Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-12-27 · Administracinė byla Nr. I-7246-644/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-12-27
Bylos Nr.
I-7246-644/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01823-2018-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
S. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-7246-644/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01823-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 27 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis,sekretoriaujant Sigitai Damidavičienei,dalyvaujant pareiškėjui S. D.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. D. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2-4).

Pareiškėjas skundą palaikė ir nurodė, jog nuo 2015 m. lapkričio mėnesio iki 2016 metų liepos mėnesio buvo laikomas Marijampolės pataisos namų 21 būryje netinkamomis, nežmoniškomis sąlygomis. Pažymėjo, kad minėtu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 2, Nr. 9, Nr. 8, kuriose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Kamerų plotą dar labiau mažino baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Patalpose trūko oro, kaupėsi drėgmė, pelėsis. Pelėsis patalpoje įtakojo susirgimą tuberkulioze, dėl ko pareiškėjas buvo išvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Dėl ant langų įrengtų grotų trūko apšvietimo, pareiškėjui pablogėjo regėjimas ir skaudėjo akis. Drausmės grupės kameros Nr. 2 langas uždengtas skarda, dėl to nebuvo galimybės išvėdinti patalpos. Kamerų sienų būklė bloga, nuo jų byrėjo tinkas ir dažai. Sanitariniame mazge praustuvės surūdijusios, veidrodžiai suskaldyti. Pataisos namų administracija nereagavo į prašymus atlikti remontus. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 8-12) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu buvo laikomas drausmės grupės kamerose (20, 21 būriai). Minimali gyvenamojo ploto norma kamerose pareiškėjui buvo užtikrinta. Gyvenamųjų patalpų įrengimas atitinka Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų reikalavimus. Teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą. Pareiškėjo teiginys dėl lango uždengimo skarda nepagrįstas, nes iš pateiktų nuotraukų aiškiai matoma, kad kameroje Nr. 2 yra du langai, kurie nėra uždengti. Patalpos vėdinamos per atveriamus langus. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamentas 2016 metais atliko periodinį patikrinimą pataisos namuose ir pažeidimų nenustatė. Pataisos namų patalpos yra nuolat tikrinamos Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovų ir prižiūrimos specialistų, kurie, esant reikalui, skubiai atlieka defektų šalinimo, remonto darbus. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namų drausmės grupės kamerų tipo patalpose netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2016 metų liepos mėn.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog buvo laikomas perpildytose drausmės grupės kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-442, pareiškėjas nuo 2015-10-26 buvo perkeltas į 212 brigadą (21 būrį), Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-503 nuo 2015-12-04 - iš 212 brigados (21 būrio) į 203 brigadą (20 būrys). Nuo 2016-07-14 pareiškėjas buvo išvežtas gydytis į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (b. l. 13-17, 21).

Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2015-10-26 iki 2015-12-03 pareiškėjas buvo laikomas 21 būrio kameroje Nr. 8, kurios plotas 16.46 kv. m ploto (atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą), joje įrengtos 4 miegamosios vietos, buvo laikoma iki 4 nuteistųjų, taigi vienam asmeniui kameroje teko 4,11 kv. m (16,46/4) ploto, nuo 2015-12-04 iki 2016-07-14 - 20 būrio kameroje Nr. 2, kurios plotas 30,76 kv. m ploto (atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą), joje įrengtos 8 miegamosios vietos, buvo laikoma iki 8 nuteistųjų, t. y., vienam asmeniui kameroje teko 3,84 kv. m (30,76/8) ploto (b. l. 19, 26-27).

Pareiškėjas pažymėjo, kad kamerose buvo laikoma po 9 nuteistuosius, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms patvirtinti į bylą nepateikė. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad kamerose buvo laikoma daugiau nuteistųjų nei nurodyta atsakovo atstovo atsiliepime bei 2018-09-21 pažymoje. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo išdėstytus argumentus, jog jis buvo laikomas kitose kamerose (kitame aukšte). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Daroma išvada, kad pareiškėjui kamerų tipo patalpose ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Taisyklėse nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas pažymėjo, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai ir sanitarinis mazgas. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų plotas. Pastebėtina, kad į baldų plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma kameroje nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai, dėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad dėl ant langų (iš vidaus ir išorės) įrengtų grotų kamerose trūko apšvietimo, jam skaudėjo akis, pablogėjo regėjimas.

Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) nereglamentuoja natūralaus apšvietimo koeficiento gyvenamosiose patalpose, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini nepagrįstais.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.7 punktą, drausmės grupės nuteistųjų kambariuose iš lauko pusės ant langų turi būti įrengiamos apsauginės grotos. Šiuo atveju atsakovo atstovo į bylą pateiktos kamerų nuotraukos (b. l. 29, 33, 41) patvirtina pareiškėjo argumentus, kad drausmės grupės kamerose apsauginės grotos yra įrengtos iš vidinės pusės, ko teisinis reglamentavimas nenumato. Tačiau, teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (iš vidaus įrengtų apsauginių grotų) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Byloje nėra jokių konkrečių įrodymų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, nustatytomis diagnozėmis ar kt.) dėl natūralaus apšvietimo tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgiant į išdėstytą, minėti pareiškėjo argumentai laikytini deklaratyviais, todėl atmetami.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas nebūtų galėjęs atidaryti lango ir išvėdinti gyvenamosios patalpos. Pareiškėjas nurodo, kad drausmės grupės kameros Nr. 2 langas uždengtas skarda, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms patvirtinti nepateikia. Atsakovo atstovas nurodo, kad kameroje Nr. 2 yra du langai, kurie nėra uždengti skarda. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų kamerų nuotraukų (b. l. 29, 31, 33, 41) matyti, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai atmetami.

Dėl pareiškėjo argumentų apie pelėsio plitimą, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Tuo tikslu būrio viršininkas nuteistuosius aprūpina priemonėmis (b. l. 22-24). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas bei palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Byloje taip pat nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti išvadą, kad pareiškėjo išvykimas gydytis į Laisvės atėmimo vietų ligoninę buvo priežastiniame ryšyje su pelėsiu gyvenamojoje patalpose. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko patalpas, neturi problemų dėl drėgmės, nemalonaus kvapo, oro trūkumo ar pelėsio gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl kameroje susikaupusio pelėsio, drėgmės, oro trūkumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Pareiškėjas pažymėjo, kad kamerų sienų būklė buvo bloga, nuo jų byrėjo tinkas ir dažai, sanitariniame mazge praustuvės surūdijusios, veidrodžiai suskaldyti.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Iš atsakovo atstovo į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016-11-14 patikrinimo akto matyti, kad asmenys Marijampolės pataisos namuose yra laikomi tik gyvenamosiose patalpose. Marijampolės pataisos namų pateiktas Avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų 2016-06-01 aktas (b. l. 25) patvirtina atsakovo atstovo argumentus, kad įstaigos patalpos, tame tarpe drausmės grupės kameros, remontuojamos pagal poreikį. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas netvarkingose, neremontuotose patalpose. Teismo vertinimu, atsakovo atstovo į bylą pateiktos kamerų nuotraukos paneigia pareiškėjo argumentus dėl ištrupėjusių sienų, surūdijusios kriauklės, suskaldytų veidrodžių (b. l. 28-41). Kita vertus, teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus, pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra, o teismui nekyla abejonių, kad atsakovo atstovas savo pareigą - apgyvendinti pareiškėją techniškai tvarkingose patalpose, vykdo tinkamai. Teismas pažymi, kad bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti pareiškėjo samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamos patalpų būklės atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (nereagavo į prašymus), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokie konkrečiai pareigūnai su juo elgėsi netinkamai, nereagavo į prašymus ir nusiskundimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus dėl netinkamo pareigūnų elgesio, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmetami kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Audrius Grauželis