Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-05-22 · Administracinė byla Nr. P-822-115-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-05-22
Bylos Nr.
P-822-115-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07312-2010-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Pareiškėjas
Č., Č. S.
Atsakovas
Valstybinio
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės
Kategorijos
  • 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P822-115/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07312-2010-9Procesinio sprendimo kategorija 80.1; 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2013 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Č. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2370/2013 pagal pareiškėjos Č. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Č. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Pareiškėja Č. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. (11.1)-I-7344, VSDFV Vilniaus skyriaus 2007 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 6-15-1066 ir 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. 6-18-2581, ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti jos prašymą dėl vyro A. S. nelaimingo atsitikimo darbe ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų atsižvelgta į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2008 m. balandžio 29 d. nutarimą.

Skunde (I t., b. l. 1–6) pareiškėja paaiškino, kad jos vyras A. S. 2006 m. vasario 27 d. darbo sutarties Nr. 610 pagrindu dirbo mūrininku bendroje Lietuvos ir Vokietijos įmonėje uždarojoje akcinėje bendrovėje ,,Elvora“ (toliau – ir UAB ,,Elvora“). 2007 m. liepos 13 d. Tautinių bendrijų namų pastato (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos metu įvykus nelaimingam atsitikimui darbe A. S. buvo sunkiai sužalotas, vėliau nuo patirtos traumos mirė. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius (toliau – ir VDI Vilniaus skyrius) 2007 m. rugsėjo 11 d. surašytame nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 01 (forma N-1) nurodė, jog nelaimingo atsitikimo darbe kilimą lėmė: netinkamas darbų organizavimus ir vykdymas statybos objekte, nepakankama saugos ir sveikatos darbe vidinė kontrolė; saugos ir sveikatos norminio teisės akto (darbuotojams privalomų vykdyti instrukcijų, taisyklių ir kt.) reikalavimų pažeidimas. VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. (10.46)-3-62719 pareiškėjos atstovas buvo informuotas, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2007 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 6-15-1066, kuris buvo išsiųstas UAB ,,Elvora“, nuspręsta 2007 m. liepos 13 d. A. S. įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti nedraudiminiu įvykiu. Be to, rašte buvo nurodyta, kad pareiškėja praleido Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įstatymas) 25 straipsnio 5 dalyje nustatytą 3 metų kreipimosi dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus terminą, skaičiuotiną nuo apdraustojo mirties. Taip pat buvo pridėtas 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Nr.6-18-2581 dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus neskyrimo. Pareiškėja pažymėjo, kad tiek VSDFV Vilniaus skyrius, tiek ir VSDFV, savo nepalankius sprendimus grindė VSDFV Vilniaus skyriaus 2007 m. spalio 8 d sprendimu Nr. 6-15-1066, kuris buvo priimtas galiojant Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatai, kad draudiminiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie atitinka šio Įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau jie įvykę esant bent vienai iš šių aplinkybių: apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis. Tad sprendžiant A. S. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu/nedraudiminiu įvykiu klausimą nebuvo vertinama, ar nelaimingą atsitikimą negalėjo įtakoti netinkamos, nesaugios, nesveikos darbo sąlygos. Sprendimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo/nepripažinimo draudiminiu įvykiu priimančiam VSDFV Vilniaus skyriui pakako vien fakto, jog nukentėjusysis nelaimingo atsitikimo darbe metu buvo neblaivus. Atsakovas nevertino ir netyrė priežastinio ryšio įvykus nelaimingam atsitikimui tarp nukentėjusiojo neblaivumo ir galimai netinkamų, nesaugių, nesveikų darbo sąlygų egzistavimo. VSDFV 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr.(11.1)1-7344 palikdama nepakeistus VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus, t. y. nepanaikindama teritorinio skyriaus sprendimų, kurių priėmimas buvo grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančia Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostata, taip pat elgėsi neteisėtai. Vienu pareiškėjos prašymo dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam A. S. mirus skyrimo ir mokėjimo netenkinimo pagrindų VSDFV nurodė Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje (Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309, (toliau – ir Nuostatai) 103.5 p.) numatytą sąlygą, reiškiančią, kad pareiškėjos prašymas negali būti tenkinamas dėl senaties termino tokiam kreipimuisi praleidimo. Šis argumentas yra nepagrįstas, nes pagal bendrąją senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, senaties termino eiga prasideda nuo teisės į išmoką atsiradimo dienos. Asmuo gali įgyvendinti teisę ginti pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista, nes tol, kol asmens teisė nepažeista, t. y. iki pažeidimo, ieškinio senaties termino eiga apskritai negali prasidėti. Asmuo, pretenduojantis į draudimo išmoką, šią teisę gali įgyvendinti ne iš karto po nelaimingo atsitikimo, o tik po to, kai VDI atitinkamas teritorinis skyrius ištiria nelaimingą atsitikimą, nustato jo ryšį su darbu ir surašo N-1 arba N-2 formos nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą (iš darbo) aktą. Taigi tik pripažinus nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu/nedraudiminiu įvykiu ir tokį sprendimą VSDFV teritoriniam skyriui išsiuntus (įteikus) asmeniui, pretenduojančiam į draudimo išmoką, bei pastarajam gavus tokį sprendimą, asmuo sužino apie galimą savo teisės pažeidimą. Todėl nagrinėjamoje byloje senaties terminas skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią pareiškėja sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę gauti vienkartinę draudimo išmoką. Tokį požiūrį į senaties termino taikymą patvirtina ir A. S. nelaimingo atsitikimo darbe metu galiojusi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo 37 straipsnio 3 dalis.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjos Č. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą (II t., b. l. 84–93).

Teismas, įvertinęs Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalies, 27 straipsnio 1 dalies, Nuostatų 103.5 punkto reguliavimą, padarė išvadą, kad įstatymo 25 straipsnio 5 dalis nustato du terminus, per kuriuos teisinių santykių dalyviai gali įgyvendinti savo subjektines teises, susijusias su išmokos gavimu. Pirmu atveju yra numatytas 3 mėnesių terminas nuo teisės į šią išmoką atsiradimo dienos, kuria pagal Nuostatų 102 punktą yra apdraustojo mirties diena. Antru atveju, kai minėtu 3 mėnesių terminu nė vienas iš asmenų, turinčių teisę į išmoką, nesikreipė, ši išmoka skiriama pirmajam prašymą pateikusiam asmeniui, turinčiam teisę į šią išmoką, jeigu jis kreipėsi per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos, t. y. įstatymas aiškiai kreipimosi dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus išmokėjimo 3 metų termino pradžią sieja su apdraustojo mirties diena. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos sutuoktinis mirė 2007 m. liepos 14 d., prašymą dėl vienkartinės draudimo išmokos jį pateikė 2010 m. rugsėjo 2 d., t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam 3 metų terminui tokiam prašymui pateikti. Todėl atsakovas pagrįstai 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimu atsisakė pareiškėjai skirti vienkartinę draudimo išmoką. Atmesdamas pareiškėjos argumentus dėl atsakovo 2007 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 6-18-2581 peržiūrėjimo ryšium su Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimu, teismas nurodė, kad Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti. VSDFV Vilniaus skyrius 2007 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 6-18-2581 priėmė iki Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimo paskelbimo. Pažymėta, kad nei sprendimo priėmimo metu, nei vėliau pareiškėja nebuvo pateikusi prašymo skirti draudimo išmoką. Pagal Nuostatų 32 punktą, jeigu nelaimingas atsitikimas darbe ar nustatyta profesinė liga draudiminiu įvykiu nepripažįstami, šio sprendimo nuorašas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas išsiunčiamas apdraustajam, kuriam įvyko nelaimingas atsitikimas darbe ar nustatyta profesinė liga, o jo mirties atveju – asmeniui, pretenduojančiam į teisę gauti draudimo išmoką, arba darbdaviui. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai 2007 m. spalio 8 d. sprendimas Nr. 6-15-1066 buvo išsiųstas tik darbdaviui Nuostatų 32 punkte numatyta tvarka. Duomenų, kad sprendimas Nuostatų 120 punkte įtvirtintas terminais būtų skundžiamas, nėra. Iš šių aplinkybių seka, kad pareiškėja prašo panaikinti sprendimą, kuris įvykdytas iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Vadovaujantis Konstitucijos 107 straipsniu šio nutarimo galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį ir netaikoma pareiškėjos minimo draudiminio įvykio aplinkybių tyrimui ir sprendimo priėmimui.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartimi atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą paliko nepakeistą (II t., b. l. 118–122).

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje nustatytas trejų metų terminas, kuriam pasibaigus asmenys, turėję teisę į nurodytą socialinę paramą ir laiku nepadavę prašymų, netenka tokios teisės, yra naikinamasis. Termino eigos pradžią įstatymas sieja su juridiniu faktu – apdraustojo mirtimi. Taigi asmens subjektyvaus suvokimo momentas šiais atvejais yra nesvarbus, todėl sprendimą priimanti institucija neprivalo vertinti kitų aplinkybių.

Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad A. S. mirė kitą dieną po 2007 m. liepos 13 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe, t. y. 2007 m. liepos 14 d. o dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus jo sutuoktinė Č. S. kreipėsi į VSDFV teritorinį skyrių tik 2010 m. rugsėjo 2 d. Pareiškėja teismui konkrečiai nepaaiškino, kada ji tariamai sužinojo apie savo pažeistą teisę gauti vienkartinę draudimo išmoką ir koks tai galėjo būti pažeidimas, kai ji pati nustatyta tvarka neišreiškė atsakovui savo valios pasinaudoti turima teise. Č. S. atstovo 2010 m. rugpjūčio 30 d. surašyto paklausimo turinys liudija, kad iki minėtos dienos pareiškėja apskritai nenumanė, ar yra priimtas sprendimas dėl A. S. įvykusio mirtino nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu, todėl šis faktas (2007 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 6-15-1066 neįteikimas) objektyviai negalėjo daryti jokios įtakos jos 2010 m. rugpjūčio 30 d. elgesiui – tipinės formos prašymo skirti draudimo išmoką apdraustajam mirus užpildymui.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Nr. 6-18-2581 ir jį patvirtinęs VSDFV 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. (11.1)-I-7344 yra teisėti ir pagrįsti. Atsižvelgiant į tai, skundo argumentai, susiję su VSDFV Vilniaus skyriaus 2007 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 6-15-1066 peržiūrėjimu, šioje individualioje situacijoje nebeturi teisinės reikšmės.

IV.

Pareiškėjos Č. S. atstovas 2013 m. kovo 8 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2370/2013, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais (II t., b. l. 132–134).

Šalies argumentai

Prašyme nurodo, kad byla buvo išnagrinėta pažeidžiant ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias apeliacinio skundo priėmimo nagrinėjimui ir jo išnagrinėjimo tvarką, o tai turėtų būti laikoma esminiu teisės normų pažeidimu, kuris neabejotinai turėjo įtakos neteisingos nutarties priėmimui. Apeliacinis skundas išnagrinėtas nesant jame nurodytam skundo juridiniam pagrindui, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo galimybės pasisakyti dėl apeliantės teikto apeliacinio skundo pagrįstumo/nepagrįstumo.

Paaiškino, kad apeliacinio skundo nagrinėjime pareiškėjos atstovas nedalyvavo, šaukimas pačiai Č. S. nebuvo siųstas. Tik po bylos išnagrinėjimo apeliacinėje instancijoje, atidėjus sprendimo priėmimą ir paskelbimą, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo pateiktas pareiškėjos atstovo pranešimas, kuriuo teismas buvo informuotas, jog Č. S. apeliacinis skundas buvo su procesiniais trūkumais, neatitiko ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytų reikalavimų, nes jame nebuvo nurodyti įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčijamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (nenurodytas apeliacinio skundo juridinis pagrindas) ir ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismo nebuvo nustatytas terminas šiems pareiškėjos apeliacinio skundo trūkumams pašalinti. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas, buvo išnagrinėtas pažeidžiant ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkto ir 134 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Pareiškėjos atstovo nuomone, atnaujinti procesą išnarinėtoje byloje svarbu ir dėl to, kad atnaujinus procesą būtų pasisakyta ar teisinga ir leistina nagrinėti apeliacinį skundą, pateiktą su trūkumais, kurių ištaisymui nebuvo nustatyti procesiniai terminai ir tokiu būdu būtų užtikrinta vienoda administracinių teismų praktika nagrinėjant bylas, nes šiuo atveju neatnaujinus proceso byloje ir palikus galioti teismo nutartį, kuri buvo priimta išnagrinėjus apeliacinį skundą su akivaizdžiais jo trūkumas, nenustačius termino trūkumų šalinimui, gali būti formuojama administraciniams teismams ydinga praktika, jog galima nepaisyti tiek ABTĮ straipsnio 2 dalies 6 punkto, tiek ir ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartis pareiškėjos atstovui buvo įteikta Vilniaus apygardos administraciniame teisme tik 2013 m. kovo 7 d., kai jis atvyko susipažinti su byla. Byloje nėra dokumentų, kurie patvirtintų, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtoji nutartis būtų išsiųsta pareiškėjai ar jos atstovui, kuris nedalyvavo nutarties paskelbime. Tad nuo 2013 m. kovo 7 d. Č. S., per jos atstovą tapo žinomos aplinkybės, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas ir trijų mėnesių terminas prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimui teikiant šį prašymą nėra praleistas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte (padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) ir 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) numatytais pagrindais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad materialinės teisės normos yra taikomos teismui priimant sprendimą, todėl neteisingo teisės normų taikymo byloje fakto paaiškėjimo momentas siejamas su sprendimo įsiteisėjimo momentu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P492-86/2012; 2007 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P415-233/2007). Todėl terminas kreiptis dėl bylos proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu yra skaičiuojamas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo datos.

Prašyme pareiškėjos atstovas nurodo, kad apie pagrindus procesui atnaujinti jų administracinėje byloje sužinojo susipažinęs su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-2370/2012. Bylos duomenys patvirtina, kad minėta nutartis pareiškėjos atstovui advokatui A. B. įteikta teisme 2013 m. kovo 6 d. (advokato parašas bylos viršelio vidinėje pusėje). Byloje nėra duomenų, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutarties nuorašai būtų išsiųsti pareiškėjai ar jos atstovui.

Iš minėtos ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostatos matyti, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas skaičiuojamas ne tik nuo sužinojimo apie nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo buvimą, bet ir nuo turėjimo sužinoti apie tokias aplinkybes momento. Nustačius, jog prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis subjektas apie jo nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą turėjo sužinoti anksčiau nei jo nurodomas sužinojimo momentas, prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo nurodomo sužinojimo momento, bet nuo turėjimo sužinoti apie nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą momento (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-16/2009).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjos apeliacinis skundas buvo nagrinėjamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdyje 2012 m. rugpjūčio 27 d. (II t., b. l. 117), apie posėdį pareiškėjai ir jos atstovui pranešta įstatymo nustatyta tvarka (II t., b. l. 111,112). 2012 m. rugsėjo 12 d. informaciniame pranešime teismui (teisme užregistruotas 2012 m. rugsėjo 13 d. 8.30 val.; II t., b. l. 123) dėl numanomo apeliacinio skundo trūkumo, pareiškėjos atstovas nurodė, kad teismo posėdyje nedalyvavo dėl asmeninio pobūdžio priežasčių (supainiojo teismo posėdžio datas). Tačiau iš pranešimo turinio matyti, kad sprendimo paskelbimo data pareiškėjos atstovui buvo žinoma.

Atsižvelgiant į tai, jog prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, darytina išvada, jog apie šiuos pagrindus pareiškėja ir jos atstovas turėjo sužinoti susipažinę su minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-2370/2012. Teismų sprendimai yra viešai skelbiami, taigi pareiškėja ir jos atstovas turėjo galimybę susipažinti su minėta nutartimi nuo jos paskelbimo dienos. Pažymėtina, kad pareiškėjai turi pareigą aktyviai rūpintis savo teisių įgyvendinimu ir gynimu. Teismų praktikoje yra vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2370/2012, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimta ir paskelbta 2012 m. rugsėjo 13 d., paskelbimo data pareiškėjos atstovui buvo žinoma, bet prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo paduotas 2013 m. kovo 8 d., nors argumentai, kuriuos remdamasis pareiškėjos atstovas prašo atnaujinti procesą (apeliacinis skundas, pareiškėjos atstovo nuomone, priimtas nagrinėti ir išnagrinėtas su trūkumais) pareiškėjos atstovui iš esmės jau buvo žinomi ar turėjo būti žinomi teismo sprendimo paskelbimo dieną, daro išvadą, kad pareiškėja ir jos atstovas nebuvo pakankamai aktyvūs ir rūpestingi, siekdami susipažinti su priimtos LVAT nutarties turiniu ir prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodami beveik po šešių mėnesių nuo minėtos LVAT nutarties priėmimo praleido įstatyme įtvirtintą trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu paduotas praleidus įstatymo numatytą trijų mėnesių terminą, todėl vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalies nuostatomis prašymas netenkintinas ir procesą administracinėje byloje Nr. A502-2370/2012 atsisakytina atnaujinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n utaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2370/2012 pagal pareiškėjos Č. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Č. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė