Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-6359-815/2015

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2015-10-29
Bylos Nr.: I-6359-815/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00313-2015-8
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Ernestas Spruogis
Pareiškėjas: V. S.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Trečiasis asmuo: Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos

Kategorijos

1.15.1Civilinės atsakomybės samprata
1.15.2.3.2Neturtinė žala
1.37.2.3Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis
3.21Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr. I-6359-815/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00313-2015-8Procesinio sprendimo kategorija 1.15.1; 1.15.2.3.2; 1.37.2.3; 3.21 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 19 d. nutartyje (b. l. 6) priėmė nagrinėti pareiškėjo V. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. sausio 15 d. skundą, kuriame pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–4).

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad nuo 2014 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. gydėsi LAVL. Palata, kurioje buvo paskirtas gydytis, pastoviai buvo perpildyta, buvo apleista. Dėl LAVL administracijos neteisėtų veiksmų, laikant pareiškėją tokiomis nežmoniškomis sąlygomis, jis teigia patyręs didžiulį psichologinį sukrėtimą, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, kilo emocinė depresija, atsirado nehigieniškos sąlygos, stigo privatumo; dėl šių priežasčių palatose didėjo įtampa. Pareiškėjas skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮ taisyklės) 11¹ punktu, nurodo, kad šiuo metu LAVL palatose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 m², tačiau LAVL administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę, gydytis palatoje, kurioje pareiškėjui tektų 5,1 m² gyvenamojo ploto.

2.2. Pasak pareiškėjo, buvo pažeista jo konstitucinė teisė į orumą (Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalis. Nepriimtinomis, neteisėtomis valstybės institucijos (LAVL), nepriklausomai nuo jos kaltės veikomis, pažeidus pareiškėjo konstitucinę teisę į orumą, neabejotinai padaryta žala pareiškėjui: teisės doktrinoje visuotinai pripažįstama, kad neteisėtomis veikomis visuomet padaroma žala. Tai, kad ši žala padaryta ne tik konstitucinės teisės normų saugomam gėriui, t. y. konstitucinei teisei į orumą, bet ir civilinės teisės saugomam gėriui – asmeniui jaustis oriu, visaverčiu Lietuvos Respublikos piliečiu.

3. Pareiškėjas, pagrįsdamas savo skundą, remiasi, be kita ko, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos suėmimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, todėl aktuali Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), jos 3 straipsnis., taip pat svarbi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) dėl Konvencijos 3 straipsnio (pavyzdžiui, sprendimas byloje Mondic ir Jovic prieš Slovėniją), valstybės pareigos užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė; valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių būdai ir metodai nesukeltų tiems asmenims didesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (pavyzdžiui, bylos Kudla prieš Lenkiją, V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT praktiką tam, kad netinkamas elgesys įeitų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį, šio lygio vertinimas yra reliatyvus, priklauso nuo visų bylos aplinkybių, be to, spręsdamas, ar jo elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra ,,žeminantis“, atsižvelgiama į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (pavyzdžiui, byla Peers prieš Graikiją).

4. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, 6.271 straipsniu, jo 1 dalimi, 6.250 straipsniu, jo 1 dalimi. Pareiškėjas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, nurodo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymuose nustatyta tvarka konstatuojama, jog valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio taikymo teisinėje praktikoje ne kartą išaiškinta, kad neturtinė žala pripažintas ne bet koks valdžios institucijos neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisinės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmiškas ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda vienu ar keletu iš išvardytų elementų nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Tai, kad asmuo, kuris kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, konstatuota Lietuvos vyriausiojo teismo praktikoje (toliau – ir LVAT) praktikoje ( administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-734/2009), taip pat šiuo atveju aktuali EŽTT byla Savenkovas prieš Lietuvą).

Pažymėtina, kad jeigu LAVL pareigūnai būtų veikę taip, kaip reglamentuoja įstatymai, pareiškėjui nereikėtų kankintis perpildytoje palatoje, patirti didžiulį psichologinį sukrėtimą, nepablogėtų pareiškėjo sveikata, savijauta, nekiltų emocinė depresija, nebūtų kilę kitų problemų.

Šalies argumentai

5. Pareiškėjas paaiškina, kad dėl jo laikymo nepriimtinomis sąlygomis LAVL jis neteikė skundų, neteikė skundų nei LAVL Direktoriui, nei Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kadangi jų gauti raštai būtų tik informacinio pobūdžio ir jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukeltų.

II

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 9–12).

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu LAVL gydytas nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. Chirurgijos skyriaus 4 palatoje (palatos plotas – 34,06 m², joje yra 9 lovos).

Statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / ar suimtųjų, LAVL nefiksuojama, galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja; taigi, duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose, LAVL pateikti negali.

2. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010, kurioje ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose , nenustatomos. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – PĮ Taisyklės), 11¹ punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m².

3. LAVL apgyvendinimo tvarką reglamentuoja BVK, Suėmimo vykdymo įstatymas, PĮ taisyklės, taip pat Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas bei kiti sveikatos apsaugą reglamentuojantys teisės aktai. LAVL teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, tai yra nepertraukiamas procesas, kuris būtinas teikiant tokio pobūdžio paslaugas, užtikrinant paslaugų kokybę bei tinkamą nepertraukiamą gydymą. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos (atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių). Taip pat LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems, nustatytus BVK ir Suėmimo vykdymo įstatyme, be to, privalo laikytis pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo reikalavimų.

4. Pažymėtina, kad LAVL Chirurgijos skyriuje, kuriame gydytas pareiškėjas, sudaryta galimybė nuo 6 val. iki 22 val., laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Taigi, trumpalaikis minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas, sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose (laisvame korpuse). Pažymėtina, kad tokios nuostatos laikosi LVAT (žr. administracinę bylą Nr. A442-707/2014) ir EŽTT.

5. LAVL palatos minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir / arba keičiamas. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų. Visi atsiradę pažeidimai ir / ar neatitikimai higienos normai /normoms dėl suimtųjų ir / ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant LAVL turtą, šalinami per minimaliausius terminus. Kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) LAVL visiškai panaudojamos ir LAVL gydomųjų skyrių patalpos yra nuolatos remontuojamos.

6. LAVL patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, tokie darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus – dažniau. Visi atliekami darbai registruojami žurnaluose. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. LAVL patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ nuostatas ir atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami LAVL nustatyta tvarka, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų.

7. LAVL pacientų maudymasis organizuojamas pagal teisės aktus, ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu; LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Šis grafikas atitinka ir HN 76:2010 68 punkto reikalavimus.

Pagal teisės atkus ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę, pagal HN 76:2010 67 punktą lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant j jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. LAVL turi sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone.

LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi LAVL veiklai vykdyti.LAVL remiasi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir TKĮ) 19 straipsnio 1 dalimi, HN 76:2010 6 punktu, nurodo, kad pagal HN 76:2010 14 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ši informacija iškabinta visose LAVL palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat iškabinti įspėjamieji užrašai ir / ar ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti (pridedama). Vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, tokio draudimo įgyvendinimu turi pasirūpinti LAVL (LVAT administracinė byla Nr. A756-1160/2012). Įvertinant aplinkybę, kad visuotinai yra žinomas TKĮ draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje ar įstaigose ir tai, kad informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta LAVL, LAVL administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu.

Bausmių vykdymo sistemą reglamentuojantys teisės aktai leidžia prekiauti ir (arba) vartoti tabako gaminius pataisos įstaigose. Atsižvelgiant į LAVL tikslinę paskirtį bei teisės aktų hierarchiją, TKĮ yra aukštesnės teisinės galios teisės aktas, todėl privaloma vykdyti TKĮ, kurį LAVL vykdo imperatyviai. TKĮ neįtvirtina galimybės skirstyti į rūkančiųjų ir (arba) nerūkančiųjų kameras, kadangi TKĮ draudimas galioja LAVL teritorijoje ir jos patalpose.

10. Remiantis LVAT praktika (žr. administracinę bylą Nr. A11-1064/2007), valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl, nenustačius neteisėtų valdžios institucijos (šiuo atveju – LAVL) veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad LAVL darbuotojai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme, neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nepagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir / arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nepagrįsta prašoma priteisti 1 000,00 eurų neturtinės žalos suma.

III

Pareiškėjas atsiliepime į atsakovės atstovės pateiktą atsiliepimą su juo nesutinka, pateikia iš esmės tokius argumentus (b. l. 70–76).

Ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 30 d. pareiškėjas gydytas Chirurgijos skyriaus 4 palatoje (9 lovos, 34,06 m²). Pareiškėjas remiasi PĮ taisyklių 11¹ punktu, nurodo, kad LAVL palatose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 m², LAVL nepateikė duomenų apie tai, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma palatoje, kurioje gydytas ir pareiškėjas, nes, pasak, LAVL, tokie duomenys nefiksuojami. Taigi, nustatyti, kokia iš tiesų nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkanti minimali ploto norma buvo suteikta, nėra galimybės. Pažymėtina, kad LAVL pripažino, jog nustatyta ploto norma galėjo būti pažeista. Remiantis LAVL atsiliepimu, pareiškėjas gydytas 14 parų stacionaro palatoje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas visada neatitiko PĮ taisyklių 11¹.4 punkte nustatytos normos. Taigi, LAVL sutinka su pareiškėjo teiginiu, kad laikymo sąlygos LAVL yra netinkamos, todėl darytina išvada, kad gydantis LAVL buvo pažeista pareiškėjo teisė į 5,1 m² plotą.EŽTT ne kartą išaiškino, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata, gerovė (žr. bylas Kudla prieš Lenkiją, V. Prieš Lietuvą). Pareiškėjas taip pat remiasi EŽTT praktika dėl netinkamo elgesio, kuris įeitų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį (žr. bylą Peers prieš Graikiją), dėl kameros erdvės trūkumo (bylos Karalevičius prieš Lietuvą, Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Mandic ir Jovic prieš Slovėniją).Pareiškėjo nuomone, jo laikymas palatoje, kurioje pareiškėjui nebuvo suteiktas minimalus 3 m² plotas, turi būti vertinamas kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

5. Dėl rūkymo

Pareiškėjui gydantis LAVL, visur tiek LAVL teritorijoje, tiek LAVL patalpose iškabinti ženklai ir užrašai, draudžiantys rūkyti. Pareiškėjas, rūkantis asmuo, visą gydymosi laiką turėjo nerūkyti, dėl to jautėsi labai blogai, trūko nikotino, skaudėjo galvą. LAVL nebuvo įrengta vieta rūkymui. LAVL nebuvo įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos, todėl draudimą rūkyti visoje LAVL teritorijoje reikėtų vertinti kaip TKĮ nuostatų pažeidimą, o taip pat toks elgesys traktuotinas kaip pareiškėjo kankinimas ir žeminimas Konvencijos 3 straipsnio prasme.

Atsiliepimas

6. Pareiškėjas remiasi BVK 7 straipsnio 1 dalimi, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, Konvencijos 3 straipsniu, skunde ir šiame atsiliepime nurodyta EŽTT praktika.

Šalies argumentai

7. Pareiškėjas dėl žalos atlyginimo iš esmės pakartoja skunde nurodytus argumentus šiuo klausimu.

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, išnagrinėjęs skundo, atsiliepimo ir atsiliepimo į atsakovo atsiliepimą motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

Šioje administracinėje byloje, be kita ko, nustatyta:

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu (pasak pareiškėjo, nuo 2014 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d.) gydytas LAVL nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. Chirurgijos skyriaus 4 palatoje, šį faktą patvirtina gydymo stacionare istorija Nr. 3543-1746 (b. l. 13). Palatos Nr. 4 plotas – 34,06 m² (žr. II chirurginio aukšto schemą (b. l. 18)), remiantis atsiliepimu, joje yra 9 lovos (atsiliepimas (b. l. 9–12)).

2. Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. vasario 24 d. išdavė licenciją Nr. 3360 Laisvės atėmimo vietų ligoninei ir suteikė teisę verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti licencijoje nurodytas paslaugas nuo 2012 m. gegužės 28 d. (b. l. 56).

3. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Vilniaus VSC) 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad LAVL leista vykdyti veiklą, kuriai išduotas leidimas, t. y. ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklai, nurodytai šiame leidime-higienos pase (b. l. 33).

4. Remiantis LAVL darbų priėmimo aktais (2012 m. birželio 13 d., 2012 m. rugsėjo 17 d., 2013 m. birželio 6 d., 2013 m. gruodžio 30 d., 2014 m. rugsėjo 17 d. ir 2014 m. sausio 31 d. (b. l. 23–28)), LAVL patalpose buvo atlikti statybos remonto darbai, be kita ko, Chirurginio skyriaus dušo, prausyklos, sanitarinio mazgo (2012 m. birželio 13 d. darbų priėmimo aktas Nr. BD-592 (b. l. 25)); Chirurginio skyriaus 1, 2 ir 3 palatų (2012 m. rugsėjo 17 d. darbų priėmimo aktas Nr. BD--1105 (b. l. 26)); Chirurginio skyriaus sanitarinio mazgo remontas (2013 m. gruodžio 30 d. darbų priėmimo aktas Nr. BD-1436 (b. l. 24)); Chirurginio skyriaus sanitarinio mazgo, dušo patalpos ir 3 palatos durų remontas (2014 m. rugsėjo 17 d. darbų priėmimo aktas Nr. BD-1363 (b. l. 27)); Chirurginio skyriaus dušo patalpose (2014 m. sausio 31 d. darbų priėmimo aktas Nr. BD-297 (b. l. 23)).

5. Vilniaus VSC atliko šiuos patikrinimus ir pateikė tokius nurodymus.

5.1. Vilniaus VSC pagal pavedimą 13(13.3)-13.9-1663 atlikęs operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę LAVL, 2013 m. lapkričio 21 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3.)-13.16-1457, be kita ko, nurodė (b. l. 21–22):

– Operatyviosios visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu įvertinta LAVL patalpų kasdieninio (nuolatinio) ir pagrindinio valymo vykdymo tvarka. Patikrinimo metu pateikta LAVL direktoriaus įsakyme patvirtinta Patalpų valymo procedūra, pagal kurią vykdomi kasdieniai (nuolatiniai) ir pagrindiniai patalpų valymo darbai. Procedūroje aprašyti higienos planai, kurie yra parengti atskiriems LAVL padaliniams. Higienos planuose nurodyti valymo objektai, darbų atlikimo periodiškumas, valymui / dezinfekcijai naudojamos medžiagos. LAVL patvirtinta Patalpų valymo procedūra atitinka HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ 9.6 punkte įvardytus reikalavimus. Pagal LAVL patvirtintą tvarką (Patalpų valymo procedūros 4 skyriaus 4.1 punktą) palatas kasdien valo palatiniai sanitarai ir pagalbiniai darbuotojai, pagrindinį valymą atlieka palatų sanitarai (Patalpų valymo procedūros 4 skyriaus 4.2 punktas); valymo inventoriumi ir priemonėmis juos aprūpina pagalbinis darbuotojas, todėl valymo inventoriaus išdavimas LAVL pacientams nenumatytas.

– Atlikti pagrindinių ir nuolatinių (kasdienių) patalpų valymų darbai registruojami specialiuose žurnaluose, kur yra nurodyta darbų atlikimo data, vieta, atsakingas vykdytojas, nepažeidžiant HN 47-1:2012 punkto 118, 124 punktų reikalavimų.

Patikrinimo išvada: pažeidimų nenustatyta.

5.2. Vilniaus VSC 2013 m. gruodžio 17 d. ir 2013 m. gruodžio 20 d. atlikęs operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę (pavedimas Nr. 13(13.3)-13.9-1886) LAVL, 2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3.)-13.16, be kita ko, nurodė (b. l. 19–20):

Patikrinimo metu nustatyta, kad pagal LAVL vidaus tvarką LAVL gydomi pacientai naudojasi dušais 1 kartą per savaitę arba dažniau pagal poreikį, LAVL patvirtinta naudojimosi dušais tvarka atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Dėl LAVL neišduodamų higienos priemonių (dantų šepetėlių, dantų pastos, skutimosi reikmenų) LAVL administracija vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“, HN 76:2010 ir HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos, Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ taip pat neįtvirtinta, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigų pacientai būtų aprūpinami dantų šepetėliais, dantų pasta, skutimosi reikmenimis. Taigi, patikrinimo metu pagal skunduose pateiktą informaciją HN 47-1:2012, HN 76:2010 ir HN 47:2011 reikalavimu pažeidimų nenustatyta.

Patikrinimo išvada: pažeidimų nenustatyta.

5.3. Vilniaus VSC pagal pavedimą 13(13.3)-13.16-1574 atlikęs grįžtamąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę LAVL, 2014 m. gegužės 23 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3.)-PA-808, be kita ko, nurodė (b. l. 49–50):

– Operatyviosios visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu (2013 m. lapkričio 14 d.) nustatyta, kad LAVL Chirurgijos skyriaus atvirojo sektoriaus koridoriuje dieninė dirbtinė apšvieta neatitiko HN 76:2010 reikalavimų. Grįžtamosios kontrolės metu išmatuota dirbtinė apšvieta minėtoje vietoje siekė 102 lx ir atitiko HN 76:2010 reikalavimus

– Operatyviosios visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu (2013 m. lapkričio 14 d.) nustatyta, kad LAVL priėmimo paskirstymo kamerose oro judėjimo greitis neatitiko HN 76:2010 reikalavimų. Grįžtamosios kontrolės metu Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos (toliau – ir NVSPL) specialistas atliko oro judėjimo greičio matavimus LAVL minėtose patalpose ir išmatuotas oro judėjimo greitis siekė 0,16 (±0,02) ir atitiko HN 76:2010 reikalavimus.

Patikrinimo išvada: 2013 m. gruodžio 5 d. patikrinimo akte nurodyti pažeidimai pašalinti.

5.4. Vilniaus VSC pagal pavedimą 08(24.1)-PP-1556 atlikęs operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę LAVL (patikrinimas vykdytas 2014 m. liepos 28 d. ir 2014 m. rugpjūčio 5 d.), patikrinimo akte Nr. 08 (24.1)-PA-1290, be kita ko, nurodė (b. l. 51–53):

– Patikrinimo metu Chirurginio skyriaus kameroje-palatoje Nr. 4 NVSPL matavimų duomenimis išmatuota dirbtinė dieninė apšvieta buvo 211 lx ir atitiko HN 47:2011 reglamentuojamas vertes. Kameroje-palatoje Nr. 4 išmatuotas natūralios apšvietos koeficientas buvo 0,51 proc., tai neatitiko HN 47:2011 40 punkte reglamentuojamo rodiklio (1,5 proc.) .Patikrinimo metu kameroje-palatoje oro temperatūra buvo 27,7?C, santykinė oro drėgmė – 44 proc., oro judėjimo greitis – 0,17 m/s, tai atitiko HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“.

– Patikrinimo metu tarakonų, graužikų buvimo požymių LAVL Chirurgijos skyriaus kamerose-palatose, be kita ko, kameroje-palatoje Nr. 4 vizualiai nenustatyta. Dėl dezinsekcijos ir deratizacijos sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, dezinsekcijos, deratizacijos darbai registruojami LAVL nustatyta tvarka specialiame žurnale, nurodoma darbų atlikimo data, vieta, atsakingo darbuotojo parašas.

– Patikrinimo metu LAVL Chirurgijos skyriaus kameroje-palatoje Nr. 4 ant sienų ir kitų paviršių pelėsio požymių vizualiai nenustatyta.

– Sanitariniame mazge HN 47:2011 pažeidimų nenustatyta.

Patikrinimo išvada: Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta.

6. LAVL (užsakovė) ir UAB „Švaros etalonas“ (vykdytoja) 2012 m. gegužės 30 d. sudarė skalbimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis), kurioje vykdytojas įsipareigojo savo rizika ir priemonėmis atlikti skalbimo paslaugas pagal Sutartį. Vykdytojas, be kita ko, įsipareigojo: savo transportu paimti skalbinius iš užsakovės ir pristatyti išskalbtus pagal suderintą grafiką 2 kartus per savaitę (antradieniais ir ketvirtadieniais 11.00 val.); skalbti ir lyginti skalbinius pagal Lietuvos Respublikos standarto 46-90 ir higienos normos HN 130:2012 „Skalbyklų paslaugų sveikatos saugos reikalavimai“; užsakymo (išskalbimo) laikas – 24 valandos (Sutartis (b. l. 14–17)).

LAVL (užsakovė) ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (vykdytoja) 2014 m. sausio 2 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 57-1/500, pagal kurią vykdytojas, be kita ko, įsipareigojo: savo lėšomis ir darbo jėga atlikti šioje sutartyje nurodytų LAVL patalpų priežiūrą, išaiškinant kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą, atlikti kenkėjų naikinimą (1.1 punktas); lankyti objektą kartą per mėnesį ir atlikti tyrimus, nustatant kenkėjų rūšį, jų lokalizacijos vietas, patekimo kelius, numatyti kenkėjų kontrolės priemones, apsilankymų metu profilaktiškai stebėti užkrėstumą kenkėjais, savo medžiagomis ir darbo jėga užtikrinti kenkėjų naikinimą (4.1.1, 4.1.2 punktai); LAVL pranešus apie pastebėtus kenkėjus, atlikti intensyvaus naikinimo paslaugas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas (4.1.5 punktas).

8. Remiantis LAVL kenkėjų kontrolės atlikimo žurnalu (kopija), UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ reguliariai LAVL patalpose, atlikdama kenkėjų kontrolę, naudoja specialias priemones kenkėjų nesiveisimui (atliktų darbų aktai (b. l. 35–46). Teismui pateikti atliktų darbų aktai nuo 2014 m. sausio 15 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d., juose neužfiksuotas graužikų buvimo faktas LAVL patalpose (gydymo skyriuose, maisto dalinimo kambaryje).

II

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti neturtinės žalos 1000 eurų atlyginimą pareiškėjui už jo, esą, netinkamas laikymo sąlygas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Šioje byloje kyla ginčas, ar pareiškėjas V. S. LAVL buvo laikomas tinkamomis sąlygomis.

2. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punktą (2010 m. balandžio 26 d. redakcija) vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose. Būtent šis plotas turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje, nes V. S. keliamas ginčas apima laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d.

3. Minėta, kad pareiškėjas V. S. prašo teismą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, neturtinę žalą 1 000 eurų.

3.1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

3.2. Pabrėžtina, kad V. S. buvo laikomas nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. Chirurgijos skyriaus 4 palatoje, šį faktą patvirtina gydymo stacionare istorija Nr. 3543-1746 (b. l. 13), palatos Nr. 4 plotas – 34,06 m² (žr. II chirurginio aukšto schemą (b. l. 18)), remiantis atsiliepimu, joje yra 9 lovos (atsiliepimas (b. l. 9–12)), t. y. iš viso 14 parų. Kadangi pareiga pateikti įrodymus, kiek žmonių tuo metu buvo minėtose palatose, šio tipo bylose tenka LAVL administracijai, tai, jai šios pareigos neįvykdžius, konstatuotina, kad šioje įstaigoje buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, t. y. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkto (2010 m. balandžio 26 d. redakcija) reikalavimai. Pabrėžtina, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-190-442/2015), o jos motyvai, kad ji nėra kalta dėl šio pažeidimo nėra reikšmingi: pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

3.3. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444- 619/2008 ir kt.). Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo LAVL palatose sąlygomis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra įrodytas. Įrodymai, kad dėl LAVL kalinimo sąlygų, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, tame tarpe – ir psichinė, nepateikti.

3.4. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas V. S. nepateikė daugiau argumentų dėl jo teisių pažeidimų, išskyrus nepakankamą laikymo plotą, taip pat jo teisių pažeidimą dėl rūkymo vietų nesuteikimo. Teismas akcentuoja, kad šiame teismo sprendime konstatavus, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės dėl nepakankamo ploto, rūkymo vietų nesuteikimas laikytinas mažareikšmiu pažeidimu, nesukeliančiu pareiškėjui neturtinės žalos.

Dar daugiau, atkreiptinas dėmesys, kad LAVL turi 2011 m. vasario 24 d. licenciją Nr. 3360 ir turi teisę verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti licencijoje nurodytas paslaugas nuo 2012 m. gegužės 28 d. (b. l. 56); LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad LAVL leista vykdyti veiklą, kuriai išduotas leidimas, t. y. ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklai, nurodytai šiame leidime-higienos pase (b. l. 33). Be to, LAVL stengiasi pagerinti kalinių laikymo sąlygas: antai, remiantis LAVL darbų priėmimo aktais (2012 m. birželio 13 d., 2012 m. rugsėjo 17 d., 2013 m. birželio 6 d., 2013 m. gruodžio 30 d., 2014 m. rugsėjo 17 d. ir 2014 m. sausio 31 d. (b. l. 23–28)), LAVL patalpose buvo atlikti statybos remonto darbai, be kita ko, Chirurginio skyriaus dušo, prausyklos, sanitarinio mazgo (2012 m. birželio 13 d. darbų priėmimo aktas Nr. BD-592 (b. l. 25)); Chirurginio skyriaus 1, 2 ir 3 palatų (2012 m. rugsėjo 17 d. darbų priėmimo aktas Nr. BD--1105 (b. l. 26)); Chirurginio skyriaus sanitarinio mazgo remontas (2013 m. gruodžio 30 d. darbų priėmimo aktas Nr. BD-1436 (b. l. 24)); Chirurginio skyriaus sanitarinio mazgo, dušo patalpos ir 3 palatos durų remontas (2014 m. rugsėjo 17 d. darbų priėmimo aktas Nr. BD-1363 (b. l. 27)); Chirurginio skyriaus dušo patalpose (2014 m. sausio 31 d. darbų priėmimo aktas Nr. BD-297 (b. l. 23)). Vilniaus VSC 2013 m. lapkričio 21 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3.)-13.16-1457 (b. l. 21–22), 2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3.)-13.16 (b. l. 19–20), 2014 m. rugpjūčio 4 d. patikrinimo akte Nr. 08 (24.1)-PA-1290 (b. l. 51–53) nenustatė pažeidimų LAVL, o 2014 m. gegužės 23 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3.)-PA-808 (b. l. 49–50) konstatavo, jog buvę pažeidimai pašalinti.

LAVL (užsakovė) ir UAB „Švaros etalonas“ (vykdytoja) 2012 m. gegužės 30 d. sudarė skalbimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis), kurioje vykdytojas įsipareigojo savo rizika ir priemonėmis atlikti skalbimo paslaugas pagal Sutartį. Vykdytojas, be kita ko, įsipareigojo: savo transportu paimti skalbinius iš užsakovės ir pristatyti išskalbtus pagal suderintą grafiką 2 kartus per savaitę (antradieniais ir ketvirtadieniais 11.00 val.); skalbti ir lyginti skalbinius pagal Lietuvos Respublikos standarto 46-90 ir higienos normos HN 130:2012 „Skalbyklų paslaugų sveikatos saugos reikalavimai“; užsakymo (išskalbimo) laikas – 24 valandos (Sutartis (b. l. 14–17)). LAVL (užsakovė) ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (vykdytoja) 2014 m. sausio 2 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 57-1/500, pagal kurią vykdytojas, be kita ko, įsipareigojo: savo lėšomis ir darbo jėga atlikti šioje sutartyje nurodytų LAVL patalpų priežiūrą, išaiškinant kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą, atlikti kenkėjų naikinimą (1.1 punktas); lankyti objektą kartą per mėnesį ir atlikti tyrimus, nustatant kenkėjų rūšį, jų lokalizacijos vietas, patekimo kelius, numatyti kenkėjų kontrolės priemones, apsilankymų metu profilaktiškai stebėti užkrėstumą kenkėjais, savo medžiagomis ir darbo jėga užtikrinti kenkėjų naikinimą (4.1.1, 4.1.2 punktai); LAVL pranešus apie pastebėtus kenkėjus, atlikti intensyvaus naikinimo paslaugas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas (4.1.5 punktas). Remiantis LAVL kenkėjų kontrolės atlikimo žurnalu (kopija), UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ reguliariai LAVL patalpose, atlikdama kenkėjų kontrolę, naudoja specialias priemones kenkėjų nesiveisimui (atliktų darbų aktai (b. l. 35–46). Teismui pateikti atliktų darbų aktai nuo 2014 m. sausio 15 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d., juose neužfiksuotas graužikų buvimo faktas LAVL patalpose (gydymo skyriuose, maisto dalinimo kambaryje).

Visos šios aplinkybės dar kartą patvirtina, kad atsakovė siekia pagerinti laikymo sąlygas.

3.5. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tame tarpe ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad neturtinė žala turi būti atlyginama pinigais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011). Teismas pabrėžia, kad jis nesivadovauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-707/2014, nes toje byloje kalinamasis LAVL buvo laikytas tik savaitę, be to, yra kitų švelnesnių laikymo aplinkybių negu šioje administracinėje byloje. Kartu pabrėžtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą. Dėl to įstatyme nustatyti tik kriterijai, į kuriuos privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvienu konkrečiu atveju. Kartu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus dydžio kompensacijos, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Atsižvelgiant į tai, piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1452/2010).

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, tačiau, atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (pareiškėjas V. S. LAVL 14 parų buvo laikomas netinkamai), nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovės veiksmų, apie tai, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę itin ilgai, apie jam padarytą neturtinę žalą, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ((minimali mėnesinė alga 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. liepos 31 d. buvo 800 Lt (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimą Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. buvo 850 Lt (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimą Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), 2013 m. sausio 1 d. – 2014 m. rugsėjo 30 d. buvo 1000 Lt (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), o nuo 2014 m. spalio 1 d. – 1035 Lt, bei nuo 2015 m. sausio 1 d. – 300 eurų (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)) bei gyvenimo sąlygas, į atsakovės pastangas užtikrinti pareiškėjui tinkamas kalinimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis LAVL įvertinamas 105 eurais, kuris priteistinas iš atsakovės, atstovaujamos LAVL. Ypač pabrėžtina, kad teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A558-575/2015, kurioje už 149 netinkamo kalinimo dienų buvo priteista 1100 eurų. Teismo vertinimu, didesnės negu 105 eurų neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. S., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 105 Eur (vieną šimtą penkis eurus) neturtinės žalos atlyginimo už jo netinkamą laikymą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis