Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens I. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje, pradėtoje pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą dėl leidimo privestinai gydyti, suinteresuotas asmuo pacientė I. M.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.26 straipsnio 4 dalis nustato, kad asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip dvi paras. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (toliau – PSPĮ) 27 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuojamas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei. Esant šio įstatymo 27 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, pacientas gali būti priverstinai hospitalizuotas ir priverstinai gydomas psichiatrijos įstaigoje ne ilgiau kaip dvi paras be teismo leidimo. Jeigu per dvi paras teismas leidimo neduoda, priverstinis hospitalizavimas ir priverstinis gydymas turi būti nutraukti. Apie priverstinį hospitalizavimą psichiatrijos įstaigos administracija nedelsdama praneša paciento atstovui (PSPĮ 28 straipsnio 1 dalis). Taigi minėtas įstatymas nustato būtinas sąlygas priverstinei hospitalizacijai, t. y. sunki psichinė liga, asmens atsisakymas būti hospitalizuotu ir reali grėsmė sveikatai ar gyvybei.

7. Atskirasis skundas grindžiamas argumentais, kad apeliantė nori gydytis savarankiškai namuose, be to, skundžiamoje nutartyje nėra nurodyta konkreti klinikinė diagnozė, kuri būtų priskirta sunkiai psichinei ligai. Kartu su atskiruoju skundu apeliantė pateikė elektroninio laiško kopiją, kuriame nurodo, kad gydymo įstaigos sąlygos nėra priimtinos, nurodo, kad sutinka gydytis ir vartoti reikiamus vaistus namuose. Teismo vertinimu, apeliantės argumentai yra deklaratyvūs ir prieštarauja faktinėms pačios apeliantės elgesio aplinkybėms bei specialistų (gydytojų) išvadai. Gydytojų konsultacinės komisijos 2018 m. rugsėjo 4 d. išvadoje nustatyta, kad apeliantė prieš atvežant į gydymo įstaigą namuose buvo neadekvataus elgesio, išmėtė, daužė daiktus, blaškėsi. I. M. motinos iniciatyva buvo atvežta į gydymo įstaigą, sutiko būti hospitalizuota, tačiau kliediminiškai interpretavo gydytojų paaiškinimus apie jos ligą (el.b. 1 t. 4 l.).

8. Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantės (pacientės) psichikos būklę vertino Gydytojų konsultacinė komisija, kurios 2018 m. rugsėjo 4 d. išvadoje nurodyta, kad I. M. diagnozuotas ūminis panašus į šizofreniją psichozinis sutrikimas (F23.20). Šiuo metu pacientė yra ūmios psichozės būsenoje, išryškėjusios kliedesinės interpretacijos, ryškūs mąstymo sutrikimai, psichozinė įtampa, afekto nestabilumas, emocinis neadekvatumas. Pacientė savo būsenai absoliučiai nekritiška, todėl elgesys sunkiai prognozuojamas, yra reali grėsmė aplinkinių bei pacientės sveikatai ir gyvybei (el.b. 1 t. 4 l.).

9. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, jog gydytojai konstatavo, kad apeliantės elgesys yra sunkiai prognozuojamas, keliantis realų pavojų ir grėsmę ne tik pačios pacientės gyvybei ir sveikatai, bet ir aplinkiniams, yra būtinas gydymas stacionare, neturi teisinio pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog apeliantės būklė gydantis namuose pagerėtų.

10. Taip pat atskirasis skundas grindžiamas vienos iš pagrindinių asmens teisių – teisės į laisvę - apribojimu.

11. Asmens priverstinis hospitalizavimas yra jo teisės į laisvę apribojimas. Tai pagrindžia ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 1 ir 2 dalys, bet ir Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos 5 straipsnis (teisė į laisvę ir saugumą), taip pat Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 3 straipsnis, kuriame nurodoma, kad psichikos ligoniai turi visas politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises. Kita vertus, žmogaus teisė į laisvę nėra absoliuti, ji gali būti ribojama tik tam tikrais įstatymų numatytais atvejais (Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis, tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalis). Asmens, turinčio psichikos sutrikimų, teisės į laisvę apribojimas taip pat turi atitikti teisėtumo reikalavimus. Realus psichikos sutrikimas turi būti įrodytas kompetentingų valstybės pareigūnų, remiantis objektyvia medicinos ekspertize, ir šis sutrikimas turi būti tokio pobūdžio ar masto, kad pateisintų internavimą (Europos žmogaus teisių teismo 1979 m. spalio 24 d. sprendimas Winterwerp v. Olandija byloje).

12. Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantės (pacientės) psichikos būklę vertino Gydytojų konsultacinė komisija, kuri 2018 m. rugsėjo 4 d. išvadoje nurodė pacientės diagnozę – ūminis panašus į šizofreniją psichozinis sutrikimas (F23.20) – bei pažymėjo, jog pacientė yra ūmios psichozės būsenoje, būtinas gydymas stacionare. Išvadoje konstatuota, kad esama psichopatologija lemia pacientės elgesį, todėl pacientė yra sunkiai prognozuojamo elgesio, socialiai pavojinga, gali padaryti žalą savo bei aplinkinių sveikatai bei gyvybei. Dėl ūmios psichozės apeliantė buvo stacionarizuota ligoninėje 2018 m. rugpjūčio 24 d. Be to, minėtoje išvadoje nurodyta, jog suinteresuotas asmuo į VšĮ Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę buvo atvežta greitosios medicinos pagalbos motinos iniciatyva. Pareiškėja prašyme dėl leidimo priverstinai gydyti nurodė, kad pacientė buvo hospitalizuota savo sutikimu, tačiau 2018-09-04 raštu atsisakė tolimesnio gydymo, pažymėjo, kad pacientė esanti ūmios psichozės būsenoje, stebima psichozinė įtampa, mąstymas padrikas, kliedi, emocijos stokoja adekvatumo (el.b. 1t. 3 l.). Šios aplinkybės patvirtina, jog apeliantės I. M. elgesys turėjo realių grėsmės sau ir kitiems asmenims požymių. Byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių gydytojų konsultacinės komisijos išvadas dėl pacientės psichikos būklės ir jos keliamos realios grėsmės savo ir aplinkinių sveikatai ar gyvybei.

13. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad yra reali grėsmė, jog suinteresuotas asmuo savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei arba aplinkinių sveikatai, gyvybei. Gydytojų konsultacinė komisijos 2018 m. rugsėjo 4 d. išvadoje aiškiai įvardinta, kad pacientė dėl savo būklės pavojinga savo ir kitų sveikatai ir gyvybei. Ši išvada padaryta įvertinus ne tik pareiškėjos atstovų paaiškinimus, bet įvertinus gydytojų paaiškinimus, Gydytojų konsultacinė komisijos 2018 m. rugsėjo 4 d. išvadą. Pažymėtina, kad apeliantė kitais leistinais įrodymais nepaneigė minėtų faktinių aplinkybių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis).

14. Teismas turi teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo apsvarstęs psichiatrų rekomendacijas (PSPĮ 28 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas įvertino visus reikšmingus įrodymus nagrinėjamoje byloje, atskirajame skunde išsakyti argumentai nepaneigia teismo padarytos išvados dėl leidimo priverstinai gydyti apeliantę pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nustatytas 14 (keturiolikos) dienų terminas priverstiniam gydymui yra racionalus, nepažeidžiantis PSPĮ 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto maksimalaus 1 (vieno) mėnesio termino.

15. Apeliacinės instancijos vertinimu, byloje nėra duomenų, paneigiančių Gydytojų konsultacinė komisijos 2018 m. rugsėjo 4 d. išvadą dėl pacientės psichikos būklės ir jos keliamos realios grėsmės savo ir aplinkinių sveikatai ar gyvybei.

16. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pagrindžiančius apeliantės psichinę būseną, psichikos ligą ir esamą realią grėsmę, kad ji savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei, todėl atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nutarties negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliantės I. M. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.