- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-18
- Bylos Nr.
- I-7651-423/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- A. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. T. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN, atsakovės atstovas, pataisos namai), 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 2-6).
Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019-01-02 iki 2019-07-08 buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN bendrabučio tipo patalpose, 1 būrio 6 miegamajame. Nurodė, kad šioje patalpoje gyveno per daug asmenų, todėl pareiškėjui trūko gyvenamojo ploto. Teigė, kad dieninis apšvietimas buvo per silpnas, oro temperatūra per žema, patalpos neremontuotos, prastos būklės, langai sukiužę, laiptai nutrupėję, ant sienų veisėsi pelėsis, trupėjo tinkas, vėdinimas buvo nepakankamas. Pažymėjo, kad tualetai buvo nešvarūs, neišduodamos patalpų valymo priemonės. Sanitariniame mazge trūko klozetų, praustuvių, nebuvo lentynėlių higienos reikmenims. Virtuvėlėje nebuvo puodų, keptuvių, virdulio. Dėl atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, neigiamais dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu, sveikatos pablogėjimu.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 13-19) nurodė, jog ploto norma, minimaliai tenkanti vienam asmeniui gyvenamosiose patalpose, pažeista nebuvo. Pareiškėjas nesikreipė į pataisos namų administraciją dėl netinkamo apšvietimo. Pareiškėjo būrio sanitariniame mazge įrengti 5 klozetai ir 5 praustuvės. Virtuvėlėje yra visas reikiamas inventorius. Nuteistiesiems yra išduodamos valymo priemonės, todėl jie patys atsakingi už tvarkingos ir švarios aplinkos palaikymą. Patalpose veikia mechaninė ventiliacija, taip pat vėdinimas vykdomas per atvirus langus. Sienų ir lubų būklė tvarkinga. Esant poreikiui, nutiestiesiems gali būti išduodami elektriniai šildytuvai, tačiau pareiškėjas dėl to į administraciją nesikreipė. Šiltuoju metų laiku numatoma atlikti pirmojo sektoriaus laiptų pakopų remontą. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti, nėra jokių duomenų apie realiai jam kilusią neturtinę žalą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2019-01-02 iki 2019-07-08.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1
Dėl gyvenamojo ploto normos.
Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių PN bendrabučio tipo patalpose, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto.
Minimalus vienam pataisos įstaigoje laikomam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr.194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹ punkte, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (11¹.1 papunktis).
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas 1 būrio 6 miegamajame gyveno tik nuo 2019-04-25 (b. l. 24), o iki tol buvo kalinamas 6 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje, tačiau kalinimo sąlygų joje neginčija. Atsižvelgiant į tai, teismas vertins tik pareiškėjo skundžiamą 1 būrio 6 gyvenamąją patalpa, laikotarpiu nuo 2019-04-25 iki 2019-07-08.
Byloje nustatyta, kad 1 būrio 6 gyvenamosios patalpos plotas yra 26,97 kv. m (b. l. 21). Pareiškėjas teigia, kad šioje patalpoje gyveno 14 asmenų, tačiau šį jokiais įrodymais nepagrįstą teiginį paneigia atsakovės atstovo pateikta Pirmojo sektoriaus Resocializacijos skyriaus specialistės pažyma (b. l. 24), kurioje užfiksuota, kad minėtoje patalpoje ginčo laikotarpiu faktiškai gyveno 8 asmenys. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais byloje esančiais įrodymais, todėl jais vadovaudamasis konstatuoja, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Vidaus tvarkos taisyklėse reglamentuojama minimali ploto norma (teko 3,3 kv. m ploto).
Dėl valymo priemonių.
Pareiškėjas teigė, kad tualetai buvo nešvarūs, neišduodamos patalpų valymo priemonės.
Higienos normos HN 134:2015 37 punktas numato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Pagal byloje pateiktą Pravieniškių PN Gyvenamųjų , buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašą (b. l. 47-48), pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą (įskaitant ir dušo patalpą) atlieka jose gyvenantys nuteistieji (6-7 p.). Socialinės reabilitacijos skyrių būrių viršininkai nuteistiesiems išdalina valymo inventorių (9 p.).
Iš atsakovės atstovo pateiktų valymo priemonių apskaitos žurnalo išrašų (b. l. 25-31) matyti, kad pareiškėjo gyvenamajam būriui reguliariai buvo išduodamos valymo priemonės (tualeto valiklis, universalus ploviklis, grindų ploviklis ir kt.). Atsižvelgiant į šiuos įrodymus, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad jam nebuvo suteikiamas valymo inventorius, bei konstatuoja, kad tvarkingos ir švarios aplinkos palaikymas priklausė nuo paties pareiškėjo valios. Todėl nėra pagrindo šioje dalyje pripažinti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus.
Papildomai pažymėtina, kad nešvara ir netvarka tiek gyvenamosiose patalpose, tiek kiemuose, dažniausiai atsiranda dėl juose esančių asmenų atsainaus požiūrio į bendrąsias higienos normas ir tvarkos palaikymą. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas ar patys teršia bei neprižiūri savo gyvenamosios aplinkos, juolab, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas buvo aprūpintas valymo priemonėmis.
Dėl kitų higienos sąlygų.
Pareiškėjas teigė, kad dieninis apšvietimas buvo per silpnas, oro temperatūra per žema, patalpos neremontuotos, prastos būklės, langai sukiužę, laiptai nutrupėję, ant sienų veisėsi pelėsis, trupėjo tinkas, trūko vėdinimo.
Higienos normoje HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.). Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.).
Atsakovės atstovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų šiuos pareiškėjo nusiskundimus.
Kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2005-03-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007-03-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi, būtent Pravieniškių PN turi pareigą laikytis nuteistųjų ir suimtųjų kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai. Pravieniškių PN nepateikus informacijos dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių šioje dalyje, jos vertintinos pareiškėjo naudai, pripažįstant, kad tam tikru laikotarpiu pareiškėjui galėjo būti neužtikrinama tinkama gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, vėdinimas, techniškai tvarkinga aplinka, kas neatitinka Lietuvos higienos normos HN134: 2015 12, 16, 17, 39 punktų reikalavimų.
Dėl sanitarinių įrenginių kiekio.
Skunde teigiama, kad sanitariniame mazge trūko klozetų, praustuvių.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245, nurodyta, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta: po 1 praustuvę ir po 1 klozetą penkiolikai asmenų bei po 1 lentynėlę prie kiekvienos praustuvės (7.1, 7.4 ir 7.6 p.).
Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad 1 būrio sanitariniame mazge buvo įrengti 5 klozetai ir 5 praustuvės, o ginčo laikotarpiu šiame būryje gyveno 46 nuteistieji (b. l. 60, 62), taigi, 1 klozetas ir 1 praustuvė tekdavo 9 asmenims. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių savo teiginius pagrindžiančių įrodymų, teismas vadovaujasi bylos medžiaga ir konstatuoja, kad 1 būrio sanitarinių įrenginių kiekis atitiko Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose nustatytas taisykles.
Dėl virtuvėlės įrengimo.
Pareiškėjas skundžiasi, kad pataisos namų virtuvėje nebuvo virdulio, keptuvių, puodų.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245, nurodyta, kad laisvės atėmimo vietų bendrabučio tipo patalpų virtuvėlėse turi būti 1 virdulys ir indai, tinkami sąlyčiui su maistu, tačiau nereglamentuojama, kokiais konkrečiais indais nuteistieji turi būti aprūpinti (2.12 ir 2.14 p.). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti atsakovės atstovo veiksmus neteisėtais dėl galimai virtuvėlėje nebuvusio puodo ar keptuvės, nes teisės aktuose toks reikalavimas nėra imperatyviai nustatytas. Nors atsakovės atstovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog pareiškėjas buvo aprūpintas virduliu, teismas pažymi, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, nustatyta, kad virtuvėlė apskritai gali būti įrengiama tik esant techninėms galimybėms (5.11 p.), taigi, nėra privaloma. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai.
Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl virtuvėlėse trūkstamo inventoriaus iš dalies nėra pagrįsti imperatyviomis teisės aktų nuostatomis, be to, pareiškėjas buvo maitinamas nemokamai pataisos namų valgykloje (šios aplinkybės neneigė), taigi, teismas vertina, kad šioje dalyje nėra pagrindo pripažinti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus ir neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjui.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN ginčui aktualiu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotų higienos ir buities sąlygų (patalpų oro temperatūra, vėdinimas, techniškai tvarkinga aplinka).
Teismui nekyla abejonių, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT bylose (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., LVAT 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į gydytojus (b. l. 20) ar į psichologą (b. l .23) dėl netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų pasekmių. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl ginčo dalyko.
Teismas, atsižvelgdamas į šios individualios bylos aplinkybes, į tai, kad pažeidimai buvo mažareikšmiai ir nesukėlė jokių ilgiau trukusių pasekmių, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog dėl tokių neteisėtų veiksmų sutriko pareiškėjo psichinė ar fizinė sveikata, konstatuoja, kad teismo sprendimu pripažintas Pravieniškių PN pareigūnų minėtų veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo A. T. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo A. T. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje buvo pažeista laikotarpiu nuo 2019-04-25 iki 2019-07-08, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.