Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. D. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo E. D. pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje ir nubaustas 50 MGL, tai yra 1 883 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. E. D. nuteistas už tai, kad 2017 m. kovo 10 d. apie 18 val. 50 min. namuose adresu (duomenys neskelbtini) , buto kambaryje kilusio žodinio konflikto metu tyčia savo sugyventinės A. Č. mažamečiui sūnui K. M., gimusiam (duomenys neskelbtini) metais, sudavė ne mažiau kaip du smūgius diržu į kojų ir sėdmenų sritį, taip mušdamas sukėlė savo šeimos nariui – nukentėjusiajam K. M. fizinį skausmą.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo E. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl kaltės

6. E. D. savo kaltę dėl mažamečiui nukentėjusiajam sukelto fizinio skausmo viso bylos tyrimo metu kategoriškai neigė, nurodydamas, kad jokio smurto šio atžvilgiu nenaudojo. Apeliaciniame skunde nuteistasis nuosekliai laikėsi pirmosios instancijos teisme pateiktos versijos ir nurodė, kad, jo įsitikinimu, kaltinimas yra išgalvotas. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuteisęs jį už smurtavimą, sukėlus mažamečiam asmeniui fizinį skausmą bei netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nes fizinio skausmo sukėlimo faktas nebuvo nustatytas ir nenuginčijamai įrodytas. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, anot apelianto, išimtinai rėmėsi nukentėjusiojo ir jo įstatyminio atstovo, parodymais, o jo ir nukentėjusiojo motinos duotus parodymus teismas atmetė, deklaratyviai pripažindamas juos gynybine versija. Su tokiais skundo argumentais apeliacinis teismas sutikti negali.

7. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 3 dalį kyla tam, kas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas arba jį kankindamas, sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose nustačius, kad fizinis skausmas ar nežymus sveikatos sutrikdymas yra padarytas kaltininko artimajam giminaičiui ar šeimos nariui, kuris yra mažametis, nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, apeliacinio skundo argumentais, įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, proceso dalyvių pasisakymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, darytina išvada, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 3 dalį buvo išsamiai ištirtos. Priešingai nei teigia apeliantas savo skunde, visi byloje surinkti įrodymai buvo įvertinti kompleksiškai, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, teismas juos palygino tarpusavyje bei kitų byloje esančių duomenų kontekste. Skundžiamame nuosprendyje aiškiai ir motyvuotai išdėstyti argumentai, kurių pagrindu apelianto atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tai, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas netenkino apelianto subjektyvių lūkesčių, nėra ir negali būti pagrindu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį vertinti kaip nepagrįstą bei neteisėtą.

8. Priešingai nei teigia apeliantas, jo kaltė įvykdžius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pagrįstai buvo grindžiama ne tik išskirtinai nukentėjusiojo K. M. ir jo atstovo pagal įstatymą R. M., tačiau ir nešališkos liudytojos A. M. parodymais, teismo psichiatrinės – psichologinės ekspertizės išvados duomenimis, kitais rašytiniais įrodymais. Apeliantas skunde, kaip ir pirmosios instancijos teisme, siekė įtikinti, kad nukentėjusiojo parodymai neatitinka faktinių aplinkybių ir kėlė versijas, dėl ko K. M. galėjo jį apkalbėti. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad tokiose situacijose, kai šeimose yra nesutarimų dėl tarpusavio santykių ar nepilnamečių vaikų auklėjimo, jų priežiūros ir pan., kiekvienos šalies poziciją reikia vertinti labai atidžiai, tačiau pažymi, kad tai, jog santykiai yra konfliktiški, nei vienos iš šalių parodymai savaime negali būti laikomi šališkais ir neteisingais. Šiuo atveju nukentėjusiojo K. M. parodymai buvo išanalizuoti ir objektyviai įvertinti kitų bylos duomenų kontekste.

8.1. Kaip matyti iš nukentėjusiojo K. M. apklausų, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu tuoj po įvykio, išsamiai papasakojo įvykio aplinkybes, dėl ko, kuo ir per kurias kūno vietas patėvis jį mušė, teigė, kad jam skaudėjo. K. M. taip pat buvo apklaustas ir teisme, kur visas aplinkybes dėl jo mušimo nurodė iš esmės analogiškai. Nukentėjusiajam atliekant teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę, K. M. parodymai nekito, specialistams jis nurodė tas pačias prieš jį vartoto smurto aplinkybes – kad patėvis smūgius sudavė diržu, nurodė tą patį kiekį smūgių ir patvirtino, kad tokiais veiksmais jam buvo sukeltas skausmas. Iš „Messenger“ programėlės išrašo matyti, kad tuoj po įvykio, 2017 m. kovo 10 d., 18.56 val., K. M. savo tėvui R. M. parašė žinutę, kad jį diržu mušė motina ir patėvis. Nukentėjusiojo atstovas pagal įstatymą R. M. parodė, kad 2017 m. kovo 10 d. vakarą gavo žinutę iš sūnaus K., kad mama ir patėvis jį mušė, dėl ko R. M. kreipėsi į policiją. Iš šio parodymų matyti, kad visos jam K. M. apie įvykį papasakotos aplinkybės, jam 2017 m. kovo 13 d. jau paėmus vaiką gyventi į savo namus, detaliai atitinka paties nukentėjusiojo nurodytas ir bylos dokumentuose užfiksuotas aplinkybes. Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė A. M., teisme apklausta liudytoja parodė, kad pagal gautą pranešimą dėl smurto prieš vaiką, 2017 m. kovo 13 d. ji kartu su kolege R. K. nuvyko į vaiko namus, kur apklausė motiną ir mažametį K. M.. Iš šios liudytojos parodymų matyti, kad vaikas jai papasakojo analogiškas įvykio aplinkybes, kokias nurodė ir apklausiamas pats bei papasakojo tėvui, t. y., kad motina jam liepė perrašyti tekstą, o kai jis padaręs darbą nerado sąsiuvinio, tėvai pagalvojo, kad jis meluoja, todėl abu jį mušė diržu, apie šį sumušimą jis iš karto parašė žinutę savo tėvui. Liudytoja jo klausė, ar liko žymės, vaikas sakė, kad neliko, liudytoja to netikrino. Iki to įvykio Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai nebuvo gavę signalų dėl šios šeimos, tačiau šio apsilankymo metu liudytoja aiškiai matė, kad vaikas traumuotas, pasakodamas labai jaudinosi, atrodė išsigandęs. Motinai paaiškinus apie gautą pranešimą, kad ši netinkamai rūpinasi vaikais, ji A. M. nurodė, kad jos vaikas kelia problemas, skriaudžia mažesnį brolį, dėl elgesio problemų lankosi pas psichologus. Liudytoja patvirtino, kad vaiko motina A. Č. neneigė, jog prieš vaiką buvo naudotas smurtas. Visi šie aptarti bylos įrodymai rodo, kad nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodytas aplinkybes apie jo atžvilgiu E. D. panaudotą smurtą patvirtina ne tik jo tėvas, kuris šioje situacijoje galimai suinteresuotas asmuo, tačiau ir nešališkos liudytojos A. M. parodymai, todėl jie nuosprendį priėmusio teismo pagrįstai buvo laikyti objektyviais ir patikimais. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad K. M. parodymais nenuoseklūs ir todėl nelaikytini patikimais, tačiau šis teiginys grindžiamas tik kai kurių neesminių detalių nesutapimu, t. y., kad vaikas skirtingai nurodė sąsiuvinio dingimo aplinkybes, kad vienur sakė, jog ant kojos liko mėlynė, kitur, kad liko tik žymė, kad ne visose apklausose nurodė aplinkybę apie tai, kad mama ranka trenkė jam per kaktą, nustūmė nuo kėdės, todėl jie, vertinant aukščiau išdėstytus argumentus, negali paneigti nukentėjusiojo parodymų patikimumo.

8.2. Be to, kad nukentėjusiojo K. M. parodymus patvirtina kitų patikimų bylos duomenų visuma, kolegija sutinka su pirmosios instancijos padaryta išvada, kad byloje nenustatyta duomenų, kurie galėtų argumentuotai paaiškinti mažamečio K. M. siekį apkalbėti savo patėvį, tikslu gyventi su savo tėvu, o ne su motinos šeima. Pats apeliantas savo parodymuose teigė, kad K. M. kaip savo sūnų augino nuo mažens, visada dalyvavo jo auklėjime ir ugdyme, jie sutarė gerai. Nurodė, kad jų šeimoje vaikai auklėjami griežtai, tačiau akcentavo, kad jokio smurto niekada prieš vaikus nenaudoja, visada elgiasi gražiai, išsiaiškina situacijas kalbėdami. Tokias aplinkybes patvirtino ir liudytoja apklausta nukentėjusiojo motina A. Č.. E. D. ir ši liudytoja taip pat nurodė, kad paskutiniu metu K. ignoruodavo E. D., atsikalbinėdavo. A. Č. įsitikinimu, sūnus priešiškas E. D., jo nekenčia ir jį apkalbėjo, tačiau nei vienas iš jų negalėjo argumentuotai paaiškinti tokio vaiko elgesio pasikeitimo priežasčių. Jei, pasak jų, E. D. buvo jam geras ir ne tik kad niekada nenaudojo smurto, bet ir kitokiais būdais vaiko neskriaudė, tuomet K. nebuvo jokio pagrindo apšmeižti patėvį. Apelianto ir A. Č. manymu, tokiu būdu vaikas siekė persikraustyti pas tėvą, tačiau iš tų pačių apelianto ir A. Č. parodymų matyti, kad tarp vaiko motinos ir tėvo niekada nebuvo kilęs ginčas dėl to, pas kurį iš jų turi gyventi K.. A. Č. savo parodymuose nurodė, kad po skyrybų vaiko tėvas nesidomėjo juo, K. lankė mažai ir retai pasiimdavo, ji nurodė, kad nebūtų prieštaravusi sūnaus norui išvykti gyventi pas tėvą, tačiau pats tėvas tokios iniciatyvos nerodė. Pažymėtina, kad ir pats vaikas neneigė norėjęs gyventi pas tėtį, tačiau nėra jokių duomenų, kad būtent dėl to jis melavo, jog jį patėvis mušė. E. D. ir A. Č. vieningai teigė, kad K. galėjo apkalbėti patėvį iš pykčio dėl to, kad A. Č. laukiasi dar vieno vaiko, tačiau ir ši aplinkybė niekuo neparemta, nes pats K. nurodė, kad apie mamos nėštumą sužinojo jau po jo sumušimo, tokius jo parodymus patvirtino ir R. M., kuris nurodė, kad įvykio dieną A. Č. jam pati pasakė, kad K. dar nežino apie jos nėštumą. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ir A. Č. byloje pateikti „Messenger“ programos duomenys, kur susirašinėjimo su motina metu nukentėjusysis nori atsiprašyti E. D., paremti išimtinai tik gynybos pusę palaikančios A. Č. menamo pobūdžio pamąstymais.

8.3. Apeliaciniame skunde E. D. teigia, kad teismas nepagrįstai jo parodymus vertino kaip gynybinę versiją, jų neanalizavęs kitų duomenų visumoje, neįvertinęs, kad juos patvirtina A. Č. parodymai, ir toks jų nurodytų aplinkybių sutapimas kaip tik rodo, kad jie išdėstė tikrovę atitinkančius faktus. Kolegija su tokiais teiginiais nesutinka. Ta aplinkybė, kad E. D. ir A. Č. parodymai iš esmės sutampa, savaime neduoda pagrindo juos laikyti teisingais. Įvertinus šiuos parodymus bylos duomenų visumos kontekste, jų patikimumas kelia pagrįstų abejonių. Šiame kontekste svarbi yra nukentėjusiojo nurodyta aplinkybė, kad smurtą jo atžvilgiu naudojo ne tik E. D., bet ir vaiko motina A. Č.. Nors jos atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas, tačiau, kaip minėta aukščiau, teisėjų kolegija nemato priežasčių netikėti nukentėjusiojo parodymais visa jų apimtimi. Nukentėjusysis K. M. nuosekliai teigė, kad pradžioje diržu jam sudavė mama, o paskui patėvis, o šie laikosi nuoseklios pozicijos, kad nei vienas iš jų jokių smurto veiksmų vaiko atžvilgiu neatliko. Liudytoja A. Č., siekdama pastiprinti versiją, kad jos sūnus K. M. meluoja ir tyčia apkalba E. D., nurodė sūnų neigiamai apibūdinančias savybes, t. y., kad K. yra sudėtingo charakterio, savininkiškas, turi elgesio problemų, skriaudžia mažesnį brolį, linkęs meluoti, tingi mokytis, tačiau dalis šių jos teiginių niekuo nepatvirtinti, o dalis jų yra paneigta rašytiniais objektyviais bylos duomenimis. Byloje net iš 4 ugdymo įstaigų yra pateiktos K. M. charakteristikos, kuriose šis vaikas apibūdinamas išimtinai iš teigiamos pusės, t. y. kad jis draugiškas, kultūringas ir nuoširdus, jokių elgesio problemų su juo nebuvo, kad buvo stropus, imlus, gerai mokėsi, kad dėl vaiko elgesio ir mokymosi nebuvo iškilusių jokių problemų, ir nei vienoje iš mokyklų jam nebuvo teikta psichologo, pedagogo ar socialinio darbuotojo konsultacija ar pagalba (t. 1, b. l. 52, 54, 56, 58).

8.4. Apeliantas nesutiko ir su K. M. teismo psichiatrinės – psichologinės ekspertizės išvadomis dėl to, jog nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima netikėti K. M. parodymais, kad jam nenustatyti padidintas polinkis fantazuoti ir padidintas polinkis į įtaigumą ir visos kitos, iš kurių akivaizdžiai galima daryti išvadą, jog K. M. nurodytos aplinkybės atitinka realybę, kad vaikas iš tiesų buvo ne tik mušamas, dėl ko jautė fizinį skausmą, tačiau jam išsivystė ir laikinas psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą, kuris tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs ne vien dėl E. D. atliktų veiksmų, bet ir dėl jam artimiausio žmogaus – motinos nesuteikto emocinio palaikymo, saugumo užtikrinimo. Pagal BPK 208 straipsnį, ekspertizė skiriama tuomet, kai nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialių tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos ar kitos specialios žinios. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai neturėjo pagrindo netikėti specialisto išvada, duota asmens, turinčio tinkamą išsilavinimą bei patirtį, t. y., tyrimui atlikti specialių žinių. Be to, šis įrodymas visiškai patvirtino nukentėjusiojo K. M., jo įstatyminio atstovo R. M. ir liudytojos A. M. nurodytas aplinkybes. Kolegija pažymi, kad specialisto išvados teismo buvo vertinamos ne kaip atsietas atskiras įrodymas, kuris turi patvirtinti ar paneigti nusikaltimo padarymo faktą. Jų patikimumas buvo sietinas su atitikimu kitiems bylos duomenims. Taigi, kaip teisingai nurodė skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, specialisto duotos išvados, kuriose nurodytos aplinkybės atitinka paminėtų asmenų nurodytas aplinkybes, pagrįstai laikyta apelianto kaltę patvirtinančiu įrodymu. Apeliantas, nesutikdamas su specialisto išvados objektyvumu ir patikimumu, be savo subjektyvaus vertinimo, nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą šiomis išvadomis suabejoti.

8.5. Apelianto skunde nurodytos aplinkybės, kad įvykio dieną vaikas nenorėjo daryti užduoties, kurią nurodė mama, jis šaukė, trankė durimis, todėl buvo pastatytas į kampą ir kad tai jam nepatiko, nepaaiškina nukentėjusiojo motyvacijos apkaltinti E. D., nes, kaip vieningai tvirtina apeliantas ir liudytoja A. Č., tą dieną pykčiai dėl teksto perrašymo vyko tik tarp mamos ir vaiko, o E. D. į tai visiškai nesikišo, nieko vaikui nesakė, net nebuvo priėjęs prie nukentėjusiojo, tuomet lieka neaišku, kodėl K. M. iš pykčio dėl tokio griežto reikalavimo, smurtu apkaltino ne tik mamą, tačiau ir niekuo dėtą patėvį? Šalia aptartų aplinkybių visumos paminėtina ir E. D. patvirtinta aplinkybė, jog jų šeimoje vaikai yra auklėjami griežtai, mokomi gerbti suaugusiuosius ir jų klausyti. Nors tai nėra kaltės įrodymas, tačiau vertinant nustatytų aplinkybių kontekste sustiprina teismo įsitikinimą, kad nusikalstama veika buvo padaryta. Šiame kontekste pažymėtina, kad bet koks suaugusiųjų požiūriu netinkamas vaiko elgesys nepateisina suaugusiųjų neteisėto elgesio vaiko atžvilgiu ir turi būti baudžiamas.

9. Taigi, pirmosios instancijos teismas byloje ištirtų įrodymų visumos pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad E. D. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje išties sudavė savo sugyventinės A. Č. mažamečiui sūnui K. M. diržu į koją ir sėdmenis. Tai, kad jis šį veiksmą padarė tyčia, rodo mažamečio K. M. parodymai, kad patėvis norėjo jį sudrausminti, nes jis nepakluso motinos paliepimui perrašyti tektą ir melavo dėl sąsiuvinio dingimo, būtent šie nukentėjusiojo parodymai apibūdina E. D. motyvą ir tikslą, t. y. sudrausminti posūnį, kad jis būtų paklusnus ir vykdytų suaugusiųjų šeimos narių nurodymus. Ši nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė patvirtina, kad apelianto veika buvo tyčinė, kuria jis ne tiek siekė sukelti skausmą mažamečiui šeimos nariui, kaip įstatyme uždraustais būdais jį sudrausminti. Šioje situacijoje akivaizdu, kad E. D., kaip suaugęs, protaujantis žmogus, suvokė, kad smūgio sudavimas diržu į koją ir sėdmenis mažamečiui vaikui neabejotinai sukels skausmą. Minėtos aplinkybės pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido spręsti, kad nuteistasis, atlikdamas tokius veiksmus, suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad savo veiksmu sukels mažamečiui asmeniui fizinį skausmą, ir nors to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia.

Dėl bausmės

10. Nuteistasis E. D. nesutinka su jam skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme ir jos dydžiu, prašo paskirti kitą bausmės rūšį ar sumažinti baudos dydį, paskiriant pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį įstatymą, kuris yra švelnesnis. Apeliantas skunde nenurodo, kokia kita bausmės rūšis jam būtų tinkama, tačiau iš jo prašymo darytina išvada, jog jis sutiktų su griežtesnės bausmės paskyrimu.

10.1. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog įstatymas nenumato galimybės kaltininkui pačiam vertinti, kokia bausmė jam būtų teisingiausia, ir pačiam pasirinkti bausmės rūšį bei jos dydį, tai yra teismo prerogatyva – teisė ir pareiga, kurią atliekant proceso dalyvių nuomonė teismo neįpareigoja, teismas, skirdamas bausmę, vadovaujasi įstatymu. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1 d., 2 d.).

10.2. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas, skirdamas nuteistajam E. D. bausmę, laikėsi visų bendrųjų bausmės skyrimo reikalavimų. Už BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą gali būti skiriama bauda, areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.), nuteistasis E. D. padarė būdamas neteistas, jis neturi galiojančių administracinių nuobaudų, turi pastovią gyvenamąją vietą, dirba ir turi pastovias pajamas, charakterizuojamas teigiamai, išlaiko šeimą, kurioje yra dar du mažamečiai vaikai. BK 55 straipsnyje yra numatyta, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o skirdamas laisvės atėmimo bausmę teismas privalo tokį savo sprendimą motyvuoti. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, jog nuteistojo asmenybė bei faktinis padaryto nusikaltimo bei paties nuteistojo pavojingumas leidžia pasiekti bausmės tikslus paskiriant švelniausią BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą bausmę.

10.3. Teisėjų kolegija nesutinka su skundo teiginiu dėl netinkamai pritaikyto įstatymo, nustant paskirtos bausmės – baudos dydį. Pažymėtina, kad tai, jog skundžiamu nuosprendžiu teismas E. D. paskyrė 50 MGL, kuri sutampa su pagal BK 47 straipnsio 3 dalies 2 punkto (2017 m. rugsėjo 28 d. įst. redakcija įsigaliojusi nuo 2017 m. spalio 6 d.) kur už nesunkų nusikaltimą numatyta minimali skirtina bauda 50 MGL, neduoda pagrindo teigti, kad teismas jo atžvilgiu pritaikė būtent šią redakciją, paskyręs jam šiame įstatyme numatytą minimalią baudą. Pagal ankstesnę šio BK straipsnio redakciją, už minėtą nusikaltimą galėjo būti skiriama iki 500 MGL dydžio bauda. O šio straipsnio 2 dalyje už visus nusikaltimus buvo numatyta minimali bauda – 1 MGL dydžio. Taigi, nusikalstamos veikos padarymo metu už nesunkaus nusikaltimo padarymą įstatymas numatė galimybę nuteistajam skirti nuo 1 iki 500 MGL dydžio baudą. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Nuosprendį priėmęs teismas tinkamai įvertino visus surinktus duomenis, pagrįstai nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, įvertino jo asmenybę, charakteristiką, visas kitas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes ir paskyrė jam žymiai mažesnę nei sankcijoje numatytos parinktos bausmės vidurkis bausmę, todėl ji negali būti laikytina aiškiai per griežta.

10.4. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, jo sprendimo negali niekas įtakoti ir tik jis gali spręsti, kokia bausmė įgyvendins teisingumo, proporcingumo principus, atitiks bausmės tikslų bei paskirties kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai, įvertinus įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nustatoma, kad paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Šiuo atveju konstatuojama, kad byloje nėra įrodymų, jog pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam E. D. bausmės rūšį ir nus­tatydamas jos dydį, bei nustatydamas baudos sumokėjimo terminą, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar netei­sin­gai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas.

10. Įvertinus aptartą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. birželio 18 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl keisti jį ar naikinti E. D. apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo E. D. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.