- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-06-16
- Bylos Nr.
- 1-11-784/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-13-1-01082-2008-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Gediminas Viederis
- Kaltinamasis
- G. I.
- Advokatai
- Nijolė Pakalkienė, Laima Žukauskaitė
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje G. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenanti (duomenys neskelbtini), vidurinio išsilavinimo, išsiskyrusi, nedirbanti, teista:
1) 2003-02-05 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos 1961 m. baudžiamojo kodekso 207 straipsnio 1 dalį, 274 straipsnio 1 dalį, 2 metų laisvės atėmimo bausme, pritaikius Lietuvos Respublikos 2002-11-07 įstatymo „Dėl amnestijos“ 1 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuo laisvės atėmimo bausmės atleista;
2) 2004-03-03 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalį, 1 metų laisvės atėmimo bausme, pritaikius Lietuvos Respublikos 2002-11-07 įstatymo „Dėl amnestijos“ 1 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuo laisvės atėmimo bausmės atleista;
3) 2008-10-01 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį nubausta 20 MGL dydžio bauda;
teistumas neišnykęs ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintas, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl 2 savarankiškų nusikalstamų veikų), 182 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 1 dalį (dėl 2 savarankiškų nusikalstamų veikų),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kaltinamoji G. I. pagrobė svetimą turtą:
ji, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), vadybininke, pagal užimamas pareigas turėdama teisę gauti iš bendrovės sandėlio bei parduoti stomatologinę medicinos techniką, 2007-12-18 pirkėjui - M. N. stomatologinei įmonei „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), nuvežė su 2007-12-11 PVM sąskaita-faktūra LIM 1031176 UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančią apsauginę prijuostę, gavo iš „(duomenys neskelbtini)“ - 425,27 Lt, ir nuslėpdama nuo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad gavo grynuosius pinigus, pinigų nepridavė į UAB „(duomenys neskelbtini)“, o paėmė sau, tokiu būdu ji pagrobė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 425,27 litų ir padarė 425,27 litų turtinę žalą.
Be to, kaltinamoji G. I. pagrobė svetimą turtą:
ji, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), vadybininke, pagal užimamas pareigas turėdama teisę gauti iš bendrovės parduotuves bei parduoti stomatologinę medicinos techniką, 2007-12-18 pirkėjui - J. K. stomatologinei įmonei, (duomenys neskelbtini), nuvežė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias prekes: Dentiną, „Adhezor original“, kalcio hidroksido miltelius, kaiščius, su 2007-12-18 PVM sąskaita-faktūra serija LIM Nr. 1031897, gavo iš J. K. įmonės – 125,43 Lt, pinigų nepridavė UAB „(duomenys neskelbtini)“, o paėmė sau, tokiu būdu pagrobė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 125,43 litų;
ji, tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2007-12-20 pirkėjui - A. G. IĮ, (duomenys neskelbtini), nuvežė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias prekes: 5 pincetus, 4 plombavimo instrumentus, 1 dėžę vienkartinių adatų, 1 dėžę kaiščių, 4 komplektus K-files 25 mm., 1 šv. kiet. kompoz. „Light cure“, kalcio hidroksido miltelius, 24 plieninius borus, 7 karbidinius grąžtelius, anestetinį gelį, 2 žirklutes, 2 kieto metano frezus, 2 metalines juosteles, su 2007-12-20 PVM sąskaita-faktūra serija LIM Nr. 1031939, gavo iš A. G. IĮ – 919,80 litų, pinigų nepridavė į UAB „(duomenys neskelbtini)“, o paėmė sau, tokiu būdu pagrobė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 919,80 litų,
tokiu būdu ji pagrobė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 1045,23 litų, padarydama 1045,23 litų turtinę žalą.
Be to, kaltinamoji G. I. apgaule įgijo svetimą turtą:
ji, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), vadybininke, pagal užimamas pareigas turėdama teisę gauti iš parduotuvės bei siūlyti pirkti medicinos techniką, 2008-01-17 apgaule, piktnaudžiaudama UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasitikėjimu, iš anksto neketindama prekių parduoti, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), gavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias prekes bei žadėdama sudėjusi prekes į automobilį grįžti ir pasirašyti prekių važtaraštį, to nepadarė, su prekėmis išvyko ir į darbą daugiau nėjo, tokiu būdu apgaule įgijo 10 odontologinių lenktų pincetų, viso 11,41 Lt vertės, 8 elevatorius, viso 53,30 Lt vertes, 15 chirurginių replių Nr. 30 – 159,88 Lt vertės, 5 medinių kaištukų (po 100 vnt.) komplektus - 48.61 Lt. vertės, metalinę juostelę – 4,67 Lt vertės, 2 vnt. hemo-stat skysčio 30 ml – 37,83 Lt vertes, 7 dėžes cementinio stiklo „Jonomerinis „Denseal““ -104,67 Lt vertės, 7 dėžes cemento sustiprinto polimerais „Zinconol“ – 52,34 Lt vertės, 7 dėžės greito kietėjimo cemento „Zitemp“ - 36,63 Lt vertės, 7 dėžes dentino „Orafil-G“, 40 g, 32,71 Lt vertės, 1 dėžę dentino „Orafil-G“, 6+10, 7,48 Lt vertės, 7 dėžes dentino „Orafil Plus“ 40 g su natrio fluoridu - 35,32 Lt vertės, 4 dėžes zinko oksido miltelių, 16,45 Lt vertės, 6 dėžes eugenolio, 26,63 Lt vertės, 7 dėžes lako su fluoridu „Copal“ - 28,79 Lt vertės, 8 dėžes actino gel 5 ml, 52,34 Lt vertės, 7 dėžes skysčio „Edta“ 15 g, 32,71 Lt vertės, 6 dėžes kalcio hidroksido pasta „Calplus“, 56,07 Lt vertės, 7 dėžes užpildo kanalams „Zincal“ - 71,97 Lt vertės, 6 dėžes Camphenol, 30 ml, 56,07 Lt vertės, 6 įpakavimus modeliavimo vaško, po 225 g, 22,43 Lt vertės, 1 retrakcinį siūlą Nr. 8, 16,31 Lt vertės, 1 retrakcinį siūlą Nr. 9 – 16,30 Lt vertės, 2 dėžes vienkartinių adatų, 38,09 Lt vertės, 10 stomatologinių veidrodėlių, 27,61 Lt vertės, 10 rankenėlių veidrodėliams – 32,50 Lt vertės, 14 instrumentų plombavimui, 37,62 Lt vertes, 4 dėžės nervoekstaktorių, 51,06 Lt vertės, 4 geltoni vidutiniai kaiščiai, 29,94 Lt vertes, 1 dėžę cemento kanalų plombavimui, 37,88 Lt vertės, 1 dėžę pastos laikinai plombai „Tempotec“. 12.36 Lt vertės, 3 anestetinius gelius 30 ml – 31,03 Lt vertės, 156 plieninius borus, 227,03 Lt vertės, 12 akmenukų karborundinių, kodas 14042571/6 – 23,34 Lt vertės, 12 akmenukų karborundinių, kodas 14042571/8 – 23,33 Lt vertės, 1 dėžę K-files „lankstūs“, 25 mm/6 vnt. – 13,21 Lt vertes, 4 dėžės K-files 21 mm (Nr. 15-40) – 53,82 Lt vertės, 1 komplektą K-files 25 mm, 12,92 Lt vertės, 1 adhezorą fine 80 g +55 g - 21 Lt vertės, 1 adhezorą carbofaine original - 22 Lt vertės, 1 adhezorą original 80 g - 55 ml – 19 Lt vertės, 2 žirkles karūnėlėms, 27,06 Lt vertės, 3 poliravimo galvutės „Kenda“ – 17,81 Lt vertės, 2 stiklinius indus skysčiams -10.47 Lt vertės, 3 dėžes šviesoje kietėjančių kompoz. „Light-cure“ – 567,45 Lt vertės, 1 dėžę pastos devitalizacinės be arseno – 25,87 Lt vertės, 1 dėžę pastos pulpos devitalizacinės – 28,10 Lt vertės, 1 konteinerį sterilizacijai - 28 Lt vertės, 3 šaukštelius alveolėms – 7,99 Lt vertes, 2 juosteles šlifavimui 2.5x110 – 24,31 Lt vertės, 1 dėžę C-bond universalų – 33,15 Lt vertes, 1 surišėją Unibond2/5ml/ - 40,16 Lt vertės, 2 dėžes dentino „Orafil Plūs“ 40gSu – 10,09 Lt vertės, 1 vnt. Cotton rolls2/vatos – 1,14 Lt vertes, 6 frezus kieto metalo – 40,85 Lt vertės, 1 dėžę geltonų kaiščių – 119,58 Lt vertės, 1 dėžę Kitpulpotec (4 vnt. borų rinkinys) – 36,28 litų vertės, 11 kanalų pildytojų – 153,06 Lt vertės, 1 dėžę kanalų pildytojo „Lentulo“ – 13,57 Lt vertės, 36 grąžtelius karbidinius – 134,88 Lt vertės, 2 dėžės cemento silidonto – 20,95 Lt vertės, 1 dėžę dentino 2x30 g WP4312 – 12,76 Lt vertes, 6 žirkles 11 cm – 11,93 Lt vertės, 12 disko laikiklių Nr. 47 – 15,60 Lt vertės, 1 įpakavimą alginato „Alginmax“ 450 g – 11,45 Lt vertės, 1 dėže matricų laikiklių – 29,45 Lt vertes, 1 laikiklį servetėlėms – 10,69 Lt vertės, 24 artikuliacinių – 30,57 Lt vertės, 1 kalcio hidroksido miltelių – 10,65 Lt vertės, 6 dėžes kalcio hidroksido miltelių 10 g – 17,95 Lt vertės, viso prekių – 3186,48 Lt vertės, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 3186,48 Lt turtą, padarydama 3186,48 Lt vertės turtinę žalą.
Be to, kaltinamoji G. I. pasisavino jai patikėtą svetimą turtą:
ji, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), vadybininke, pagal užimamas pareigas turėdama teisę naudotis UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančia UAB „Takuras“ išduota kuro kortele Nr. (duomenys neskelbtini), ir naudoti kurą darbo reikmėms, 2007 m. gruodžio mėnesį degalinėje Kirtimų g. 33a, Vilniuje, savo naudai įsipylė ir pasisavino 26 l kuro už 70,82 Lt ir laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2008-01-17 203 l kuro už 590,81 Lt, tokiu būdu pasisavino jai patikėtą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 661,63 Lt vertės turtą.
Be to, kaltinamoji G. I. pasisavino jai patikėtą svetimą turtą:
ji, nuo 2007-11-16 dirbdama UAB „(duomenys neskelbtini)“, V. A. G. g. 4, Vilniuje, vadybininke, pagal užimamas pareigas turėjo teisę naudotis ir naudojosi bendrovei priklausančiu mobiliojo ryšio telefonu „LG KG 245“, IMEI (duomenys neskelbtini), nuo 2008-01-17 į darbą nėjo ir nuo 2008-08-06, būdama atleista iš darbo, negrąžino jai patikėto UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio mobiliojo ryšio telefono „LG KG 245“ – 507,63 Lt vertės.
Apklausta teisiamajame posėdyje kaltinamoji G. I. dėl pareikštų kaltinimų kalta prisipažino iš dalies ir paaiškino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradėjo dirbti vadybininke nuo 2007-11-16 ir dirbo iki 2008-01-21. Įsidarbinus niekas jokių funkcijų kaip dirbti nenurodė, bet kaip dirbti vadybininke žinojo iš ankstesnių darboviečių. Visiškos materialinės atsakomybės sutartyje ir pareiginėse instrukcijose yra jos parašas, bet šių dokumentų neskaitė. Direktorius pasakė, kad reiks važinėti po visą Lietuvą ir platinti prekes bei, kad prekes turėsianti paimti iš sandėlio, kur jas išduos sandėlio vedėja. Sandėlio vedėjos vardo neatsimena, tai galėjo būti L. arba E.. Gavusi prekes važinėdavo po miestus ir siūlydavo jas stomatologinėms įstaigoms. Sandėlio vedėja surašydavo ant lapo ką išdavė. Pati sau prekių niekur nežymėdavo, jas susikraudavo į krepšius ir išvažiuodavo. Jokių vežamų prekių palydimojo dokumento ar sąskaitų faktūrų su savimi neturėdavo. Prekes iš sandėlio gaudavo be PVM sąskaitų-faktūrų. Prekes parduodavo keliais būdais. Atvežus prekes į stomatologijos kabinetą gydytojai išsirinkdavo reikalingas prekes ir už jas sumokėdavo grynais pinigais. Tuos pinigus atveždavo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pasakydavo už kokią sumą ir kam pardavė prekes, pinigus paduodavo sandėlio vedėjai L., o pinigai buvo „įmušami“ į kasą. Sandėlio patalpos buvo (duomenys neskelbtini). Kokiu pagrindu pinigai būdavo „įmušami“ į kasą nežino. Jokio dokumento ar kasos pajamų orderio niekas neišrašydavo. Tos įmonės, kurioms būdavo parduodamos prekes, taip pat jai neišrašydavo jokių kasos išlaidų orderio, o tik kartais užrašydavo ant lapelio, kokios prekės paimtos. Pati taip pat tose įmonėse jokių dokumentų nepasirašydavo. Jei klientas nenorėdavo atsiskaityti grynaisiais pinigais ir pageidaudavo sąskaitos-faktūros, tai jis užrašydavo ant lapelio kokią prekę jis paima. Ji su tuo lapeliu nueidavo pas sandėlio vedėją, kuri išrašydavo sąskaitą-faktūrą ir išsiųsdavo klientui, o šis per 30 dienų atsiskaitydavo pavedimu. Dėl apsauginės prijuostės pardavimo M. N. stomatologinei įmonei „(duomenys neskelbtini)“ kaltinamoji paaiškino, kad pirmiausia nuvežė apsauginę prijuostę įmonei „(duomenys neskelbtini)“. Maždaug po savaites ar dviejų UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašė sąskaitą-faktūrą, kurią nuvežė į „(duomenys neskelbtini)“. Neatsimena, ar pinigus iš „(duomenys neskelbtini)“ gavo nuvežusi sąskaitą faktūrą ar apsauginę prijuostę. „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo 425,27 Lt grynais pinigais. Šių pinigų į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą nepridavė ir neprisimena, kur juos tada padėjo. Tuos pinigus sumokėjo iki 2007-12-31, darydama pavedimus kol ten dirbo. Jai nesakydavo, kada tiksliai reikia atiduoti pinigus už prekes. Pinigus už prekes dažniausiai atiduodavo po kelių dienų. Dėl prekių pardavimo J. K. stomatologinei įmonei kaltinamoji paaiškino, kad su šia įmone atsiskaitymas vyko grynais pinigais ir sąskaita-faktūra išrašyta nebuvo. Sąskaitos-faktūros LIM Nr. 1031897 nėra mačiusi, nes J. K. įmonei to nereikėjo. Paėmė iš sandėlio prekes, nuvežė jas J. K. įmonei, kur prekės buvo priimtos ir atsikaityta grynais pinigais. Šiuos pinigus įnešė į kasą po dviejų ar trijų dienų 2007 metais, kuomet dar dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pinigus atidavė sandėlio vedėjai L., bet jokio pakvitavimo, kad atidavė pinigus, iš L. negavo. Dėl prekių pardavimo A. G. IĮ kaltinamoji paaiškino, kad šiuo atveju PVM sąskaita-faktūra taip pat nebuvo išrašyta, o už prekes su ja buvo atsikaitoma grynaisiais. Galėjo būti sumokėta 919,80 Lt. Pinigus atidavė sandėlio vedėjai L. po kelių dienų, nors neatsimena, kada tiksliai. Jokio pakvitavimo, kad pinigus grąžino, negavo. Kodėl ikiteisminio tyrimo metu sakė, kad pinigus pasiėmė sau paaiškinti negali, nes visus pinigus yra atidavusi. Dėl UAB „Takuras“ pasisavintos kuro kortelės kaltinamoji paaiškino, kad dirbdama vadybininke naudojosi UAB „(duomenys neskelbtini)“ transporto skyriaus viršininko išduota kuro kortele. Už gautą kortelę niekur nepasirašė. Kurą naudojo savo darbinėms funkcijoms atlikti, nes reikėjo vežioti prekes po visą Lietuvą. Kartu su kortele gavo ir kelionės lapą, kuriame turėjo pildyti konkrečią dieną nuvažiuotą atstumą. Šį lapą pildė kiekvieną dieną ir kiekvieno mėnesio gale turėjo nunešti transporto skyriaus viršininkui. Užpildyto nuo 2008-01-01 iki 2008-01-18 kelionės lapo nepridavė, nes vis nerasdavo transporto skyriaus viršininko, o nuo 2008-01-21 jau neišėjo į darbą, prieš tai paskambinusi direktoriui K., kad į darbą daugiau neis. Darbe naudojosi savo draugo A. K. automobiliu ir pateikė duomenis UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl automobilio panaudos sutarties sudarymo. Dėl kaltinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekių už 3186,48 Lt pasisavinimu kaltinamoji paaiškino, kad kaltinime nurodytos stomatologinės prekės jos galėjo buvo paimtos ne per vieną dieną, o per visą laiką, kurį dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes prekių per vieną kartą išduodavo tik už 1000 litų. Per savaitę parduodavo prekių už 300-500 litų. Pardavusi prekę galėdavo vėl paimti iš bendrovės kokią pačią prekę, todėl bendra turimų prekių suma negalėjo viršyti 1000 litų. 2008-01-17 neėmė prekių už 3186,48 litų sumą ir išvis neatsimena, ar šią dieną ėmė kokias nors prekes iš sandėlio. Kai kurias neparduotas prekes vežiodavosi su savimi, nes nebuvo reikalavimo palikti prekes įmonėje. Iki 2008 m. sausio mėnesio pabaigos nei žodžiu, nei raštu nebuvo reikalaujama atsiskaityti už prekes. 2008 m. birželio mėnesį gavo laišką iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriame buvo prašoma pasiaiškinti, kodėl neateina į darbą. 2008 m. birželio mėnesį į darbovietę pasiaiškinti nenuvyko, nes galvojo, kad tuo metu jau yra atleista. Raštiško prašymo atleisti iš darbo nerašė. 2008 metų birželio mėnesio pabaigoje ar liepos mėnesio pradžioje paskambino vadybininkui P. P. ir paprašė jo atvažiuoti paimti iš jos likusias UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekes. P. P. sutiko. Negali konkrečiai pasakyti, už kokią sumą buvo likusių prekių. Nežino ar P. P. buvo įgaliotas paimti prekes. Kiek konkrečiai atidavė prekių P. P. neatsimena. Iš P. P. jokio dokumento negavo ir niekur nepasirašė dėl prekių grąžinimo. P. P. pasakė, kad kai prekės bus suskaičiuotos, tai paskambins ir pasakys, kiek yra skolinga įmonei. Po dviejų savaičių P. P. telefonu pasakė, kad ji skolinga 3600 ar 3800 litus. Šios sumos neginčijo ir ją atlygino. Padengė visą įsiskolinimą, nes dalį atidavė prekėmis 2008 metų liepos mėnesį, o 2009-03-05 pervedė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą 1350 Lt. tuo metu jau bendrovėje nedirbo. Pinigų pervedimo kvite nurodė, kad pinigai įnešti už prekes įmonei „(duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini) IĮ. Už ką 2009-05-04 pervedė 1202,44 Lt į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą neatsimena, bet atrodo už prekes, dėl kurių jai pareikšti kaltinimai.
Jokių prekių sau nepasiliko. Pinigus už prekes grąžino todėl, kad tos prekės jau buvo seniau parduotos, bet nebuvo įnešusi pinigų į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą. Kodėl prekių negrąžino išėjusi iš darbo 2008-01-21 paaiškinti negali.
Dėl negrąžinto mobilaus ryšio telefono kaltinamoji paaiškino, kad jai darbo funkcijos atlikti buvo išduotas mobilaus ryšio telefonas „LG“. Šio telefono bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ negrąžino. Telefonas sugedo ir 2008-02-12 atidavė telefoną į taisyklą Kalvarijų gatvėje, kuri telefoną vežė taisyti į Sodų g. 6. Taisykloje pasakė, kad kai paskambins telefonas bus pataisytas, tačiau niekas nepaskambino. 2008 metų liepos mėnesį, prieš atiduodant prekes P. P., bandė atgauti telefoną iš taisyklos, bet nesėkmingai, nes taisykla bankrutavo. Negali paaiškinti, kodėl į taisyklą telefoną atidavė savo vardu, o ne įmonės, bet planavo už remontą sumokėti savo lėšomis.
L. niekada nedavė pasirašyti jokio važtaraščio už prekes. Išdavusi prekes L. pasakė, kad prekių važtaraštį surašys kai turės laiko. Ir ankščiau už gautas prekes niekur nepasirašydavo. Už prekes gautus grynuosius pinigus atveždavo L., kuri juos „įmušdavo“ į kasą. L. jokio kasos čekio neduodavo. PVM sąskaitas-faktūras L. gavėjams išsiųsdavo paštu. Į rankas L. gal tik vieną kartą buvo davusi sąskaitą-faktūrą, kurią nuvežė į Ukmergę. Už tos sąskaitos-faktūros gavimą L. niekur nepasirašė. Nebuvo reikalaujama atsiskaitymo už gautus grynuosius pinigus. Už parduotas prekes taip pat nereikalavo atsiskaityti. Išduotas prekes L. surašydavo ant paprasto lapo. Nebuvo nurodyta kaip, kada ir su kuo reikia atsiskaitinėti, priduoti ir paimti prekes. Visas neparduotas prekes vežiodavosi savo automobilyje.
Civilinio ieškinio nepripažįsta, nes visus pinigus, tai yra 1470,50, bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ yra atidavusi, nors neatsimena ar tai buvo 2007 metų gale ar 2008 metų sausio mėnesį. Neatidavė pinigų tik už kurą ir mobilaus ryšio telefoną. Visus pinigus atidavė sandėlio vedėjai L. sandėlio patalpose (duomenys neskelbtini). Iki 2007-12-31 savo automobilyje dar turėjo neparduotų prekių, bet neatsimena už kokią sumą. Ar 2008-01-07 ir vėliau gavo prekių iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatsimena. Neatsimena ar gavo prekių ir 2008-01-17. Niekas tokios bendros apskaitos nevesdavo. Kas yra žinoma, tai pagal sąskaitas-faktūras, o jeigu atsiskaitydavo grynais, tai niekas nevesdavo apskaitos. Apie pardavimus žinoma tik pagal sąskaitas-faktūras, o jeigu klientai atsiskaitydavo grynais, tai niekas tokios apskaitos nevesdavo. Neatsimena kiek prekių pardavė laikotarpiu nuo 2008-01-07 iki 2008-01-17 ir už kokią sumą yra pardavusi prekių per savo darbo laikotarpį. 2008 metų sausio mėnesį važinėjo po daugelį Lietuvos miestų ir tam naudojo kurą. Kelionės miestus yra surašiusi kelionės lape. Kuro kortelę, telefono kortelę ir likusias prekes grąžino 2008 m. vasarą. Tai galėjo būti 2008-07-11. Iki 2008-01-21 dauguma dienų ateidavo į darbą, nors galvojo į darbą neiti jau nuo 2008-01-01, bet jos vis dar prašė dirbti. Nežino, kodėl likusių prekių negrąžino iš karto.
Pagal vadybininkės pareiginius dokumentus nebuvo įgaliota gauti iš klientų grynuosius pinigus. Grynuosius pinigus iš klientų ėmė todėl, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinis direktorius K. K. sakė parduoti kuo daugiau prekių ir leido imti grynuosius pinigus, kuriuos reikėjo vėliau atiduoti L., kad ji „įmuštų“ juos į kasą. Nurodydavo L. klientų duomenis, o L. išrašydavo sąskaitas-faktūras ir išsiųsdavo konkretiems klientams. Pardavusi prekes G. IĮ ir K. stomatologinei klinikai ir paėmusi pinigus perdavė klientų duomenis parduotuvės vedėjai E. M., bet sąskaitų-faktūrų nematė ir jų nevežė. Jos parašo šiose sąskaitose-faktūrose nėra.
Vieną kartą vežė PVM sąskaitą-faktūrą dėl apsauginės prijuostės į Ukmergę stomatologinei įmonei „(duomenys neskelbtini)“. Neatsimena, ar grynuosius pinigus už tą prijuostę paėmė tada, kai nuvežė prekę, ar tada, kai vežė sąskaitą-faktūrą. Tą sąskaitą-faktūrą parvežė su parašu atgal, bet tiksliai neatsimena kada, tai galėjo būti kitą dieną. Neatsimena, ar dar vežė kokius nors prekių važtaraščius klientams.
2008-01-15 d. važtaraštį Nr. 4816 ir prekes davė kita UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja, ne L.. Neprisimena ar L. ar kita moteris davė 2008-01-17 d važtaraštį Nr. 4823. Ar važtaraštį davė su prekėmis ar be, tiksliai nepamena. Gal jau turėjo paėmusi tas prekes ir anksčiau.
Apie tai, kad nedirbs savo darbdaviams pasakė telefonu, bet po 2008-01-17 nėra sakiusi jiems, kad turi nedarbingumo pažymėjimą.
Įsidarbinant į UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodė savo adresą (duomenys neskelbtini), bet ten negyveno, buvo tik priregistruota. Tuo adresu ateidavo tik korespondencija kurią atėjusi pasiimdavo. Apie adreso pasikeitimą bendrovės neinformavo.
Apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja E. A. M. parodė, kad 2007 metų gruodžio mėnesį ir 2008 metų sausio mėnesį ji dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės vedėja. Ją visi bendrovėje vadina vardu L.. Kaltinamoji jai yra matyta. G. I., kuri UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo vadybininke, iš parduotuvės buvo išduodamos stomatologinės grupės prekės. Prekės būdavo išduodamos tam, kad G. I. važiuotų pas klientus, rodytų ir reklamuotų tas prekes. Jei klientai susidomėdavo, G. I. galėdavo tas prekes jiems parduoti. Jei klientas pageidaudavo, jiems rašydavo prekių pardavimo sąskaitas. G. I. neturėjo teisės rašyti prekių pardavimo sąskaitų. G. I. tik atveždavo sąrašą, ką klientas norėjo nupirkti. G. I. turėjo tik prekių pavyzdžius, kurie buvo rodomi klientams, o forminti prekių pradavimo neturėjo teisės. Prekes G. I. iš sandėlio išduodavo ji ir būdavo sudaromas sąrašas, kokios prekės yra pas vadybininką. Sudarydavo prekių važtaraštį ir pagal jį perduodavo G. I. prekes, taip pat sudarydavo išduotų prekių sąrašą. Visos išduotos prekės atsispindėjo tame sąraše. Kartais sąskaitos egzempliorių klientui nuveždavo pati G. I., tam, kad klientas pasirašytų. Ji pati pasirašydavo sąraše, pagal kurį būdavo išduodamos prekės G. I.. Neatsimena, ar G. I. pasirašydavo ant visų ar tik ant kai kurių sąrašų. 2008-01-17 sudarytas prekių sąrašas buvo vienintelis ir važtaraštis buvo perduotas G. I. kartu su prekėmis tą pačią dieną. Neatsimena, ar visos prekės, kurios tą dieną buvo perduotos G. I., sutilpo į pastarosios lagaminėlį. Neatsimena, ar iki 2008-01-17 G. I. buvo pardavusi kokių nors prekių, nes prekes galėjo parduoti ir kiti vadybininkai. Kiek atsimena, G. I. buvo išduodamos išrašytos sąskaitos-faktūros, o G. I. vėliau jas grąžindavo atgal, taip patvirtindama, kad prekės parduotos. Tačiau ne visiems klientams reikėdavo sąskaitų-faktūrų, todėl prekes galima buvo parduoti ir už grynus pinigus. Nežino, ar G. I. galėjo paimti grynuosius pinigus už prekę, bet tokių atvejų buvo. Ji susiskambindavo su vadybininkais ir klausdavo, kaip klientas norėdavo mokėti. Vadybininkas parduoda prekę klientui, paima pinigus ir juos turi atvežti jai. Pamena vieną atvejį, kai G. I. paskambino ir pasakė, kad klientas iš Ukmergės ar Širvintų buvo susitaręs mokėti grynais pinigais, bet pinigų neturėjo, todėl pageidavo mokėti pavedimu. Jis tada turėjo sumokėti 900-1000 litų. Nežino ir nematė, ar G. I. turėdavo su savimi kasos išlaidų orderių ar pinigų paėmimo kvitų. Atsimena kelis atvejus, kai G. I. prekes parduodavo už grynus pinigus nežinomiems klientams ir tuos pinigus atveždavo jai. Bendrovėje ji vienintelė turi teisę gautus iš vadybininkų pinigus įnešti į kasą. Negalėjo būti tokio atvejo, kad ji „neįmuštų“ G. I. atvežtų pinigų į kasą. Į kasą pinigus visada „įmušdavo“ matant pinigus atvežusiems vadybininkams. Prieš „įmušant“ pinigus į kasą ji visuomet klausdavo G. I. kokią prekę ir už kiek ši pardavė. Negalėjo taip būti, kad pinigai į kasą būtų „įmušami“ išėjus vadybininkui ar net kitą dieną, nes kasos čekį visuomet atiduodavo vadybininkui, bet jei jis jo nepasiimdavo, tai čekį išmesdavo. Dėl 2007-12-20 įvykusio atvejo su 919,80 Lt liudytoja parodė, kad G. I. jai sakė, kad klientas norėjo atsiskaityti grynaisiais pinigais, bet paskui persigalvojo. Kitų atvejų neatsimena. Jeigu klientas nori atsiskaityti grynais, ant sąskaitos-faktūros dedamas atitinkamas spaudas, o jeigu klientas nori atsiskaityti pavedimu, tai vadybininkas jai apie tai taip pat turi pranešti, nes atsiskaitymui grynais ir pavedimu vedami du atskiri žiniaraščiai. Jeigu klientas atsiskaito pavedimu, tai sąskaita-faktūra perkeliama į kitą žiniaraštį. Visa tai daroma pagal vadybininko žodžius. Taip turbūt ir buvo 2007-12-20 atveju. Tik ji turinti teisę išduoti vadybininkams prekes iš parduotuvės ar iš kitų padalinių. Nei vadybininkas, nei kas kitas neturėjo teisės pats pasiimti prekes iš parduotuvės ir išsinešti. Pagal 2008-01-17 prekių sąrašą G. I. prekės buvo išduotos ne per visą jos darbo laiką, o tik tą dieną, kadangi metų pradžioje bendrovėje vyksta inventorizacija ir iki sausio 10 d. visos prekės būna sandėlyje ir tik po to jas galima išduoti. Pas G. I. negalėjo likti nuo praeitų 2007 metų negrąžintų prekių todėl, kad sandėliai per inventorizaciją yra tikrinimai. Metų pabaigoje, gruodžio 31 dienai, tai yra prekių inventorizacijos pradžiai, visas prekes ar prekių pavyzdžius vadybininkai privalo grąžinti į sandėlį. G. I. paimtų prekių gruodžio 31 dienai neturėjo, nes tuos prekių pavyzdžius, kurie pas ją buvo iki to laiko, ji jau buvo atidavusi. Todėl už 2007 metus G. I. pretenzijų neturėjo. Jeigu vadybininkas iki gruodžio 31 dienos grąžina likusias prekes, tai yra atžymima tame parduotuvės sąraše, kur surašytos prekės, išduotos konkrečiam vadybininkui. G. I. 2008-01-17 išduotos prekės fiziškai buvo suskaičiuotos ir tą pačią dieną atiduotos, nes po to G. I. daugiau niekas nematė. Paprastai visada atiduoda vadybininkams važtaraščius su savo parašu ir jiems pasirašius tuose važtaraščiuose. Ant to 2008-01-17 d. važtaraščio nėra G. I. parašo todėl kad ši nesulaukė sąrašo sudarymo pabaigos, pasiėmė prekes ir išvažiavo, o po 2008-01-17 ji G. I. daugiau nematė. Nebūdavo taip, kad vadybininkai išeidavo pro duris su prekių lagaminu, nesulaukę sąrašo sudarymo pabaigos. Apie tai, kad G. I. išėjo nepasirašiusi važtaraščio, kitą dieną žodžiu pranešė skyriaus vadovui F.. Nežino, kokių veiksmų ėmėsi F.. Iš to 2008-01-17 prekių sąrašo G. I. kažkokią dalį paimtų prekių po ilgo laiko tarpo grąžino. G. I. išsikvietė vadybininką P. P., jis nuvažiavo, susitiko su G. I. ir atvežė į parduotuvę tas prekes. Su P. P. pasiėmė 2008-01-17 G. I. išduotų prekių sąrašą ir tame sąraše žymėjo, kas yra grąžinta. Mano, kad skaičiuodama ji negalėjo suklysti, nes gerai pažįsta prekes. Nei prieš tą atvejį, nei vėliau G. I. ar kas nors kitas jos pavedimu daugiau jokių prekių negrąžino ir pinigų niekas taip pat nesumokėjo. Jų bendrovėje vadybininkai gali sandėlyje atsirinkti prekes, kurias norėtų paimti, bet sandėlio darbuotojas vis tiek atneša jas į parduotuvę, padaro kompiuterinį atrinktų prekių perkėlimą ir tada daromas bendras sąrašas, ką vadybininkas pasiima. Vadybininkai negali už dyką palikti klientams nei prekių, nei prekių pavyzdžių, nes viskas kainuoja. Nebuvo atvejų, kad pas kitus vadybininkus būtų prekių trūkumas. Ji atsako už prekes materialiai, todėl kontroliuoja vadybininkus. Negalėjo būti, kad 2008-01-17 sąraše G. I. išduotos prekės buvo prirašytos papildomai, nes nebuvo grąžintos pačios paklausiausios prekės, kurias parduoti lengviausia. Ji griežtai prižiūri PVM sąskaitų-faktūrų judėjimą. Jos išrašytos sąskaitos yra registruojamos, turi numerį. G. I. negalėjo atiduoti sąskaitos-faktūros kitam žmogui. G. I. 2008 m vasarą grąžintas prekes kompiuteriniu būdu perkėlė iš G. I. išduotų prekių sąrašo į parduotuvės sandėlį. Prekės bendrovėje yra užpajamuojamos pagal sandėlio kodą, o parduotuvėje vedama kompiuterinė prekių gavimo ir išdavimo apskaita. Prekė iš sandėlio į parduotuvę patenka remiantis vidaus perkėlimo važtaraščiu. Prekės numeris nesikeičia. Kiek jai žinoma, G. I. buvo materialiai atsakinga už prekes. G. I. buvo išduodama nedaug prekių, bet kokia buvo tų prekių piniginė išraiška ji negali atsakyti. G. I. prekes paimdavo pagal sąrašą - prekių perkėlimo važtaraštį. Tame važtaraštyje pasirašo tas, kas išdavė prekes ir tas, kas gavo prekes. Prekių perkėlimo važtaraštis buvo vienintelis dokumentas, pagal kurį prekės buvo išduodamos vadybininkui.
2007-12-20 sąskaitą-faktūrą klientui nuvežė G. I.. Iš pradžių buvo numatyta, kad klientas už prekes mokės grynais pinigais, bet paskui G. I. pasakė, kad klientas persigalvojo, nes suma buvo nemaža, todėl jis mokės pavedimu. Tada ji perkėlė sąskaitą-faktūrą į kitą žiniaraštį, kur atsiskaitoma pavedimu. Klientas prekes pirko, bet atsiskaitymo būdas pasikeitė iš grynųjų pinigų į pavedimą. Neprisimena, kiek ir kokių prekių G. I. buvo pardavusi pagal čekius. Nežino, kokios sumos buvo įneštos į kasą, nes ne tik G. I. viena prekiavo stomatologinėmis prekėmis. Tačiau darant inventorizaciją parduotuvėje už 2007 m. stomatologinės grupės prekių trūkumo nebuvo rasta. 2007 metų gruodžio 31 dienai jokių prekių trūkumo parduotuvėje nebuvo rasta ir pas G. I. trūkumo taip pat nebuvo rasta.
Apie tai, kad vadybininkas turi teisę grynuosius pinigus paimti iš kliento turėjo pasakyti komercijos centro direktorius F.. Tačiau šiuo konkrečiu atveju nežinojo, ar G. I. turėjo teisę paimti grynuosius pinigus iš klientų. G. I. nesakė, kad galima iš kliento paimti grynuosius pinigus. Kai yra išrašoma sąskaita-faktūra, kompiuteryje išlieka jos numeris, o kokiam vadybininkui atiduodama prekė atsimena ir neužsirašo. Prieš išrašant sąskaitą-faktūrą vadybininkai pasako, kokias prekes klientas pirks ir kaip bus atsiskaitoma, bet jei vadybininkas nežino kaip bus atsiskaitoma, tuomet PVM sąskaitą-faktūra nėra rašoma. Vadybininkas grynuosius pinigus turi atnešti jau su PVM sąskaitą-faktūrą. Tuo metu nežinojo, kad iš vadybininko negalima imti grynųjų pinigų. Paprastai sąskaita-faktūra rašoma kai yra mokama pavedimu, bet kai vadybininkas sako, kad bus mokama grynais, tai jis jau su savimi turi pinigus. Mėnesio gale į buhalteriją atiduodamos sąskaitos-faktūros kartu su atspausdintu žiniaraščiu, kuriuose nurodoma, kad buvo mokama pavedimu. Buvo atvejis su G. I., kai klientas sakė, kad mokės grynais pinigais, bet paskui pasirodė, kad mokės pavedimu, todėl ant sąskaitos-faktūros uždėtą spaudą ji užbraukė. Vadybininkas atnešęs pinigus jai turi pasakyti kokios prekės ir už kokią sumą jos buvo parduotos bei kokiam klientui išrašoma sąskaitą. Ji įveda duomenis į kompiuterį, kur nurodoma, kokios sąskaitos yra apmokamos pavedimu, o kokios grynaisiais pinigais. Vadybininkas parduotuvėje pats gali įsigyti prekių sau. Tuomet jam išduodamas čekis ir prekės nukeliamos į vadybininko sandėlį. Iš parduotuvės vadybininkui prekė gali būti atiduodama ir neoficialiu sąrašu, o jei duodamos kelios smulkmenos, tuomet išvis nieko nėra išrašoma. Jei prekė paimama ne iš parduotuvės o iš sandėlio, tuomet už prekę turi būti sumokama įstaigos kasoje arba pavedimu. Įrašas apie sumokėjimą daromas tuomet, kai vadybininkas atneša grynus pinigus už parduotą prekę. Vėliausiai jis tą gali padaryti sekančią dieną. Negali būti taip, kaip sako G. I., kad pinigai buvo įmokėti vėliau už tas PVM sąskaitas-faktūras ir tie pinigai buvo kažkaip užrašyti, nurašyti nuo kito vadybininko. Negalėjo būti, kad G. I. perduotus grynuosius pinigus įmušė į kasą nieko neatžymėjusi. Jei paaiškėja, kad klientas atsiskaitys ne už grynus pinigus, bet mokės pavedimu, tuomet kompiuteryje mokėjimo operacija pakeičiama į mokėjimą pavedimu, o mokėjimas grynaisiais anuliuojamas ir išnyksta, nesidubliuoja. Jei operacija buvo perkelta į negrynųjų atsiskaitymų tipą, o po mėnesio vadybininkas atsimena, kad gavo iš kliento grynaisiais pinigais, tuomet ji duoda tos sąskaitos kopiją, o vadybininkas grynus pinigus neša į įstaigos kasą. Tačiau vadybininkas į sandėlio kasą mokėti negali, nes jau būna pateikta ataskaita, kurioje figūruoja ta operacija kaip negrynais pinigais. Operacijos grynais ir negrynais atsispindi parduotuvėje – yra atskirai parodyta ataskaitoje, kasos, prekių apyvartos ataskaita. Vidinio perkėlimo važtaraščiai, pagal kuriuos vadybininkams išduodamos prekės, neatsispindi už mėnesį, nes visada atsiskaitoma ankščiau. Praktiškai nebuvo tokio atvejo, kad mėnesiui pasibaigus vadybininkas dar turėtų kažkokias prekes, nes viską sugrąžina. Vidaus apyvartos važtaraštyje atsispindi, kad G. I. sausio 17 d. gavo prekes, už jas neatsiskaitė ir jos iškeliavo iš parduotuvės. Kas už keleto mėnesių buvo sugrąžinta, tas vėliau buvo minusuota ir vėl grąžinta į parduotuvės sandėlį. Kasos čekiai įtraukiami į žiniaraštį, kuris yra kompiuteryje. Į kasos knygą įtraukiama visą tos dienos apyvartą, kuri yra kasos aparate. Kiekvienas „įmuštas“ čekis įeina į kasos ataskaitą. Kasos aparato spaudas yra spaudas „Apmokėta“, kuris pridedamas prie sąskaitos-faktūros ir kasos čekio. Sausio 17 d. važtaraštyje nebuvo paimtas G. I. parašas, kadangi tas važtaraštis surašytas tą pačia dieną, o G. I. tuo metu jau buvo išvažiavusi. G. I. iš sandėlio su prekėmis nepabėgo, o tiesiog nesulaukė, kol bus surašytas važtaraštis, nes tai buvo gan ilgas prekių sąrašas. G. I. nesakė, kad negalima išeiti be važtaraščio, neliepė laukti surašymo ir jos nebandė sulaikyti. Bendrovėje nebuvo praktikos pasiimti prekes, o už jas pasirašyti vėliau. G. I. vėliau pasirašyti važtaraščio nebuvo atėjusi. Sausio 17 d. važtaraštyje buvo surašytos G. I. turėtos prekės, bei naujos prekės, kurias ji paėmė tą dieną iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlio, nes yra šio sandėlio perkėlimas iš šio sandėlio į parduotuvę. Matė ką ėmė G. I. ir įtraukė tas prekes į vidinį važtaraštį. G. I. galėjo pasitikrinti ar vidinis važtaraštis atitinka realiai jos turimas prekes. Pagal sausio 17 d. važtaraštį G. I. prekes gavo tą pačią dieną. G. I. kažkokią prekių dalį atsinešė iš sandėlio, o kažkokią dalį paėmė iš parduotuvės. G. I. realiai turėjo tas prekes, kurios buvo surašytos sausio 17 d. važtaraštyje. Tokiu vidinių perkėlimo važtaraščiu prekės perkeliamos ne tik vadybininkams iš sandėlio, bet ir į kitus įmonės padalinius. Iki sausio 17 d. G. I. už visas prekes buvo atsiskaičiusi. G. I. pati nuėjo į sandėlį po Naujųjų metų ir atsirinko ten kažkokias prekes, kurios buvo perkeltos į parduotuvės sandėlį, faktiškai sandėlininkė atėjo kartu su G. I. ir atsinešė jas. G. I. parašo ant perkėlimo nėra, nes ten parašas nėra numatytas. Vadybininkai visada turi lydintį dokumentą, kai su savimi vežiojasi prekes. G. I. turėjo savo darbo vietą ir tam tikrą krepšį prekėms laikyti. Savo padalinio vadovui po 24 valandų žodžiu pranešė, kad G. I. išvyko su prekėmis už jas nepasirašiusi. Buvo padaryta ir prekių inventorizacija. G. I. kitą dieną nepasirodė darbe. Jokio G. I. čekio nėra anuliavusi nes jis nebuvo išmuštas, bet operacija buvo perkelta į kito tipo operacijas. Neatsimena, kad G. I. įnešė grynuosius pinigus į kasą vėliau. Neatsimena, ar G. I. nuo sausio 10 d. iki sausio 17 d. buvo išduotos prekės. Sausio 15 d. niekas kitas G. I. negalėjo atiduoti tų prekių. Sausio 15 d. buvo atrinktų prekių perkėlimas į parduotuvę. Išrašytos iš sandėlio prekės atnešamos į parduotuvę. Prekes atneša sandėlio darbuotoja. Kol prekių nėra parduotuvėje ji jų parduoti negalinti. Tik kada jos perkeliamos į parduotuvę tuomet važtaraščiu gali jas perduoti ar parduoti. Tos pačios prekės negalima atiduoti pagal kelis važtaraščius, tik pagal vieną. Kasos knygoje prekių pajamos ir išlaidos nežymimos, todėl į G. I. sandėlį perkeltos prekės jose buvo nežymėtos.
Apklausta teismo posėdyje liudytoja G. P. parodė, kad dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlio vedėja. Kaltinamoji yra matyta, nes buvo jų įmonės darbuotoja. Pirmiausiai prekės patenka į sandėlį, iš kurio į parduotuvę jos patenka išrašius vidinį perkėlimą. Prekės sandėlyje yra rūšiuojamos, pajamuojamos ir sudaromas vidinis kainoraštis. Yra kompiuterinė programa, kurioje matomi visi prekių likučiai. Vadybininkai iš sandėlio tiesiogiai prekių neima, o tik atsirenka ir pasako ko jiems reikia, tada prekės perrašomos į parduotuvę. Perdavimas iš sandėlio į parduotuvę forminamas vidiniu prekių perkėlimo važtaraščiu, jį pasirašo sandėlio darbuotojas, tas, kuris išduoda prekes, ir parduotuvės darbuotojas, priimantis jas, o paskui su vadybininkais „sandėlis jau nebendrauja“. Vienas vidinio prekių perkėlimo važtaraštis lieka sandėlyje, kitas parduotuvėje, mėnesio pabaigoje viskas perduodama buhalterijai. G. I. prieš porą metų buvo atėjusi į sandėlį, kur atsirinko prekes. Tai galėjo būti 2008-01-15, nes tą dieną buvo sudarytas važtaraštis, kad prekės nukeliautų į parduotuvę. Nežino, ar parduotuvėje tos prekės buvo perduotos G. I., nes kai prekės perrašomos į parduotuvę, tai su vadybininkai ir bendrauja parduotuvė, o ne sandėlis, kur vadybininkai tik renkasi ir pasižiūri prekes. 2008-01-17 važtaraštį dėl prekių išrašė ir pasirašė kita sandėlio darbuotoja A. Č.. Išimtiniais atvejais sandėlis gali vadybininkui išduoti prekes su sąskaita-faktūra, todėl kai prekės duodamos vadybininkui tiesiai iš sandėlio yra pasirašomas vidinis aktas, kurį turi pasirašyti ir vadybininkas. Vienas šio rašto egzempliorius lieka vadybininkui, o kitas sandėlyje. Jei vadybininkas prekę nuveža ir parduoda klientui, tuomet yra išrašoma ir PVM sąskaita-faktūra, kurią, su kliento parašu, vadybininkai turi atvežti į sandėlį. Prie šios sąskaitos dažniausiai yra ir prekių priėmimo-perdavimo aktas. Vadybininkų su prekėmis iš sandėlio be parašų neišleisdavo, nes sandėlio darbuotojai yra materialiai atsakingi už prekes. Tačiau kai vadybininkų išsirinktos prekės perduodamos į parduotuvę, tuomet važtaraštis vadybininkui nėra išrašomas. Kaltinamoji G. I. tiesiogiai iš sandėlio prekių nebuvo paėmusi, o ar buvo atėjusi išsirinkti pas juos prekių, neatsimena. Vidinį prekių perkėlimą iš sandėlio į parduotuvę gali pasirašyti ji, A. Č. ir parduotuvės vedėja E. M., nes parduotuvė yra atskiras vienetas, o ne sandėlio priklausinys, todėl apskaitos ir ataskaitos yra daromos atskirai. Taip pat nėra tokios praktikos, kad prekės būtų grąžinamos iš parduotuvės atgal į sandėlį. Vidiniame perkėlime matosi, kokiam konkrečiai vadybininkui yra perduotos prekės iš sandėlio į parduotuvę. Sandėlio inventorizacija yra daroma kiekvienų metų pradžioje ir šioje inventorizacijoje parduotuvė nedalyvauja. Visi sandėlio dokumentai mėnesio gale yra perduodami bendrovės buhalterijai, kuriai atsiskaito ir parduotuvė ir sandėlis. Kai prekės perkeliamos vadybininkui, jis ir yra atsakingas už prekę. Vadybininkui duodamas tik tas važtaraštis, jei jis prekę parduoda, išrašo prekių-priėmimo perdavimo aktą, o sandėlis net nežino, kur pasiėmęs prekes vadybininkas jas deda ar palieka. Tačiau vadybininkai yra materialiai atsakingi už paimtas prekes, sandėlyje lieka tas vidinis perkėlimo aktas, o kitą dieną vadybininkai turi pasakyti, ar parduoda prekę ir palieką PVM sąskaitą-faktūrą, arba ją grąžina. Sandėlyje grynieji pinigai nepriimami, o jei vadybininkas pasako, kad pardavė prekę, sandėlys ją perkelia parduotuvei. Kai vadybininkai grąžina prekes, tai atžymima ant važtaraščio.
Apklausta teismo posėdyje liudytoja A. Č. parodė, kad dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlio vedėjos pavaduotoja. Kaltinamoji yra matyta. G. I. buvo atėjusi į sandėlį atsirinkti prekių. G. I. parodė prekes, pastaroji jas išsirinko. Tokais atvejais sandėlio darbuotojai prekes atiduoda į parduotuvę, t.y. vyksta vidinis prekių perkėlimas. Kiek kartų buvo atėjusi G. I. į sandėlį išsirinkti prekių tiksliai negali pasakyti, tačiau tai buvo daugiau nei vieną kartą. 2008-01-15 važtaraštyje yra nurodyta, kad prekės perkeltos iš sandėlio į parduotuvę, nes tądien kaltinamoji išsirinko Indijos gamybos stomatologines medžiagas, kurių pasiėmė po dėžutę. Važtaraštis išrašomas iš karto, kai vadybininkas atsirenka prekes ir perkėlimas buvo daromas parduotuvei, t.y. jos atiduodamos parduotuvei. Prekės iš sandėlio perkeliamos tą pačią dieną, o toliau parduotuvė tvarkosi. Kada G. I. pasiėmė prekes iš parduotuvės nežino. 2008-01-17 kai G. I. išsirinktos prekės buvo perkeltos į parduotuvę, tai sandėlio darbuotojos pačios atrinko jas ir nunešė į parduotuvę, bet pačiai G. I. į rankas jokiu prekių neperdavė, nes tokios praktikos nėra. Išimtinais avėjais, kai prekės imamos konkrečiam klientui, vadybiniai ima prekes tiesiai iš sandėlio, tačiau tada sandėlys išrašo vidinį perkėlimą, o vadybininkai paskui grąžiną neparduotą prekę arba sandėliui pateikia parduotos prekės sąskaitą. Tačiau tokiu būdu prekės I. nebuvo perduotos. Nežino, kas 2008-01-17 liepė atrinkti prekes, gal parduotuvės vedėja M.. Perkeliant prekes iš sandėlio į parduotuvę yra atsakingi tik sandėlis ir parduotuvė, o ne vadybininkas, kuriam važtaraštis nereikalingas, nes perkeltas prekes jis pasiima su visais dokumentais jau iš parduotuvės, ir jis kontaktuoja jau tik su parduotuvės vedėja.
Apklaustas teismo posėdyje liudytojas P. P. parodė, kad nuo 2007 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesio dirba vadybininku UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kaltinamoji G. I. gerai matyta, nes taip pat dirbo vadybininke bendrovėje, bet su ja jis pas klientus niekada nevažinėjo. 2008 metų sausio mėnesį kaltinamoji dingo, su ja buvo bandoma susisiekti, nes ji buvo paėmusi daug prekių. 2008 metų liepos mėnesį G. I. savo iniciatyva su juo susisiekė ir pasakė jam kokias prekes ji turi su savimi ir, kad nori jas grąžinti. Pasiūlė G. I. atvykti į parduotuvę, bet ji atsakė, kad į parduotuvę važiuoti nenori. G. I. norėjo, kad jis paimtų iš jos prekes. Tada jis pažadėjo pasitarti su UAB „(duomenys neskelbtini)“ advokate, kitais darbuotojais, buhalterija, ar gali taip elgtis. Buhalterija jam pasakė paimti tas prekes iš G. I., nes tada bent dalį jų pavyks susigrąžinti ir prekės netaps nereikalingos ar pasibaigusio galiojimo. Tada bendrovė jam išrašė raštą kiek ir ko G. I. yra skolinga UAB „(duomenys neskelbtini)“ – tai buvo telefonas, kuro kortelė, prekės. Kas bendrovėje liepė paimti iš G. I. prekes neatsimena, bet darė tai ne savo iniciatyva. Ar rašte buvo ir klientų pinigai nepamena. 2008-07-11, apie 15 ar 16 val., penktadienį, susitiko su G. I. ir supažindino su šiuo raštu. Ji atidavė prekes, kuro kortelė ir SIM kortelę bei pasirašė tame rašte. Imdamas prekes iš G. I. jų neskaičiavo. G. I. atidavė porą maišų, lagaminą ir kompiuterio dėklą. Kaip šios prekės atsidūrė pas ją neklausinėjo. Dėl negrąžintų prekių rašte esančio telefono G. I. pasakė, kad „jį dar noriu truputį paturėti“, bet taip pat sakė, kad telefoną grąžins. Su G. I. nekalbėjo apie tai, ar ji naudojo kurą. G. I. platinamų prekių srityje nesigaudė, nes tai yra kita pardavimų sritis. G. I. grąžintus daiktus iki pirmadienio laikė savo bute. Tada pirmadienį pristatė G. I. perduotas prekes į parduotuvę. Šių prekių inventorizacija vyko 2008 metų liepos mėnesį ir iki to laiko G. I. niekas bendrovės ofise nematė, nes ji telefonu sakė, kad yra susilaužiusi koją. Parduotuvėje prekės buvo suskaičiuotos. Atidavė lygiai tiek prekių, kiek gavo jų iš G. I.. Žino, kad G. I. bendrovei negrąžino prekių už 2 ar 3 tūkstančius litų.
Apklaustas teismo posėdyje liudytojas V. F. parodė, kad šiuo metu yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos skyriaus vadovas-direktorius. K. K. yra generalinis UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. G. I. pas juos bendrovėje dirbo trumpai, bandomąjį laikotarpį, o paskui kažkur dingo, nes nesirodė darbe. Dalyvavo G. I. priėmimo į darbą ir darbo tvarkos išaiškinimo jai procese, nes apie darbuotojo priėmimą, atleidimą sprendžia administracijos atstovai, taip pat ir jis, nes G. I. buvo priimama dirbti į jo skyrių. Tačiau darbo sutartys yra sudaromos ne su juo. Bendrovėje yra personalo skyrius, kuriam vadovauja D.. G. I. buvo supažindinta su darbo tvarka. Kiekvienas darbuotojas yra pasirašęs savo pareigybes, su kurių instrukcijomis supažindina personalo skyrius. Taip pat personalo skyrius supažindina ir su materialine atsakomybe. Jis tik supažindina darbuotojus su bendrove, jos tikslais, komercijos ir marketingo uždaviniais. Prekių priėmimo tvarką G. I. turėjo išaiškinti parduotuvės vedėja M.. G. I. buvo informuota apie darbo laiką bendrovėje. G. I. nesirodant darbe jos pats neieškojo, o apie prekių trūkumą sužinojo iš parduotuvės vedėjos Ma.s. Neatsimena, kada G. I. išvažiavo su prekėm, kurių negrąžino. Žodžiu pranešė personalo skyriui, kad G. I. nėra darbe, bet neatsimena, kada bei neatsimena, nuo kokios datos jos jau nebuvo darbe. Jo vadovaujamame skyriuje kiekvieną rytą vykdavo susirinkimai, trunkantys 5 min., juose dalyvaudavo visas skyrius. Jei darbuotojas darbe nepasirodo ir nepraneša kur jis yra, tai niekas to ir nežino. Nežino, ar galėjo būti pažymėta pravaikšta, jei darbuotojas tiesiog vėluoja į darbą. Tačiau darbe darbuotojas turi būti konkrečioje darbo vietoje. Tokią vietą turėjo ir G. I.. Nepamena, ar 2008-01-17 G. I. buvo pasirodžiusi darbe. G. I. turėjo pareigą telefonu informuoti apie neatvykimą į darbą dėl ligos, bet to nepadarė. Su G. I. bandė susisiekti ir kiti jos kolegos bendrovėje, bet jos neatvykimo priežasties sužinoti nepavyko. Apie G. I. pasirodymą darbe žino tik tiek, kad 2008-01-17 ji buvo atvykusi pasiimti prekių. Apie tai sakė M.. Susisiekus su G. I. telefonu ji pasakė, kad jai lūžusi koja, bet bendrovė jos biuletenio negavo. Neatsimena, kada G. I. susilaužė koją, be to tai sukėlė įtarimą, nes su G. I. ilgą laiką buvo neįmanoma susiekti. Negali tikslai pasakyti, kada G. I. nustojo vaikščioti į darbą ir kada jos nebuvo. Iš parodyto 2008 metų sausio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio matė, kad nuo sausio 2 dienos iki sausio 18 dienos G. I. buvo žymimos pravaikštos. Darbo laiko apskaitos žiniaraštis yra oficialus dokumentas. Mano, kad jei G. I. nuvyko pasiimti prekių tiesiai į sandėlį tai sandėlio darbuotojai galėjo ir nežinoti apie jos pravaikštas.
Apklaustas teismo posėdyje liudytojas J. R. K. parodė, kad yra stomatologas. 2007 metais pirko prekes iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojos G. I., tačiau kaip ji atrodė neprisimena. Atrodo, kad ji buvo blondinė. Kokias prekes pirko iš šios darbuotojos dabar jau neatsimena, bet tos prekės kainavo apie 125 litus. Atsiskaitė grynaisiais ir jokio mokėjimą patvirtinančio dokumento iš darbuotojos negavo. Vėliau iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo prašymą, kad bendrovei yra skolingas pinigų. Kadangi neturėjo patvirtinančių dokumentų, kad pinigus sumokėjo asmeniškai darbuotojai, tai UAB „(duomenys neskelbtini)“ vėl sumokėjo 125 litus. Dar vėliau, tai galėjo būti 2009 metais, iš bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atvažiavo kažkoks vyriškis, kuris pasakė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra skolinga 120 litų ir įmonė skolą atidavė prekėmis. Visuomet už prekes atsiskaito grynaisiais ir gauną iš vadybininkų mokėjimą patvirtinančius čekius, tačiau kartais, jei sumos būna nedidelės, čekiai nėra išrašomi. Tačiau su UAB „(duomenys neskelbtini)“ tai buvo vienintelis atvejis, kai sumokėjus čekis nebuvo išrašytas. Vėliau UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja, pardavusi prekes, daugiau prekių nebesiūlė. Neprisimena, ar ši darbuotoja buvo atvažiavusi prieš tai, bet atrodo, kad iš šios bendrovės atvažiuodavo kiti vadybininkai. Tą darbuotoją matė tik vieną kartą, be to visų aplinkybių neatsimena, nes atvažiuoja vadybininkai iš daugelio firmų.
Apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja M. N. parodė, kad yra įmonės „(duomenys neskelbtini)“ savininkė. Kaltinamąją yra mačiusi gal du kartus. Kaltinamoji pirmą kartą buvo atvažiavusi paimti apsauginės rentgenologinės prijuostės, o antrą kartą atvežė naują. Prisimena, kad su UAB „(duomenys neskelbtini)“ susiskambino 2007-12-11 dėl senos prijuostės pakeitimo nauja. Naują prijuostę 2007-12-18 atvežė G. I.. Atrodo, kad G. I. už prijuostę pasiūlė atsikaityti grynaisiais pinigais. Sumokėjo G. I. už prekę grynais 425 litus. Daugiau iš G. I. prekių nepirko. Kai atvežė naują prijuostę, ji kaltinamajai pasiūlė už prekę atsiskaityti grynais, bet tada kaltinamoji neturėjo pinigų paėmimo čekio ir paliko sąskaitą-faktūrą. Turi šios prekės sąskaitą-faktūrą. Kaltinamoji čekį žadėjo atvežti savaitės bėgyje, bet neatvežė ir daugiau atvykusi nebuvo. Vėliau UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiuntė priminimą apie skolą. Pasakė, kad už prekes atsikaitė, tik negavo čekio. Apie stomatologo G. atsikaitymus su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nieko nežinojo.
Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas S. K. parodė, kad dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ inžinieriumi-ekonomistu. Į pareigas įeina aprūpinti darbo įrankiais darbuotojus. Yra atsakingas už visus telefono aparatus, kuriuos išduoda darbuotojams. Atėjus dirbti G. I. jai buvo duotas telefonas. Įmonėje nėra labai griežtos atskaitomybes, telefonas nėra labai brangus, tad parašas iš G. I. už telefoną nebuvo paimtas. Tačiau telefonas yra įmonės įskaitoje, sąskaitos registruojamos. G. I. buvo duotas telefonas „LG KG 245“, kuris yra registruotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Išeinantis iš darbo darbuotojas turi atsikaityti su bendrove už kompiuterį, kurą, telefoną ir kitus daiktus. Darbuotojas turi ateiti su atsiskaitymo lapeliu, o jis pasirašo, kad telefonas bendrovei yra grąžintas. Kai G. I. buvo duotas telefonas jos daugiau nematė. G. I. naudojosi ir abonentiniu numeriu, kuris buvo susietas su telefonu. Bendrovėje yra telefonų numerių sąrašas su darbuotojų pavardėm, todėl yra žinoma, kad yra priskirtas numeris. Davęs telefoną G. I. užsirašė, kokiu abonentiniu numeriu ji naudosis išduotame telefone. Už telefonus ir jų sąskaitas yra apmokama iš įmonės lėšų ir sąskaitos yra bendrovės buhalterijoje. Nepamena, koks buvo G. I. naudojamas abonentinis numeris ir SIM kortelės numeris. Ar naudojosi G. I. telefonu 2008 metų sausio mėnesį, neatsimena. Jei yra užblokuojama SIM kortelė, esanti telefone, tai telefonu ir toliau galima naudotis įsigijus naują SIM kortelę, be to galima blokuoti tik išeinančius skambučius, o pati kortelė yra veiksminga. Paskambino į „Omnitel“ ir užblokavo G. I. naudojamą numerį, nes ji išėjo iš darbo su telefonu ir daugiau nepasirodė. Kiek žino, SIM kortelę G. I. grąžino 2008 metų vasarą, bet telefonas „LG KG 245“ bendrovei liko negrąžintas.
Apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja D. G. parodė, kad nuo 2010 metų liepos mėnesio nedirba UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kaltinamoji yra šiek tiek žinoma kai dar dirbo bendrovėje. Su kaltinamąja turėjo mažai bendrų reikalų ir bendravo retai. Dirbo prekybos salono, kuriame yra medicininė įranga, vedėja, o G. I. daugiau bendravo su parduotuve, iš kur ėmė stomatologines medžiagas. 2007-12-11 G. I. iš jos buvo paėmusi vieną prekę – prijuostę. Tik ji gali iš salono duoti prekes vadybininkui. Už ne salone esančias prekes ji nėra atsakinga ir jų neišduoda ir neišrašinėja. Atidavė G. I. prijuostę ir išrašė PVM sąskaitą-faktūrą, nes visos prekės iškeliauja iš salono tik su šiomis sąskaitomis-faktūromis. Sąskaitas-faktūras su prekėmis išduodamos tuomet, kai jau žinomas konkretus klientas ir jo duomenis pažymimos sąskaitose-faktūrose. Vienas egzempliorius lieka klientui, o kitas bendrovei. Vadybininkui su preke atiduodami abu sąskaitų egzemplioriai. G. I. kitą dieną, o gal ir vėliau, jai grąžino PVM sąskaitą-faktūrą su kliento parašu. Kaip apmokėta už preke G. I. nesakė. Iš G. I. gautą sąskaitą-faktūrą atidavė į buhalterija. Nežino, ar už tą prekę buvo atsiskaityta, nes pati pinigų iš vadybininkų neima ir su apmokėjimu neturi nieko bendra, nes iš kliento gautus pinigus pats vadybininkas įneša į kasą. Jei klientai sumoka už prekes grynais pinigais, tai salone apie tai nieko nežymima. Nepamena jokio įvykio su G. I. 2008 metų sausio mėnesį. Pamena, kad M. jai yra minėjusi, kad G. I. išsivežė kažkokias prekes be parašo, bet kada tai buvo neatsimena.
Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas A. Ž. parodė, kad dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ transporto skyriaus viršininku. Į jo pareigas įeina transporto ūkio valdymas, kuro kortelių išdavimas darbuotojams, apskaita, susijusi su kuru, taip pat automobilių remontas, paskirstymas darbui. Kaltinamoji yra pažįstama, nors su ja dažnai nebendraudavo. 2007 metais, G. I. pradėjus dirbti, išdavė jai UAB „Takuras“ kuro kortelę ir kelionės lapą. G. I. pagal pasirašytą panaudos sutartį naudojosi automobiliu „Opel“. Į kelionės lapą buvo įtraukti kuro kortelės duomenys ir kiekvieną mėnesį darbuotojas turi atsiskaityti už kurą. Sutikrindavo darbuotojo pateiktą, užpildytą ir pasirašytą kuro lapą su degalinės „Takuras“ atsiųstomis ataskaitomis. Kelionės lape pateiktus kuro duomenis sutikrindavo su kuro normomis, kurios buvo nustatomos atsižvelgiant į automobilio charakteristikas, ir su gaunamu žiniaraščiu, kiek kiekvienas darbuotojas ėmė kuro per mėnesį. Darbuotojas už kurą atsiskaito, priduoda kelionės lapą ir čekius pagal kuro kortelę iš degalinės. Kelionės lape darbuotojas pildo nuvažiuotų kilometrų skaičių ir pasirašo. Taip, pat pasirašo limitinėje kortelėje. Limitinė kortelė yra tarsi kuro žiniaraštis, tai įmonės dokumentas. Iš kreditinės kuro kortelės galima užsipilti tam tikrą kuro kiekį, o įsipilto kuro kiekis atsispindi kelionės lape ir čekiuose iš kuro operatoriaus. Šie duomenys turi sutarpti. Iš darbuotojų reikalaudavo ir kuro čekių ir nurodyto kilometražo, kuris atspindėtų, kur darbo reikalais buvo važiuojama. Taip pat nuvažiuoti kilometrai darbo reikalais turi atitikti sunaudotą kurą pagal nustatytą kuro normą ir pateiktus čekius. Jei darbuotojas važinėjasi savo reikmėmis, tuomet pila kurą už savo pinigus. Tai tikrindavo įmonės vadovai. Neatsimena, ar su G. I. buvo problemų dėl kuro apskaičiavimo iki paskutinio mėnesio. Kiek pamena G. I. nėra atsiskaičiusi už paskutinį mėnesį ir iš jos tada negavo nei kuro kortelės, nei kelionės lapo. 2008 metų sausį darbe būdavo kasdien darbo vietoje, todėl jį rasti ar atiduoti kelionės lapą ir kuro kortelę buvo įmanoma. P. P. ir joks kitas darbuotojas jam nedavė G. I. kuro kortelės. Kieno nuosavybė yra kuro kortelė – ar tiekėjo, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ nežino. Žino, kad kuro kortelė nėra fizinio asmens nuosavybė. Už kurą visuomet moka bendrovė ir nesvarbu ar automobilis yra bendrovės, ar naudojamas pagal panaudos sutartį. Nežino kokia yra atleidžiamo iš darbo asmens atsikaitymo su bendrove tvarka.
Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas S. B. parodė, kad įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ dirbo iki 2008 metų rugpjūčio mėnesio. Įmonė užsiimdavo prekyba mobiliais telefonais, jų remontu. Pavadinimas „(duomenys neskelbtini)“ - tai ant kvito remonto rašomas įmonės pavadinimas, bet iš esmės tai ta pati įmonė, kodėl skirtingai rašoma nežino, šio reikėtų klausti įmonės vadovų. Įmonės patalpos buvo Sodų 24, Sodų 6, ir Kalvarijų g. 60, Vilniuje. Kai įmonėje yra priimamas remontuoti telefonas, išrašomas remonto kvitas, kuriame užrašomas žmogaus vardas, pavardė, telefono modelis, identifikavimo numeris ir gedimas, data. Telefono SIM kortele su telefonu paimama nebūdavo. Ant byloje esančio kvito kopijos yra matomas telefono pavadinimas „LG 245“, aprašomas jo gedimas, bei, kad reikia atlikti diagnostiką ir pranešti, kiek kainuos taisymas. Telefonas diagnostikai buvo priduotas 2008-02-12. Mano, kad kvite esantys inicialai „VB“ yra Kalvarijų g. 60 dirbančio įmonės darbuotojo V. B. inicialai, kuris paėmė remontuoti telefoną. Tuo adresu ir buvo priduotas telefonas. Tuo metu dirbo Sodų g. 6, Vilniuje, dabar jau neatsimena, nes buvo slenkantis grafikas. Dabar įmonės „(duomenys neskelbtini)“ minėtais adresais nėra, nes įmonė išsikėlė. Koks šios įmonės tolesnis likimas nežino. Šioje įmonėje telefonai remontui buvo priiminėjami adresu Kalvarijų g. 60, Vilniuje, o paskui remontuoti persiunčiami į vienintelę remonto dirbtuvę adresu Sodų g. 6, Vilniuje. Kai telefonas suremontuojamas, jis gražinamas atgal į Kalvarijų g. 60. Telefonui keliaujant iš vieno įmonės padalinio į kitą būdavo išrašomas važtaraštis. Priimant telefoną, asmeniui būdavo išduodamas remonto kvito geltonos spalvos egzempliorius. Koks buvo G. I. telefonas dabar jau neprisimena. Po telefono remonto įmonė paskambindavo klientui ir pranešdavo apie remonto rezultatus ir kaina. Jei klieno nurodytu telefonu rasti nepavykdavo, tuomet telefonas įmonėje būdavo laikomas 3 mėnesiu, kartais pusmetį. Tada telefonas būdavo nurašomas specialiu aktu, kurį pasirašydavo įmonės vadovas, o vėliau nurašymo dokumentus tvarkė buhalterija. Vėliau šie neatsiimti telefonai būdavo parduodami siekiant atgauti patirtas išlaidas. Kaip vykdavo telefonų pardavimo forminimas nežino. Telefonai būdavo pardavinėjami įmonės parduotuvėse Sodų g. 3, Vilniuje, kurios vėliau užsidarė. Jei klientas pasirodydavo vėliau nei po 3 mėnesių, telefonas jam būdavo parduodamas už rinkos kainą. Kad klientas turi telefoną paimti po 3 mėnesiu įspėdavo žodžiu. Kai telefonas yra grąžinamas po remonto klientui įmonei duodą geltonos spalvos kvitą o pats gauna raudonos spalvos kvitą – tarsi telefono garantiją. Kvitus mėnesio gale pasiimdavo buhalterija. Bet kartais, klientui pametus geltoną kvitą ir surašius prašymą, telefoną vis vien grąžindavo. Visa informacija apie kvitus būdavo suvedama į kompiuterį. Kompiuteryje buvo sukaupta informacija už 2 ar 3 metus. Šie kompiuteriniai įrašai dingo kartu su įmone.
Apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja I. F. parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradėjo dirbti personalo inspektorės pareigose nuo 2008 metų sausio mėnesio vidurio, maždaug 10 ar 14 dienos. 2008 metų sausio mėnesio darbo laiko apskaitos kompiuterinį žiniaraštį pildė komercinio skyriaus vadovas F. arba jo asistentė. Pati to žiniaraščio nepildė, o tik sutikrindavo ar sutampa duomenys apie darbuotojų atostogas, pravaikštas ir ligas pagal turimus įmonės įsakymus. Tikrindavo ligos atvejus įmonėje, kai skyriaus kolegos ar viršininkas sužinodavo ir pranešdavo, kad kažkoks darbuotojas serga, o tuomet žymėdavo, kad asmuo serga ir laukdavo nedarbingumo pažymėjimo. 2008 metų sausio mėnesį buvo pasakyta, kad G. I. susilaužė ranką ar koją ir, kad yra ligos pažymėjimas. Pati niekada neidavo žiūrėti ar darbuotojas yra darbe. Nekada nėra mačiusi G. I. per visą savo darbo laiką. G. I. lankomumas iš pradžių buvo žymimas kaip liga. Vėliau buvo siunčiamos užklausos į Sodrą ir į polikliniką, kad sužinoti ar buvo išduotas biuletenis. Kai buvo gautas atsakymas, kad apie G. I. ligą institucijos neturi duomenį, tuomet žymėjimas buvo pakeistas iš ligos į pravaikštas. Siuntė paklausimus registruotu paštu su įteikimu G. I. nurodytu namų adresu, kad sužinoti kodėl jos nėra darbe, ar serga, bet paklausimai grįždavo neįteikti, o su G. I. susisiekti nepavykdavo. G. I. nepateikė jokių duomenų, kad serga. G. I. paklausimus siuntė nuo savo darbo pradžios iki G. I. atleidimo. 2008 metų sausio mėnesį įsakymo dėl G. I. atleidimo nebuvo. 2008 metų sausio mėnesį priimamus į darbą darbuotojus supažindindavo su pareiginėmis instrukcijomis ir materialinės atsakomybės sutartimis. Nesupažindindavo darbuotojų su teise gauti grynuosius pinigus. G. I. nėra supažindinusi su jokiais dokumentais.
Teisiamajame posėdyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, buvo perskaityti 2008-12-16 d. mirusio liudytojo A. G. parodymai. Liudytojas A. G. 2008-06-25 apklausoje ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad 2007 metų lapkričio pabaigoje pas jį į kabinetą (duomenys neskelbtini), užėjo G. I. ir prisistatė kaip bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovė, pasiūlė pirkti medicinines prekes. Jis užsisakė prekių ir maždaug po 2 savaičių jam atvežė prekes, už kurias sumokėjo maždaug 200-300 litų. Maždaug po savaitės atvažiavo ir davė kvitą. Tuomet jis iš G. I. užsisakė prekių už 919, 80 Lt. Prekes G. I. jam davė iš karto, o pinigų priėmimo kvitą sakė atveš po savaitės, bet daugiau nebeatvažiavo. Po mėnesio jis iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo pranešimą, kad reikia susimokėti už prekes, kurias paėmė iš G. I., jis tą sumą sumokėjo antrą kartą. G. I. jis daugiau nematė (t. 1, b. l. 50-51).
Motyvuojamoji dalis
Įrodymų vertinimas ir teismo išvados
Vertindamas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus teismas pažymi, kad kaltinamosios G. I. parodymai teisiamajame posėdyje nėra nuoseklūs, yra prieštaringi ir skiriasi nuo jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Todėl teismas kaltinamosios G. I. parodymais tiki tiek, kiek jie neprieštarauja rašytiniams įrodymams ir tarpusavyje neprieštaraujantiems kitų asmenų parodymams.
Pasisakydamas dėl kaltinimo vagyste, teismas konstatuoja, kad kaltinamosios G. I. kaltė pagrobus jai svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ 425,27 Lt turtą (M. N. stomatologinės įmonės „(duomenys neskelbtini)“ epizodas) ir 1 045,23 Lt turtą (J. K. stomatologinės įmonės ir A. G. įmonės epizodai) visiškai įrodyta teisiamajame posėdyje apklaustų M. N., J. K. parodymais, ikiteisminio tyrimo metu apklausto A. G. parodymais, liudytojos E. A. M. nuosekliais parodymais tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, rašytiniais įrodymais ir jokių abejonių nekelia. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu kaltinamoji G. I. taip pat buvo pilnai pripažinusi šių inkriminuojamų veikų faktines aplinkybes, teigdama, kad iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“, J. K. stomatologinės įmonės ir A. G. individualios įmonės gautų už parduotas prekes pinigų į uždarąją akcinę bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ negrąžino, be to, papildomai nurodė, kad gautus iš A. G. įmonės pinigus išleido savo reikmėms, nes jai tuo metu reikėjo pinigų (t. 2, b. l. 17, 45-46). Teisiamajame posėdyje kaltinamoji nenurodė įtikinamos parodymų pakeitimo priežasties. Todėl teismas netiki kaltinamosios G. I. parodymais teisiamajame posėdyje, juolab, kad ikiteisminio tyrimo metu ji buvo apklausta skirtingų pareigūnų (ikiteisminio tyrimo pareigūnės J. P. ir prokurorės Dalios Kindurytės) ir jiems nurodė vienodas aplinkybes, pripažindama savo kaltę. Kaltinamosios G. I. teisme iškeltą versiją, kad minėtus pinigus už parduotas prekes ji laiku grąžino įmonei „(duomenys neskelbtini)“ į kasą ar liudytojai E. A. M., paneigia ir rašytinis įrodymas – UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2010-10-27 pažyma, iš kurios matyti, kad atlikus kasos patikrinimą nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasoje laikotarpyje nuo 2007 m. lapkričio 17 d. iki 2008 m. sausio 31 d. ir vėliau nebuvo užpajamuoti grynieji pinigai, priimti iš G. I. už parduotas prekes, bei nebuvo išrašytas kasos pajamų orderis ir G. I. pasirašytas, patvirtinant grynųjų pinigų įmokėjimą (t. 4, b. l. 64).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas laiko, kad G. I. nusikalstama veika dėl 425,27 Lt turto pagrobimo ir 1 045,23 Lt turto pagrobimo teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį kaip dviejų nusikalstamų veikų realioji sutaptis.
Pasisakydamas dėl kitų kaltinimų, teismas akcentuoja, kad byloje nustatytos tokios faktinės aplinkybės. Kaltinamoji G. I. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad ji paskutine savo darbo diena uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ laikė 2008 metų sausio 21 d. Jos teigimu, nuo 2008 m. sausio 21 d. ji niekada nebesilankė buvusioje darbovietėje. Tokius kaltinamosios G. I. parodymus iš esmės patvirtina byloje esančio UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2008 m. sausio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio kopija (t. 1, b. l. 143-147). Teisiamajame posėdyje apklausto liudytojo V. F. parodymais nustatyta, kad žiniaraštyje iki 2008 m. sausio 17 d. G. I. buvo žymimos pravaikštos, nors, jei G. I. 2008 m. sausio 17 d. nuvyko pasiimti prekių teisiai į sandėlį, tai sandėlio darbuotojai galėjo ir nežinoti apie jos pravaikštas. Tačiau nė vienas byloje apklaustas asmuo neparodė, kad po 2011 m. sausio 17 d. kaltinamoji G. I. būtų atėjusi į uždarąją akcinę bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ dirbti. Todėl teismas kaltinamosios G. I. parodymus šioje bylos dalyje laiko nuosekliais ir teisingais. Ta aplinkybė, kad kaltinamoji G. I. po 2008 m. sausio 21 d. de facto uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ nebedirbo, teismo vertinimu yra esminė aplinkybė sprendžiant apie kaltinimų sukčiavimu ir turto pasisavinimu pagrįstumą.
Teismas pažymi, kad nustatyti po 2008 m. sausio 21 dienos (iš esmės, po 2008 m. sausio 17 d.) kaltinamosios G. I. veiksmai – bet kokio kontakto su buvusia darboviete praradimas, nebuvimas jos pačios nurodytoje gyvenamojoje vietoje, kuri buvo žinoma darbdaviui, tai yra, dingimas iš darbdavio - UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracijos akiračio, įrodo kaltinamosios tyčią pasisavinti jai patikėtą turtą, būtent, 507,63 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „LG KG 245“ ir UAB „Takuras“ kuro kortelę, kuria naudodamasi ji buvo įsipylusi iš viso 661, 63 Lt vertės kuro ir už jį su darbdaviu neatsiskaičiusi. Kaltinamoji iš esmės neneigia turėjusi ir mobiliojo ryšio telefoną (ką patvirtina ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ mobiliųjų telefonų sąrašas – t. 3, b. l. 98-100), ir kuro kortelę (ką patvirtina lengvojo automobilio kelionės lapai, limitinės kortelės ir ataskaitos – t. 1, b. l. 75-83). Šias aplinkybes visiškai patvirtino teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai S. K. ir A. Ž.. Ikiteisminio tyrimo metu nurodytas kaltinamosios aiškinimas apie kuro panaudojimą 2008 metų sausio mėnesį neparemtas jokiais objektyviais duomenimis. Kaltinamoji teigia pridavusi mobilųjį telefoną į taisyklą 2008 m. vasario mėnesį, ką patvirtina remonto kvitas Nr. 0547 (kopija – t. 2, b. l. 65, originalas – t. 2, b. l. 125). Iš šio dokumento matyti, kad minėtą telefoną G. I. į taisyklą pridavė 2008 m. vasario 12 d., be to, savo vardu. Taigi, G. I. su jai patikėtu UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtu elgėsi kaip su savu, neturėdama tam turto savininko sutikimo ir apskritai nebekontaktuodama su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tokie kaltinamosios G. I. veiksmai ikiteisminio tyrimo metu pagrįstai įvertinti kaip svetimo turto pasisavinimas. Kaltinamosios pateikti argumentai, kad mobiliojo ryšio telefoną ji būtų grąžinusi, veikos kvalifikacijai neturi reikšmės ir gali būti vertinami tik kaip siekis pašalinti nusikaltimu padarytą žalą. Teismas konstatuoja, kad kaltinamosios G. I. veiksmai dėl 507,63 Lt vertės mobiliojo ryšio telefono „LG KG 245“ ir 661, 63 Lt kuro pasisavinimo, panaudojant UAB „Takuras“ priklausančia ir uždarajai akcinei bendrovei „ (duomenys neskelbtini)“ išduota kuro kortele teisingai kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 1 dalį kaip dviejų nusikalstamų veikų realioji sutaptis.
Kaltinamoji G. I. teisminio nagrinėjimo neigė 2008 m. sausio 17 d. pagal 2008-01-17 medžiagų perkėlimo įmonės viduje važtaraštį Nr. 4821 (kopija – t. 3, b. l. 46-47), paėmusi 3 186, 48 Lt vertės stomatologines prekes. Iš tiesų, šis važtaraštis kaltinamosios nepasirašytas. Tačiau byloje apklaustų asmenų parodymais (pirmiausia, šioje dalyje nuosekliais liudytojos E. A. M. parodymais), nustatyta, kad kaltinamoji G. I. paėmė minėtame važtaraštyje nurodytas prekes. Tai, kad kaltinamoji G. I. šias prekes su savimi turėjo, įrodo ir jos pačios veiksmai, 2008 metų vasarą grąžinant dalį prekių liudytojui P. P.. Liudytoja E. A. M. teigia, kad kaltinamoji G. I. 2008 m. sausio 17 d. paėmusi prekes į UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebegrįžo ir važtaraščio nepasirašė. Tokie E. A. M. parodymai yra patikimi, nes juos patvirtina įmonės „(duomenys neskelbtini)“ komercijos centro viršininko V. F., kurį apie G. I. veiksmus informavo E. A. M., 2008 m. sausio 17 d. tarnybinis raštas (t. 3, b. l. 75). Pati kaltinamoji teisminio nagrinėjimo metu neprisiminė, ar 2008 m. sausio 17 d. ji buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir paėmė minėtas prekes. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu kaltinamoji G. I. paaiškino, kad prekių už 3 186, 48 Lt ji nebuvo paėmusi, o ką paėmė – grąžino 2008 metų vasarą (t. 2, b. l. 45-46). Teisminio nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ buvo tokia tvarka, kad vadybininkai galėjo paimti pardavimui prekes tik iš parduotuvės, prieš tai jas kompiuterinėje sistemoje perkėlus iš sandėlio. Tai patvirtino apklaustos liudytojos E. A. M., G. P.. Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamoji ir jos gynėja akcentavo, kad tokia tvarka nebuvo reikiamai teisiškai reglamentuota, o įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterija vedama netvarkingai, galimai net aplaidžiai. Tačiau iš teisminio nagrinėjimo metu pateiktų nepriklausomo auditoriaus išvadų ir metinės finansinės atskaitomybės ataskaitų už 2007, 2008 ir 2009 metus matyti, kad jokių buhalterinės apskaitos įstatymo ar kitų buhalterinę apskaitą reglamentuojančių tesiės aktų pažeidimų uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ nenustatyta (t. 3, b. l. 101-195). Kita vertus, šios aplinkybės tiesiogiai su kaltinamajai G. I. pareikštu kaltinimu nesusijusios, tačiau patvirtina liudytojų UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų parodymų teisingumą.
Kaltinamajai G. I. dėl 3 186, 48 Lt įgijimo apgaule pareikštas kaltinimas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir tokiu būdu „privertimas“ jų perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybėn ar laikinam valdymui. Apgaulė sukčiaujant turi būti esminė, tai yra suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra viena iš apgaulės formų. Teismo vertinimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja E. A. M. 2008 m. sausio 17 d., atidavusi 3 186, 48 Lt vertės prekes G. I., turėjo pagrindą manyti, kad pastaroji pas ją grįš ir pasirašys važtaraštį – kaltinamoji bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ dirbo nuo 2007 m. lapkričio mėnesio, tad prielaidų ja nepasitikėti liudytoja E. A. M. neturėjo. Taigi, kaltinamoji, pasiėmusi prekes ir nepasirašiusi minėto važtaraščio bei dingdama iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ akiračio piktnaudžiavo darbuotojos E. A. M. pasitikėjimu ir apgaule įgijo svetimą turtą. Kaltinamosios G. I. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.
Kaltinamosios G. I. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Skirdamas kaltinamajai G. I. bausmę teismas atsižvelgia į nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį (kaltinamoji padarė penkis nesunkius nusikaltimus), kaltės formą ir rūšį (kaltinamoji veikė tiesiogine tyčia), kaltinamosios asmenybę (kaltinamoji praeityje teista, jai diagnozuotos ir įtariamos įvairios ligos), kitas bausmės skyrimui teisiškai reikšmingas aplinkybes. Šių padarytas nusikalstamas veikas ir kaltinamąją charakterizuojančių aplinkybių visuma rodo, kad kaltinamajai skirtina įstatymo sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Tačiau, atsižvelgiant į kaltinamosios sveikatos būklę bei į tai, kad ji dalį žalos atlygino, teismas turi pakankamą pagrindą manyti, kad kaltinamajai G. I. bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltinamosios asmenybę, kaltinamajai G. I. nustatytinas vienerių metų bausmės vykdymo atidėjimo terminas ir teismo įpareigojimai. Šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė bendrintina su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. spalio 1 d. nuosprendžiu paskirta bausme (BK 63 straipsnio 3, 9 dalys).
UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareikštas galutinis 1 358, 41 Lt ieškinys dėl nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, todėl tenkintinas visa apimtimi.
Šioje baudžiamojoje byloje UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškė civilinį ieškinį dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Įstatymas numato, kad neturtinė žala gali būti atlyginama ir juridiniam asmeniui. Šiuo atveju kaltinamoji G. I. padarė net penkias (tiesa, nesunkias) nusikalstamas veikas, nuo kurių de facto nukentėjo (tai yra, patyrė žalą) juridinis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau sprendžiant neturtinės žalos dydį juridiniam asmeniui, pažymėtina, kad iš CK 6.250 straipsnyje išvardytų kriterijų šiuo atveju pirmiausia akcentuotinas reputacijos pablogėjimas. Neabejotina, kad dėl G. I. padarytų nusikalstamų veiksmų buvo sukelta grėsmė UAB „(duomenys neskelbtini)“ geram vardui ir reputacijai santykiuose su trečiaisiais asmenimis, tačiau, teismo vertinimu, atsižvelgiant į padarytos turtinės žalos dydį, UAB „(duomenys neskelbtini)“ reputacijai buvo pakenkta nežymiai. Kaltinamosios G. I. turtinė padėtis nėra palanki. Šie argumentai, įvertinus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teikia pagrindą pareikštą ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo mažinti. Teismas laiko, kad iš kaltinamosios G. I. priteistinas neturtinės žalos dydis uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ – 500 Lt.
Daiktinių įrodymų klausimas spręstinas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnyje numatyta tvarka.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
G. I. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį dėl 425, 27 Lt svetimo turto pagrobimo ir nubausti laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.
G. I. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį dėl 1 045, 23 Lt svetimo turto pagrobimo ir nubausti laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.
G. I. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį ir nubausti laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.
G. I. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 1 dalį dėl 661, 63 Lt vertės svetimo turto pasisavinimo ir nubausti laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.
G. I. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 1 dalį dėl 507, 63 Lt vertės svetimo turto pasisavinimo ir nubausti laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtas bausmes subendrinti ir subendrintą bausmę G. I. paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis šią bausmę subendrinti su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. spalio 1 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę G. I. paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams ir 20 MGL dydžio (2 500 Lt) baudą. Į paskirtą bausmę įskaityti baudą, sumokėtą pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. spalio 1 d. nuosprendį.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą G. I. atidėti vieneriems metams, paskiriant įpareigojimus – pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti G. I. iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.
Priteisti iš G. I. uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ 1 358, 41 Lt nusikalstama veika padarytos turtinės žalos ir 500 Lt nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimui.
Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – šviesoje kietėjančių plombų dėžutę kompoz. „Light-cure“, kurios kodas 14200881/7 – 189, 15 Lt vertės, saugomą Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK saugojimo kameroje, nuosprendžiui įsiteisėjus, perduoti uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą.