Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo G. T. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 21 d. nutarties, kuria atmestas G. T. gynėjo advokato K. Šalkausko prašymas dėl kardomosios priemonės – suėmimo – pakeitimo švelnesne kardomąja priemone.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. sausio 31 d. nuosprendžiu G. T. buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu su Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. vasario 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyta galutinė bausmė – ketveri metai laisvės atėmimo. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iki jo įsiteisėjimo kardomoji priemonė G. T. pakeista į suėmimą. Teismas šį sprendimą motyvavo tuo, kad G. T. jau atlieka laisvės atėmimo bausmę pagal kitą teismo nuosprendį, todėl jam užstatas turėtų būti pakeistas griežtesne kardomąja priemone – suėmimu.

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. birželio 21 d. nutartimi netenkino nuteistojo G. T. gynėjo Kęstučio Šalkausko prašymo dėl kardomosios priemonės – suėmimo – pakeitimo G. T. švelnesne kardomąja priemone. Teismas padarė išvadą, kad šioje proceso stadijoje, kai byla neišnagrinėta apeliacine tvarka, tenkinti G. T. gynėjo prašymą nėra teisinio pagrindo.

Nuteistasis G. T. skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, panaikinant kardomąją priemonę – suėmimą.

Apeliantas teigia, kad nutartis yra nemotyvuota, todėl nepagrįsta. Pasak apelianto, dėl šios kardomosios priemonės jis negali realizuoti savo teisės būti lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos. Teigia, kad bylos nagrinėjimas pagal jo apeliacinį skundą užsitęs daugiau kaip pusę metų, todėl kardomosios priemonės – suėmimo – paskyrimas ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui prieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 127 straipsniui ir grubiai pažeidžia apelianto teises. Apelianto teigimu, Lietuvos Respublikos BPK nenumato laisvės atėmimo bausmės atlikimo kaip kardomosios priemonės skyrimo pagrindo. Kitų pagrindų skirti suėmimą – nėra, kadangi apeliantas visada laiku atvykdavo kviečiamas tiek pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, tiek į teismo posėdžius bylos nagrinėjimo teisme metu, liudytojų nepaveikė, nesislapstė.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Skundas atmetamas.

Kardomoji priemonė – suėmimas G. T. paskirta nuosprendžiu. Lietuvos Respublikos BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad nuosprendžio revoliucinėje dalyje turi būti nurodytas sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam, kol įsiteisės nuosprendis. Lietuvos Respublikos BPK VI dalis „Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme“ nustato neįsiteisėjusio nuosprendžio ar nutarties apskundimo ir apeliacinio proceso taisykles. Šiose teisės normose nėra numatyta galimybė atskira tvarka spręsti dėl vienos iš nuosprendžio dalių – sprendimo paskirti kardomąją priemonę – teisėtumo ir pagrįstumo, o atvirkščiai, numatyta, kad bet kokiais pagrindais paduotas skundas dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio nagrinėjamas apeliacine tvarka (toks procesas šioje byloje jau pradėtas pagal kelių nuteistųjų, tarp jų ir G. T. , paduotus apeliacinius skundus). Tokia praktika numatyta ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 34 punkte.

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė G. T. prašymo dėl kardomosios priemonės pakeitimo. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

G. T. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 21 d. nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.