Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo H. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 140 str. 1 dalį, kadangi, nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Nuspręsta A. S. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

H. S. buvo kaltinamas pagal BK 140 str. 1 d. tuo, kad jis sukėlė žmogui fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo žmogų, o būtent, kad jis 2013 m. rugpjūčio 17 d., apie 22 val., Vilniaus r., Kalvelių sen., (duomenys neskelbtini), sudavė ne mažiau kaip septynis smūgius rankomis A. S. į įvairias kūno vietas, dešine ranka sudavė A. S. į veidą, nykščiu pataikydamas į jo lūpą ir ją prakirsdamas, smaugė ant kaklo buvusia grandinėle ir tuo sukėlė fizinį skausmą A. S. ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė išvadą, kad teisme ištirtų įrodymų visuma nenustatyta, kad H. S. būtų sudavęs smūgius A. S., jį sužalojęs ar sukėlęs pastarajam fizinį skausmą, todėl yra pagrindas išteisinti H. S., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. S. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo H. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.; civilinį ieškinį tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra keistinas, nes nuosprendyje padarytos išvados, jog H. S. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams bei nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Be to, bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas, teismo padarytos išvados yra nepagrįstos, nes teismo nuosprendyje pateiktas surinktų įrodymų vertinimas yra neišsamus ir nepagrįstas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nors to reikalauja BPK 20 str. 5 d. nuostatos. Pasak apelianto, apylinkės teismas, vertindamas nustatytas faktines aplinkybes, jas interpretavo neteisingai, todėl padarė klaidingas išvadas, kurios neatitinka ikiteisminio tyrimo metu nustatytų ir teisme nepaneigtų faktinių aplinkybių visumos, aiškiai parodančios, kad H. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Pasak apelianto, vertinant teismo teiginius, kuriuo nuosprendis grindžiamas kritiškai vertinant nukentėjusiojo A. S. parodymus, nes ikiteisminio tyrimo metu duoti A. S. parodymai buvo visiškai kitokie nei tie, kuriuos jis davė teismui, tačiau tikint išteisintojo H. S. parodymais, jog jis A. S. nemušė ir jam jokių sužalojimų nepadarė, pažymėtina, toks bylos duomenų patikimumo tikrinamo metodas - lyginant išteisintojo ir nukentėjusiojo parodymų turinį ikiteisminio bylos tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, yra vienpusiškas, neatskleidžiantis apklaustų asmenų motyvacijos duoti vienokius ar kitokius parodymus, todėl nepakankamas. Apeliantas mano, kad neatitikimai nukentėjusiojo paaiškinimuose dėl to, kas ir kiek sudavė smūgių, negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti nukentėjusiojo parodymus. Apeliantas pažymi, kad šiuo aspektu būtina vertinti tai, jog stresinės įvykio aplinkybės turi įtakos įvykio eigos fiksavimui bei įsiminimui, be to, natūralu, kad kiekvienoje naujoje apklausoje parodymai dėl neesminių detalių gali skirtis. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jis duodamas parodymus apie tai, kas pradėjo muštynes ir pirmas sudavė jam smūgius, apeliantas buvo nuoseklus visų apklausų metu. Pasak apelianto, prieš vertindamas išteisintojo parodymus ir pripažindamas juos įrodymais byloje, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog H. S. yra suinteresuotas jam palankia bylos baigtimi asmuo, laisvas nuo teisinės atsakomybės duodant bet kokius parodymus, todėl jo parodymais, kaip jo kaltę paneigiančiais, negalima besąlygiškai remtis.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį grindė ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu nustatytomis aplinkybėmis, tačiau šiuo aspektu būtina pažymėti, kad BPK 331 str. 2 d. reikalauja nuosprendį grįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Apeliantas nurodo, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas buvo A. S. padaryti sveikatos sutrikdymai, todėl teisiamajame posėdyje buvo nagrinėjamos betarpiškai tik su šiuo klausimu ir kaltinimu susijusios aplinkybės. Pasak apelianto, ne mažiau svarbi aplinkybė yra ir ta, kad 2014 m. balandžio 28 d. nuosprendis nėra įsiteisėjęs. Todėl apibendrinant aukščiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi kitoje byloje išnagrinėtomis faktinėmis aplinkybėmis, o nuosprendį grįsdamas neįsiteisėjusiu kitoje byloje priimtu nuosprendžiu bei įrodymais, betarpiškai neišnagrinėtais teisiamajame posėdyje, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.

Apeliantas pažymi, kad vertinant byloje esančiuose medicininiuose dokumentuose nurodytas faktines aplinkybes dėl nukentėjusiojo sužalojimų, akivaizdu, kad jos visiškai atitinka nukentėjusiojo A. S. nurodytas faktines aplinkybes dėl įvykio eigos, sužalojimų intensyvumo, o taip pat patvirtina nusikalstamos veikos sudėties išteisintojo H. S. veiksmuose buvimą bei jo kaltę padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad ne mažiau svarbios aplinkybės, kurios teismo nuosprendyje nebuvo įvertintos ir nagrinėtos yra tai, jog apklaustas kaltinamuoju H. S. pripažino namo verandoje buvusį konfliktą, susistumdymą, tačiau, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei gindamasis nuo reiškiamų kaitinimų, paneigė bet kokių smūgių sudavimą A. S. bei bet kokį smurtą šio nukentėjusiojo atžvilgiu. Be to, teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad iš tiesu po įvykusio konflikto namo verandoje ant grindų buvo rasta sutraukyta A. S. priklausanti ant kaklo nešiota grandinėlė, jo mobilaus ryšio telefonas. Pasak apelianto, šie duomenys atskleidžia visą tikrąjį įvykio mechanizmą, o taip pat patvirtina A. S. nurodytas aplinkybes dėl smurto jo atžvilgiu naudojimo - buvo laikomas ir smaugiamas iš nugaros ant kaklo buvusia grandinėle, mušamas, dėl ko pametė savo telefoną, bei leidžia kritiškai vertinti bet kokius H. S. ar jam palankius šališkus parodymus duodančių suinteresuotų bylos baigtimi asmenų parodymus.

Pasak apelianto, vertinant išteisintajam palankius parodymus duodančių liudytojų parodymus, kuriais rėmėsi teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, akivaizdu, kad šie kaltinamojo pakviesti liudytojai yra šališki ir neobjektyvūs, todėl darytina išvada, kad teismas neįvertino bylos duomenų jų patikimumo aspektu. Įvykio vietoje buvo ir betarpiškai visas įvykio aplinkybes nuo įvykio pradžios iki pabaigos matė iš esmės tik dvi liudytojos - tai D. S. ir I. S.. Apeliantas nurodo, kad duodamos parodymus teisme šios liudytojos iškreipė įvykio aplinkybes bei davė išteisintajam palankiausius parodymus. Apeliantas pažymi, kad vertinant šių liudytojų parodymus būtina pažymėti, jog apklausta liudytoja D. S. yra išteisintojo H. S. sutuoktinė, todėl neginčytina, kad ji tiesiogiai suinteresuota palankiausia bylos dėl kaltinimų savo sutuoktiniui H. S. baigtimi, o jos parodymai vertintini kritiškai. Liudytoja I. S., įvykio metu buvusi kartu su išteisintuoju H. S., yra išteisintojo H. S. artima giminaitė - pusseserė, todėl jos parodymais, kaip paneigiančiais H. S. kaltę, taip pat negalima besąlygiškai remtis ir daryti palankias gynybai išvadas. Apeliantas pažymi, kad liudytojos I. K. ir V. K. įvykio aplinkybių nematė, tačiau vertintina, kad jos yra artimiausios išteisintojo H. S. kaimynės, todėl neabejotina, kad duodamos parodymus suvokė savo parodymų svarbą tolimesniems geriems kaimyniškiems santykiams. Vertinant šių liudytojų parodymus atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šios liudytojos buvo pakviestos į teismo posėdį ir apklaustos išteisintojo iniciatyva, kas patvirtina, jog duodamos parodymus jos jau žinojo H. S. reiškiamų kaltinimų esmę, nagrinėtinų faktinių aplinkybių detales ir jų svarbą. Be to, kaip matyti iš nuosprendžio, šių liudytojų parodymų esmė turėjo būti ne tai, buvo matomi A. S. padaryti kūno sužalojimai ar ne, o tai, ar smūgiai, dėl kurių atsirado kūno sužalojimai bei buvo patirtas fizinis skausmas, buvo suduoti ir ar juos sudavė H. S.. Pasak apelianto, visetas byloje nustatytų ir šiame skunde išdėstytų faktinių aplinkybių bei teisinių motyvų patvirtina, kad sužalojimai A. S. buvo padaryti ir jie buvo padaryti būtent nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, o juos padarė ne kas kitas - bet H. S.. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad specialisto išvadose įvardinti ir medicininiuose dokumentuose užfiksuoti A. S. padaryti kūno sužalojimai dėl jų atsiradimo vietos (kaklas, dilbis, žastas, galvos plaukuotoji dalis), dėl jų išryškėjimo specifiškumo (kraujosruvos apie akis), dėl jų dydžio (1 cm dydžio žaizdelė), įvertinus ir įvykio laiką (apie 22-22.30 val.), ribotą apšvietimą, objektyviai galėjo likti ir nepastebėti ar neišryškėjo iš karto po patirtų sužalojimų.

Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai kritiškai vertino vienintelės objektyvius ir bešališkus parodymus davusios liudytojos O. S. parodymus. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismui abejonių sukėlė ne išteisintajam palankius parodymus davusių liudytojų parodymai, nors jų parodymų objektyvumu verčia abejoti pagrįstos aukščiau išdėstytos aplinkybės, bet nukentėjusiajam palankius parodymus davusios liudytojos parodymai. Ne mažiau svarbi aplinkybė yra ta, kad tik šios liudytojos parodymai buvo analizuojami, lyginami ir vertinami su kitais byloje esančiais duomenimis ir kitų liudytojų parodymais. Pasak apelianto, šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes vertindamas įrodymus akivaizdų pranašumą suteikė kaltę paneigiantiems, o ne ją patvirtinusiems duomenimis, nepagrįstai šiuos duomenis sumenkindamas bei juos panaudodamas išteisintojo naudai.

Anot apelianto, vertinant teismo motyvą, kaip paneigiantį H. S. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, kad A. S. į policiją dėl patirtų sužalojimų kreipėsi ne iš karto, bet tik praėjus dviems dienoms po įvykio ir tik po H. S. kreipimosi, konstatuotina, kad šiuo pagrindu darydamas nukentėjusiajam nepalankias išvadas teismas buvo šališkas. Apeliantas pažymi, kad baudžiamojo proceso pradėjimas dėl BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo yra saistomas su nukentėjusiojo valia bei interesais, o jo apsisprendimo pradėti procesą pasirinktas laikas, jokiu būdu negali būti iš anksto vertinamas, kaip siekis tokiu būdu įrodyti patirtą žalą, fizinį skausmą, patraukti baudžiamojon atsakomybėn tai padariusį asmenį. Tačiau pirmosios instancijos teismas, A. S. pasirinktą kreipimosi dėl padarytos nusikalstamos veikos laiką įvertino kaip siekį įrodyti, kad būtent jis yra nukentėjęs, nors iš bylos duomenų (ekspertizės aktas, medicininiai dokumentai) akivaizdu, kad kūno sužalojimai A. S. buvo padaryti, o jų padarymo mastas atitinka BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymius. Apeliantas mano, kad esant šioms aplinkybėms, toks pirmosios instancijos teismo vertinimas patvirtina, jog teismas, nukentėjusiojo Konstitucines teises panaudodamas prieš ji patį bei tuo pačiu akivaizdžiai demonstruodamas savo palankumą kitai proceso šaliai - kaltinamajam, buvo šališkas, kas taip pat sąlygojo neteisėto nuosprendžio priėmimą. Apeliantas pažymi, kad šiuo atveju kreipimosi dėl proceso pradėjimo laikas jokiu būdu nei paneigia, nei patvirtina ar įrodo, kad A. S. kūno sužalojimus patyrė ne jo nurodytomis ir kaltinime įvardintomis įvykio aplinkybėmis, ne tuo laiku ir, kad tai padarė ar nepadarė išteisintasis H. S..

Apeliantas nurodo, kad apibendrinant visetą aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių ir teisinių motyvų konstatuotina, jog aukščiau nurodytų gynybai svarbių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino ir neanalizavo, o to neatlikęs, teismas neištyrė visų byloje esančių aplinkybių, patvirtinančių H. S. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, kurios galėjo esmingai paveikti teismo išvadas. Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, buvo šališkas, todėl išnagrinėjęs bylą ir pripažinęs, jog H. S. veiksmuose nėra BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Pasak apelianto, remiantis aukščiau išdėstytu darytina išvada, kad teismas įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, todėl vertinant įrodymus padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Šioje byloje įrodymai įvertinti pagal vidinį įsitikinimą, kuris neturi objektyvaus pagrindo, kadangi įrodymai nebuvo kruopščiai analizuojami ir lyginami su kitais byloje esančiais įrodymais. Todėl sprendimą byloje užtikrino nepatikima ir abejotina informacija, paremta spėjimais bei prielaidomis. Apeliantas mano, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 str. 3 d. 3, 4 punktų reikalavimus, kadangi nuosprendyje išdėstė ne motyvus, o tik prielaidas ir spėjimus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus, turinčius reikšmės teisingam bylos išsprendimui įrodymus. Konstatuotina, kad aptarti pažeidimai sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos nuosprendis dėl H. S. išteisinimo nepadarius BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos turi būti panaikintas ir priimtas naujas - apkaltinamasis nuosprendis.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 str. 5 d.) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant H. S. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino nesant H. S. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d. požymių ir tuo pagrindu H,S. dėl jam pareikšto kaltinimo išteisino. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad privačiam kaltintojui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu.

BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

H. S. buvo kaltinamas pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad jis kaltinime nurodytu metu ir aplinkybėmis nežymiai sužalojo A. S.. Pagal BK 140 str. 1 d. atsako asmuo, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas nežymiai sužalojo žmogų.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagoje esančius įrodymus, konstatuoja, kad privataus kaltintojo teiginio, jog H. S. 2013 m. rugpjūčio 17 d., apie 22 val. panaudojo fizinį smurtą jo atžvilgiu, dėl kurio jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nepatvirtina baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Pareiškime dėl privataus kaltinimo nurodytas aplinkybes, kad H. S. tyčia, ne mažiau kaip septynis kartus sudavė smūgius rankomis į įvairias kūno vietas ir smaugė ant kaklo buvusia grandinėle, viso baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu išteisintasis nuosekliai neigė, nurodė, kad nukentėjusįjį tik stūmė nuo durų. Byloje nustatyta, kad įvykio metu kartu su išteisintuoju buvo liudytojos D. S. ir I. S., kurios, būdamos įspėtos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, pirmos instancijos teisme nurodė, jog būtent A. S. sudavė H. S., taip patvirtindamos išteisintojo parodymus. Nors apeliantas skunde nurodo, kad liudytoja D. S. yra išteisintojo H. S. sutuoktinė, o I. S. – jo pusseserė, todėl jų parodymai vertintini kritiškai, tačiau pažymėtina, kad apylinkės teismas, vadovaudamasis BPK normomis, teisę apklausti kviestus liudyti asmenis užtikrino tiek išteisintajam, tiek ir privačiam kaltintojui ir jie abu tokia teise pasinaudojo, o tai, kad pirmos instancijos teismas konstatavo, jog liudytojos O. S. parodymų nepatvirtino jokie kiti byloje surinkti duomenys, dėl ko teismas šiais parodymais nesirėmė priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nesudaro pagrindo H. S. naudai liudijusių asmenų parodymus vertinti kritiškai. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas tinkamai motyvavo savo sprendimą kritiškai vertinti O. S. paaiškinimus, o aukštesnysis teismas šiems motyvams pritaria ir jų nebekartoja.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad A. S. buvo laikomas ir smaugiamas iš nugaros ant kaklo buvusia grandinėle, mušamas, dėl ko pametė savo telefoną. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį H. S. atžvilgiu, taip pat rėmėsi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu, kuris skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo neįsiteisėjęs, nustatytomis aplinkybėmis, tačiau nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme, minėtas nuosprendis įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui 2014 m. rugsėjo 29 d. priėmus nutartį, kuria paliktas galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. nuosprendis.

Vertinant byloje esančiuose medicininiuose dokumentuose nurodytas faktines aplinkybes dėl nukentėjusiojo sužalojimų pažymėtina, jog specialisto išvadoje Nr. G 2686/13(01) nurodyta, kad nosies lūžis A. S. buvo padarytas anksčiau iki įvykio, o šonkaulių lūžių nenustatyta, tuo tarpu, kaip teisingai nurodo apylinkės teismas, kitų A. S. nustatytų sužeidimų atsiradimo kilmę nustatyti nepakanka byloje esančių įrodymų, juolab, kad net pats nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuoseklus ir negalėjo nurodyti, kas ir kaip konkrečiai jį sužalojo. Be to teisiamojo posėdžio metu išteisintasis H. S. neigė vartojęs nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą, o teisme apklaustos liudytojos D. S. ir I. S. tai patvirtino, kitų duomenų, apie tai, kad A. S. buvo smaugiamas grandinėle, byloje nėra, todėl, kaip ir teisingai nusprendė pirmos instancijos teismas, visos byloje iškilusios abejonės, kurių negalima buvo pašalinti, buvo išspręstos kaltinamojo naudai.

Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina tai, jog kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, teismas yra nešališkas šiuos vertinti, kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Konstitucijos 31 str. ir Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 6 d. nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013). Visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Todėl vien tik tai, kad nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, bei jo parodymai, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, negali savaime patvirtinti fakto, kad H. S. kaltinime nurodytu metu ir aplinkybėmis sumušė nukentėjusįjį ar kitokiu būdu prieš jį smurtavo ir tokių duomenų pagrindu negalima konstatuoti, kad dėl H. S. veiksmų kilo BK 140 str. 1 d. numatyti padariniai. Nesant H. S. veikoje būtinų inkriminuojamo nusikaltimo sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad jis pagal BK 140 str. 1 d. negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Priėjus išvados, kad H. S. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiojo A. S. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., skundžiamame nuosprendyje pagrįstai paliktas nenagrinėtu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nuosprendžio atmesti.