Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Algirdo Gapučio, sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. bei jo gynėjo advokato Justino Stausko apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2013-09-11 nuosprendžiu paskirta bausme, bausmes iš dalies sudedant, ir R. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – treji metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas laikas, R. J. išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2013-05-14 iki 2014-01-08.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. nuteistas už tai, kad turėdamas išankstinį tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą – krovininį automobilį, veikdamas pagal iš anksto parengtą nusikalstamos veikos planą, t. y. 2013-04-04, apie 11.48 val., naudodamasis mobiliojo ryšio telefono numeriu (duomenys neskelbtini), paskambinęs UAB „A.“ vadybininkui A. A. ir melagingai prisistatęs A. S. bei turėdamas tikslą suklaidinti bendrovės atstovą dėl transporto priemonės panaudojimo tikslo, sąmoningai nurodęs išgalvotą objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją – tvirtindamas, jog krovininį automobilį nori išsinuomoti baldų pervežimui iš Panevėžio per Kauną į Klaipėdą, taip pat sutikdamas apmokėti nuomos paslaugas, tokiu būdu įgydamas A. A. pasitikėjimą bei suklaidinant paskatindamas pastarąjį perduoti jam bendrovės turtą - automobilį „VW Crafter“, 2013-04-04, apie 20.30 val., Panevėžio m., Klaipėdos g. 143A esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, nuomos sutarties sudarymui panaudodamas, t. y. pateikęs žinomai netikro dokumento - suklastoto vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) su jame esančia R. J. fotonuotrauka, tariamai išduoto neegzistuojančio asmens A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) vardu, kopiją bei sumokėjęs UAB „A.“ vadybininkui T. A. už krovininio automobilio nuomą 1900 litų, žinodamas, kad krovinio automobilio po nuomos sutarties pasibaigimo nebegrąžins, sudarė su nuomotoju UAB „A.“ fiktyvią automobilio nuomos iki 2013-04-08 sutartį A. S. vardu, kurią pasirašė išgalvotu A. S. parašu, tokiu būdu apgaule neteisėtai ir neatlygintinai įgijo savo naudai didelės - 62,668,32 Lt vertės svetimą UAB „A.“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Panevėžio r.) priklausantį turtą - krovininį automobilį „VW Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2011 m. gamybos.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo jį išteisinti. Nurodo, kad jam inkriminuoto BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo jis nepadarė. Teigia, kad jis tik netikrą vairuotojo pažymėjimą su savo nuotrauka panaudojo išsinuomodamas automobilį ir dėl to kaltu visiškai prisipažįsta bei prašo jo atžvilgiu taikyti BK 64¹ str. nuostatas. Tvirtina, kad automobilį jis būtų tikrai grąžinęs, nes jeigu būtų galvojęs jį parduoti, nebūtų į dokumentą klijavęs savo nuotraukos, pagal kurią galima atrasti asmenį. Nurodo, kad tyrimo metu jis padėjo išaiškinti šią veiką, bet niekas į tai neatsižvelgė. Nuoširdžiai gailisi tai padaręs ir pažada daugiau to nedaryti.

Apeliaciniu skundu nuteistojo R. J. gynėjas advokatas Justinas Stauskas prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-01-08 nuosprendį ir R. J. dėl kaltinimo pagal BK 182 str. 2 d. išteisinti, jam nepadarius šios veikos. Nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl jame padarytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms. Apylinkės teismas, nagrinėdamas šią bylą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą ir suformuota teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose. Teigia, kad R. J. savo kaltės dėl sukčiavimo nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje nepripažino ir nurodė konkrečias automobilio „VW Crafter“ išsinuomojimo aplinkybes. Apylinkės teismo nuosprendyje nurodyta, kad R. J. parodymai yra visiškai nenuoseklūs, nelogiški, laikytini pasirinkta gynybine taktika ir atmetami, tačiau teismas jokių konkrečių ir patikimų įrodymų, paneigiančių R. J. parodymus, nenurodė. Byloje nėra jokių duomenų, kad R. J. būtų rengęsis ar kėsinęsis užvaldyti išnuomotą automobilį. Jis žinojo, kad automobilyje yra įrengta Globalinė padėties nustatymo sistema, leidžianti nustatyti automobilio koordinates bet kurioje pasaulio vietoje, todėl visiškai nelogiški būtų R. J. veiksmai užvaldyti tokį turtą. R. J. nei pats ar per kitus asmenis nesiėmė sugadinti, užblokuoti šios sistemos ar jos iš automobilio pašalinti. Nurodo, kad teismas nuosprendyje dėsto esminius teorinius sukčiavimo požymius, skiriančius jį nuo kitų teisės pažeidimų, tačiau šie teismo samprotavimai nepaneigia R. J. parodymų apie tyčios jo veiksmuose nebuvimą. R. J. teismui nurodė motyvus, kodėl jis A. prisistatė svetimu vardu, pateikė suklastotą dokumentą, tačiau šios aplinkybės taip pat nepatvirtina buvus tyčią įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę. Tai, kad išnuomotą automobilį R. J. paliko Radviliškyje ir jo likimu nebesirūpino, nors buvo sumokėjęs pakankamai didelę sumą pinigų už automobilio nuomą, kaip tik, gynėjo advokato nuomone, patvirtina jo nekaltumą dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, o ne įrodo jo kaltę pagal pareikštą kaltinimą. Nurodo, kad R. J. veikoje nėra sukčiavimo kaip kriminalinio nusikaltimo sudėties, nes jis nesiekė savo ar kitų asmenų naudai įgyti svetimą – didelės vertės UAB „A.“ priklausantį turtą. Teismas atmetė R. J. duotus parodymus, nuosprendyje plačiai išdėstydamas kitų asmenų parodymus, kitus bylos duomenis, tačiau nenurodė, kokia šių asmenų parodymų dalis ir kitų bylos duomenų dalis neginčijamai ir patikimai įrodo jo kaltę padarius sukčiavimą ir apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgijus didelės vertės svetimą turtą. Kaip jau minėjo, realiai nuosprendyje išdėstytais bylos duomenimis R. J. parodymai nebuvo paneigti ir tai rodo, jog teismas nevykdė savo pareigos visas bylos aplinkybes išnagrinėti išsamiai. Kadangi apylinkės teismas, pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatas, neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, nuosprendis dėl R. J. nuteisimo pagal BK 182 str. 2 d. turi būti panaikintas ir priimtas naujas - išteisinamasis nuosprendis, nes jo veiksmuose nenustatytas būtinasis sukčiavimo sudėties elementas – svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas savo ar kitų asmenų naudai.

Teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliaciniai skundai atmetami.

Išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį, taip pat apeliacinės instancijos teisme atlikusi papildomą įrodymų tyrimą (papildomai apklaususi nuteistąjį R. J.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam R. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės bei jo veikos kvalifikacijos pagal BK 182 str. 2 d.

Apeliaciniais skundais nuteistasis ir jo gynėjas advokatas iš esmės nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir kartu su teismo padarytomis išvadomis dėl faktinių aplinkybių.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Remiantis BPK 20 str., įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Pažymėtina, kad teismas privalo įvertinti tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą bei padaryti nešališkas išvadas. Taigi, nors apeliaciniais skundais nesutinkama su įrodymų vertinimu ir pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, tačiau pagal BPK 20 str. nuostatas, tiek byloje surinktų duomenų pripažinimas įrodymais, tiek ir jų vertinimas, yra teismo prerogatyva.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat, kaip jau minėta, pati atlikusi įrodymų tyrimą bei įvertinusi ištirtus įrodymus, šiuo atveju neturi pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos vertindamas ir pripažindamas įrodymais, nesilaikė pirmiau paminėtų straipsnių nuostatų. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, su kuria visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, kad byloje esančių įrodymų visiškai pakanka R. J. kaltei dėl jam inkriminuoto BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo pagrįsti. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas motyvuotai pasisakė, kuriais įrodymais remiasi darydamas šią išvadą, o kuriuos vertina kritiškai ir atmeta. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, nenustatyta. Tuo tarpu apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime nereiškia, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis BPK 255 str. 1 d., byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl esminėmis bylos aplinkybėmis laikytinos tos, kurios sudaro kaltinimo turinį.

Skundžiamu nuosprendžiu R. J. pripažintas kaltu dėl to, jog veikdamas pagal iš anksto parengtą nusikalstamos veikos planą, 2013-04-04 iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambinęs UAB „A.“ vadybininkui A. A. ir melagingai prisistatęs A. S. bei turėdamas tikslą suklaidinti bendrovės atstovą dėl transporto priemonės panaudojimo tikslo, sąmoningai nurodęs išgalvotą objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją – tvirtindamas, jog krovininį automobilį nori išsinuomoti baldų pervežimui iš Panevėžio per Kauną į Klaipėdą, taip pat sutikdamas apmokėti nuomos paslaugas, tokiu būdu įgydamas A. A. pasitikėjimą bei suklaidinant paskatindamas pastarąjį perduoti jam bendrovės turtą - automobilį „VW Crafter“, 2013-04-04 nuomos sutarties sudarymui panaudodamas žinomai netikro dokumento - suklastoto vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) su jame esančia R. J. fotonuotrauka, tariamai išduoto neegzistuojančio asmens A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) vardu, kopiją bei sumokėjęs UAB „A.“ vadybininkui T. A. už krovininio automobilio nuomą 1900 Lt, žinodamas, kad krovinio automobilio po nuomos sutarties pasibaigimo nebegrąžins, sudarė su nuomuotoju UAB „A.“ fiktyvią automobilio nuomos sutartį A. S. vardu, kurią pasirašė išgalvotu A. S. parašu ir tokiu būdu apgaule neteisėtai ir neatlygintinai savo naudai įgijo didelės vertės svetimą UAB „A.“ priklausantį turtą - krovininį automobilį „VW Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Nuteistasis R. J. neneigia, kad, sudarydamas automobilio nuomos sutartį, panaudojo žinomai netikro dokumento – suklastoto vairuotojo pažymėjimo kopiją (apelianto teigimu, suklastoto vairuotojo pažymėjimo kopiją jis pateikė dėl to, kad išsinuomoti automobilį neturėjo savo paties galiojančio vairuotojo pažymėjimo (turėjo tik rusiško pavyzdžio pažymėjimą)), tačiau tvirtina, kad jis jokio sukčiavimo nepadarė, nes automobilį būtų gražinęs.

Sukčiavimo nusikaltimo padarinys – neteisėtai įgijimas turtas ar teisė į jį. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia. Sukčiavimas įgyjant svetimą turtą laikomas baigtu, kai turto savininkas ar valdytojas arba asmuo, kurio žinioje yra turtas, perleidžia jį kaltininkui ar kitam asmeniui, o šis įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Kaltininkui įgijus svetimą turtą, tačiau vėliau dėl tam tikrų priežasčių (pvz., nukentėjusiajam suvokus apgaulę ir ėmusis aktyvių veiksmų savo turtui atgauti) jį gražinus savininkui, veika kvalifikuojama kaip baigta, jei kaltininkas turėjo galimybę šį turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) juo disponuoti savo nuožiūra.

Kolegija konstatuoja, kad apeliacinių skundų argumentai, jog nuteistasis automobilį būtų gražinęs ir kad jis neturėjo jokio tikslo jo užvaldyti, paneigti byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir apylinkės teismo nuosprendyje aptartais įrodymais - liudytojų A. ir T. A., R. D. ir A. Š. parodymais, iš telekomunikacijų tiekėjos UAB „Tele 2“ gauta informacija, kratos ir daiktų apžiūros protokolais bei kitais rašytiniais bylos įrodymais. Pažymėtina, kad nuteistasis R. J., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo nenuoseklus, prieštaringai aiškino tiek dokumento (vairuotojo pažymėjimo) suklastojimo aplinkybes, vieną kartą tvirtindamas, kad šį dokumentą jis suklastojo pats, o suklastoto dokumento kopiją pateikė krovininį automobilį nuomojusios bendrovės UAB „A.“ atstovui, kitą kartą jau teigė, kad tą dokumentą galimai suklastojo R. D. su A. Š., fotografavę jį vairuotojo pažymėjimui, tiek ir pinigų (1900 Lt), kuriuos jis sumokėjo už automobilio nuomą, įgijimo aplinkybes, vieną kartą nurodydamas, kad pinigai buvo jo, kuriuos jis gavo už žemę, o šią aplinkybę paneigus tyrimo duomenimis, kitą kartą jau teigė, kad pinigai buvo bendrai visų su R. D. ir A. Š.. Be to, duodamas parodymus apie jo fotografavimo aplinkybes nuteistasis R. J. vienos apklausos metu nurodė, kad jį namuose fotografavo A. Š., kitos apklausos metu jau teigė, kad tai darė R. D., o parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, jog jis buvo fotografuojamas ne savo, o pažįstamos K. T. namuose. Taip pat nuteistasis vieną kartą tvirtino, kad automobilio savininkui dėl jo nuomos skambino jis pats, kitą kartą nurodė, kad dėl automobilio nuomos su savininku bendravo ir tarėsi A. Š. su R. D.. Prieštaringi nuteistojo R. J. parodymai yra ir dėl ketinimo panaudoti išsinuomotą automobilį – UAB „A.“ vadybininkui A. A. R. J. nurodė, kad automobilį nuomojasi baldams pervežti iš Panevėžio, važiuojant pro Kauną į Klaipėdą, kitoje apklausoje (2013-05-15) R. J. parodė, kad jis pats norėjo Pakruojyje nusipirkęs drabužių iš dėvėtais drabužiais prekiaujančios parduotuvės juos parduoti Akmenėje kažkokiam žmogui. Tos pačios apklausos metu R. J. nurodė dar kitas aplinkybes, kad dėvėtus drabužius jis būtų pasikrovęs Radviliškyje, dėl to ten ir nuvyko išsinuomojęs automobilį. Dar vienos apklausos metu nuteistasis R. J. parodė, kad krovininis automobilis buvo reikalingas ne jam, o R. D., kuris prašė išnuomoti automobilį už atlygį – 2000 Lt. Panevėžio apygardos teismo posėdyje nuteistasis R. J. jau tvirtino, kad dėvėtus drabužius jis turėjo vežti iš Kauno turgaus. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo R. J. ne kartą buvo klausta, ar jis gali tiksliai nurodyti, iš kur konkrečiai jis ketino įsigyti prekes ir kam konkrečiai jas ketino parduoti, tačiau nuteistasis nieko detaliai įvardyti negalėjo. Tokių aplinkybių nuteistasis negalėjo nurodyti ir aukštesnės instancijos teismui. Tuo tarpu priešingai nuteistojo parodymams, visų kitų pirmiau paminėtų liudytojų parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo nuoseklūs. R. D. su A. Š. viso bylos tyrimo metu nuosekliai teigė, kad R. J. jie anksčiau nepažinojo. Pamatę nuteistąjį įvykio dieną stabdantį automobilius, už tam tikrą atlygį sutiko jį iš Pakruojo atvežti į Panevėžį. Nuteistąjį paleido prie prekybos centro „Babilonas II“, po ko sugrįžo atgal į Pakruojį, tą naktį su nuteistuoju alkoholio nevartojo, nuteistojo daugiau nematė, į Radviliškį nevažiavo, jokio vairuotojo pažymėjimo neklastojo ir klastoti niekam nepadėjo, dėl automobilio užvaldymo apgaule su niekuo nesitarė ir apie tai nieko nežino, apie padėvėtus rūbus taip pat nieko nežino, jokių automobilio „VW Crafter“ dokumentų neturi ir neturėjo. Kol važiavo į Panevėžį, jie vienas į kitą kreipėsi pravardėmis, dėl to nuteistajam gali būti žinomos jų pravardės. Kaip liudytojas apklaustas A. A. viso bylos tyrimo metu nuosekliai teigė, kad 2013-04-04 jam iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambinęs vyriškis paklausė, ar jis turi 4 paroms išnuomoti krovininį automobilį, nes jam reikia perkraustyti baldus, vyks į Kauną, Klaipėdą. Vyriškis minėjo, kad baldus jis turi pasiimti iš prekybos centras „Babilonas“. Sutarė su vyriškiu susitikti Panevėžyje prie prekybos centro „Babilonas II“, jam pasakė, kad sudarant nuomos sutartį reikės jo vairuotojo pažymėjimo kopijos. Vyriškis atvykti vėlavo, o atvažiavęs pasakė, kad automobilį vairavo jo sūnus, kuris yra nepatyręs. Nuomos sutartį su vyriškiu sudarinėjo jo sūnus T. A.. Vyriškis prisistatė A. S., už automobilio nuomą sumokėjo sutartus 1900 Lt. Pabaigus surašyti nuomos sutartį jo sūnus vyriškiui padavė automobilio raktelius, parodė, kaip automobilis rakinasi, kur yra padėti jo dokumentai. Pats dar vyriškį įspėjo, kad automobilyje dėl saugumo yra įrengta GPS sistema bei, kad nemėgintų automobilio remontuoti, nes detalės yra žymėtos. Vyriškis dar kartą patikino, kad automobilis jam reikalingas tik baldams parsivežti bei paminėjo, kad jis dar eis į „Babiloną“ pavalgyti, nes yra labai alkanas. Išsiskyrę su tuo vyriškiu su sūnumi nuvažiavo į „Babilone I“ esančią „Norfos“ parduotuvę. Grįžę po maždaug 20 minučių pravažiavo pasižiūrėti, ar automobilis dar stovi, nes vyriškis buvo minėjęs, kad eis pavalgyti, todėl automobilis dar turėjo stovėti, tačiau jo jau nebebuvo. Iš karto puolė skambinti nuomininkui, tačiau vyriškis telefonu neatsiliepė, o kai mėgino jam skambinti antrą kartą, vyriškis atmetė jo skambutį ir išjungė telefoną. Kadangi išnuomotame automobilyje buvo įrengta GPS sistema, sugrįžęs į namus pastebėjo, kad automobilis juda pro Smilgius link Radviliškio. Dar kelis kartus skambino tam vyriškiui, tačiau jo telefonas buvo išjungtas. Tada pamatęs, kad automobilis stovi (duomenys neskelbtini), Radviliškyje, kartu su sūnumi nuvyko minėtu adresu. Pasišvietę prožektoriumi pro stiklą pamatė, kad automobilyje buvo kažko ieškota. Kadangi tuo metu neturėjo automobilio raktelių, nuo automobilio nuėmė valstybinius numerius, kad juo nebūtų galima važiuoti. Kitą dieną dar pamėgino skambinti nuomininkui, bet telefonas buvo išjungtas. Todėl pasiėmę automobilio raktelius su sūnumi nuvyko į Radviliškį ir parsivarė automobilį. Nuomininkas nei dėl automobilio, nei dėl pinigų į jį nesikreipė. Automobilio raktelių ir dokumentų neatgavo. Tvirtina, kad balsas bendraujant telefonu ir realaus pokalbio metu buvo to paties vyriškio. Kaip liudytojas apklaustas T. A. parodė, kad tėvas jam pasakė, jog yra asmuo, norintis išsinuomoti automobilį. Nuvykę su tėvu prie „Babilonas II“ laukė, kol atvyks vyriškis dėl automobilio nuomos. Atvykus vyriškiui tėvas jam pasakė, kad jis žadėjo atvažiuoti greitai, tačiau vyriškis atsakė, kad automobilį vairavo sūnus, kuris dar nepatyręs, dėl to ir vėlavo atvažiuoti. Vyriškį sudaryti nuomos sutartį pakvietė į automobilį. Vyriškis prisistatė A. S. ir pateikė vairuotojo pažymėjimo kopiją, apie kurią jam telefonu buvo minėjęs jo tėvas. Nuomos sutartyje vyriškis pasirašė taip pat A. S. vardu, minėjo, kad automobilis jam reikalingas baldams iš Panevėžio į Klaipėdą pervežti. Pabaigus surašyti nuomos sutartį jis vyriškiui padavė automobilio raktelius, parodė, kaip jis rakinasi, kur yra padėti jo dokumentai, o tėvas dar vyriškį įspėjo, kad dėl saugumo automobilyje yra įrengta GPS sistema ir kad automobilio jis pats neremontuotų, nes jo detalės yra žymėtos. Vyriškis pakartojo, kad jis pats nieko nedarys, nes automobilis jam reikalingas tik baldams parsivežti bei paminėjo, kad dabar dar eis pavalgyti į „Babiloną“, nes yra labai alkanas. Išsiskyrę su vyriškiu su tėvu nuvažiavo į „Babilone I“ esančią „Norfos“ parduotuvę. Po 20 min. grįžę iš parduotuvės pravažiavo pasižiūrėti, ar automobilis dar yra, nes vyriškis buvo žadėjęs eiti valgyti, todėl automobilis dar turėjo stovėti, tačiau automobilio nebebuvo. Tada tėvas iš karto puolė skambinti tam vyriškiui, bet jis telefonu neatsiliepė, o kai jam skambino antrą kartą, vyriškis telefono skambutį atmetė ir telefoną išjungė. Vėliau su tėvu važiavo į Radviliškį, nes per GPS sistemą nustatė, kad automobilis yra Radviliškyje. Kadangi tuo metu neturėjo automobilio raktelių, nuėmė jo valstybinius numerius, kad nebūtų galima juo važiuoti. Pro stiklą apžiūrėję automobilio saloną pamatė, kad automobilyje buvo kažko ieškota. Tėvas ne vieną kartą dar skambino tam nuomininkui, tačiau jo telefonas buvo išjungtas. Kitą dieną pasiėmę automobilio raktą su tėvu nuvyko į Radviliškį ir parsivarė automobilį. Iš telekomunikacijų tiekėjos UAB „Tele 2“ gautos informacijos apie naudojimąsi abonentiniu Nr. (duomenys neskelbtini) (telefonas, iš kurio A. A. skambino vyriškis dėl automobilio nuomos) matyti, kad 2013-04-04 21.53 val. – 2013-04-05 16.26 val. A. A., naudodamasis abonentiniu Nr. (duomenys neskelbtini), 15 kartų skambino į abonentinį Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau sujungimai neįvyko.

Kolegijos nuomone, įvertinęs pirmiau aptartus vienas kitą papildančius faktinius duomenis apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. J. sukūrė klaidinančias aplinkybes, o būtent, prisistatė svetimu vardu (A. S.), pateikė suklastoto dokumento kopiją, minėjo, kad jį į Panevėžį neva atvežęs sūnus, sakė, kad automobilis reikalingas baldams iš Panevėžio per Kauną į Klaipėdą parvežti, ir tokiu būdu įtikinęs A. ir T. A., kad nuomos sutartis bus įvykdyta ir gavęs automobilį, jo raktelius bei reikalingus dokumentus, jokių žadėtų veiksmų neatliko, o, kaip rodo bylos duomenys, sužinojęs apie automobilyje įrengtą GPS sistemą ir žymėtas automobilio detales, išnuomotą automobilį paliko Radviliškyje ir jo likimu daugiau nebesirūpino, nors buvo sumokėjęs pakankamai didelę pinigų sumą už jo nuomą (1900 Lt), kas patvirtina jo nusikalstamo veikimo tikslą – apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą ir kad ši apgaulė susiformavo dar prieš sudarant sandorį. Be to, kaip matyti iš pirmiau aptartų aplinkybių, nuteistasis R. J. A. ir T. A. melavo dar ir dėl to, jog yra alkanas ir eina į „Babiloną“ pavalgyti, nes po 20 min. A. ir T. A. pravažiavus pro vietą, kur jie buvo palikę automobilį, jo jau neberado, o iš nuteistojo R. J. Panevėžio apygardos teismo posėdyje duotų parodymų matyti, kad sudarant nuomos sutartį jis nurodė buvusį jo nuomojamo buto Kaune adresą, kas rodo, kad jis melavo ne tik dėl savo asmenybės, bet ir dėl savo gyvenamosios vietos, o tai tik dar kartą patvirtina jo nusikalstamą sumanymą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą. Nuteistojo teigimu, ant suklastoto vairuotojo pažymėjimo kopijos esanti jo nuotrauka įrodo, jog jis neturėjo jokio tikslo automobilio užvaldyti, nes pagal nuotrauką yra lengva asmenį atsekti. Tačiau kolegija pažymi, kad jeigu nuteistasis būtų pateikęs dokumento kopiją ne su savo nuotrauka, tokiu atveju automobilio nuomotojui kiltų pagrįstų abejonių, kad asmuo yra ne tas, kokį save pateikia. Kita aplinkybė, kuri, pasak nuteistojo gynėjo, įrodo tai, kad R. J. neturėjo tikslo sukčiauti, yra ta, kad jis už automobilio nuomą sumokėjo pakankamai didelę pinigų sumą (1900 Lt). Tačiau šiuo atveju sukčiavimo būdas ir buvo fiktyvios nuomos sutarties sudarymas, kuris be pinigų būtų buvęs neįmanomas, nes niekas be pinigų nebūtų sudaręs nuomos sutarties, o R. J. nebūtų gavęs automobilio. Dar vienas nuteistojo gynėjo advokato apeliacinio skundo teiginys, kuris neva įrodo, kad R. J. neturėjo tikslo sukčiauti, yra tas, kad nuteistasis neva žinojo, jog automobilyje yra įrengta GPS sistema. Tačiau A. ir T. A. parodymuose yra aiškiai užfiksuota, kad telefoninių pokalbių metu, kada buvo tariamasi dėl automobilio nuomos, tokia informacija dėl jame įrengtos GPS sistemos R. J. nebuvo pateikta, t. y. nuteistasis to iki automobilio nuomos sutarties sudarymo nežinojo. Kad automobilyje yra įrengta tokia sistema ir kad automobilio detalės yra žymėtos R. J. sužinojo tik po nuomos sutarties sudarymo, kai A. A. jį perspėjo, kad jis nieko su tuo automobiliu nebandytų daryti. Be to, byloje yra R. J. parodymai, kad jis R. D. ir R. Š. sakė, jog jie neardytų automobilio, nes juos suseks. Iš to akivaizdu, kad R. J. minėtu automobiliu neplanavo vežti jokių baldų ar prekių, nes priešingu atveju, kam jam R. D. ir R. Š. sakyti apie to automobilio ardymą. Nuteistojo gynėjas advokatas apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad nuteistasis R. J. pats ar per kitus asmenis būtų mėginęs sugadinti, užblokuoti automobilyje įrengtą GPS sistemą ar ją pašalinti iš automobilio. Tačiau atkreipiamas dėmesys į abiejų A. parodymus, kad jie nurodo, jog nuvykę pasiimti automobilio pastebėjo, kad jame buvo kažko ieškota. Akivaizdu, kad R. J. neieškojo automobilio dokumentų, nes vietą, kur jie padėti, jam T. A. dar buvo nurodęs prie „Babilono“. Nuteistojo gynėjo advokato nuomone, tai, kad nuteistasis R. J. automobilį paliko Radviliškyje, įrodo ne jo kaltę pagal pareikštą kaltinimą, o kaip tik patvirtina jo nekaltumą dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Tačiau kolegija su tuo nesutinka ir mano, jog visi nuteistojo veiksmai, atlikti po to, kai jis išsinuomojo automobilį, buvo visiškai nelogiški ir nerodo nuteistojo ketinimų ką nors pirkti ar vežti. Priešingai, bylos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis iš karto po nuomos sutarties sudarymo nuvarė automobilį į Radviliškį ir ten jį paliko sužinojęs apie jame įrengtą GPS sistemą ir žymėtas jo detales. Kolegijos įsitikinimu, tai rodo nuteistojo ketinimą nuslėpti automobilio buvimo vietą. Tokios nuomos sutarties atsisakymas jos sudarymo metu būtų sukėlęs jo nuomotojui pagrįstų abejonių. Kolegijos nuomone, apeliacinių skundų motyvus, kad nuteistasis R. J. neturėjo jokios tyčios užvaldyti automobilio, paneigia ir ta aplinkybė, kad po nuomos sutarties sudarymo nuteistasis daugiau neatsiliepė į automobilį išnuomojusio A. A. skambučius. Panevėžio apygardos teismo posėdyje nuteistasis R. J. negalėjo tiksliai paaiškinti, kodėl neatsiliepė į A. A. skambučius, nurodė, kad gal telefoną pasidėjo automobilyje ant sėdynės, gal negirdėjo skambučių, nes važiavo įsijungęs muziką. Tačiau A. ir T. A. parodymuose yra aiškiai užfiksuota, kad tuoj po nuomos, kilus įtarimui, jie ne vieną kartą skambino nuteistajam, kad pasiaiškintų aplinkybes, tačiau nuteistasis iš pradžių telefonu neatsiliepė, po to atmetė jų skambutį ir išjungė telefoną. Be to, byloje yra užfiksuoti skambučiai 20.58 val. ir 21.01 val. į telefono Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. į telefono numerį, iš kurio skambinta A. A. dėl automobilio nuomos, kas rodo, jog ryšys buvo ir pats nuteistasis tyčia nutraukė kontaktą su A. A., kad automobilis nebūtų susektas. Be to, bylos duomenimis, nuteistasis neturėjo jokių finansinių galimybių pirkti didelio kiekio dėvėtų drabužių (kaip pats nurodo, turėjo daug skolų antstoliams), kas taip pat paneigia jo ketinimą įsigyti prekes. Iš R. J. parodymų matyti, kad iš Radviliškio, kur jis paliko automobilį, grįžus į Pakruojį, kur visą naktį girtavo, jis buvo sumuštas, buvo iškviesta greitoji pagalba, o išvykus medikams jis pastebėjo, kad nebeturi išnuomoto automobilio dokumentų, raktelių ir telefono. Tačiau byloje yra VšĮ Pakruojo rajono pirminės sveikatos priežiūros centro 2013-08-05 raštas Nr. 940, kuriame nurodyta, kad 2013 m. balandžio 3-6 dienomis jokio pranešimo apie užpuolimą ar sumušimą nebuvo gauta, į PSPC pats R. J. dėl patirtų sužalojimų nesikreipė, o iš byloje esančių telefoninių išklotinių bei policijos pareigūno tarnybinio pranešimo matyti, kad telefono aparatą, iš kurio buvo skambinta A. A., R. J. naudojo ir vėliau, t. y. 2013 m. balandžio 6 d. Panevėžio apygardos teismo posėdyje R. J. taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl neradęs išnuomoto automobilio jo paliktoje vietoje Radviliškyje neskambino policijai, nurodė, kad nenorėjo trukdyti policijos. Taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl iš automobilio savininko nereikalavo grąžinti jam nuomos mokesčio, nurodė, kad gal tuo metu gėrė, gal buvo kuo užsiėmęs, gal tuo momentu nereikėjo taip staigiai pinigų. Šie nuteistojo teiginiai kolegijai taip pat atrodo nelogiški ir tik dar kartą patvirtina, kad automobilio nuomos sutartis buvo fiktyvi, sudaryta siekiant apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą ir kartu paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kad automobilį jis būtų gražinęs A. A..

Taigi vertindama pirmiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, jog R. J. pareikšti kaltinimai dėl BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymo pasitvirtino, jis dėl šio nusikaltimo kaltu pripažintas pagrįstai. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nėra pakankamai svarūs, leidžiantys suabejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir R. J. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Vertinant nuteistojo R. J. apeliacinio skundo argumentą, kad šiuo atveju jo atžvilgiu turi būti taikomos BK 64¹ str. nuostatos ir paskirtoji bausmė sumažinta vienu trečdaliu, nes jis pripažįsta netikro vairuotojo pažymėjimo panaudojimo faktą, pažymėtina, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Taigi sušvelninti paskirtą bausmę vienu trečdaliu galima tik esant visoms BK 64¹ str. įtvirtintoms sąlygoms. Kaip jau minėta pirmiau, nuteistasis R. J. šiuo atveju pagrįstai pripažintas kaltu padaręs sukčiavimą, dėl kurio jis savo kaltės nepripažįsta, be to, baudžiamoji byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, ji nebuvo užbaigta teismo baudžiamuoju įsakymu, joje buvo atliktas pilnas, o ne sutrumpintas įrodymų tyrimas (toks įrodymų tyrimas šiuo atveju ir nebūtų galimas (BPK 273 str.), todėl nėra jokio įstatyminio pagrindo nuteistojo R. J. atžvilgiu taikyti BK 64¹ str. nuostatas ir sumažinti jam paskirtą bausmę vienu trečdaliu.

Dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių darytina išvada, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo R. J. ir jo gynėjo advokato Justino Stausko apeliacinius skundus atmesti.