Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Č. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. Č. nuteistas pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 4 metams ir 6 mėnesiams; pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams.

Remiantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė R. Č. paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Pagal BK 145 str. 1 d. R. Č. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš R. Č. priteista 7578,75 Lt G. A. gydymo išlaidų Valstybinei teritorinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Č. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė sveikatą žmogui. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

R. Č. 2011 m. lapkričio 3 d., apie 00 val. 30 min., prie naktinio baro, esančio adresu Laukininkų g. 13, Klaipėdoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (etanolio koncentracija kraujyje 2,62 promilės), panaudodamas mažareikšmę dingstį, kad jo bare G. G. nepavaišino alumi, įrėmė pastarajam į galvą revolverį „ALFA model 620“ Nr. (duomenys neskelbtini), užtaisytą koviniais šaudmenimis. Šiais savo įžūliais nusikalstamais veiksmais R. Č. pademonstravo nepagarbą G. G., gatvės praeiviams, baro lankytojams, stebėjusiems minėto nusikaltimo padarymą, ir sutrikdė nurodytų asmenų rimtį ir tvarką. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, be jokios dingsties dėl chuliganiškų paskatų iššovė iš minėto revolverio G. A. į krūtinę, dėl to pastarajam buvo padarytas kiaurinis šautinis kulkinis krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimas su kairiojo plaučio pažeidimu ir pleumohemotoraksu, tai pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6. 6. 9 punktą G. A. sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas jame tikrai neišdėstė motyvų, kodėl R. Č. veika nebuvo įvertinta būtinąja gintimi, tačiau teismas išsamiai išdėstė įrodymų vertinimo motyvus, dėl kurių iš tikrųjų R. Č. veiksmus vertinti būtinąja gintimi nebuvo pagrindo. BK 28 str. 1 d., 2 d. nurodyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi iš paties BK 28 str. seka, kad būtinąja gintimi gali būti laikomi tik tokie veiksmai, kuriais atremiamas pradėtas ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis. Pagal galiojančią teisminę praktiką toks pavojingas kėsinimasis turi būti realus, t.y. jis turi egzistuoti objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Be to, kėsinimasis turi būti ir akivaizdus, t.y. jis turi būti pradėtas ar tiesiogiai turi grėsti besiginančiajam ar kitam asmeniui. Aplinkybės, kurios buvo nustatytos šioje byloje, leidžia padaryti išvadą, kad nukentėjusiojo G. A. sveikata buvo sunkiai sutrikdyta ne ginantis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, o visiškai be jokios dingsties, kadangi G. A. tik leidosi laiptais iš baro į lauką, nes sužinojo, kad jo draugui nukentėjusiajam G. G. įremtas į galvą ginklas. G. A. nepuolė R. Č., nieko jam nesakė, jokių kitų veiksmų, iš kurių nuteistasis būtų galėjęs suprasti ar pagalvoti, kad kėsinamasi į jo sveikatą, G. A. taip pat neatliko, be to, apie tai nė vienoje apklausoje neparodė ir pats nuteistasis. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuteistasis pripažįsta šovęs, tačiau nurodo, kad jis tiesiog gynėsi. Kaip minėta, gynyba BK 28 str. prasme gali būti tik nuo akivaizdaus ir realaus jau pradėto ar tiesiogiai gresiančio kėsinimosi. Byloje nustatyta, kad R. Č. išsitraukęs ginklą įrėmė jį nukentėjusiajam G. G. į smilkinį. Tada atbėgo M. J. ir G. A.. Pagrindinis ginčas šioje byloje yra dėl to, kas pirmiau vyko – grumtynės ar šūvis. Jau minėta, kad nukentėjusysis G. A. teisme parodė, jog pirmiau G. G. paėmė už ginklo vamzdžio, o M. J. griebė R. Č. už rankų, tada jis pajuto šūvio smūgį. Taip pat jau minėta, kad ikiteisminio tyrimo metu, patikslindamas savo parodymus, nukentėjusysis G. A. parodė, kad iki šūvio nebuvo jokių grumtynių, R. Č. pamatęs jį, nukreipė ginklą ir į jį šovė, G. G. stovėjo ramiai, nes jam į galvą buvo įremtas ginklas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai įvertino nukentėjusiojo parodymus, duotus teisme, kadangi dėl patirto streso, išgąsčio bei girtumo įvykio metu jis iš tikro galėjo tiksliai nebeatsiminti visų aplinkybių sekos. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad būtent liudytojo M. J. parodymai, kurie, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nekito viso proceso metu, būtent patvirtina, kad iki šūvio jokių grumtynių nebuvo, G. G. stovėjo ramiai, kadangi jam buvo įremtas ginklas, G. A. leidosi laiptais žemyn link R. Č. ir G. G., kai pasigirdo šūvis, tuomet M. J. kartu su G. G. parvertę ant žemės R. Č., atėmė iš jo ginklą. Liudytojas M. J. tiesiogiai dalyvavo įvykyje, visą laiką nuo ikiteisminio tyrimo pradžios ir teisme aplinkybes aiškino vienodai, jos atitinka bylos medžiagą ir yra logiškos, nuoseklios. Apeliaciniame skunde cituojama frazė iš liudytojo M. J. apklausos teisme „Aš tiksliai nemačiau, ar nukentėjusysis G. G. nesigrūmė su kaltinamuoju. Nemačiau tiksliai ar nebuvo prieš šūvį grumtynių, ar nebuvo už rankos sugriebta“. Kolegija atkreipia dėmesį, kad šis liudytojas į daugkartinius klausimus teismo posėdžio metu atsakė, kad grumtynės vyko tik po šūvio, o dėl šio iš konteksto išimto sakinio liudytojas paaiškino dar to paties teisiamojo pasėdžio metu – jis norėjo pasakyti, kad nematė ar lauke tarp G. G. ir R. Č. buvo kokios grumtynės iki ginklo įrėmimo nukentėjusiajam į smilkinį, kol dar pats liudytojas buvo baro viduje, tačiau jis kategoriškai tvirtino, kad jam išėjus į lauką ginklas buvo įremtas į galvą, jokių grumtynių nebuvo, tuomet į atbėgantį G. A. R. Č. atitraukęs ginklą nuo G. G. ir nieko nesakęs šovė, ir tik tuomet liudytojas su G. G. atėmė iš nuteistojo ginklą. Liudytojas M. J. nepažinojo nei nuteistojo, nei nukentėjusiųjų, todėl jokio tikslo apkalbėti R. Č. tikrai neturėjo. Be to, liudytojas M. J. savo nuoseklius parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Akivaizdu, kad R. Č. atžvilgiu nebuvo jokio kėsinimosi, o jo šūvis į G. A., tiesiai šiam į krūtinę, tikrai nebuvo gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Nei G. G., nei G. A. nesikėsino į R. Č. sveikatą ar gyvybę, taigi ir gintis nebuvo nuo ko. Skunde nuteistasis nepagrįstai nurodo, kad tik 2012 m. vasario 1 d. visi trys įvykio dalyviai – M. J., G. G. ir G. A. papildomos apklausos metu patikslino parodymus ir davė vieningai suderintus parodymus apie tai, kad iki šūvio jokių grumtynių nebuvo, jie visi trys aptarė ir suderino savo parodymus, kad neliktų abejonių, jog ne jie iššovė iš pistoleto grumtynių metu. Kas liečia nukentėjusiuosius ir jų parodymų netikslumus, kolegija dėl to jau pasisakė, o dėl liudytojo M. J. pažymi, kad jis ir iki šios apklausos, tai yra apklausiamas pirmą kartą – 2011 m. lapkričio 16 d., parodė apie tas pačias įvykio aplinkybes. Taigi teigti apie parodymų derinimą, o juo labiau, tam, kad neliktų abejonių, jog ne patys G. G. ir M. J. šovė iš pistoleto, tikrai nėra pagrindo. Abejonių, kad ginklas priklausė R. Č. ir būtent jis tą ginklą turėjo rankose ir iš jo iššovė, byloje nėra. Jokių versijų, kad iš ginklo galėjo iššauti G. G. ar M. J., nekėlė ir pats R. Č.. To nepatvirtina ir bylos medžiaga. Kad R. Č. atžvilgiu nebuvo jokio puolimo ir jis iš tikro, priešingai nei pats teigia, nebuvo sumuštas, įrodo net dvi specialistų išvados. Pirmojoje specialisto išvadoje Nr. G 252/12 (03) nurodyta, kad tyrimui pateiktuose medicininiuose dokumentuose išorinių sužalojimo žymių R. Č. kūne nekonstatuota. Nustatyta krūtinės ląstos sumušimo diagnozė pagrįsta tik subjektyviais duomenimis – nusiskundimais, todėl atmestina. Nesant išorinių sužalojimo žymių, nėra pagrindo vertinti sveikatos sutrikdymo mastą (t. 1, b. l. 119). Taigi R. Č. versija, kad jis buvo sumuštas, nepasitvirtino. Tačiau ir po šios specialisto išvados pateikimo tuo metu dar įtariamasis R. Č. pateikė papildomus medicininius dokumentus, neva įrodančius, kad jam buvo sutrikdyta sveikata. Ištyrus pateiktus medicininius dokumentus, pateikta papildoma specialisto išvada Nr. G 532/12 (03) kurioje nurodyta, kad papildomai pateiktuose R. Č. medicininiuose dokumentuose nėra jokių objektyvių duomenų, nurodančių buvus mechaninius sužalojimus krūtinėje, nėra objektyvių duomenų, leidžiančių pateikti pagrįstą ekspertinę išvadą, kad odontologo pažymėti R. Č. dantų nuskilimai patirti būtent nagrinėjamo įvykio metu (t.1, b. l. 124–125). Todėl kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad nuteistojo dantys iki įvykio buvo sveiki, o nuskilimai atsirado būtent nagrinėjamo įvykio metu. Be to, kad R. Č. atžvilgiu nebuvo jokio puolimo ir jis iš tikro nebuvo sumuštas, patvirtina ir jau minėtos liudytojos L. S. parodymai, kur ji paaiškino, jog po konflikto lauke R. Č. grįžo į barą, sumuštas, sužalotas ar kitaip negaluojantis jis neatrodė, nekraujavo ir nesiskundė, kad skauda, tiesiog jis buvo girtas, pasimetęs. Be to, jis taip pat baro darbuotojai nepasakė, kad lauke yra sužeistų asmenų, tai taip pat iš dalies paneigia jo versiją apie tariamą gynybą.

Iš visų aptartų įrodymų visumos kolegija daro išvadą, kad, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia R. Č., jis nebuvo sumuštas ir nuo nieko nesigynė, tai yra neveikė būtinosios ginties sąlygomis. Kadangi būtinosios ginties situacijos apskritai nebuvo, tai ir apie jos ribų peržengimą pasisakyti nėra pagrindo.

Nuteistasis apeliaciniame skunde dar nurodo, jog neištirta kas paėmė jo mobiliojo ryšio telefoną. Kaip matosi iš bylos duomenų, iš pradžių pats R. Č. buvo nurodęs, kad galbūt telefonas jam tiesiog iškrito grumtynių metu, vėliau dėl telefono jokių pareiškimų nedarė, jo telefonas nebuvo rastas pas nukentėjusiuosius ar liudytojus, kita vertus, R. Č. telefono netekimo faktas (įvertinus aplinkybę, kad jis buvo labai girtas ir tiksliai neprisiminė kaip visas vyko), tikrai nepaneigia jo kaltės padarius nusikaltimus, dėl kurių teismas jį pripažino kaltu.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas, tinkamai įvertinęs išnagrinėtus įrodymus, padarė išvadas, atitinkančias bylos aplinkybes. Teisme nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, kad dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sužalodamas nukentėjusįjį, nuteistasis veikė ne būtinosios ginties situacijoje, o jo nusikalstamą veiką teismas įvertino ir kvalifikavo teisingai. Kolegijos nuomone, būtina atsižvelgti į tai, kad R. Č., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pirmiausia pats padarė pirmąją nusikalstamą veiką prie baro lauke, panaudodamas mažareikšmę priežastį, kad bare G. G. nepavaišino jo alumi, įrėmė jam į galvą ginklą, užtaisytą koviniais šaudmenimis. Šiais savo veiksmais R. Č. padarė viešosios tvarkos pažeidimą, teismas jį pripažino kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir dėl šios nuosprendžio dalies apeliacinis skundas nepaduotas. Išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai taip pat patvirtina, kad R. Č. buvo konflikto iniciatorius, pirmas bare rodė agresiją, paskui lauke pridėjęs ginklą vienam nukentėjusiajam prie smilkinio, staiga nieko nepadariusiam ir nuteistojo nepuolusiam G. A. šovė į krūtinės sritį. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad tuo metu, kai R. Č. iššovė į G. A., paties R. Č. gyvybei ir sveikatai joks pavojus nebuvo kilęs, taigi jis veikė nei esant būtinosios ginties situacijai, nei peržengiant būtinosios ginties ribas. Todėl šiuo atveju taikyti BK 28 str. nuostatas vertinant R. Č. veiką nebuvo ir nėra pagrindo. Taip pat nepagrįstas ir nuteistojo prašymas jo veiką perkvalifikuoti į BK 137 str. 1 d., t.y. sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Esant nusikalstamam pasitikėjimui sveikatos sutrikdymo atveju, kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai, tačiau tikisi sužalojimų išvengti. Jo tikėjimas turi būti paremtas objektyviomis aplinkybėmis, kurios, jo manymu, turėtų užkirsti kelią galimiems padariniams. Nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Šiuo atveju asmuo nesuvokia daromos veikos pavojingo ar rizikingo pobūdžio, nenumato, kad gali kilti pavojingų padarinių. Pagrindinis apeliacinio skundo argumentas, kodėl R. Č. veiksmai turėtų būti kvalifikuoti pagal BK 137 str. 1 d. yra tai, kad nuspausti pistoleto gaiduką nuteistasis galėjo neva grumtynių su G. G. ir M. J. metu. Kolegija jau pasisakė, ir dar kartą pabrėžia, kad byloje nustatytais duomenimis, o būtent liudytojo M. J. nuosekliais ir logiškais parodymais, kuriais pagrįstai patikėjo pirmosios instancijos teismas, nustatyta, kad grumtynės buvo tik po šūvio. O grumtynės, kaip tai vadina nuteistasis, buvo liudytojo M. J. ir nukentėjusiojo G. G. veiksmai, kuriais jie siekė iš agresyviai nusiteikusio R. Č. atimti ginklą, tai yra parvertė jį ant žemės ir ginklą atėmė. Taigi apeliacinio skundo argumentas, kad R. Č. G. A. sveikatą sutrikdė dėl neatsargumo, paneigtas. Nuosprendyje pagrįstai nurodoma, kad šaudamas į nukentėjusįjį, nuteistasis be abejo suprato, kad kelia pavojų jo sveikatai ir siekė bet kokių padarinių, jų savo sąmonėje nedetalizuodamas. Juo labiau, kaip nustatyta specialisto išvada Nr. 915, tyrimui pateiktas revolveris yra fabrikinės gamybos 6 mm kalibro revolveris „ALFA model 620“ Nr. (duomenys neskelbtini). Revolveris yra „C“ kategorijos šaunamasis ginklas, skirtas šaudyti 6 mm kalibro „Flobert“ tipo šoviniais. Revolveris šaudyti tinkamas. Pateiktų šovinių požymiai yra būdingi fabrikinės gamybos 6 mm kalibro „Flobert“ tipo šoviniams. Apžiūrėjus pateiktus šovinius ant kulkų aptikti spaudimo-slydimo pėdsakai, nebūdingi fabrikinės gamybos šoviniams. Į šovinių tūteles savadarbiu būdu yra pripilta parako, siekiant padidinti kulkų kinetinę energiją. Tokie šoviniai skirti 6 mm kalibro įvairių modelių revolveriams. Šoviniai yra šaudmenys ir šaudyti tinkami, iš jų ir iš tyrimui pateikto revolverio. Iššautų kulkų kinetinė energija viršija šaudmenų, skirtų „C“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, keliamus energetinius reikalavimus. Pateikta tyrimui kulka (išimta operacijos metu iš G. A. kūno) yra fabrikinės gamybos 6 mm kalibro žiedinio įskėlimo „Flobert“ tipo šovinio kulka. Tai rodo, kad R. Č., net neturėdamas leidimo turėti ginklo (tai patvirtina Klaipėdos AVPK Licencijavimo poskyrio raštas, kad R. Č. nėra išduotas leidimas įsigyti ar laikyti, nešiotis ginklus. Ginklas „A. P. Brno“, ME Flobert 6 mm kalibro, Nr. (duomenys neskelbtini), nėra registruotas Civilinėje apyvartoje esančių ginklų registre), ne tik jį turėjo ir nešiojosi lietpalčio kišenėje, bet ir tas ginklas buvo toks, į kurio šovinių tūteles savadarbiu būdu dar buvo pripilta parako, siekiant padidinti kuklų kinetinę energiją. Atkreiptinas dėmesys, kad R. Č. tarnavo oro ir jūrų karinėse pajėgose, todėl ginklo pavojingumą tikrai suvokė. Teismas šiuo atveju padarė pagrįstą išvadą, kad R. Č. sunkiai sužalojo G. A. veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, todėl kalbėti apie neatsargią kaltės formą nėra pagrindo. Be to, kaip teisingai nurodė teismas nuosprendyje, vertinant G. A. sužalojimo aplinkybes, nekyla abejonių, jog R. Č. šovė nukentėjusiajam į krūtinės sritį be jokios dingsties, kai tuo tarpu G. A. į lauką išbėgo tik dėl to, kad jo draugui nukentėjusiajam G. G. nuteistasis laikė įrėmęs ginklą į smilkinį, ir net nespėjus pribėgti, nuteistasis be jokios dingsties šovė G. A. į krūtinę. Jokių asmeninių santykių ar konfliktų tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo nei prieš įvykį, nei įvykio metu nebuvo, joks pavojus nuteistajam R. Č. negrėsė, nes nukentėjusysis G. A. neatliko jokių neteisėtų ar įžeidžiančių veiksmų prieš nuteistąjį. Taigi R. Č. šovė iš chuliganiškų paskatų, kurios paprastai ir pasireiškia neišprovokuota agresija, veikos bepriežastingumu, akivaizdžiu neadekvatumu. Įvertinęs visas išanalizuotas aplinkybes teismas R. Č. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 135 str. 2 d. 8 p.

Skunde nuteistasis taip pat nurodo apie tai, kad teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi tik prielaidomis ir spėjimais, neišsiaiškino visų aplinkybių, nepašalino prieštaravimų. Kolegija šiuos skundo argumentus atmeta. Pažymėtina, kad nukentėjusiųjų ir liudytojo M. J. parodymų prieštaringumas skundžiamajame nuosprendyje išsamiai aptartas ir nurodoma, kodėl ir kokia apimtimi teismas tiki tam tikrais parodymais, apie tai jau pasisakyta ir šioje nutartyje. Be to, BPK 20 str. 5 d. įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam išnagrinėjus ir patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamus duomenis. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę. Kolegija konstatuoja, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė ne prielaidomis, o būtent konkrečiais įrodymais, betarpiškai išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, BPK 301 str. 1 d. reikalavimai nebuvo pažeisti. Teismas, kaip jau paminėta, įrodymus įvertino laikantis BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta nepažeidžiant BPK 305 str. 1 d. reikalavimų. Jokių kitų, juo labiau esminių, BPK pažeidimų kolegija šioje byloje taip pat nenustatė, jų nenurodo ir apeliantas.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. Č. bausmes, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Skiriant bausmę, teismas vadovaujasi BK 41 str. 2 d. nuostatomis apie bausmės paskirtį bei BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Be to, skiriant bausmes, atsižvelgiama ne tik į kaltininko atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų buvimą ar nebuvimą, jų reikšmę bei tarpusavio santykį, tačiau atsižvelgiama ir į kitas aplinkybes, išvardintas BK 54 str. 2 d. Tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, kaltininko asmenybė ir kt. Teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nors nuteistasis skunde nurodo, kad teismas turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis atlygino G. A. padarytą žalą ir su juo susitaikė, tačiau kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu. BK 59 str. 1 d. 3 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė - kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Ši aplinkybė pripažįstama tada, kai pripažįstama atsakomybę lengvinančia, kai kaltininkas pats savo noru arba jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygina padarytą žalą, kuri būna išreikšta civiliniu ieškiniu. Iš tiesų byloje yra nukentėjusiojo pareiškimas, kad jis susitaikė su R. Č., kuris jam atlygino turtinę ir neturtinę žalą (2 t. 45 b.l.). Tačiau kolegija pažymi, kad G. A. šioje baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio pareiškęs iš viso nebuvo, be to, nieko neparodė ir apie jam padarytą kokią nors (turtinę ar neturtinę) žalą. Civilinį ieškinį pareiškė tik Valstybinė teritorinė ligonių kasa, ir teismas nusprendė priteisti iš R. Č. 7578,75 G. A. gydymo išlaidų. Apie šių išlaidų atlyginimą byloje duomenų nėra. Todėl nukentėjusiojo pareiškimas, kad jis susitaikė su R. Č., negali būti laikoma nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad nusikalstamas veikas nuteistasis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad R. Č. padarė vieną nesunkų ir vieną labai sunkų (nuosprendyje neteisingai nurodoma, kad sunkų) nusikaltimus. Iš nuosprendžio matosi, kad svarbią reikšmę skiriant bausmes turėjo ir nuteistojo R. Č. asmenybę apibūdinantys duomenys. Byloje nustatyta, kad R. Č. dirba, yra jauno amžiaus, ir, nors kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, teismas nepagrįstai nurodė, kad R. Č. teistas ir teistumas išnykęs, tačiau kaip matosi iš bylos duomenų, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 21 d. nuosprendžiu R. Č. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju. Kolegija pripažįsta, kad tai apsirikimo klaida, kuri neturėjo įtakos nei veikų kvalifikavimui, nei bausmės paskyrimui. Nepaisant to, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, iš nuosprendžio matosi, kad teismas pagal BK 284 str. 1 d. paskyrė nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, o pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. – irgi laisvės atėmimo bausmę, tačiau ženkliai švelnesnę už BK 135 str. 2 d. sankcijos vidurkį. Šios bausmės subendrintos apėmimo būdu. Įvertinus R. Č. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes ir duomenis, apibūdinančius kaltininko asmenybę, kolegijos nuomone, jam ir už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos ir šias bausmes švelninti pagrindo nėra.

Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės jau buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo veikos kvalifikuotos teisingai, paskirtos bausmės taip pat yra teisingos. Naikinti arba keisti nuosprendį nuteistojo skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. Č. apeliacinį skundą atmesti.