Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo Palangos miesto savivaldybės ieškinį atsakovams R. G. ir M. J., trečiajam asmeniui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Šalių ir jų atstovų paaiškinimais bylos dokumentais nustatyta, kad 2002 m. rugpjūčio 25 d., sudegė pastatas „Palangos kurhauzas“ esantis (duomenys neskelbtini). ½ šio pastato dalis priklausė ieškovei – Palangos miesto savivaldybei. Iš bylos medžiagos matyti, kad minėtas pastatas buvo padegtas. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2007-10-12 nuosprendžiu, pakeistu Klaipėdos apygardos teismo 2008-07-04 nuosprendžiu, pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 24 str. 5 d., 6 d., 187 str. 2 d. R. G., pagal BK 187 str. 2 d. A. S. ir M. J. už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, įvykdė didelės vertės, turinčio didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės, svetimo turto – P. K., t. y. pastato, esančio (duomenys neskelbtini), – 2002-08-25 sugadinimą visuotinai pavojingu būdu (padegant). Teismas taip pat pripažino nukentėjusiesiems teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo patenkinimą ir perdavė šį klausimą spręsti civilinio proceso tvarka (b. l. 4-27).

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 1 dalies 3 p. asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje iš naujo civilinėje byloje įrodinėti nebereikia.

Tam, kad taikyti civilinę atsakomybę būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas, t.y. neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltę (CK 6.246–6.248 straipsniai). Šiuo atveju neteisėti veiksmai, priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei atsakovų kaltė, jau yra nustatyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje ir kaip minėta atskirai jų įrodinėti nereikia. Byloje kilo ginčas tik dėl žalos dydžio. CK 6.281 straipsnio 1 dalis nustato, kad priteisdamas žalos atlyginimą, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įpareigoja atsakingą už žalą asmenį atlyginti ją natūra (pateikti tos pat rūšies ir kokybės daiktą, pataisyti sužalotą daiktą ir pan.) arba visiškai atlyginti padarytus nuostolius. Nuostoliai yra piniginė žalos išraiška.

Kaip minėta ieškovas žalos dydį įrodinėjo Kultūros vertybių apsaugos departamento komisijos 2002-12-16 žalos nustatymo ir įvertinimo aktu. Šio akto duomenimis gaisro pastatui padaryta žala įvertinta 1 487 766 Lt (baudž. b. t. 1, b. l. 95-96). Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorės 2002-09-13 įsakymu Nr. 262 ‚Dėl komisijos sudarymo gaisro padarytai žalai nekilnojamojoje kultūros vertybėje – Kurhauze (reg. Nr. S315) Vytauto g. 45, Palangoje“ sudaryta komisija 2002-12-16 aktu nustatydama ir įvertindama pastatui padarytą 1 487 766 Lt žalą, apžiūrėjo pastatą vietoje, išklausė pastato savininkų paaiškinimus ir pavedė inžinieriui - sąmatininkui ekspertui atlikti darbų sąmatą, kuri buvo pridėta prie komisijos akto ir įvertinta. 2002-12-16 aktas atitinka tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2001 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 097 patvirtintos Žalos, padarytos nekilnojamosioms kultūros vertybėms, nustatymo ir nuostolių atlyginimo laikinosios tvarkos reikalavimus (baudž. b. t. 1, b. l. 95-98, 100-129). Taigi pagal šios komisijos išvadą gaisro padaryta žala įvertinta 1 487 766 Lt ( b.l. 58). Iš komisijos protokolo matyti, kad inžinierius - sąmatininkas ekspertas atlikęs darbų sąmatą, nurodė, kad šiandien neaišku, ką galima išsaugoti iš likusių korpusų ir elementų, todėl žalos skaičiavimui siūlo naudoti principą, kiek kainuotų Kurhauzo atstatymas (b.l. 60).

Be to ieškovas nurodė, kad taip pat ieškovei buvo padaryta 45 913,25 Lt turtinė žala, atsiradusi gaisro metu sunaikinus patalpas ir jose buvusį ieškovės turtą, kurį patikėjimo teise valdė Palangos moksleivių klubas, kuris yra Palangos miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga. Minėtas turtas Palangos miesto savivaldybės tarybos 2002 m. gruodžio 24 d. sprendimu Nr. 206 buvo pripažintas netinkamu naudoti ir nurašytas nustatyta tvarka. Nurodytos žalos dydį įrodo Palangos kultūros centro 2008-02-06 pažyma Nr. (1.9)-R1-20, kurioje nurodytas padarytos žalos dydis Palangos moksleivių klubui (baudžiamojoje byloje Nr. 1-93-380/2007, X tomas, b. 1. 53-64.)

Taigi ieškovas žalą paskaičiavo naudodamas principą kiek kainuotų Kurhauzo atstatymas. Vienok iš nuosprendžio ir baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad Kurhauzo pastatas nebuvo naujas, netgi priešingai apleistas. Civilinis kodeksas labai aiškiai pasisako, kad civilinės atsakomybės taikymo tikslas yra kompen­suoti žalą. Taigi bendroji Lietuvos civilinė teisė nepritaria baudimo elementui taikant deliktinę civilinę atsakomybę. Kitaip tariant, žalos turi būti atlygi­nama tiek, kiek įrodoma, kad jos faktiškai patirta, ir taikant civilinę atsakomybę, turi būti siekia­ma neleisti nukentėjusiajam nepagrįstai praturtėti kito - žalą padariusio - asmens sąskaita. Šią taisyklę pakankamai aiškiai pripažįsta ir teismai. Pavyzdžiui, vienoje byloje Lietuvos Aukš­čiausiasis Teismas, spręsdamas išlaidų, patirtų sugadinto daikto remontui, priteisimo, klausi­mą yra išsakęs poziciją, kad nustatyti išlaidų dydį leidžia skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos fizinės būklės ir esamų eksploatacinių ir naudingumo savybių objektus pagal vertini­mo metu taikomas darbų technologijas ir kainas. Remontui reikalingos lėšos turi būti suskai­čiuojamos iki ribos, kuri atitinka esamą sugadinimo metu objekto fizinę būklę. Vadinasi, jei sugadintas daiktas yra naujas, tai jo būklė sugadinimo metu yra nauja ir jį atkurti reikia iki naujos būklės, o jeigu objektas (daiktas) buvo naudojamas ar eksploatuoja­mas, tai jo vertė dėl to sumažėjusi (jis nusidėvėjęs), o dėl žalos padarymo yra sugadinamas ne naujas, bet nusidėvėjęs objektas. Pažeidimo metu daikto esama būklė yra ta, kuri atitinka to momento nusidėvėjimo laipsnį, todėl atkūrimo išlaidos tokiu atveju yra lygios išlaidoms, kurios reikalingos atitinkamo nusidėvėjimo daiktui atkurti. Tai, yra ekonomiškai pagrįsta, nes jei nusidėvėjusiam turtui atkurti yra panaudojamos naujos medžiagos, bus at­kurta naujesnė daikto dalis ir atkurtas daiktas taps vertingesnis už buvusį, ir jeigu visas atkūrimo išlaidas padengtų žalą padaręs asmuo, tai teisiškai reikštų turto savininko praturtėjimą skolininko sąskaita ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rusėjo 19 d. nutartis, civilinė byla Nr. 3K-3-763).

Atsakovas R. G. atsikirsdamas į ieškinį siūlė vadovautis baudžiamojoje byloje pateikta Palangos kultūros centro 2008 02 06 pažyma (baudžiamosios bylos 10 tomas b.l. 52), pagal kurią likutinė pastato "Kurhauzas" vertė 2002 08 24 (vieną dieną iki turto sugadinimo) sudarė 16.502,00 Lt. Be to teigė, kad pastatas buvo apleistas ir neprižiūrimas. Kadangi ieškovui Palangos miesto savivaldybei priklauso tik ½ nuosavybės teisės dalių, o likutinė nekilnojamojo turto vertė turto sugadinimo išvakarėse buvo lygi 16.502,00 Lt, tai ieškovas turi reikalavimo teisę tik 8251,00 Lt sumai. Bylos nagrinėjimo eigoje atsakovo atstovas taip pat pateikė VĮ „Registrų centras“ 2011-10-04 raštą Nr. (4.7.16) KR - 482, kuriame teigiama, kad nekilnojamojo turto esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertės paskaičiuotos 2002-08-24 buvo : administraciniam pastatui 1 B2p (unik. Nr. 2591-5000-3010) – 818000 Lt ( b.l. 186). Dėl sudegusio kilnojamojo turto (priklausiusio Palangos moksleivių klubui) atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog paminėtas turtas buvo įgytas anksčiau, jis buvo nusidėvėjęs, jau 2002-01-01 stoviui iš 27.361,00 Lt turto vertės likutinė vertė - 4.694,00 Lt, t.y., tik 17,15% pradinės vertės (tenka atsižvelgti, kad iki gaisro, t.y., iki 2002 08 25, turtas dar nusidėvėjo, kitaip sakant, jo vertė, ir, atitinkamai, žala sumažėjo). Dėl kito turto vertės taipogi yra daug neaiškumų - dokumentuose (X bylos tomas, b.l. 55-59, 63-64) nurodoma tik turto vertė, tačiau nėra nuorodos, kada ir už kokią kainą šis turtas įsigytas, koks yra turto naudojimo terminas, nusidėvėjimas bei likvidacinė vertė. Tuo tarpu pagal LR Ūkio ir Finansų Ministrų bendro 1999 12 24 įsakymo Nr.428/301 10 p., "inventorius, įrankiai, baldai ir kitas materialusis turtas, nenurodytas kituose įsakymo punktuose, amortizuojamas, t.y., jo vertė krenta iki nulio, per du metus. Taigi, nustačius, kad sunaikintas turtas buvo įgytas daugiau nei prieš du metus, ir jo likutinė vertė lygi nuliui, nelieka žalos, taigi, atsakovo atstovo teigimu nelieka ir ką atlyginti.

Tokie atsakovo ir jo atstovo pateikti įrodymai bei argumentai dėl sudeginto turto vertės pripažintini prieštaringais. Teismas mano, kad atsakovo pateiktomis pažymomis negalima vadovautis, dėl to, kad juose nėra įvertinta tai, kad pastatas yra nuo 2001-02-13 įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir tokio daikto vertė bei padaryta žala nustatinėtina pagal tam tikras taisykles. Nustatant nekilnojamosioms kultūros vertybėms padarytą žalą ir nuostolius, taikomas ypatingosios vertės metodas, kai skaičiuojama vertybės kultūrinės vertės požymių (vertingųjų dalių ir elementų), užfiksuotų vertybės apskaitos dokumentuose, praradimo arba atkuriamoji vertė ir neskaičiuojamas nusidėvėjimas. Vertinant žalą ir nuostolius atsižvelgiama į vertybių medžiagų bei sukūrimo technologijų autentiškumą. Šiuo metu sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdą ir nuostolių dydį nustato Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, vadovaudamasis Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2006 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. Į-315 patvirtintu Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašu, kuris galioja nuo 2006-07-23. Nuo 2001-04-07 iki 2006-07-23 nekilnojamosioms kultūros vertybėms padaryta žala buvo nustatoma pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2001 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 097 patvirtintą Žalos, padarytos nekilnojamosioms kultūros vertybėms, nustatymo ir nuostolių atlyginimo laikinąją tvarką, kurios esminės nuostatos yra tokios pačios.

Dėl sudeginto kilnojamojo turto vertės nepripažinti pagrįstais atsakovo atstovo argumentai, kad minėti daiktai buvo beverčiai. Muzikos instrumentai, baldai, knygos, elektriniai prietaisai paprastai naudojami daugiau kaip dvejus metus, todėl laikyti kad praėjus dviems metams jie tapo beverčiai yra nepagrįsta.

Tačiau ir ieškovės pateiktas konkrečios žalos apskaičiavimas, šiuo konkrečiu atveju ir nurodyta tvarka, taip pat turi, ankščiau paminėtų trūkumų.

Įvertinus tai teismas pripažįsta, kad dėl turto sunaikinimo specifikos (tyčinis padegimas) ieškovas (o taip pat ir atsakovai) negali tikslai įrodyti nuostolių dydžio. Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu šalis nuostolių dydžio negali tikslai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

Įvertinus visas nurodytas aplinkybes – ypač tai, kad Kurhauzo pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), yra nekilnojamoji kultūros vertybė, ir jis sunaikintas tyčia jį padegant, teismas remdamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi nustato, kad ieškovui kaip ½ šio pastato savininkui buvo padaryta 700 000 Lt turtinė žalą. Taip pat remdamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi teismas nustato, kad ieškovui gaisro metu buvo sunaikintas 30 000 litų vertės kilnojamasis turtas. Viso pripažintina, kad ieškovui buvo padaryta 730 000 litų nuostolių, kurie priteisini iš atsakovų, kitoje dalyje ieškinį atmetant.

Kadangi ankščiau paminėtais nusikalstamais veiksmais, atsakovai turtą sunaikino bendrais veiksmais, todėl jie už žalą atsako solidariai (CK 6.279 straipsnio 1 dalis).

Dėl ieškinio senaties

LR CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato, kad ieškiniams dėl žalos atlyginimo numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties termi­nas. Nustatyta, kad šis ieškinys teisme gautas 2011-12-30 d. Tačiau ieškovės Palangos miesto savivaldybės ieškinys dėl žalos atlyginimo buvo nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla. Tačiau kaip minėta išnagrinėjus baudžiamąją bylą civilinis ieškinys nebuvo išnagrinėtas o perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Ieškovas pateikė ieškinį ir jis buvo nagrinėjamas civilinio proceso tvarka civilinėje byloje Nr. 2-1-889/2011m. Tačiau 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškovo ieškinys paliktas nenagrinėtu dėl to to, kad ieškovo atstovas neatvyko į posėdį. Kaip paaiškino ieškovas Palangos miesto savivaldybėje 2011 m. rugpjūčio- rugsėjo mėnesiais, vyko didelė teisininkų kaita. Ieškovo atstovas neatvyko į vieną posėdį, dėl ko teismas prieš tai ilgai nagrinėtus reikalavimus paliko nenagrinėtais.

Teismas pažymi, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d., nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. L. v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-265/2009). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N.-M. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-338/2007; kt.).

Klaipėdos miesto apylinkės teismui atsisakius priimti Palangos miesto savivaldybės civilinį ieškinį, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2009-12-07 nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-11-16 nutartis buvo panaikinta ir Palangos miesto savivaldybės civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje Nr. 1-93-390/2007 perduotas nagrinėti Klaipėdos miesto apylinkės teismui. 2010 m. gegužės 31 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi ieškovės Palangos miesto savivaldybės civilinis ieškinys atsakovams R. G., A. S. ir M. J., pareikštas baudžiamojoje byloje Nr. 1-93-380/2007, sujungtas su civiline byla Nr. 2-9228-380/2010, kurioje nagrinėjamas G. J. ir bendraieškovų V. J., G. E. J., V. J. ir V. J. ieškinys, paliekant civilinės bylos numerį Nr. 2-9228-380/2010. Taigi didžioji (esminė) dalis ieškinio senaties termino buvo praleista aiškinantis, kas turi nagrinėti bylą, taip pat pati civilinė byla buvo nagrinėjama beveik du metus. Ieškovė po to kai 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimu jos ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu 2011-11-11 kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą. Tačiau pastarasis 2011-12-09 nutartimi ieškinį atsisakė priimti. Tuomet 2011-12-30 buvo pareikštas nagrinėjamas ieškinys Klaipėdos miesto apylinkės teismui. Vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, toks ieškinio pareiškimas laikytinas pakankamai operatyviu, ypač įvertinus byloje esančius duomenis apie tai, kaip ginčą nagrinėjo teismai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta siekiant užtikrinti ne tik civilinių teisinių santykių stabilumą (taikant ieškinio senaties institutą), tačiau ir ieškovo teises bei galimybes ginti savo, pažeistus interesus, ieškinio senaties terminas atnaujintinas.

Kadangi ieškovei turtinė žala buvo padaryta nusikalstamais veiksmais nuo žyminio mokesčio mokėjimo ji buvo atleista pagal įstatymą ( CPK 83 str. 1 d. 4 p. ). Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atlestas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą žyminis mokestis turtiniuose ginčuose nuo didesnės kaip trys šimtai tūkstančių sumos sudaro septynis tūkstančius litų plius 1 procentas nuo ieškinio sumos, viršijančios tris šimtus tūkstančių litų. Įvertinus tai į valstybės biudžetą iš atsakovų R. G. ir M. J. priteistina 11300 litų žyminio mokesčio, t.y. iš kiekvieno po 5650 litų (CPK 80 str. 1 d. 83 str. 1 d. 96 str. ).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškovės Palangos miesto savivaldybės ieškinį tenkinti iš dalies.

Atnaujinti ieškovei Palangos miesto savivaldybei ieškinio senaties terminą.

Priteisti solidariai iš atsakovų R. G. ir M. J. ieškovei Palangos miesto savivaldybei septynis šimtus trisdešimt tūkstančių (730 000 Lt) litų, žalos atlyginimo.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovo R. G. 5650,00 litų žyminio mokesčio.

Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovo M. J. 5650,00 litų žyminio mokesčio.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apygardos teismą.