analizės matyti, jog E. J. 2001 m. spalio mėnesį gyveno pakankamai aktyvų gyvenimą, t.y. priešingai nei teigė I. G., jis ne tik bendravo su kitais asmenimis, bet ir pats betarpiškai vairavo jo draugei V. Z. priklausantį automobilį.
Vilniaus apygardos teismo 2008-09-29 nuosprendyje padaryta išvada, jog I. G. davė klaidingus parodymus apie tai, kad jos brolis 2001 m. spalį negalėjo vairuoti automobilio, tuo metu gydydamasis sanatorijoje Palangoje vienas niekur negalėjo išvykti, taip pat kad jis niekur nevažiavo naktį iš 2002 m. spalio 15 d. į 16 d., yra nepaneigta: E. J. apskundus Vilniaus apygardos teismo 2008-09-29 nuosprendį apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinis teismas 2009-02-23 nutartimi nuteistojo skundą atmetė ir E. J. atžvilgiu paliko galioti apygardos teismo nuosprendį. Atkreiptinas dėmesys, kad 2009-02-23 nutartyje apeliacinės instancijos teismas pažymėjo (t. 1, b.l. 131), jog pats E. J. nurodė, kad sanatorijoje „Ž.“ Palangoje negyveno ir atvykdavo tik į procedūras, nuo 2001-10-03 iki 2001-10-18 gal ir galėjo vairuoti automobilį, taip pat galėjo tuo metu būti išvykęs į Vilnių; be to, iš E. J. apklausos protokolo kitoje baudžiamojoje byloje aišku, kad laikotarpyje, kuriuo E. J. gydėsi UAB „P.“, jis ne tik galėjo, bet ir vairavo automobilį, o tai akivaizdžiai parodo jo sąmoningumą ir paneigia I. G. parodymus apie E. J. sunkų orientavimąsi erdvėje tuo metu, kai 2001-10-11 buvo pavogtas automobilis, kurio pagrobime dalyvavo E. J.. Pažymėtina, kad E. J. skundą dalyje dėl jo dalyvavimo pagrobiant automobilį 2002-10-16 apeliacinės instancijos teismas taip pat atmetė.
Apeliantė nepagrįstai teigia, kad jos nurodytos aplinkybės apie tai, jog E. J. negalėjo vairuoti automobilio, nebuvo reikšmingos, nes priimant apkaltinamąjį nuosprendį E. J. atžvilgiu buvo svarbus ne jo galėjimo vairuoti faktas, bet jo dalyvavimas vagiant automobilį. Apklausiama apygardos teisme I. G. ne tik neigė, kad brolis negalėjo vairuoti, net taipogi tvirtino, kad gydymosi Palangos sanatorijoje laikotarpiu (t.y. 2001 m. spalio 3-18 d.) E. J. vienas niekur nebuvo išvykęs, o 2001-10-11 (t.y. E. J. inkriminuotos vagystės dieną) ji kartu su broliu buvo sanatorijoje. Tačiau kaip minėta, Vilnaisu apygardos teismo 2008-09-29 nuosprendžiu yra nustatytas E. J. dalyvavimas pagrobiant automobilį 2001-10-11, t.y. tuo paneigti I. G. teiginiai, kad E. J. automobilio vagystės metu buvo Palangoje.
Nors I. G. aiškina, kad apklausiama apygardos teisiamajame posėdyje ji tik stengėsi pabrėžti savo nuomonę, tačiau posėdžio protokole užfiksuoti jos teiginiai yra pakankamai kategoriški. Taigi, kolegija daro išvadą, kad apygardos teisiamojo posėdžio protokolas, kuriame užfiksuoti I. G. parodymai, yra teisingas: nė vienas bylos nagrinėjimo apygardos teisme dalyvis nepateikė savo pastabų dėl protokolo, nenurodė jo neteisingumo ar neišsamumo. Ta aplinkybė, kad minėtame protokole nuteistosios pavardė užrašyta neteisingai (ji įvardyta kaip „Grybačiauskienė“), nesudaro pagrindo abejoti jos parodymų užfiksavimo objektyvumu, kadangi I. G. liudijant patvirtino, jog E. J. yra jos brolis, be to, pats E. J. apeliaciniame skunde dėl 2008-09-29 apygardos teismo nuosprendžio pažymėjo, kad tokia liudytoja, t.y. jo sesuo I. G., buvo apklausta teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.
Lietuvos A. T. 2006 m. spalio 17 d. nutartyje Nr. 2K-616/2006 nurodyta, kad pagal LR BK 235 str. 1 d. atsako tas, kas ikiteisminio tyrimo metu, teisme ar Tarptautiniame baudžiamajame teisme būdamas liudytoju ar nukentėjusiu asmeniu davė melagingus parodymus, būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė. LR BK 235 str. prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ją sąmoningai iškraipo, kai liudytojas ar nukentėjusysis asmuo nuslepia realius, egzistuojančius faktus ir pateikia išgalvotus duomenis. pagal šį baudžiamąjį įstatymą melagingais laikomi tokie parodymai, kurie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovė, ją sąmoningai iškraipo, kai liudytojas ar nukentėjęs asmuo nuslepia realius, egzistuojančius faktus ir pateikia išgalvotus duomenis. LR BK 235 str. numatytos nusikalstamos veikos padaromos tiesiogine tyčia. Vadinasi, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus ar išvadas, paaiškinimus arba teisingai išversti. Tokios pareigos suvokimą bei atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą kaltininkas būna patvirtinęs savo parašu ikiteisminio tyrimo metu ar teisme. Kaltininkas taip pat suvokia, kad duoda tikrai tikrovės neatitinkančius parodymus ar išvadą, paaiškinimus, arba iš esmės neteisingai išverčia, supranta ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai – psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.
Byloje nustatyta, kad prieš duodama parodymus, liudytoja I. G. pasirašė liudytojo priesaiką, pagal kurią suvokdama savo žodžių prasmę ir atsakomybę už juos, prisiekė sakyti tik tiesą ir nieko nenutylėti; taip pat šia priesaika ji buvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 235 str. už priesaikos sulaužymą, šį įspėjimą liudytoja taipogi patvirtino savo parašu (t. 1, b.l. 65). Nors I. G., vadovaudamasi LR BPK 82 str. 2 d., galėjo neduoti parodymų arbe neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus, apeliantė nepasinaudojo šia teise ir davė E. J. teisinančius parodymus, kurie, kaip aukščiau nustatyta, neatitinka tikrovės. Tokiu būdu I. G. sulaužė duotą priesaiką sakyti tik tiesą ir nesilaikė įspėjimo dėl baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 235 str. 1 d.
Iš baudžiamojoje byloje esančio I. G. apklausos Vilniaus apygardos teisiamajame posėdyje nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-176/07, 1-42/2008 protokolo matyti, kad liudytojos apklausa buvo atlikta nepažeidžiant LR BPK 275 str., 277 str., 279 str. nurodytų liudytojų apklausos tvarkos reikalavimų, aplinkybes apie E. J. negalėjimą vairuoti automobilį ar buvimą namuose tam tikru metu ji nurodė savo laisva valia.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, jog I. G., suprasdama savo procesinę padėtį ir žinodama teisinę pareigą duoti tikrovę atitinkančius parodymus, nuslėpė realius, egzistuojančius faktus apie E. J., kurie turėjo reikšmės sprendžiant jo baudžiamosios atsakomybės klausimą, suvokė savo duodamų parodymų neteisingumą ir norėjo, kad jos pateikta informacija būtų užfiksuota ir panaudota. Tokiu būdu apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad I. G., apklausiama kaip liudytoja 2007 m. gruodžio 4 d. Vilniaus apygardos teisme, baudžiamojoje byloje Nr. 1-176/07, 1-42/2008, davė melagingus parodymus apie tai, kad E. J. 2001 m. spalį negalėjo vairuoti automobilio, taip pat kad jis 2002 m. naktį iš spalio 15 d. į 16 d. buvo namuose. I. G. padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 235 str. 1 d.
Tai, kad skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje dėstant nuteistosios parodymus yra supainiotos kai kurios datos, nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, kadangi nesutrukdė I. G. tinkamai vertinti nuosprendyje išdėstytų įrodymų bei teismo išvadų, be to, išnagrinėjus pirmosios instancijos bylą Vilniaus apygardos teisme yra neginčytinai nustatyta, kada E. J. patyrė autoįvykį ir pagrobė automobilius. Pažymėtina, kad I. G. taip pat nepateikė jokių pastabų dėl apylinkės teisiamajame posėdyje užfiksuotų jos parodymų, kuriuose minimos atitinkamos datos.
I. G. paskirta bausmė yra teisinga, atitinkanti LR BK 54 str. numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Nuteistoji padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą. Anksčiau ji neteista, bausta administracine tvarka, yra dirbanti. I. G. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į tai apylinkės teismas pagrįstai parinko su laisvės atėmimu nesusijusią bausmės rūšį – baudą, nustatytą sankcijoje už padarytą nusikaltimą, jos dydį nustatė mažesnį nei įstatyme numatytas šios bausmės vidurkis.
Esant išdėstytų aplinkybių visumai darytina išvada, kad apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo I. G. nuteista už melagingų parodymų davimą, yra teisėtas ir pagrįstas, paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl keisti ar naikinti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Atmesti nuteistosios I. G. apeliacinį skundą.