Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. Č. ieškinį atsakovams G. K. ir R. K., tretysis asmuo notarė V. J.-B., dėl povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis asmuo notarė V. J.-B. prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 10 d. atsakovas R. K. iš ieškovo M. Č. pasiskolino 75 098,42 Eur sumą, paskolos grąžinimas buvo užtikrintas ieškovo naudai atsakovo vardu išduotais 2 paprastaisiais neprotestuotinais vekseliais, kurių mokėjimo terminai suėjo 2014 m. sausio 30 d. Atsakovas R. K. laiku skolos negrąžino, todėl ieškovas kreipėsi į Kauno m. 18-ojo notarų biuro notarą D. G. dėl vykdomųjų įrašų pagal minėtus vekselius išdavimo. 2014 m. vasario 14 d. buvo išduoti vykdomieji įrašai Nr. 2-1027 dėl 37 549,21 Eur ir Nr. 2-1028 dėl 37 549,21 Eur išieškojimo. Vykdomuosius dokumentus ieškovas pateikė antstolei E. R., kuriai pradėjus vykdymo veiksmus paaiškėjo, kad atsakovai 2014 m. birželio 11 d. sudarė povedybinę sutartį, notarinio registro Nr. 2541, patvirtintą Šiaulių rajono savivaldybės Kuršėnų seniūnijos notaro biuro notarės V. J.-B.. Povedybine sutartimi atsakovai susitarė dėl tokio turto teisinio režimo, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, tai yra bet koks kilnojamas ir nekilnojamas turtas, pajamos, vienos iš šalių bet kokiu būdu įgyti nuo povedybinės sutarties sudarymo, lėšos banko sąskaitose, atidarytose vieno sutuoktinio vardu, yra asmeninė kiekvieno sutuoktinio nuosavybė. Ieškovas, teigdamas, kad, atsakovams sudarius povedybinę sutartį buvo apribotos jo galimybės išieškoti skolą iš atsakovo R. K. sutuoktinės G. K. turte ar pajamose esančios kito sutuoktinio R. K. turto ar pajamų dalies, savo reikalavimą pripažinti negaliojančia povedybinę sutartį bei jos šalių nesąžiningumą grindžia actio Pauliana instituto normomis.

Dėl CK 3.105, 3.108 ir 6.66 straipsnių taikymo

Pažymėtina, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga ir gynimo būdais (CK 1.138 str.). Vedybų sutarties pripažinimą negaliojančia reglamentuoja CK 3.108 straipsnis kaip specialioji norma, be to, ji nukreipia į CK 3.105 straipsnį bei į CK pirmojoje knygoje numatytus sandorių negaliojimo pagrindus (CK 1.78–1.93 str.). CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šiame straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant skolininko prisiimtų įsipareigojimų kreditoriui įvykdymą.

Teismas, atsižvelgdamas CK 1.138 straipsnį, atkreipia dėmesį, kad CK 3.108 straipsnyje ir 6.66 straipsnyje nustatyti savarankiški civilinių teisių gynimo būdai. Pasirinkti teisių gynimo strategiją ir būdą – kreditoriaus teisė. Tai, kad CK 3.108 straipsnyje įtvirtinta specialių sutarčių (vedybų sutarčių) pripažinimo negaliojančiomis tvarka, nepaneigia kreditoriaus teisės rinktis kitus CK 1.138 straipsnyje nurodytus galimus civilinių teisių gynimo būdus.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas savo teisėms ginti pasirinko reikšti ieškinį actio Pauliana instituto pagrindu – pareikštu ieškiniu jis prašo pripažinti negaliojančia atsakovų (sutuoktinių) sudarytą povedybinę sutartį. Kaip minėta, pasirinkti teisių gynimo strategiją ir būdą yra kreditoriaus teisė, tačiau ji nepaneigia kreditoriaus pareigos įrodyti esant visas sąlygas ieškiniui pagal actio Pauliana institutą tenkinti. Todėl atmestinas atsakovės argumentas, kad įstatymų leidėjui sureguliavus tokius santykius specialiomis normomis (CK 3.105 ir 3.108 str.) ir suteikus kreditoriui tokią pat apsaugą, kuri suteikiama bendrais prievolių teisės atvejais actio Pauliana institutu, vedybinė sutartis negali būti ginčijama actio Pauliana instituto pagrindu, ir kad tokia sutartis gali būti pripažinta negaliojančia tik CK 3.108 straipsnyje nurodytais pagrindais.

Dėl CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų

Kaip minėta, CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises (sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės), o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu.

Tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovas R. K. 2013 m. gruodžio 10 d. iš ieškovo M. Č. pasiskolinęs pinigų, jų grąžinimą užtikrindamas ieškovo naudai išduotais paprastaisiais neprotestuotinais vekseliais, prisiėmė asmeninę sutartinę prievolę atsakyti ieškovui, jeigu atsakovas neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taip pat nėra ginčo, kad atsakovas R. K. negrąžino 75 098,42 Eur skolos ieškovui ir kad todėl jis kaip kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą.

Pažymėtina, kad teisę sudaryti vedybų sutartį atsakovams garantuoja įstatymas (CK 3.83 str., 3.87 str., 3.101 str.). Ieškovas byloje ginčija povedybinę sutartį dėl kiekvieno iš sutuoktinių vardu po šios sutarties sudarymo įgyjamo turto teisinio režimo nustatymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisminę praktiką šios kategorijos bylose, yra konstatavęs, kad vien turto režimo (statuso) nustatymas povedybinėje sutartyje savaime nepaneigia kreditoriaus išieškojimo teisės pagal sutuoktinio prievolę, atsiradusią iki povedybinės sutarties sudarymo. Kreditorius, reikšdamas Pauliano ieškinį, turi įrodyti, kaip ginčijama sudaryta povedybinė sutartis pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises į skolos išieškojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2006).

Teismas nustatė, kad atsakovai, sudarydami ginčo sutartį, neperleido turto, nepablogino savo buvusios turtinės padėties, tik nustatė po sutarties sudarymo kiekvieno sutuoktinio įgyjamo turto teisinį režimą (CK 3.83 str.), t. y. nukreipė povedybinės sutarties veikimą į ateitį, kad nebūtų pažeistos sutuoktinių turtinės teisės ateityje. Kadangi įstatymų leidėjas nenustatė pareigos santuoką sudarantiems asmenims įtraukti kiekvieno jų kreditorius į vedybų sutarties sudarymo procesą, ieškovo argumentas, kad atsakovai nepranešė jam apie povedybinės sutarties sudarymą, yra teisiškai nereikšmingi. Be to, ginčydamas atsakovų teisę sutartimi reguliuoti tarpusavio turtinius santykius ir nustatyti turto teisinį režimą, ieškovas nepagrįstai nurodo, kad povedybinės sutarties sudarymas siejamas tik su tuo, kad siekiama nutraukti santuoką ar gyventi skyrium, ko, ieškovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra, nes atsakovai vis dar gyvena kartu, atsakovai nesikreipė į teismą dėl santuokos nutraukimo.

Kaip minėta, vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008).

Ieškinys iš esmės grindžiamas tuo, kad, vedybų sutartyje nustačius sutuoktinių atskiro būsimo turto teisinį režimą, pagal kurį po šios sutarties sudarymo kiekvieno iš sutuoktinių vardu įgyjamas turtas ir (ar) pajamos yra jų asmeninė nuosavybė, jis prarado teisę išieškoti iš 1/2 dalies atsakovo sutuoktinės gaunamų pajamų (darbo užmokesčio), kurios atsakovui priklausytų esant bendram sutuoktinių turtui. Teismas sutinka su atsakovės atsiliepimo į ieškinį argumentais, kad po vedybų sutarties sudarymo ieškovas įgijo teisę išieškoti skolą iš visų atsakovo gaunamų pajamų, o ne iš 1/2 dalies, kuri, esant sutuoktinių turto bendrumui, priklausytų atsakovo sutuoktinei. Ieškovas nepateikė duomenų apie atsakovų gaunamas pajamas (ar jos yra apytikriai vienodos, ar atsakovas iš vis negauna pajamų), be to, atsakovas su sutuoktine (atsakove) turi ir kito bendro nekilnojamojo turto, kuris yra areštuotas kitų antstolių kitose vykdomosiose bylose, ir ieškovas nebūtų galėjęs nukreipti išieškojimo į jį. Todėl darytina išvada, kad atsakovo mokumas ir turtinė padėtis dėl vedybų sutartyje nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo nepasikeitė, o išieškojimas iš atsakovo ieškovo naudai toliau gali vykti, nukreipiant išieškojimą į visas atsakovo gaunamas pajamas. Šios nustatytos aplinkybės taip pat patvirtina, kad atsakovas nesumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertės, o sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad ginčijamas sandoris nepažeidė kreditoriaus teisių.

Pažymėtina, kad pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Taigi, sprendžiant dėl ieškovo ginčijamos povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia, turėtų būti nustatyta, ar skolininkas atsakovas R. K. buvo nesąžiningas, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Teismas sutinka su atsakovės nurodytu argumentu, kad nesant kreditoriaus teisių pažeidimo, ką teismas šioje byloje ir nustatė, nėra ir skolininko bei trečiojo asmens nesąžiningumo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovo ieškinyje nurodyti argumentai neteikia pagrindo atsakovų R. K. ir G. K. 2014 m. birželio 11 d. sudarytą povedybinę sutartį (notarinio registro Nr. 2541), patvirtintą Šiaulių rajono savivaldybės Kuršėnų seniūnijos notaro biuro notarės V. J.-B., laikyti pažeidžiančia kreditoriaus teises ir (ar) atsakovus (sutuoktinius) nesąžiningais, todėl nėra ir pagrindo pripažinti ginčo sutartį negaliojančia actio Pauliana instituto pagrindu. Todėl teismas daro išvadą, kad ieškovo ieškinys atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi ieškinys atmestinas, atsakovei G. K. iš ieškovo priteistinos 500,00 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti, kurios atitinka Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“, nuostatas (CPK 98 str. 2 d.).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra 7,54 Eur ir yra didesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią (3,00 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jos priteisiamos iš bylą pralaimėjusios šalies valstybei (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263–270 straipsniais, 279 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo M. Č., a. k. (duomenys neskelbtini), atsakovei G. K., a. k. (duomenys neskelbtini), 500,00 Eur (penkių šimtų eurų 00 ct) išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovo M. Č., a. k. (duomenys neskelbtini), valstybei 7,54 Eur (septynis eurus 54 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant jas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660, įrodymą pateikiant teismui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per sprendimą priėmusį Šiaulių apylinkės teismą.