Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 259 sstraipsnio 1 dalyje, paskiriant jam 20 MGL (2600 Lt) dydžio baudą.

V. J. išteisintas dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 261 straipsnyje, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nust a t ė:

V. J. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė narkotines medžiagas, t. y. 2011 m. rugpjūčio 12 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, iš nenustatyto asmens, tyrimo metu nenustatytoje vietoje neteisėtai įgijo daugiau nei 16,839 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), kurias neteisėtai laikė automobilyje „Honda Civic“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) prie prekybos centro „XX“, esančio (duomenys neskelbtini) mieste, ir neteisėtai minėtame automobilyje laikė iki 2011-08-12, apie 18 val. 40 min., 16,839 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurias surado ir paėmė policijos pareigūnai.

V. J. buvo kaltinamas tuo, kad toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku, nuo 16 val. iki 17 val. 40 min., automobilyje „Honda Civic“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) kuris stovėjo automobilių stovėjimo aikštelėje prie prekybos centro „XX“, esančio (duomenys neskelbtini), dalį narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių – iš daugiau kaip 16,839 g per du kartus davė vartojimui ir tokiu būdu platino jas nepilnamečiam A. Jv., gim. (duomenys neskelbtini).

Motyvuojamoji dalis

Dėl nuteistojo V. J. nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 1 dalį

Kolegija pirmiausia pasisakys dėl pirmosios nusikalstamos veikos, kurios padarymu buvo kaltinamas V. J., t. y. dėl Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo.

Taigi pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai įgijo, laikė, gabeno narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Vadinasi, nusikalstama veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalį, jei nustatomas bent vienas iš dispozicijoje nurodytų alternatyvių objektyvių požymių ir tikslas minėtas medžiagas parduoti ar kitaip platinti. Tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas kitiems asmenims. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju, ir kiti objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-113/2011, 2K-618/2010, 2K-166/2010, 2K-75/2009, 2K-281/2009, 2K-279/2009).

Prokurorė, ginčydama tokius nuteistojo parodymus, ir įrodinėdama, jog pastarasis narkotine medžiaga disponavo, turėdamas tikslą ją platinti, akcentuoja tokias aplinkybes: 1) nenuoseklūs parodymai dėl to, kokioje vietoje (prie Senojo turgaus ar Drevernoje) jis įsigijo kanapes (ir jų dalis); 2) rastas narkotinės medžiagos kiekis tris kartus viršija nedidelio kiekio ribą ir 3) galiausiai išvardinama, kas konkrečiai buvo rasta V. J. automobilyje, kokiose vietose, pabrėžiant, jog rūkomojo popieriaus laikymo vieta nebuvo patogi vairuotojui jį naudoti. Toks argumentų turinys rodo, jog prokurorės prašymas dėl V. J. veiksmų perkvalifikavimo iš Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 1 dalies į Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalį iš esmės argumentuojamas tik rastos narkotinės medžiagos kiekiu.

Negalima nesutikti su prokurorės teiginiu, jog V. J. automobilyje rastų kanapių (ir jų dalių) kiekis (16,839 g) tris kartus viršija Sveikatos apsaugos ministro patvirtintose „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose“ nurodytą nedidelio kiekio ribą. Tačiau, kolegijos manymu, ši aplinkybė neturi būti įvertinta formaliai, statiškai akcentuojant reikalingo ir rasto kiekio santykį. Nors rastas 16,839 g kanapių (ir jų dalių) kiekis ir yra tris kartus didesnis už numatytą nedidelio kiekio ribą, tačiau jis, vertinant su minėtose Rekomendacijose numatytu dideliu minėtos medžiagos kiekiu (500 g), yra aiškiai artimas mažo kiekio ribai ir nesiekia nė ketvirtadalio ribos, sudarančios didelį tokios medžiagos kiekį. Tokiu būdu laikantis prokurorės įrodinėjimo pozicijos, galima nurodyti ir kitą teiginį - rastas kiekis yra 30 kartų mažesnis už didelio kiekio ribą. Vis dėlto šiuo atveju svarbiausia nustatyti, ar V. J. automobilyje rasti 16,839 g kanapių (ir jų dalių) buvo skirti asmeniniam vartojimui ar ketinta juos platinti. Šioje vietoje pažymėtina, jog tikslo turėjimas yra vertinamasis kriterijus, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrajame bylos kontekste. Kolegijos manymu, byloje nustatytos aplinkybės nesudaro neginčijamo pagrindo teigti, jog V. J. turėtą narkotinę medžiagą planavo platinti. Iš nuteistojo automobilio paimtų kanapių (ir jų dalių) kiekis niekaip nepaneigia kategoriškų V. J. parodymų, jog narkotinė medžiaga buvo skirta asmeniniam vartojimui. V. J. pripažino „žolę“ rūkęs jau anksčiau, tą patvirtino ir kaip liudytoju apklaustas jo draugas G. A. (t. 2, b. l. 16). Atliktas toksinių – narkotinių medžiagų nustatymo šlapime tyrimas pateikė teigiamus rezultatus dėl kanabinoidų (taip pat ir opiatų) vartojimo (t. 1, b. l. 111).

Objektyviais bylos duomenimis taip pat nenustatyta, kad nuteistasis laikytas kanapes (ir jų dalis) ketino parduoti ar kitaip platinti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, automobilyje rastų kanapių pagrindinis kiekis buvo sudėtas į polietileninį maišelį, kuriame buvo 14,461 g narkotinės medžiagos. Keletas sausų augalo lapų buvo paimta iš po automobilio variklio dangčio, kur šie lapai buvo džiovinami, nustatytas jų kiekis sudarė 1,312 g. Dar iš automobilio buvo paimta susukta savadarbė cigaretė ir sulankstytas popieriaus lapas su kanapėmis (ir jų dalimis). Iš V. J. parodymų matyti, kad jis cigaretę susisuko, norėdamas ją vėliau surūkyti, tačiau nespėjo, kadangi atvyko policijos pareigūnai. Ant rasto popieriaus lapo buvo sukamos cigaretės, ką apklausiami patvirtino tiek V. J., tiek ir A. Jv.. Kanapių (ir jų dalių) suradimo aplinkybės rodo, kad jos nebuvo specialiai slepiamos (išvydęs policijos pareigūnus, A. Jv. maišelį su kanapėmis tiesiog instinktyviai pakišo po keleivio sėdyne), susukta savadarbė cigaretė ir popieriaus lapas su kanapių nuobiromis padėti vairuotojo durelių kišenėlėje, rūkomasis popierius - keleivio sėdynės kišenėlėje. Po automobilio variklio dangčiu rastų kanapių augalo lapai, įvertinus jų kiekį (1,312 g), taip pat tai, kad jie nebuvo padėti jokioje specialioje ertmėje, turint tikslą juos paslėpti, neleidžia abejoti V. J. parodymais, kad jis šiuos lapus tokiu būdu džiovino. Pažymėtina, jog automobilyje rastos kanapės (ir jų dalys) nebuvo padalintos į atskiras, atitinkamo kiekio dozes, nesurasta nei svarstyklių, nei jokių kitų įrankių ar priemonių, leidžiančių tvirtinti, jog narkotinė medžiaga buvo skirta pardavimui. Priešingai, objektyvūs bylos duomenys neprieštarauja nuteistojo V. J. parodymams, kad jis „žolę“ ketino suvartoti pats. Specialisto išvadoje nurodyta, jog susuktoje savadarbėje cigaretėje nustatytas kanapių (ir jų dalių) kiekis yra 0,952 g. Vadinasi, tai reiškia, jog V. J. iš turėtų kanapių (be likusios pasidarytos ir nesurūkytos cigaretės) galėjo susisukti nepilnai septyniolika savadarbių cigarečių. Toks kiekis nepaneigia nuteistojo parodymų, jog „žolę“ įgijo sau, ketino ją pats surūkyti ir toks kiekis, priešingai nei jį akcentuoja apeliantė, neįrodo tikslo parduoti ar kitaip platinti buvimą. Vien įvykio dieną V. J. jau buvo surūkęs vieną cigaretę ir ketino surūkyti dar vieną (tą patvirtina ir automobilio durelių kišenėlėje rasta susukta cigaretė). Tai, jog V. J. ketino „žolę“ suvartoti pats, įrodo ir ta aplinkybė, jog jis šiam tikslui buvo įsigijęs rūkomojo popieriaus, į kurį būtų sukęs ir jau, kaip matyti iš automobilyje rastos cigaretės, suko savadarbes cigaretes (pardavimo ar platinimo atveju buvo tikslinga įsigyti mažus plastikinius maišelius, dėžutes, specialius lankstinukus ar kitokias pakavimo priemones).

Taigi kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytas aplinkybes, taip pat kitus nuosprendyje aptartus motyvus, konstatuoja byloje nesant objektyvaus pagrindo teigti, jog V. J. narkotine medžiaga – kanapėmis (ir jų dalimis) disponavo, turėdamas tikslą ją platinti, tokiu būdu kaip nepagrįstą atmesdama prokurorės prašymą dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalį.

Kaip pagrįstą pripažinęs skundžiamo nuosprendžio dalį dėl V. J. nusikalstamų veikų kvalifikacijos pagal Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 1 dalį, aukštesnės instancijos teismas pažymi, jog teismas, pripažindamas V. J. kaltu pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį, nesilaikė minėto nusikaltimo įrodinėjimui būtinų reikalavimų.

Iš nuosprendžio matyti, kad V. J. yra pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė narkotines medžiagas, t. y. 2011 m. rugpjūčio 12 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, iš nenustatyto asmens, tyrimo metu nenustatytoje vietoje neteisėtai įgijo daugiau nei 16,839 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), kurias neteisėtai laikė automobilyje „Honda Civic“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) prie prekybos centro „XX“, esančio (duomenys neskelbtini) mieste, ir neteisėtai minėtame automobilyje laikė iki 2011-08-12, apie 18 val. 40 min., 16,839 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurias surado ir paėmė policijos pareigūnai. Taigi iš tokių nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių aišku, kad V. J. yra nuteistas už dvi alternatyvias veikas – daugiau kaip 16,839 g narkotinės medžiagos kanapių (ir jų dalių) įgijimą ir 16,839 g šios narkotinės medžiagos laikymą.

Nuteisimo dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo ir laikymo sąlyga yra įgijimo ir laikymo faktų nustatymas ir jų pagrindimas teismo posėdyje tiesiogiai išnagrinėtais ir vėliau apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytais įrodymais. Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. To paties straipsnio 2 punktas reikalauja, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų nurodomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

Pažymėtina, kad neteisėtas disponavimas narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis (tiek turint tikslą jas platinti, tiek ir nesant tokiam tikslui) gali reikštis visa eile straipsnio dispozicijoje išvardintų alternatyvių veikų (gaminimu, perdirbimu, įgijimu, laikymu, gabenimu, siuntimu), kurių kiekviena iš esmės atitinka savarankišką nusikaltimo sudėtį. Vadinasi, bet kurios iš tų veikų padarymas (esant visiems sudėties požymiams) sudaro pakankamą pagrindą kaltininką nubausti atitinkamai pagal Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnį ar 260 straipsnį. Šiuo atveju itin reikšminga laikytina 2009 m. spalio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009, priimtoje, siekiant suvienodinti teismų praktiką baudžiamosiose bylose dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti arba neteisėtu disponavimu labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Nors šioje nutartyje yra suformuluoti būtini reikalavimai įrodinėjant Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau analogiški reikalavimai yra taikomi ir Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos atveju. Minėtoje plenarinės sesijos priimtoje nutartyje teismas konstatavo, jog ,,< ... > teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų“.

Tokiu būdu V. J. pripažinus kaltu ir nuteisus dėl to, kad jis 2011 m. rugpjūčio 12 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, iš nenustatyto asmens, tyrimo metu nenustatytoje vietoje, įgijo ne daugiau kaip 16,839 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), buvo pažeistos Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatos bei nukrypta nuo teismų praktikos, kuri, kaip minėta, po 2009 m. spalio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos priimtos nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009 susiformavo naujai.

Nuosprendžio turinys rodo, jog V. J. kaltė pasireiškė dvejomis atskiromis nusikalstamomis veikomis – nurodytos narkotinės medžiagos įgijimu ir laikymu, todėl teismas, laikydamasis įstatymo reikalavimų, apkaltinamajame nuosprendyje privalėjo išdėstyti įrodyta pripažintos kiekvienos alternatyvios nusikalstamos veikos aplinkybes: nurodyti nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

Pripažįstant V. J. kaltu ir nuteisiant jį už neteisėtą narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) įgijimą, buvo būtina aiškiai išdėstyti tai patvirtinančius esminius įrodymus, tačiau tai nebuvo padaryta. Iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nenustatė esminių narkotinės medžiagos įgijimą patvirtinančių aplinkybių, t. y. neaišku, kokiomis aplinkybėmis, kur, iš kokio šaltinio, už kokią pinigų sumą buvo įgytos kanapės (ir jų dalys). Tad, atsižvelgiant į tai, kad teismas nenustatė ir neįrodė šių aplinkybių, iš nuosprendžio šalinama, kad: ,,V. J. 2011 m. rugpjūčio 12 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, iš nenustatyto asmens, tyrimo metu nenustatytoje vietoje neteisėtai įgijo daugiau nei 16,839 g narkotinės medžiagos - kanapių (ir jų dalių)“, paliekant nuteisimą už nurodytos narkotinės medžiagos laikymą.

Dėl Lietuvos Respublikos BK 261 straipsnio 1 dalies

Toliau kolegija pasisakys dėl prokurorės prašymo nuteisti V. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 261 straipsnį. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas V. J. dėl šio nusikaltimo išteisino, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokurorė, prašydama V. J. pripažinti kaltu padarius minėtą nusikaltimą, prašo vadovautis liudytojo A. Jv. parodymais, kurie, jos manymu, yra nuoseklūs, taip pat pabrėžia, jog V. J. žinojo liudytoją esant nepilnametį, o liudytojo G. A. parodymus įvardina kaip neapibrėžtus laike.

Lietuvos Respublikos BK 261 straipsnyje numatytas nusikaltimas sukelia baudžiamąją atsakomybę už narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą nepilnamečiams. Šio nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje V. J. buvo kaltinamas tuo, kad platino narkotinę medžiagą – kanapes (ir jų dalis) nepilnamečiui A. Jv., šią medžiagą per du kartus duodamas pastarajam suvartoti (surūkyti). Apklausiamas V. J. nepripažino savo kaltės dėl nurodyto nusikaltimo ir visąlaik nuosekliai tvirtino, jog jie su A. Jv. kiekvienas rūkė savo suktinukus: jis iš savo turėtos „žolės“, o A. Jv. iš savo, t. y. pastarasis pats turėjo rūkomojo popieriaus, matė, kaip šis pasiėmė lankstinuką su žole, kurią maišė su tabaku. Tuo tarpu A. Jv. tvirtina, kad tai V. J. susitikus pasiūlė parūkyti „žolės“, pats padarė cigaretę, kurią jie abudu surūkė per pusę. Tokie prieštaravimai tarp nuteistojo ir liudytojo parodymų liko nepašalinti, kadangi ir vienas, ir kitas laikėsi savo pozicijos. Vadinasi, teismui šiuo atveju teko užduotis vienais iš tų parodymų remtis, o kitus atmesti. V. J. ir A. Jv. parodymai yra vertinami visumoje kartu su byloje surinktais įrodymais. Kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju negalima daryti neginčijamos išvados, jog V. J. platino automobilyje laikytą narkotinę medžiagą nepilnamečiui draugui A. Jv..

Pirmiausia, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kyla tam tikros abejonės dėl liudytojo A. Jv. parodymų nuoseklumo ir patikimumo. Pastarasis įrodinėjo, jog susuktose cigaretėse „žolė“ buvo maišoma su tabaku, nors byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. J. ar A. Jv. turėjo rūkomojo tabako arba įprastų cigarečių su šia rūkomąją medžiaga (automobilyje nerasta nei tabako, nei cigarečių ar galiausiai jų filtrų, kuris, atsižvelgiant į A. Jv. parodymus, turėjo likti A. J. nuplėšus cigaretės dalį su tabaku). Apklausiamas A. Jv. nenurodė, kad likusi įprastos cigaretės dalis buvo išmesta iš automobilio. Pagrįstai atkreiptas dėmesys ir į tai, jog A. Jv. teigė nematęs, kaip V. J. suko antrą cigaretę ir ar apskritai ją suko, nors sėdėdamas šalia, turėjo tai matyti. Automobilyje rasta savadarbė cigaretė patvirtina V. J. parodymus, kad jis iš „žolės“ pasidarė cigaretę, kurią pasidėjo į durelių kišenėlę, ketindamas ją vėliau surūkyti. Beje, jokių tabako likučių joje nebuvo rasta, nors A. Jv. ir tvirtino, kad abu kartus darant savadarbes cigaretes „žolė“ buvo maišoma su tabaku.

Apklausiamas V. J. visąlaik tvirtino, kad A. Jv. pats turėjo ir savo „žolės“, ir rūkomojo popieriaus. Iš A. Jv. parodymų matyti, kad jis neneigė turėjęs rūkomojo popieriaus lapelį, į kurį antrą kartą pats susisuko suktinę. Pastarasis aiškino, jog lapelis buvo užsilikęs iš anksčiau, jį turėjo nusipirkęs, nes kartais rūkė sukamąjį tabaką. Toks liudytojo aiškinimas, įvertinus byloje surinktus įrodymus, taip pat sukelia abejones, ar A. Jv. davė tikrovę atitinkančius parodymus. Byloje nustatyta, jog susitikimas su V. J. įvyko jo iniciatyva, t. y. jis pastarajam paskambino ir pasiūlė susitikti, „šiaip pabendrauti“. Apklausiamas V. J. teigė, kad susitikus liudytojas pasakė turįs „žolės“, šiam atsakius, kad jis jos taip pat turi, A. Jv. pasiūlė parūkyti. Pastarasis tuo tarpu tvirtina priešingai ir nurodo niekada anksčiau „žolės“ nerūkęs, pabandė tik nuteistajam pasiūlius. Šioje vietoje įvertinami liudytojo G. A. parodymai, kuriuose užfiksuota, jog liudytojui buvo žinoma, kad tiek V. (J.), tiek A. (J.) rūko „žolę“. Nors prokurorė teigia, jog liudytojo G. A. parodymai nėra apibrėžti laike (neaišku, ar jis A. Jv. matė rūkantį „žolę“ iki įvykio, ar po jo), tačiau iš pastarojo parodymų turinio matyti, kad G. A. liudytoją A. Jv. pažinojo pakankamai ilgai (apie tris metus), turėjo bendrų draugų, dažnai būdavo tame pačiame draugų rate, todėl žinojo ir matė, kad A. Jv. rūko „žolę“. Liudytojo G. A. parodymai nesudaro jokio pagrindo teigti, jog informaciją apie tai, kad A. Jv. vartoja „žolę“, jis sužinojo tik paskutiniu jų bendravimo laikotarpiu. Tokios G. A. nurodytos aplinkybės, vertinant jas kartu su V. J. parodymais apie tai, jog A. Jv. pats turėjo ir „žolės“, ir rūkomojo popieriaus, galiausiai su paties A. Jv. patvirtinimu, jog jis antrąją cigaretę susisuko iš savo paties turėjo rūkomojo popieriaus, neleidžia daryti neginčytinos išvados, jog V. J. įvykio dieną per du kartus davė A. Jv. narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) ir tokiu būdu platino jam šią narkotinę medžiagą. Anksčiau išdėstytos aplinkybės neleidžia teismui paneigti kategoriškų V. J. parodymų, jog A. Jv. rūkė savo atsineštą „žolę“ ir jis jam automobilyje rastos medžiagos neplatino. Pagrindą tikėti tokiais V. J. parodymais duoda G. A. nurodytos aplinkybės, taip pat tai, kad A. Jv. pats turėjo rūkomojo popieriaus, į kurį kaip tik ir susuko savadarbę cigaretę. Teismas atsižvelgia ir į tai, jog susitikimą iniciavo A. Jv., be to, apklausiamas pastarasis pripažino, jog antrą cigaretę susisuko pats, tiksliau praėjus kuriam laikui nuo to, kai buvo surūkyta pirmoji, pats pasiūlė V. J. surūkyti dar vieną. Šios aplinkybės, be abejonės, nėra esminės, tačiau jos, vertinant kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, neleidžia daryti kategoriškos išvados apie tai, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Negalima paneigti ir to, kad A. Jv. parodymams, apie tai, kad jis kanapių parūkė tik dėl to, jog taip padaryti pasiūlė draugas, įtakos turėjo ir baimė prisipažinti prieš tėvus, kad jis pats savo noru taip pasielgė. Apklausiamas liudytojas pripažino buvęs labai išsigandęs, kai juos abudu sulaikė policija, tėvai atvažiavo jį pasiimti iš policijos komisariato. Buvo labai nustebęs, kad tėvas jam tą vakarą „nieko nepasakė, net nežiūrėjo į akis, o mama buvo nusivylusi“ (t. 2, b. l. 15). Tokie teiginiai rodo, jog A. Jv. iš tiesų baiminosi tėvų reakcijos, todėl galėjo duoti V. J. kaltinančius parodymus.

Bylos medžiagoje užfiksuoti nuteistojo V. J. parodymai rodo, kad jis nuoširdžiai prisipažino dėl visų automobilyje rastų kanapių, neneigė, jog tiek kanapės (buvusios polietileniniame maišelyje ir po variklio kapotu), tiek jau susukta cigaretė, taip pat rūkomasis popierius priklauso jam, nurodė, jog A. Jv. nežinojo apie tai, kad po variklio kapotu yra džiovinama keletas kanapių lapų. Jis taip pat neneigė žinojęs A. Jv. amžių, t. y. tai, kad pastarajam yra 17 metų. Tokie nuteistojo parodymai neleidžia teigti jį bandžius švelninti savo atsakomybę, sąmoningai vengiant pripažinti dalį savo atliktų nusikalstamų veiksmų.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamuoju nuosprendžiu konstatuota asmens kaltė turi būti pagrįsta teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais ir apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Tefner v. Austria, no. 33501/9620,20 March 2001 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje kolegija mano esant pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad byloje yra nepašalintų abejonių, liko nepaneigti nuoseklūs V. J. parodymai, todėl, vadovaujantis principu in dubio pro reo, visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, nes, išnaudojus visas įmanomas įrodinėjimo priemones, negalima daryti patikimų išvadų apie tai, kad V. J. platino nepilnamečiui A. Jv. narkotinę medžiagą – kanapes (ir jų dalis).

Netenkinus prokurorės apeliacinio skundo, teismas nekeičia ir V. J. už Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskirtos bausmės. Teismo sprendimą parinkti nuteistajam švelniausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį lėmė V. J. atsakomybę švelninanti aplinkybė, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimas, jaunas pastarojo amžius, išimtinai teigiama asmenybės charakteristika. Aukštesnės instancijos teismas mano, jog nuteistajam V. J. paskirta bausmė yra tinkama ir nėra objektyvaus juridinio pagrindo ją griežtinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 328 straipsnio 1, 3 punktais,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. sausio 10 d. nuosprendį pakeisti ir pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies:

V. J. nuteisimą už tai, kad jis 2011 m. rugpjūčio 12 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, iš nenustatyto asmens, tyrimo metu nenustatytoje vietoje neteisėtai įgijo daugiau nei 16,839 g narkotinės medžiagos - kanapių (ir jų dalių).

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.