Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro pranešėjas Andrius Ignotas, teisėjos Alma Urbanavičienė ir Jūra Marija Strumskienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo G. K. (apelianto) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovui R. V. dėl įsiskolinimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 7 790,38 euro skolą, 12 procentų metines palūkanas nuo 7 790,38 euro sumos, skaičiuojant nuo 2015 m. spalio 1 d. iki skolos grąžinimo dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškovas su ieškiniu pateikė atsakovo surašytus ir abiejų šalių pasirašytus skolos raštelius, kurie chronologine tvarka pagrindė, kokiomis konkrečiomis dienomis atsakovas grąžino skolos dalį ir buvo nurodytas skolos likutis. Visi pridėti skolos rašteliai vienas kitam neprieštarauja, ir parodo skolos dydžio didėjimo ir mažėjimo seką.Atsakovas prašė ieškinį tenkinti iš dalies ir nurodė, kad atsakovui ieškovo nurodyta 8 660 JAV dolerių dydžio paskola niekada nebuvo suteikta. Pažymėjo, kad ieškinyje yra patvirtinama, kad 2003 m. atsakovui buvo paskolinta 11 510 JAV dolerių, grąžinus paskolos dalį ir sumokėjus palūkanas, negrąžintos paskolos likutis 2003 m. spalio 30 d. buvo 6 500 JAV dolerių, ką šalys patvirtino 2003 m. spalio 30 d. pasirašytame raštelyje. Vėliau atsakovui jokios naujos paskolos suteikiamos nebuvo, nebuvo perduodami pinigai. Atsakovo teigimu, ieškovo pateikti rašteliai patvirtina, kad atsakovas mokėdavo ieškovui palūkanas ir dengdavo paskolą. Pažymėjo, kad 2015 m. spalio 1 d. susitikimo metu, kai buvo pasirašytas paskutinis raštelis, ieškovas jokių reikalavimų dėl paskolos grąžinimo nereiškė, be to, teisminio nagrinėjimo inicijavimo metu (2015 m. spalio 14 d.) ieškovo pretenzija nebuvo išsiųsta (išsiųsta 2015 m. spalio 19 d.). Pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo dieną (2015 m. spalio 14 d.) EUR ir JAV dolerių valiutų kursas buvo 1,1410, todėl konvertuojant 8 860 JAV dolerių turėjo būti suma 7 589,83 euro, o ne 7 790 euro. Po paskutinio mokėjimo 2015 m. spalio 1 d. neterminuotos paskolos likutis, padengus visas palūkanas sudarė 4 412,43 JAV dolerių (3 867,16 euro).

II. Teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies. Priteisti iš atsakovo R. V. 3867,16 eurų skolą, 12 procentų sutartines metines palūkanas nuo negrąžintos skolos sumos (3867,16 eurų) nuo 2015 m. spalio 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas palūkanas už priteistą sumą (3867,16 euro) nuo bylos iškėlimo teisme, bei 460 eurų bylinėjimosi išlaidas ieškovo G. K. naudai.Teismas nurodė, kad ieškovas savo reikalavimą kildina iš atsakovo prievolės pagal paskolos teisinius santykius, teigdamas, kad atsakovas skolinosi kelis kartus, todėl skolos suma skolos rašteliuose didėjo. Atsakovas neigia pakartotinių paskolos teisinių santykių buvimą, tvirtindamas, kad paskola buvo suteikta tik vieną kartą, t. y. 2003 m. 11510 JAV dolerių, o vėliau paskolos rašteliais ji buvo grąžinamas dalimis mokant taip pat ir palūkanas, ir daugiau papildomai nebuvo skolintasi. Nagrinėjamoje byloje ieškovas paskolinių teisinių santykių buvimo faktą grindė skolos rašteliais, kuriuose atsakovo ranka rašyta kiek skolos grąžinta ir kiek atsakovui „liko“ grąžinti. Kaip nurodė ieškovas, žodis „liko“ nurodo, kiek atsakovas dar turi grąžinti, nes vis pakartotinai pasiskolindavo tam tikrą pinigų sumą, kuri konkrečiai skolos rašteliuose nenurodyta.Pagal skolos raštelių turinį ir jame vartojamas sąvokas negalima daryti pagrįstos išvados apie paskolos dalyko pakartotinius perdavimus atsakovui ir apie tai, kad kita pinigų suma be 11510 JAV dolerių buvo atsakovo gauta pagal teikiamą paskolą. Skolos rašteliuose nenurodyta (nepažymėta, neįrašyta), jog atsakovas pakartotinai gaudavo iš ieškovo tam tikrą pinigų sumą, nepažymėta, jog pinigai jam perduoti kaip paskola ir kiek jų buvo perduota. Skolos rašteliuose pažymėta, kiek atiduota ieškovui ir kiek liko atiduoti, palūkanų mokėjimo laikotarpiai. Teismo vertinimu, tam, kad paskolos sutartį būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų perdavimo paskolos gavėjui momentas. Įstatyminės prezumpcijos, jog paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 str. 3 d. reikalavimus.Kadangi šiuo atveju pakartotiniai pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktai neužfiksuoti, vadinasi, tokie skolos dokumentai nepilnai atitinka CK 6.871 str. 3 d. reikalavimus. Teismo įsitikinimu, pinigų perdavimo aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Byloje yra pateikta atsakovo sudaryta skolos skaičiavimo lentelė, kurioje išskirta: kada mokėta skolos suma, kada dengtos palūkanos ir nurodyta, kad iki 2010 m. lapkričio 1 d. buvo dengiamos palūkanos, o nuo 2010 m. lapkričio 1 d. pradėta dengti paskolos suma ir galutinė likusi nepadengta suma yra – 3 867,16 euro, kurią atsakovas pripažįsta. Kitokių įrodymų ieškovas apie pakartotinai paskolintų sumų faktą nepateikė ir jų neįrodinėjo. Dėl to, nesant duomenų, kuriais būtų užfiksuotas, būtent, pakartotinis paskolos sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjui faktas ar išreikšta suderinta paskolos sutarties šalių valia, teismas turi pagrindą konstatuoti, kad ieškovas neįrodė esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus. Taip pat, darydamas išvadą, kad paskola atsakovui buvo suteikta tik vieną kartą, teismas vadovaujasi civiliniame procese taikomu tikimybių pusiausvyros principu.Teismo vertinimu, labiau tikėtina, jog šalys, pasirašydamos sekančius skolos raštelius į skolos sumą įskaičiuodavo ir galimai nesumokėtas palūkanas, todėl rašteliuose stebimos skolos sumos augimas. Tačiau tokios aplinkybės ieškovas neįrodinėjo, todėl teismas jos netiria. Ieškovo argumentai neatitinka paskolos teisinius santykius reguliuojančių Civilinio kodekso normų reikalavimų bei dabartinės teismų praktikos aiškinant ir taikant šias teisės normas, todėl negali būti pripažintas teisėtais ir pagrįstais. Tenkinant ieškinį iš dalies, toje dalyje, kuri įrodyta skolos rašteliuose nurodytomis grąžintomis skolos sumomis bei pagrįsta atsakovo pateikta skolos mokėjimo lentele, ieškovui iš atsakovo priteisiama 3 867,16 euro negrąžinta paskolos suma. Ieškovas gindamasis teigė, kad sumokėtas paskolos palūkanas deklaruoti turi atsakovas, tačiau Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) įstatyme nurodyta, kad ši prievolė fiziniam asmeniui, kuris gavo paskolą, atsirastų tik tuo atveju, jei paskolą davęs asmuo būtų nenuolatinis Lietuvos gyventojas, tuomet jo gaunamos palūkanos taip pat būtų laikomos A klasės pajamomis, todėl apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti GPM turėtų fizinis asmuo, kuris suteikė paskolą, šiuo atveju - ieškovas (GPM įstatymo 31 straipsnio 1 dalis). Remdamasis tuo, kas išdėstyta teismas konstatuoja, kad ieškovo argumentas dėl to, kad atsakovas mokėjo tik paskolos palūkanas, kurias turėjo pats deklaruoti taip pat yra nepagrįstas ir atmestinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti visiškai. Ieškovas nurodė, akd ataskovas ikiteisminiame ginčo etape pats siūlė taikos sutartį, pagal kurios sąlygas pripažino 7525 eur skolą.Pirmosios instancijos teismas rėmėsi atsakovo vienašališkai sudaryta skolos ir palūkanų grąžinimo lentele, kuri nebuvo derinta tarp šalių ir šalių nepasirašyta. Priešingai paties atsakovo surašytuose ir šalių pasirašytuose skolos suderinimo aktuose nuosekliai nurodyta, kad lieka negrąžinta 8660 JAV dolerių skola. Vėliau atsakovas reguliariai nemokėdavo palūkanų ir 2008-04-24 šalių tarpusavio skolos suderinimo užfiksuota 8660 JAV dolerių skola.Kiekvienas šalių pasirašytas skolos suderinimo aktas atspindi šalių valią dėl grąžinamų pinigų paskirstymo pagrindinės paskolos ir palūkanų dengimui. CK 6.156 str. nustato, kad šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. CK 6.189 str. nustato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Skolų suderinimo aktai nenuginčyti ir turi šalims įstatymo galią.Atsakovo sudarytos skolos ir palūkanų grąžinimo lentelės duomenys neatitinka šalių pasirašytiuose skolų suderinimo aktuose nurodytų duomenų aspie grąžintas skolos sumas. Tai sietina su tuo, kad šalys aktuose buvo suderinę JAV dolerio kursą lito atsžvilgiu, kuris atitiko vidutinį, kas atitinka sutarčių laisvės principą. Todėl nesąžininga iš atsakovo pusės visnšališkai taikyti oficialų JAV dolerio ir lito kursą tada, kai JAV dolerio kuras lito atžvilgiu nukrito.CK 6.872 str. nustatyta, kad palūkanų už naudojimosi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką šalys nustato savo susitarimu, kad jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį iki paskolos suma bus grąžinta. CK 6.37 str. 3 d. leidžia susitarti šalims dėl palūkanų dydžio. Atsakovas reguliariai nemokėjo palūkanų, todėl pagal CK 6.210 str. galėjo būti sutartos taikomos palūkanos už praleistą terminą vykdyti pinginę prievolę (mokėti palūkanas). Šalių tarpusavio skolos sudarinim aktuose ir buvo įvertintos nurodytos aplinkybės ir šalys suderindavo skolos sumą įskaitant palūkanas, buvo suderinamos palūkanos sekančiam laikotarpiui.Pagal LR Gyventojų pajamų mokesčo įstatymą gyventojų pajamų mokestį paskaičiuoti ir sumokėti privalėjo privalėjo atsakovas.Teismas netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, nes ieškovas per tris kartus sumokėjo 800 eurų, 300 eurų ir 400 eurų.Ieškovas atsiliepime prašė apeliacinį skundą atmesti ir nurodė, kad apeliaciniu skundu keičiamas ieškinio faktinis pagrindas. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų. Pirmosios instancijos teisme ieškovo atstovas nuosekliai laikėsi pozicijos, kad šalių pasirašytuose skolos rašteliuose skolos suma didėjo dėl to, kad atsakovas papildomai skolindavosi iš ieškovo pinigų, kurių atsakovas negrąžino. Apeliaciname skunde ieškovas pakeitė faktinį ieškinio pagrindą ir atsisakė faktinės aplinkybės, kad buvo suteikiamos papildomos paskolos. Apeliantui draudžiama kelti naujus reikalavimus (CPK 312 str.).Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad paskolos sutartis laikoma sudaryta ne tik pasirašius skolos raštelį, bet ir įrodžius faktinį pinigų perdavimą.Apelianto argumentas, kad neaišku kaip paskiačiuotos ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, nepagrįstas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, išvados ir argumentai

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teismas teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Sprendimas paliekamas nepakeistas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo ir atsakovo argumentais.Teisėjų kolegija perklausiusi pirmosios inatsancijos teismo 2016-06-06 posėdžio įšrašą sprendžia, kad atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai pagrįsti. Iš tikrųjų ieškovo atstovas konkrečiai teigė, kad skolos suma atsakovo pasirašytuose rašteliuose didėjo dėl to, kad ieškovas papildomai skolino pinigus. Dėl papildomai pasiskolintų pinigų vėlesniuose rašteliuose nurodyta didesnė nei 6500 USD skola. Ieškovas aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstė ieškinio faktinį pagrindą – vis nauji, papildomi pinigų perdavimai, kurie nebuvo grąžinti.CPK 13 straipsnyje nustatytas dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad tik suinteresuotas asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl pažeistų civilinių teisių gynimo, ir tik jis turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. asmuo, nutaręs kreiptis į teismą pažeistai ar ginčijamai teisei ar įstatyme saugomam interesui apginti (CPK 5 straipsnis), ieškinyje privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, ir suformuluoti reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu prašo apginti. Ieškovas savo nuožiūra įgyvendino dispozityvumo principą.Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Taigi tiek pagal šią, tiek pagal minėtą (CPK 135 straipsnis) proceso normą ieškovas privalo nurodyti ieškinio faktinį pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinio reikalavimą), tačiau jam nebūtina nurodyti ieškinio reikalavimo teisinį pagrindą, nes teismas kiekvienu atveju sprendžia, kokias teisės normas taikyti, nagrinėjant ginčą pagal ieškovo faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes. Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir, jei taip, kokia apimtimi. Teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, tačiau kitoks, nei ieškovas nurodė, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu (ieškinio ribų peržengimu). Teismas, priimdamas sprendimą, negali jo grįsti faktais, kuriais ieškovas nesirėmė teikdamas reikalavimą, ir išplėsti reikalavimo ribų apimties bei priteisti daugiau, nei ieškovas prašė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710-611/2015).Apeliaciniame gi skunde Ieškovas jau keičia ginčo faktinį pagrindą: „ieškovas nei ieškinyje, nei kituose procesiniuose dokumentuose neteigė, jog suteikė kelias paskolas ieškovui, bet teigė, kad atsakovas negrąžino atsakovui 8860 JAV dolerių skolos“. Apeliantas pakeitė savo reikalavimų faktinį pagrindą – pirmosios instancijos teismui teigė, kad vis skolindavo pinigus atsakovui; apeliaciniame skunde jau dėsto, kad paskolą suteikė tik vieną kartą ir reikalauja skolos su palūkanomis ir rašteliuose nurodytos skolos sumos yra negrąžintos paskolos ir nesumokėtų palūkanų sumos taikant šalių sutartą užsienio valiutos kursą. Teismo nuomone, šiuo pagrindu gali būti pareikštas kitas ieškinys.Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios apeliacinį procesą reglamentuojančioms normoms (CPK 302 straipsnis) bei specialiosios apeliacinį procesą apibrėžiančios CPK normos, kuriomis, pavyzdžiui, ribojamas naujų įrodymų priėmimas (CPK 314 straipsnis), draudžiama apeliantui kelti naujus reikalavimus (CPK 312 straipsnis) arba teismui priimti dėl apelianto blogesnį sprendimą nei skundžiamas (CPK 313 straipsnis). Tai reiškia, kad apeliacinis teismas, nors nagrinėja bylą pagal proceso normų nustatytas taisykles, tačiau kaip ir pirmosios instancijos teismas yra saistomas pirmiau aptartų proceso normų, reglamentuojančių ieškinio pagrindą ir dalyką bei draudimą peržengti ieškinio ribas, taikant ieškovo pažeistų teisių gynyba didesne apimtimi, negu ji nustatyta ieškinyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710-611/2015).Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, ksd paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė sutartis, tai reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių suderintos valios išreiškimo nepakanka. Tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų ir šios sutarties šalys įgytų atitinkamas teises ir pareigas, būtinas sutarties dalyko – pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų – perdavimas paskolos gavėjui.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuluotos taisyklės dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, - tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010).Pirmosios instancijos teismas apibrėžė ginčo ribas, kad “šalių ginčas byloje kilo dėl to kiek liko negrąžintos paskolos sumos. Ieškovas savo reikalavimą kildina iš atsakovo prievolės pagal paskolos teisinius santykius, teigdamas, kad atsakovas skolinosi kelis kartus, todėl skolos suma skolos rašteliuose didėjo. Atsakovas neigia pakartotinių paskolos teisinių santykių buvimą, tvirtindamas, kad paskola buvo suteikta tik vieną kartą, t.y. 2003 m. 11510 JAV dolerių, o vėliau paskolos rašteliais ji buvo grąžinama dalimis mokant taip pat ir palūkanas, ir daugiau papildomai nebuvo skolintasi. Nagrinėjamoje byloje ieškovas paskolinių teisinių santykių buvimo faktą grindė skolos rašteliais, kuriuose atsakovo ranka rašyta kiek skolos grąžinta ir kiek atsakovui „liko“ grąžinti. Kaip nurodė ieškovas, žodis „liko“ nurodo, kiek atsakovas dar turi grąžinti, nes vis pakartotinai pasiskolindavo tam tikrą pinigų sumą, kuri konkrečiai skolos rašteliuose nenurodyta.“Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, konstatavo, kad tik vieninteliame, 2003-10-30 dienos, raštelyje nurodyta, kad atsakovas pasiskolino pinigus: „pasiskolinau 6500 JAV dolerių“. Visuose kituose rašteliuose minimas tik skolos dalies atidavimas, ir niekur nebeminimas pinigų gavimas ar pasiskolinimas. Skolos rašteliuose nėra nurodyta, kad atsakovas pakartotinai gaudavo iš ieškovo tam tikrą pinigų sumą, nenurodyta, kad pinigai atsakovui perduoti kaip paskola ir kiek pinigų buvo perduota. Įvertinęs skolos raštelių turinį, kad rašteliuose nėra jokių net užuominų apie pakartotinai ar papildomai atsakovui perduotus pinigus, Ieškovas nepateikė kitų, pinigų perdavimo atsakovui faktą, patvirtinančių įrodymų, padarė įrodymais grįstą išvadą, kad paskola buvo suteikta tik vieną kartą. Atsakovas pagrįstai vadovavosi CK 6.54 straipsnio nuostatomis ir grąžinamas ieškovui sumas už 6500 JAV dolerių paskolą pirma skyrė dengti palūkanoms, kas atitinka ir eškovo interesus. Kai atsakovo atliekami mokėjimai buvo didesni, nei priskaičiuotos palūkanos, jie buvo skiriami paskolos dengimui. Atsakovo teigimu, iki 2010-10-18 mokėjimo (lentelės 19 eil. M, O grafos) buvo dengiamos paskolos palūkanos. Tačiau 2010-10-18 dieną atlikus 1278,16 USD mokėjimą (lentelės 19 eil. M, O stulpeliai), jis viršijo priskaičiuotas 1237,62 USD (lentelės 18 eil. L stulpelis) palūkanas, todėl pradėta mažinti paskolos suma. Vėlesni mokėjimai, 2012-12-31, 2015-01-01, 2015-06-10, 2015-10-01 dengė ne tik skaičiuojamas 12 procentų metines palūkanas nuo paskolos likučio, bet ir pačią paskolą. Lentelės K stulpelyje paskutinėje eilutėje nurodytas apskaičiuotas negrąžintos paskolos likutis 2015-10-14 dienai – 3867,16 Eur. Šią negrąžintą paskolos sumą atsakovas sąžiningai pripažino. Ieškovas jokių objektyvių prieštaravimų dėl atliktų mokėjimų paskaičiavimo ir paskirstymo nepateikė, tik nurodė, kad skolos skaičiavimo lentelė nebuvo su ieškovu suderinta. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovo skaičiavimais savuosius, alternatyvių paneigiančių skaičiavimų nepateikė.Nepaneigta, kad atsakovas siekė išvengti bylinėjimosi, pasiūlė geresnes taikos sąlygas ieškovui, tačiau ieškovo atstovai jų nepriėmė. Derybų eiga ir siūlytos sąlygos šiuo atveju gali būti panaudotos tik vienam faktui patvirtinti – kad šalims nepavyko ginčo išspręsti taikiai, tačiau nelaikoma ieškinio pagrįstumo įrodymu.Ieškovas pirmosios instancijos teisme patyrė 1733,68 eurus bylinėjimosi išlaidų (1500 eurų sumokėjo už advokato pagalbą ir 233,68 eurus žyminio mokesčio. Atsakovas patyrė 450 eurų bylnėjimosi išlaidų. Ieškinys patenkintas 51 procento dalimi. Vadovaudamasis CPK 93 str. 1, 2 dalių nuostatomis, teismas iš esmės tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Ieškovui priteisiama 884,18 eurų bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui 220,50 eurų. Įskaičius priešpriešinius reikalavimus, ieškovui iš atsakovo prieisiama 663,68 eurai bylinėjimosi išlaidų.Apeliacinį skundą atmetus, atsakovui iš ieškovo priteisiama 600 eurų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovo G. K. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Patikslinti, kad ieškovui iš atsakovo prieisiama 663,68 eurai bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų.

Priteisti atsakovui R. V. iš ieškovo G. K. 600 eurų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.