Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Vytauto Masioko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį dvylikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 6 d. nuosprendžiu D. V. paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų. Į D. V. bausmės laiką įskaitytas jo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2005 m. rugsėjo 10 d. iki 2006 m. rugsėjo 29 d.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, kuria nuteistojo D. V. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. nuteistas už tai, kad 2005 m. rugsėjo 10 d., apie 12.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute (duomenys neskelbtini), tyčia, tarpusavio konflikto metu, nužudė K. Ž. D. V. medine lazda sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius į įvairias K. Ž. kūno vietas, iš jų ne mažiau kaip du smūgius jam į galvą. Dėl galvos smegenų sumušimo ir kraujo išsiliejimo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais K. Ž. mirė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. V. kasacinis skundas atmestinas.

Pagal baudžiamąjį įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Taigi duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojai J. O. S., R. K. (K.), nukentėjusioji R. Ž. neparodė, kad dėl girtumo neatsimena įvykio aplinkybių ir todėl jų negali nurodyti. Priešingai, šie asmenys atskleidė svarbias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, jų parodymuose esminių prieštaravimų nėra ir jie atitinka kitus byloje esančius įrodymus (įvykio vietos apžiūros protokolą, 2005 m. gruodžio 12 d. specialisto išvadą Nr. 11-2780 (05), 11-3599 (05) ir kitus). Vadinasi, liudytojai J. O. S., R. K., nukentėjusioji R. Ž. suprato esmines įvykio aplinkybes. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad J. O. S., R. K., R. Ž. parodymai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais „yra pakankami įrodymai nuteistojo kaltei nužudžius K. Ž. pagrįsti“. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įvykio dieną kaip liudytoja buvo apklausta tik R. Ž., o J. O. S., R. K. tą dieną jokiuose procesiniuose veiksmuose nedalyvavo. Be to, priešingai, nei tvirtina kasatorius, baudžiamojo proceso įstatyme nenustatyta, kad „bet kokius BPK numatytus veiksmus teisėtai galima atlikti tik dalyvaujant gynėjams“.

Taigi, kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad D. V. baudžiamojoje byloje pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai.

Minėta, kad kasatorius tvirtina, jog byloje nėra įrodyta, kad būtent jis nužudė K. Ž. Vadinasi, kasatorius neigia teismų nustatytas faktinės bylos aplinkybes, išvadas dėl įrodymų vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Taigi nurodytas kasatoriaus teiginys pagal baudžiamojo proceso įstatymą nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas jį nagrinėja tik tiek, kiek jis susijęs su baudžiamojo proceso, baudžiamojo įstatymo taikymu. Šioje nutartyje konstatuota, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami gautus įrodymus, D. V. baudžiamojoje byloje baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio) reikalavimų nepažeidė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. V. kasacinį skundą atmesti.